fbpx

UŽSNIGTA EUROPOS PASAKA

Erika Drungytė

Pasakojimą norėčiau pradėti nuo etnografinio kaimo Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai Musteika – nedidukė tradicinių dzūkiškų sodybų gyvenvietė, apsupta Dainavos girios, įsikūrusi visai prie pat piečiausio šalies taško ir sienos su Baltarusija. 2024 m. rugpjūčio 11 d. ten įvyko prancūzų kūrėjų dokumentinio filmo „Miglų žemė“ premjera. Tiesa, pirmiausia filmas parodytas Prancūzijoje – įvairiuose susitikimuose su visuomene kino teatruose, per visuomeninį Europos kultūros TV kanalą „Arte“ bei ambasadose. Tačiau Baltijos šalyse pirmą kartą pristatytas būtent čia. Kodėl? Visa tai paaiškės straipsnio pabaigoje. O įžangoje tegaliu pridurti, kad svarbūs, piliečius telkiantys dalykai vyksta visai ne didmiesčiuose – dažniausiai juos inicijuoja stiprios bendruomenės, besistengiančios atgaivinti regionus, savo pastangomis vykdančios tradicijų išsaugojimo ir kultūros sklaidos misijas. Nors sumanytojai dažniausiai būna iš miestų į savo kaimus grįžę entuziastai, jų vedami į tokias veiklas aktyviau įsijungia ir vietos gyventojai, kurie vis nedrįsdavo manyti, jog jų tarmė, materialusis ir nematerialusis paveldas yra vertybė, ne mažesnė už profesionalųjį meną.

Jérémy Vaugeois nuotrauka

KODĖL PRANCŪZAMS PRIREIKĖ BALTIJOS

O dabar apie viską iš eilės. Dokumentinio filmo „Miglų žemė“ (Aux Pays des Brumes) autorė Sophie Planque – televizijos žurnalistė, režisierė, fotografė, Prancūzijos tyrinėtojų draugijos narė. Jos aistra – geografiniai bei kultūriniai tyrinėjimai, kuriuos vykdo jau ne vienerius metus, daugybę egzotiškų, mažai pažįstamų vietovių apkeliaudama dviračiu. Jos partneris Jérémy Vaugeois dabar yra režisierės padėjėjas, drono pilotas bei fotografas. Jis nuo paauglystės žavėjosi kelionėmis bei gamta: būdamas devyniolikos per Europą slidėmis nušliuožė 10 tūkst. kilometrų, vienas pėsčiomis nukeliavo iš Prancūzijos į Stambulą, perėjo Pirėnų kalnus – bene sudėtingiausią pėsčiųjų maršrutą Europoje, o jo piligriminė kelionė į Santjago de Kompostelą prasidėjo Normandijoje. Tapę gyvenimo ir kūrybos bendrakeleiviais, jie drauge dviračiais iš Aliaskos patraukė į Patagoniją. Dokumentinė juosta apie šią lėto laiko patirtį pelnė daugybę apdovanojimų. Ir štai žvilgsnį jie atgręžė į Europą, kurioje taip pat dar likusi ne viena terra incognita.

Pasak Sophie ir Jérémy, prie Europos kultūrinių sienų rūkas slepia tris mažas valstybes. Lietuva, Latvija ir Estija vis dar turi gilias animistines šaknis, tad jas pažinus kyla akstinas iš naujo apsvarstyti savąsias, o pamačius, kaip šių šalių vyrai ir moterys puoselėja tradicijas, bunda noras daryti tą patį.

Tad du jauni žmonės vidury žiemos dviračiais nuvažiavo 5 tūkst. kilometrų, kad paliudytų glaudų ir gilų Baltijos šalių žmonių ryšį su savo aplinka. Žvarbiame šaltyje ir tyloje Sophie tyrinėjo etnografinius artefaktus, o Jérémy – ypatingos geografijos vaizdą iš paukščio skrydžio, lydimą poetinių fragmentų iš jo užrašų knygelių. Tai, ką vietos gyventojai žino, jiems anaiptol nebuvo suprantama, bet virto atradimu. O atradimai – didžiausias žmonijos lobis, padedantis nutiesti tiltus tarp kultūrų. Tokia buvo dokumentinio filmo ir atvykimo į Baltijos šalis esmė – patirti, užfiksuoti, pasidalinti. Dvi bendros vizijos, dviejų jausmų pokalbis perduodamas žiūrovui kaip trapios pusiausvyros tarp protėvių apeigų ir šiuolaikiškumo pasakojimas. Jų svarbiausia idėja, kad Europa turi gilų paveldą, susijusį su gamta, kad gamta ir kultūra viena be kitos negali būti išsaugotos. Jiems įdomu ir svarbu parodyti kitokį Baltijos regiono vaizdą, atskleisti, kokia turtinga ir unikali Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūra bei istorija, kad tai ne Rusija.

