PAMĄSTYMAI APIE NESAVAVALIŠKĄ ARCHITEKTŪRĄ (II)

Karsten Harries

6

Sakydamas, jog Apšvieta mums vis dar yra aktuali, neturiu galvoje, kad panorėję galime grįžti į šią epochą. Norėdami ją įsisavinti, iš pradžių turime kritiškai permąstyti Šviečiamojo amžiaus idėjas. Marco-Antoine’o Laugier pasakojime apie pirmykštę trobelę bene daugiausiai klausimų kelia siekis statymo poreikį sutapatinti su fizinės priedangos poreikiu. Juk statymas negali būti redukuotas iki reikmės valdyti supančią aplinką. Ne mažiau svarbus ir dvasinės orientacijos poreikis. Žmogus negali gyventi apsuptas netvarkos: chaosas privalo būti perkeistas į kosmą. Todėl tradiciškai statymas buvo suvokiamas kaip dieviškojo kūrimo analogija, o Dievas – kaip archetipinis kūrėjas-architektas.Daugiau

PAMĄSTYMAI APIE NESAVAVALIŠKĄ

Karsten Harries

1

Austrų rašytojas Hermanas Brochas vienoje istorinėje esė iškėlė mintį, kad pastatų fasadai – tarsi lakmuso popierėliai, atskleidžiantys skirtingų epochų esmę. Galvodamas apie paskutinių XIX a. dešimtmečių Vienos architektūrą, jis priėjo prie nemalonios išvados: tik dekadanso visuomenėje galėjo atsirasti tokia teatrališka, eklektiška ir savavalė architektūra. Tai buvo neobaroko, neorenesanso ir neogotikos klestėjimo metas. Racio­naliam XIX amžiui būdingas gręžimasis į praeitį, Brocho manymu, atrodė kaip ciniškas bandymas pridengti jo paties skurdą. Kas ir kaip turėtų būti statoma, lėmė racionalūs, pirmiausiai ekonominiai sumetimai, tačiau pasirodė, kad racionalumo nepakanka – kažin ko trūko. Tad iš esmės utilitarūs statiniai buvo apvilkti dekoratyviniu apdaru. Stokojant ryžto ir tikėjimo, kad galima sukurti praėjusių amžių kūriniams prilygstantį architektūrinį ornamentą bei stilių, pradėta skolintis. Praeities turtai turėjo kompensuoti laikotarpio skurdą.Daugiau

Absoliutaus pastato vizija

Karsten Harries

1919 m.Gropius išleido ketur̃lapį, pristatantį Bauhauzo judėjimo programą ir tikslą. Leidinio viršelyje, Lyonelio Feiningerio graviūroje, kristališkomis, kubizmo inspiruotomis formomis perteiktas gotikinės katedros motyvas – taip netikėtai šioje iliustracijoje sujungti viduramžiai ir modernumas.Daugiau

Interviu su Vytautu Biekša

Kalbino Andrius Ropolas

„Processoffice“ architektų biuras, kurio veiklą stebiu bemaž nuo jo atsiradimo, iš karto išsiskyrė radikalumu, šiuolaikinių idėjų ir tendencijų supratimu. Kaune 2009 metais vykusiame „Lituanicos“ kvartalo konkurse pasiūlė be kompromisų pikseliuotą kvartalo struktūrą, tai buvo labai neįprasta ir drąsu senamiesčio kontekste. Metais anksčiau dėmesį traukė antrą vietą konkurse laimėjęs Tautos namų ant Tauro kalno Vilniuje pasiūlymas, kuriame išsaugotas Profsąjungų rūmų fasadas, o viduje sukurta visiškai nauja struktūra. Daugiau

TADO IVANAUSKO OBELYNĖS SODYBOS ATRADIMAI

Ugnė Ražinskaitė

Pavasarį bunda ne tik gamta, bet ir atsinaujinanti profesoriaus Tado Ivanausko (1882–1970) Obelynės sodyba, Kauno rajono muziejaus padalinys, įsikūręs Obelynės g. 8, Akademijoje.

