Apie XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurį, dar gerokai prieš Sąjūdį, gimtajame Kaune atradau stiprią folkloru besidominčių ir dainavimo, šokio, pasakojimo tradicijas puoselėjančių žmonių bendruomenę. Jokia naujiena, kad didmiesčiuose gyvena užeiviai iš įvairių vietovių, tad ir anuomet gausūs ansambliai stengėsi kaupti, populiarinti skirtingų etnografinių regionų tautosaką. Viename tokių kolektyvų konkurse gyvai pamačiau ir išgirdau jau tada labai populiarią Veroniką Povilionienę. Pamenu savo susižavėjimą dzūkų tarme, specifiniu šios atlikėjos giedojimu, kieta laikysena. Po filmo „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas) premjeros 1985-aisiais, kai visa pilnatve išsiskleidė Marcelijaus Martinaičio poezijos metaforos, o Veronika suvaidino net ne moterį, o savotišką mūsų matriarchalinės sąmonės provaizdį, Lietuvoje kažin kas spragtelėjo. Lyg nuo to momento Atgimimo kalno gniūžtė ėmė ristis vis didėdama.

Beveik po 40 metų šiuolaikinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius tarsi pakartojo susitikimo su kaimu scenarijų, pasirinkdamas Dzūkiją, ir 2023-iaisiais pristatė pirmąjį 3D lietuvišką filmą, psichodelinę pasaką „Čiulbanti siela“. Poetiška ir dainuojanti kino juosta mane ne tik nukėlė į jaunystę, pažadino prisiminimus apie Marcelijų, Veroniką bei G. Lukšo darbą, bet ir privertė lengvai krūptelėti – dabar pati gyvenu dzūkų krašte, vėl klausausi ausiai malonios jų tarmės, o kai kurių žmonių veikla, besistengiant atgaivint kaimą, autentišką jo buitį, šventes ir kasdienybę, privertė atidžiau įsiklausyti į dabartį. Būtent per filmą „Čiulbanti siela“ atradau Roką Kašėtą, dzūkodelikos pradininką (pradėjau klausytis „Youtube“ platformoje keistuoliškų dainų su visomis spragsinčiomis afrikatomis ir slavizmais), ir jo žmoną Eglę, rimtą dzūkų kultūros tyrinėtoją, etnomuzikologę, vilnietę, dar vaikystėje įsimylėjusią Šilų Dzūkiją. Šiuo metu pora gyvena Krokšlio kaime, Varėnos rajone, pametę miestą ir patogumus, augina dukrytę ir dirba darbus, kad tik išjudintų mirties taške įstrigusį „sodybų tuštėjimo metą“. Jų veikla – įstabi: nuo tarmės atgaivinimo kasdienybėje bei scenoje, festivalio „Čiulba ulba“ organizavimo iki filmų kūrimo ir nuomonės formavimo, atskleidžiant prasmę išsaugoti atskirus vieno, tačiau anaiptol nevienspalvio ir nevientiso vėrinio karolius, kad pagaliau būtų pamatytas kiekvienos detalės, formos ir atspindžio unikalumas.

Šįkart kalbuosi su Roku. Jis į klausimus atsako gimtąja tarme, o mes taip ir pateikiame skaitytojams – be jokių pagražinimų ir taisymų.

Šių dienų pasaulyje stebime du reiškinius. Vienas – tautų kraustymasis, o kita medalio pusė – grįžimas. Grįžtama į etnines žemes, gimtąsias vietas ar bent jau prie tokio gyvenimo būdo, kuris žmogų daro sėslų, ugdo gamtamylystę, skatina kurti šeimų ūkelius ir nedideles bendruomenes. Įdomu, kad tokį kelią renkasi ir populiarina jaunimas, pasitrankęs po svečias šalis, pamatęs visokiausių civilizacijos grimasų. Kodėl taip vyksta? Kodėl pačiam geriau Dzūkijos pieskose nei Niujorko loftuose?