Jérémy Vaugeois nuotrauka

ISTORIJA IR GEOGRAFIJA

Ko buvo mokęsi mokykloje? Tik tiek, kad po karo Baltijos šalis okupavo sovietai. O paskui paskelbta nepriklausomybė. Va, ir viskas. Prancūzijoje, kaip ir kitose senojo žemyno valstybėse, žmonės, jei jų nedomina asmeniškai, specialiai neieško informacijos. Kas ten žino apie Lietuvos ir Lenkijos karalius, vietinius papročius? Abiem kūrėjams labai keista, kad daugumai jų šalyje atrodo, jog kita Europos pusė yra labai toli, lyg kitame pasaulyje. Retas parodytų tikslią vietą žemėlapyje. Vakarų Europai rūpi Vakarų problemos. Belgija, Briuselis ir Europos Komisija – tarsi epicentras. Žiūrėdami žinias apie Ukrainą, nejaučia diskomforto, problemos masto, tai tarsi svetimos svetimų žmonių bėdos. Prieš dvejus metus porai susirengus keliauti į Baltijos šalis, juos atkalbinėjo – juk ką tik prasidėjęs karas, tad daugelis nuogąstavo dėl pavojų, nes jiems atrodė, kad šia teritorija eina fronto linija. Sophie ir Jérémy pabrėžia būtinybę daugiau sužinoti vieniems apie kitus. Džiaugiasi, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos ambasados Prancūzijoje atlieka puikų darbą labai aktyviai populiarindamos šalių kultūrą. Ir susidomėjimas Baltijos šalimis tikrai auga, o abu bendraminčiai nori prie to prisidėti.

PRANCŪZAI IR BAISI LIETUVIŠKA ŽIEMA

Lietuvius tikrai gali gluminti, kad prancūzai leidosi į kelionę dviračiais žiemą. Juk net mums, šiauresnių šalių gyventojams, žiemą yra šalta, ir tos žvarbumos nesiejame su romantika, nebent kalbame apie idiliškus Kalėdų vaizdelius. Seniai nebekeliaujame vežimais, nors arklys gal ir ištemptų iš sniego. Tais metais kaip tyčia jo iškrito nepaprastai daug – užversti keliai, gyvenvietės, nutraukti elektros laidai, įgriuvę stogai ir išvirtę medžiai… Kas sugalvotų sėstis ant dviračio?

Filmo autoriai juokiasi ir sako, kad labai džiaugiasi tokiu sprendimu. Kodėl? Nes žiemą žmonės turi daugiau laiko tau ir juos lengviau rasti. Vasarą kiekvienas pasinėręs į darbus, šventes švenčia keliaudami, nuomojasi sodybas. Žiemą kaimo žmonės nesitraukia iš namų, juos aptiksi ten, kur gyvena nuolat, o ne tik vasaroja. Ir tada galima pamatyti jų tradicijas, kokios yra iš tik­rųjų. Prancūzijos kalnuose, kur gyvena Sophie ir Jérémy, žiemą kaimai ištuštėja. Jie mano, jog tai yra tragedija, nes jei kažkur negyveni nuolatos, ten nėra ir sielos.

Dokumentininkams be galo svarbi žiemos estetika, ypač to meto tobula šviesa, ideali fotografuoti ir filmuoti. Ir dar poezija. Argi žiema nėra poetiškiausias būdas keliauti? Žiema – poetų ir poezijos rojus, pasak Jérémy, kuris kelionėse nuolat rašo gamtos ir potyrių įkvėptus tekstus. Sunkumai – taip, su jais susiduria kiekvienas tyrinėtojas, tačiau jie nebuvo naujokai, žinojo, kaip išgyventi palapinėje sniegynuose. Ir žiema, ir kultūra iš išorės yra šaltos, o jei sugebi atidaryti duris, jei tave priima vidun, arčiau ugniakuro – viskas pasikeičia.