Valdos istorija išties įdomi. 1920 m. iš parceliuojamo Marvos dvaro T. Ivanauskas nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pasistatė gyvenamąjį namą, kitus ūkinius pastatus ir įkūrė sodą bei dendrologinį parką, savo sodybą pavadinęs Obelyne dėl skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų, gudobelių ir čia tekančio upelio vardo). „Dvi daubos man labiausiai patiko. Viena jų vadinosi Varžupis. Ji labai gili, ir jos dugne sruvena mažas upelis. Pavasarį į jį subėga vandenys nuo tirpstančio sniego – tada jis įspūdingai atrodo. Antra dauba vadinama Obelyne. Ji šiek tiek trumpesnė, pavasarį joje irgi slypi mažytis upelis. Tarp šių dviejų daubų susidaro tarsi pusiasalis, iš trijų pusių miško apsuptas“, – apie Obelynės atsiradimą pasakojo Tadas Ivanauskas.Daugiau

AUDRIUS AMBRASAS. KARTAIS GERAI VISKO NEŽINOTI

Kalbino Andrius Ropolas

Technologijų pasaulyje per porą metų įvyksta radikalių pokyčių, išvystame viską keičiančių inovacijų, o štai architektūroje, jeigu viskas tvarkoje, gauname statybos leidimą. Čia per kelis mėnesius ar metus perversmo nepadarysi, turi nusiteikti ilgų distancijų bėgimui. Apskritai, iš esmės nieko naujo šioje profesijoje per paskutinį šimtmetį ir nenutiko, vienas kitas bandymas plaukti prieš srovę, ir tiek. Postmodernizmas atėjo ir praėjo, nepalikęs ryškesnio pėdsako, parametrinis dizainas greitai pakilęs sprogo kaip „dot com“ burbulas. Dabar – tiesiog nuosaikumo, o galbūt nusivylimo periodas, kai, atrodo, niekas labai nebesistengia „išrasti dviračio“, vienintelė ambicija – padaryti gerai, kokybiškai, kad ir tą patį, kas jau tapo įprasta.Daugiau

KRAŠTOVAIZDIS: NEPAŽINUS, KONTEMPLIATYVUS, PILNAS JUDESIO

Bernard Lassus ir kt.

Šiame žurnalo numeryje dalijamės naujais tekstais, išverstais kraštovaizdžio architektūros (VILNIUS TECH) studentų. Čia už sodo ribų išplečiama pati „kraštovaizdžio“ sąvoka, skleidžiasi jo projektavimo ir tyrinėjimo kompleksiškumas, o stabilią horizonto liniją supurto choreografiškas žvilgsnis.

Skirtingų autorių – praktikuojančių kraštovaizdžio architektų – apmąstymai yra knygos „Landscape +“ dalis. Joje eskiziškuose tekstuose nagrinėjami 100 žodžių, nusakančių kraštovaizdį bei su juo susijusias koncepcijas. Šįsyk pub­likuojami, juos skaitant paeiliui, suveikia kaip triptikas: pradžioje nupasakojamas kraštovaizdžio nepažinumas dėl neišvengiamo atstumo, kuris yra jo egzistavimo sąlyga, tada panyrama į kraštovaizdžio teikiamą kontempliaciją, o galop atsiskleidžia nepasiekiamame, kontempliatyviame kraštovaizdyje vykstantis nuolatinis aplinkos „šokis“.Daugiau

DAIVA GASIŪNIENĖ. PRINCIPAI DIKTUOJA UTOPIJĄ

Kalbino Andrius Ropolas

Daiva Gasiūnienė po architektūros studijų Vilniuje į Anykščius išvyko iš principo. Kaip dabar, taip ir tada – populiariau būti vilniečiu nei mažesnio miestelio gyventoju. Sprendimas atsisakyti pasiūlymų sostinėje tapo jos protestu prieš plaukimą pasroviui. Dėl tokio poelgio susipykusi su tėvais Daiva turėjo susirasti sau darbą bei vietą ir jau po kelerių metu tapo Anykščių miesto vyriausiąja architekte, arba tiksliau, bet kartu ir sudėtingiau, – Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Dabar ji yra turbūt viena labiausiai vertinamų miesto architekčių Lietuvoje.Daugiau