Gražus poliškumas – Dzūkijos pieskos ir Niujorko loftai, regis, terpu jų išsyk ima virpėc poetinė alektra. Šiciej pušałėm apaugį pieskõs kalnėliai ir pievukės palei upełį yra ciej delnai, katriuosa lakioj mano vaikiškos pėdukės. Vaikystė kaimi: miškas, grybavimas, karvių ganymas, daržai, dūksmas šieno kalnuosa, maudzynės upėn ir tuzinas kitų spalvotų akimirkų sukrito dūšion tep giliai, kap koki spalvoci sciklo karolukai, o rozu ir kap nedalomas vienis. Vakarinis rūkas, užłėjancis pievas, šiltutėlis karvės pienas, suskirdusios močiutės pėdos, žiogų griežimas, žvyrkelio dūłkės. Prisiminimuosa visa tep viencisa ir magiška – ca mano jėgos vieta. Ale visas mano vircimas paaugliu, jaunuoliu ir paskum suaugusiu vyru buvo nuolacinis tolimas nuog jos. Pradzion Vylnius, paskum kelionės užu rubežiaus. Veržiaus in platų svietų išskėstom rankom, placiom akim, norėjos tolyn, norėjos dar, norėjos nutrūkc nog šeimos, nog Lietuvos, nog visų gijų, iškrisc iš visų rėmų, patyrc, o kap dar gali būc? Kokių dar būna dzyvų, spalvų, skonių, vietų, žmonių? Ir šiteipos, man paciam to gerai dar neprantanc, visas mano keliavimas, bascymasis, veržimasis, ieškojimas, trukis beveik dešimcį metų per daugiau nei 30 šalių, visųlaik cykiai kūrė kontekstų darsyk išvysc, iš kurgi patsai esu išsilukštenis. Cik kiek kitokiom, jau naujom akim.

Jei kelionė namo prasdeda juos palikus, tai, regis, kuom joj ilgesnė ir tolimesnė, tuom gilesnis bunda ilgesys. Bent jau man tep nuciko. Ataj čėsas, kadu pradėjau jusc vis augancį kirbėjimų. Suvestau jį in žodzį „sãva“. Savumo ilgesys. Kap akys ir razumas užtekcinai prisvalgė invairovės, pradėjau pastebėc, kų iš cik­ro visa, kas man keliaunanc darė dzidziausių inspūdzį ir „vėrė“ dūšių, buvo ne koki civilizacijos „stebuklai“ ar egzotiškumai, o žmonys, katriej buvo sciprian ryšin su savo vietu. Tas paciriamas „čia-buviškumas“ man atrodė labai gražus, savas ir arcimas. Pradėjau prasc, kų man paciam vis labjau svarbi ir indomi daros toj vieta, iš katrios atainu, toj savà vieta. Kų aš jos ilgiuos, noriu joj būc, giliau jų pažįc. Ir tai nigdi nebuvo miestas. Jokis pasaulio miestas nigdi manį neincikino, kų an šaligat­vio ar tį kokian tracian aukšči yra geriau, nei kožnų rytų basom kojaitėm jusc žamės vėsų, miškus aplink savi, girdėc paukščius ir kūrenc vugnį.

Placiau svieto padabojis, ėmiau regėc, kų tos mano ištakos yra unikalios ir netgi labai autentiškos. Net Lietuvos konteksti Šilų Dzūkija yra išskircinė, ba per šimtus metų dėl’ savo miškingumo ir nederlyngų žamių liko gan izoliuota, ca išliko daug nuostabios arkajikos ir savito gyvenimo būdo. Jutau vis sciprėjancių traukų namo.

O kad nebūt maža, tai dar likimas man padovanoj ir širdzies draugį, katrioj ne cik šitų kraštų labai myli, ale yra ir puikių, dzūkų kultūrai skirtų projektų kūrėja. Jau kap suvejom, tai dvejonių nebuvo, kur lizdų sukc. Tai dartės ir gyvenam sau sanon pirkaitėn, Čepkelių raisto pakraščin, prieg Ūlos, o pieskełėn pėdukes mina ir mūs pirmagimė.