Tad jie nesiekė daryti reportažo ar atpasakoti faktų, greičiau stengėsi pajausti vietos dvasią, žmonių nuotaikas, su jais pabendrauti, pabūti. Visas filmas yra didžiulis estetinis išgyvenimas, ne eilėraštis, o kažin kokia mistinė ar ritualinė muzika, vienu metu balta bei atšiauri ir šilta, spalvota, užburianti. Tiesą sakant, žiūrėti tokius vaizdus apie save – nepaprastas potyris. Kitos kultūros atstovai, jau priklausantys jaunajai kartai, sugebėjo atskleisti lietuvių, latvių ir estų dar neišblėsusį ryšį su protėvių palikimu, nenutrūkstamą bendradarbiavimą su gamta, kaimo buities gražiąją pusę. Stebint tuos filme kalbančius, dainuojančius, atliekančius apeigas baltus ir finougrus, atrodo, kad matai kažin kokius „indėnus“, ir svarstai, ar tikrai taip yra, ar dar būna?

KĄ GALIMA SURASTI RŪKE?

Vienoje latvių dainoje sakoma, kad negalime padainuoti visų dainų, surinkti viso smėlio, suskaičiuoti visų žvaigždžių. Vykdydami šį projektą Sophie ir Jérémy žinojo, ko vyksta ieškoti, ir pasirinko savąjį pasakojimo būdą. Juk dviračiu negali visur nuvažiuoti, visko pamatyti. Tad tikslą susiaurino – jiems tebuvo svarbu Europoje aptikti protėvių kultūrų, susijusių su gamta. Bemaž metus Sophie rinko istorinę medžiagą, gilinosi į pasirinktų šalių senąją kultūrą, ieškojo žmonių ir vietovių, kad galėtų gyvai susitikti ir pamatyti šios teritorijos autochtonus, išgirsti jų kalbą, suprasti, ką ir kodėl jie laiko savastimi.

Jérémy Vaugeois nuotrauka

TAI APIE KĄ GI FILMAS?

Jérémy prisimena Oscarą Wilde’ą, sakiusį, jog nežinomybė mus žavi. Ir iš tiesų – migloje viskas atrodo gražiau. Per ją eidamas tikiesi, kad būtinai kažką rasi. Tad dokumentininkui svarbu ne tik pačiam pamatyti, bet ir kitiems parodyti, kokiomis sąlygomis, kurioje vietoje, kokiu laiku kas nors išnyra, o paslaptį keičia nuostaba.

„Miglų žemė“ – kelio filmas, fiksuojantis dviejų dviratininkų pastangas įveikti neaprėpiamas miškingas teritorijas, kuriose, regis, dažniau sutiksi sniegenų, briedžių ir lapių nei žmonių. Drono vaizdai – lyg paukščio, stebinčio keliautojus, akiratis. Ir jame – baltas begalinis peizažas su retomis gyvenvietėmis, neįžiūrimais keliais, savo laukinį gyvenimą saugančia gamta. Ir tik tais momentais, kai kamera parodo žmones, pajunti, jog jų apskritai esama.

Sophie ir Jérémy mūsų krašte lankė istoriką, archeologą Vykintą Vaitkevičių, prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų apgynusį daktaro disertaciją „Senosios Lietuvos šventvietės“, bei neopagoniškosios baltų religijos bendriją „Romuva“. Vykinto pasakojimai apie šventoves, kuriomis galėję tapti kalnai, laukai, miškai, medžiai, akmenys, ežerai, pelkės, upės, šaltiniai, daubos, įgriuvos, olos, santykį ir bendravimą su jomis, ypač išskiriant ugnies vaidmenį, filmo autoriams paliko didžiulį įspūdį. Tai ir buvo jų ieškomas animistinis paveldas, kurį jie regėjo tik egzotiškose, kitaip tariant, civilizacijos neperkeistose kultūrose. Na, o romuviečių prieškalėdinės apeigos, apsirengus atkurtus galbūt žalvario amžiaus rūbus, archajiškos dainos prie aukuro, pasakojimai apie kalendorines šventes sukūrė mistinį vaizdinį.

Mažiausiai filme atspindima Latvija. Galbūt filmininkai rinkosi patogesnį kelią, galbūt to neleido padaryti laiko limitas ir oro sąlygos. Tačiau Estijoje jiems pavyko pabendrauti su žmonėmis, gyvenančiais nuošalioje miškingoje vietovėje, nuolat lankančiais medžius, panašiai kaip tibetiečiai juos puošiančiais spalvotais siūlais, bendraujančiais su vandeniu ir ugnimi. Pasakojimai apie gyvą, sielą turinčią gamtą, apie sinergiją su ja papildo tyrinėtojų paieškų skrynią. Aptiko jie ir asmenis, išlaikiusius dievybės Peko, atsakingo už derlių, vaisingumą ir namus, garbinimo ir maisto aukojimo tradiciją prašant sveikatos naminiams gyvuliams bei paukščiams. Tas Peko – toks visiškai primityvus stabas, pagamintas iš vientiso medžio drūtgalio, išskiriant tik galvos apskritimą.