Modernios sakralinės architektūros paieškos tarpukariu: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Milda Adamonytė

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia buvo pastatyta Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940), arba vadinamuoju tarpukario, laikotarpiu, kai visoje šalyje sparčiai kilo naujų šventovių mūrai – vien naujų Romos Katalikų Bažnyčiai priklausančių pastatų minėtuoju periodu galima suskaičiuoti per šimtą. Vis dėlto Kybartų atvejis išsiskiria kaip vienas pirmųjų bandymų to meto Lietuvoje realizuoti modernų, t. y. naujais kūrybos ir statybos proceso įgyvendinimo principais grįstą, sakralinį pastatą – aptariami maldos namai iškilo 1927–1928 metais. Ieškoti naujų, aktualių sakralinės architektūros sprendimų pasiryžo šiandien jau gerai žinomas architektas-modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), kuris suprojektavo Kybartų bažnyčią ir vadovavo jos statybos darbams. Įgyvendinti architekto vizijos nebūtų buvę įmanoma ir be rūpestingų vietos gyventojų sumanumo bei atvirumo pokyčiams.Daugiau

DALIA ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA. MIESTO TĖKMĖS STEBĖJIMAS

Kalbino Elena Paleckytė

Pamatyti ir patirti miestą yra daugybė būdų – greičiausiai tiek pat, kiek pačių miestiečių. Kiekvieno jų nuomonė, kas gyvenamojoje erdvėje gražu ar negražu, kokie pokyčiai sveikintini, o kokie – ne, gali skirtis, ir tai visiškai normalu. Būtent miesto įvairovės klausimus nagrinėja architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska. Šiai netipiškai sociologijos mokslo atstovei labiausiai rūpi ne apklausos ar statistiniai tyrimai, o fizinė miesto aplinka ir jos detalės. Interviu Dalia pasakoja apie tai, kas jai yra sociologija, kuo miestui svarbi jau minėta įvairovė ir koks visgi jo formavime architekto vaidmuo.Daugiau

Kraštovaizdis: vieta, grožis, laikas ir tapatybė

Joaquim Español ir kt.

Kraštovaizdis yra daugiau nei tik iš toli stebimas horizonto pakraštys, besimainantis nepriklausomai nuo žiūrinčiojo. Jis – visa, kas vyksta tarp pastatų, už jų ir ten, kur pastatų nėra. Tai vietos, kuriose gyvename ar kurias lankome bei matome atsiskleidžiant vienokiu ar kitokiu grožiu, o jį, kaip ir viską, kas organiška, veikia laikas. Kraštovaizdžio tapatybė jungia visas šias sąvokas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį kraštovaizdžio architektė ir dėstytoja Daniela Colafranceschi pakvietė su kraštovaizdžiu dirbančius įvairių sričių specialistus nedideliais tekstų eskizais aptarti kraštovaizdį kaip kūrybinės veiklos, istorinio konteksto, gamtos procesų, ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų veikiamą sritį. „Tai labiau momentinių pasvarstymų kolekcija nei išbaigtas kritinis ar teorinis žvilgsnis į šią temą“, – leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ koncepciją apibūdino ji. Iš šimto esė pateikiame keturias, išverstas kraštovaizdžio architektūros studentų, studijuojančių Vilniaus Gedimino technikos universitete.Daugiau