Kulminacinis potyris Sophie ir Jérémy ištiko septintoje pagal dydį Estijos saloje Kihnu, į kurią žiemą iš žemyno jūra galima nusigauti pėsčiomis. Vieta unikali – ten žmonės ne restauruoja, ne imituoja tradicijas, ne kartkartėmis apsirengia tautinius rūbus, bet nuolat taip gyvena. Senoviniai amatai paveldėtais įrankiais, gyva muzika, šokiai ir dainos – jų kasdienybė. Salos vyrai daugiausia laiko praleidžia jūroje žvejodami ar dirbdami žemyne, tad moterys tapo kultūrinio paveldo puoselėtojomis, atkakliai saugančiomis papročius nuo vis įkyresnių turistų ir modernybių diegėjų. Ne, tai ne laukiniai žmonės, naudojasi ir mobiliaisiais telefonais, ir važiuoja automobiliais. Tačiau buitis gausi nuo didmiesčių nutolusių reliktų – austinių, megztų ryškiaspalvių rūbų, tradicinių patiekalų, šimtamečių dainų ir didžiausios prabangos – lėto laiko.

KĄ PAMATĖ FILMĄ ŽIŪRĖJĘ LIETUVIAI?

Lietuvių filmo turinys nenustebino. Jis mums daugiau ar mažiau pažįstamas, kažkiek patirtas. Gal tik pasakojimas apie estus privertė pakelti antakius – kiek mažai apie juos žinome. Turbūt nedaug tautiečių lankėsi Kihnu saloje ir patyrė tenykštę tikrovę, nors į unikalią, UNESCO paveldu paskelbtą teritoriją visus metus plukdo keltas iš Piarnu, o ten jau tikrai ne vieno pabuvota. Kita vertus, apėmė keistas jausmas – ar Vakarų Europos žiūrovai nesusidarys įspūdžio, kad Baltijos valstybių žmonės gyvena tik va taip – miškuose ar prie jūros, apsitaisę ikikrikščioniškų laikų ar jau XIX a. rūbais, nešioja po laukus žarijas šventvietės aukurui, garbina medinius stabukus ir meldžiasi prie kiekvieno šaltinio? Nes kai kurie dalykai ir mums jau atrodo kaip egzotika. Žinoma, domėjimasis praeitimi, tarmių gaivinimas, paveldo saugojimas – be galo svarbūs dalykai, ir mūsų kraštuose vėl justi ne tik patriotinis atsigręžimas į savo istoriją, bet ir bendravimo su gamta atgimimas, ekologinių judėjimų stiprėjimas, sodybų pilnėjimo tendencija. Beje, tai daryti nėra sudėtinga, nes iš tiesų nesame atitrūkę nuo gilių tradicijų, kurias prancūzai kino kūrėjai pavadino animizmu. Taip, lietuviai, latviai ir estai labai gerai jaučia gamtą, be jos negali gyventi, tad įvairūs santykių su ja būdai (pvz., miško terapija, gamtinė žemdirbystė, sengirių fondų palaikymas) čia populiarūs ir greitai priimami.

Dar lietuvių žiūrovui buvo nuostabu, kad turime tiek daug visiškai neapgyvendintų teritorijų, lyg čia būtų ne miglų, o nesibaigiančių sniego lygumų, kalvų bei piliakalnių, miškų ir upių, tylos ir ramybės žemė. Visai gali būti, kad taip ir yra, tik niekada nepastebėjome. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė tie du keliautojai. Dviračiai ir palapinė pusnynuose, padangų riedėjimas bekelėmis virtusiais keliukais, interneto ryšio dingimas ieškant krypties baltoje begalybėje, beldimasis į trobesių duris ir mėginimas prakalbinti provincijos gyventojus svetima kalba, ugnies kūrimas miško tankmėje, kad sušiltum ir išsivirtum arbatos iš snaigių, elektros paieškos telefonų, kamerų ir dronų akumuliatoriams, susitikimai su laukiniais žvėrimis ir pastangos suprasti, ką tie vietos čiabuviai dainuoja, kokias misterijas kuria…

Sophie Planque nuotrauka

KĄ PAMATĖ FILMĄ ŽIŪRĖJĘ PRANCŪZAI?

Pasak filmo „Miglų žemė“ kūrėjų, prancūzai, deja, jau nebeturi to gyvo, natūralaus santykio su savo gamta ir protėvių kultūriniu palikimu. Sophie ir Jérémy manymu, pati didžiausia jų visuomenės problema – vartotojiškumas. Dauguma jų tautiečių renkasi didžiuosius miestus dėl patogumų ir „kokybiško“ gyvenimo, tad pramonė pasiglemžia vis daugiau gamtinių išteklių – miškų, vandenų, be skrupulų juos nusavindami. Filmas apie Baltijos šalių žmones ir jų požiūrį į savuosius turtus sujaudino visus žiūrovus. Kai kūrėjai darbą parodė TV kanalo „Arte“ prodiuseriui, šis apsiverkė. Ne vienas verkė ir kino salėse, susitikimų metu. Taip nutinka, kai paviršiun iškyla tikros emocijos. Prancūzai, kaip ir dauguma europiečių, ramiai, nors ir stebėdamiesi, priima dokumentiką apie Amerikos indėnus, Australijos aborigenus ar Afrikos gentis. Jie nesusieti kultūriškai ar geografiškai. Tačiau tai, ką išvydo „Miglų žemėje“, – greta jų. Ta pati Europa, tokie patys kaip jie žmonės, kadaise mezgę labai artimus ryšius tarp karalysčių ar vystę prekybą. Jie supranta, kad kažkas panašaus galėjo būti ir jų kultūroje, tačiau seniai išblėso iš atminties ir kasdienybės.

Sophie ir Jérémy sako, kad filmu jie tautiečių širdyse palietė kažin ką labai skaudaus, jautraus. Ne todėl, kad stebuklinga, o todėl, kad prasminga. Ir tai kelia nerimą. Jei ne kažin kokiose tolybėse ir kituose žemynuose, o greta mūsų gyvenantys Europos Sąjungos piliečiai turi tokias brangenybes, jas saugo ir puoselėja, kodėl to nedarome mes? Štai kokius klausimus kelia prancūzai, pamatę lėto laiko kadruose įamžintą gamtos ir žmogaus sambūvio liudijimą. Išgirsti baltišką žinią – atrasti egzotiką Europoje, realiai pamatyti senojo žemyno gyvą liudijimą.

Baigdama pokalbį su „Miglų žemės“ autoriais mėginau suabejoti jų teiginiais. Juk prancūzai turi ir Provansą, ir kalnus, ir smulkius ūkius, negali būti, jog nieko neliko. Abu sutiko, kad neabsoliutina, tačiau materijos garbinimas ir visuomenės sekuliarumas labai pakeitė tai, ko dar nepažino Baltijos šalių žmonės. Kaip taiklu, pamaniau, lyg iš Oskaro Milašiaus eilėraščio „Lietuva“. Pasak Sophie ir Jérémy, kai netiki jokio dievo, o tau jį atstoja „iPhone“, neįmanoma stovėti greta šaltinio ar medžio ir matyti jo sielą.

O apie ką gi rašė prancūzakalbis poetas Milašius? Štai Antano Vaičiulaičio vertimo ištrauka: „Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. / Aš trokštu jums atskleisti ją. / Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį… / Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur / kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą. / Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai… / Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė. / Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva / padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji / nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.“

PREMJERA MUSTEIKOS KAIME

Straipsnio pradžioje užsiminiau, kad pasakysiu, kuo susijęs mažas etnografinis Dzūkijos kaimas su nuotykių ieškotojais iš Prancūzijos. Jiems buvo labai svarbu pamatyti ir patirti senąją Europą, kurią rado gyvą ir tebesaugančią savastį seniausia indoeuropiečių kalba šiame žemyne kalbančių žmonių kasdienybėje. Jie rado Lietuvą, kurios laimė, jog ji „nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti“. Jie rado tai, ką užfiksavę juostoje galėtų parodyti savo visuomenei, tikėdamiesi ne tik susidomėjimo, bet ir nubudimo. Tačiau jiems labai svarbu tai, ką pamatė, parodyti patiems lietuviams ir pamatyti, kaip jų požiūrį priims tie, apie kuriuos sukūrė filmą. Tad pasirinko dar vieną nedidelę bendruomenę autentiškoje aplinkoje, kad įaustų save ir mus į mus pačius.

P. S. Rašydama straipsnį sužinojau, kad Jura nuotykių filmų ir knygų festivalyje teikiamo režisieriaus ir fotografo François Belo Grand Prix 2025 m. vasario 20 d. bus įteiktas S. Planque ir J. Vaugeois už filmą „Miglų žemė“.

 

2024-12-11