Negriaunantys architektai

Kalbino Elena Paleckytė

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos restauravimo ir atnaujinimo projektas nuskambėjo plačiai, o jo interjero dalies autoriai – jauna architektūros studija – sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių architektūros apdovanojimų. Nuo šio kertinio darbo prasidėjo platesnė studijos „2XJ“ veik­la. Kolektyvui natūraliai vystantis, komanda ėmė vis labiau specializuotis kultūros paveldo objektų rekonstrukcijos projektuose, jų įveiklinimo galimybių studijose. Šiandien ji atsakingai, sluoksnis po sluoksnio susipažįsta su vieta, jos kultūriniu, istoriniu kontekstais ir tik tada imasi projektavimo darbų arba nusprendžia, kad nieko keisti visgi nereikia – viskas puiku taip, kaip yra.Daugiau

Jonas Mačiuika: „Architekto darbas yra įrodyti, kad jis būtinas“

Kalbino Elena Paleckytė

JAV gimęs ir augęs architektūros istorikas, dėstytojas Jonas Mačiuika savo veikloje stengiasi žiūrėti tiek iš istoriko, tiek iš meno istoriko perspektyvų, architektūroje jį domina sankirta tarp politikos, meno, ekonomikos, socialinių aspektų. 1987 m. baigęs istorijos bakalauro studijas, 1992 m. jis pradėjo architektūros istorijos doktorantūrą ir atvažiavo į Lietuvą pasikalbėti su architektais, paklausti, kiek laisvai sovietmečiu jie galėjo kurti, kaip juos veikė tuometinė politinė situacija. Išgirdusi, kad J. Mačiuika turi šių pašnekesių įrašų, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė paskatino minėtais interviu pasidalinti su platesne auditorija – 2020 m. leidykla „Lapas“ juos išleido kaip knygą „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992 m. įrašai“. O mes dalijamės pokalbiu su pačiu J. Mačiuika, kuriame pašnekovas atskleidžia ne tik minėto tyrimo kontekstą, bet ir kitų įžvalgų, įmanomų tik žiūrint iš toliau.Daugiau

Gintaras Balčytis. Kai nežinojimas tampa stiprybe

Kalbino Andrius Ropolas

Pirmą laišką iš Gintaro Balčyčio gavau 2013-aisiais. Tai buvo kvietimas dalyvauti pirmajame Kauno architektūros festivalyje (KAFe) vykusioje diskusijoje apie paveldą. Tų metų festivalis pakėlė tiek kaunietiškų, tiek apskritai lietuviškų architektūrinių renginių kartelę, o jo sumanytojui bei organizatoriui G. Balčyčiui pelnė kolegų liaupses. KAFe dalyvavo ir paskaitas skaitė pasaulinio garso architektai, organizuotos tiek solidžios parodos, tiek mažesni renginiai. Po šio starto vyko 2016, vėliau – 2019 metų festivaliai, dabar pradedama ruoštis ketvirtajam, 2022-ųjų KAFe.Daugiau

Besivaržant, kieno didesnis. Šanchajaus dienoraštis

Mindaugas Skrupskelis

Jau retai tenka patirti tokį paros virsmą. Basomis kojomis paliečiu vėsias grindų plyteles. Braidydamas priebrėkšmio tamsoje atveriu balkono duris. Sėduosi į sutemose plūduriuojantį krėslą. Tai pati tikriausia teatro ložė paskutinę rimties minutę. Tuoj pakils naktinė scenos uždanga, o mes tapsime naujo akto veikėjais ir žiūrovais Šanchajaus miesto operoje.Daugiau

Nemunas, elnias devyniaragis ir Zapyškis

Jovita Poviliūnaitė

Sakraliniai pastatai visada buvo ir tebėra bendruomenės susitikimo su Dievu namai. Tyrinėjant sakralinę architektūrą, labai svarbu rasti raktą ne vien nuo materialių bažnyčios durų. Kur kas įdomiau – analizuoti laiko ir žmonių santykį, t. y. surasti raktą, kuris atrakina daugybę netikėtų ir paslaptingų istorijų. Kiekviena plyta, kiekvienas dekoro elementas persmelktas žmogaus prisilietimo ir jo tikėjimo.Daugiau

MARIJA DRĖMAITĖ. PASTATAI KALBA APIE JUOS SUKŪRUSIĄ VISUOMENĘ

Kalbino Aistė Galaunytė

Marija Drėmaitė – šiandien viena ryškiausių ir aktyviausiai veikiančių architektūros istorikių. Knygų autorė, Vilniaus universiteto profesorė, skaitanti paskaitas ne tik studentams, bet ir plačiajai visuomenei. Man atrodo, ji yra tas žmogus, kurio dėka XX a. moderniąją architektūrą ima geriau suprasti ir pamilti ne tik architektai, bet ir kiti miestiečiai.

Su Marija, labai simboliška, susitinkame Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, socrealizmo stiliaus pastate, po rekonstrukcijos iš naujo pamėgtame lankytojų. Kalbamės apie istoriko profesiją, architektūrą ir nuolat besikeičiančiuose politiniuose bei kultūriniuose kontekstuose ją kuriančius ir naudojančius žmones.Daugiau

Erdvių transformacijos – Šiuolaikinio meno centro atvejis

Edvardas Morkūnas

Vieną svarbiausių vietų pokario lietuvių moderniosios architektūros istorijoje užima Vytautas Edmundas Čekanauskas ir jo kūrybinė veikla. Debiutavęs 1959–1960 m. kurtu ir 1966 m. įgyvendintu Kompozitorių sąjungos namų projektu, architektas greitai įsitvirtino kaip vienas geriausių šios srities jaunosios kartos specialistų. Tekste aptariami Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras, arba ŠMC), baigti statyti ir lankytojams atverti 1967-aisiais, jų pokyčiai, paveldosaugos ir šiuolaikinių renovacijos procesų sankirtos, ateities perspektyvos šiuolaikinio meno eksponavimo ir ryšio su visuomene lauke.Daugiau

Architektūra kaip erdvės suvaržymas

Fabio Don, Marco Zelli (F.A.T.)

Gyvenimas gamtoje ir su gamta

1965-aisiais įvyko kontroversiškos ir daug kritikos sulaukusios parodos atidarymas Niujorko „MoMA“ muziejuje. Parodos, kuriai buvo lemta pakeisti architektūros istorijos kryptį, kuratorius buvo austrų kilmės amerikiečių architektas ir istorikas Barnardas Rudofsky’is. Pirmą kartą didelio masto reginyje dėmesys nuo architekto kaip autoriaus (tipiškas modernizmo epochos požiūris) pasislinko radikaliai nauja kryptimi, niekada anksčiau netyrinėta su tokiu intensyvumu. Ekspozicijos pavadinimas išraiškingas ir puikiai nusakantis esmę: „Architektūra be architektų – trumpas įvadas į nekilmingą architektūrą“. Ši paroda profesio­nalams ir plačiajai publikai suteikė galimybę atrasti kasdienę, vietinę ir dažnai anonimišką architektūrą: joje buvo eksponuojama 200 padidintų nespalvotų fotografijų, vaizduojančių būstus pačiose įvairiausiose platumose, geografiniuose regionuose, skirtingose klimato zonose. Ilgoje labai įdomių aglomeracijų ir gyvenviečių serijoje viena nuotrauka patraukė mūsų dėmesį.Daugiau

Vytautas Biekša: „Architektas gali tik feilint“

Kalbino Andrius Ropolas

Su Vytautu Biekša susitikom šeštadienio popietę „Processoffice“ architektų studijoje, kurioje jis yra vienas iš trijų partnerių. Kampe buvo suręstas parodos, prie kurios jie dirbo, prototipas, ant lentynų sukrauti maketai, o erdvėje tankiai sustatyti darbo stalai – pastarieji metai studijai buvo sėkmingi. Jie laimėjo keletą didelių projektų – Kėdainių tilto Kaune ir Kauno rotušės rekonstrukcijos konkursus. Didžiausias „Processoffice“ proveržis įvyko nugalėjus Latvijos nacionalinio muziejaus konkurse 2010 m., kai dar jauni ir mažai žinomi architektai pasiglemžė labai patrauklų projektą, pasiūlydami radikalią strategiją – palikti pastatą tokį, koks jis yra.Daugiau