An galų pagałės dera pasakyc, kų man visai nesnori gyvenimo gamton ir gyvenimo miesti supriešyc ar sudėc in lancynėlas „geriau–blogiau“. Kožnam savo. Kožnas skyrcingai jaucia, regi ir ieško to, kas sava. Ir ne kožnam jo pašaukimas yra apė stabilių vietų.

Nu, o man pradėj vercis, kų man – apė vietų. Net ne tep svarbu, kų aš šic veikiu ar veiksiu. Svarbu, kų būtent ca. Man raik šic būc, „čia-buvoti“. Ir pacinka, kų grįžimu panaudojot žodzį „kelias“, ba vis cik net ir grįžus kelionė tęsias, cik biskį kitep.

Ar galima sakyti, kad senbuvius reikėtų vėl apgręžt, pačius į save atsukt? Juk daug dalykų arba užpustyta sovietmečiu įsivyravusia kažin kokia panieka, nusigręžimu nuo provincijos, arba tiesiog apmirė lyg amputuotos galūnės.

Galima invairiai pasakyc. Gal’ apgrįžč nė neraik, užtekt insižūrėc, kas an nosies galuko, gal’ tas žvilgsnis per toli klajoja, kur tai blūdzina. Amputuotos galūnės – scipri metapora, ale tami praudos daug. Regionų merdėjimas, su retom išimcim, pliku akim ragimas ir skaudus. Ir ca labai kompleksiškas dalykas. Viena vertus, mūsuos esama cikrai gilios provincialumo stigmos. Joj pasreiškia visap: sarmatos, abejingumo, paniekos, nustapacinimo jausmu. Kita vertus, trūksta ir gilesnės nuovokos, kų šitom pakirstom šaknim raik atidaus rūpescio iš tų pacių galios centrų. Nekuriamos jokios adekvačios sąlygos gyvascai sugrųžyc. Politinės valios stygių dartės turi kompensuoc nebent asmeninė valia, cik ar daug to gali rascis, kadu raik inveikc šiciek daug nepalankių švytuoklių?

O ir tas miesčioniškumas gilesnių šaknų mūsuosa neturi. Jis naujas, ieško, kap insikabyc, o dar viskų niaukia tas pasąmoninis sarmatos, nepilnavertiškumo debesys, tai ir tabaluoja šak­nukės vėjin, šlicinėja. Ironiška. Ale ne visa tep giliai užpuscyta. Va, pakasi vienur, kitur, žiū – jau daigas kalas, sužaliuoj, sužydzi. Tas kolekcyvinis ilgesys ir atmincis, jiej galyngi, būna, pramuša raikiamus kamščius, atdaro šaktas. Dar šalciniai neužako, turim iš kur semc. Nūnai ruošiu naujų albumaicį pagal’ Sigito Gedos (dzūko, beje) ailas. Ciej vaizdziniai iš poemos „Strazdas“, tos „išlaužytos giesmės“ yra galyngai inžodzytas mūs nutolimas, atpłėšimas nog prigimcinės kultūros, katrioj ataina būtent iš kaimo. Regis, pusė amžiaus pravej, o žiū, kap naujai aktualizuojas ir Geda, ir Marcelijaus Martinaicio Kukucis, įdomu regėc, kap tos aiłės „išsipakuoja“, ingauna naujas prasmes šiandienos konteksti.

Nikolajaus Platovo nuotrauka

Lankiausi judviejų su žmona organizuojamame festivalyje „Čiulba ulba“. Stebėjau ir stebėjausi. Labai daug jaunų žmonių, ypač – šeimų su vaikais. Ar galima teigti, kad folkloras atgyja ir nebėra vien bobučių reikalas? Jeigu toks populiarumas ir noras ieškoti, atrasti, išlaikyti tradicijas, kodėl šiųmetis festivalis – paskutinis?

Mus tebgi labai dziugino tas vaizdas. Ir ne cik tėvų su vaikais – buvo daugybė šeimų ir su savo dzieduliais. Ragėc visas tris kartas rozu vienon aikštukėn šokanc, giedanc ir kultūrinancis mum buvo dzidełė dovana ir išsipyldzimas. Tep tai nemislinu, kad pol’kl’oras išvis kadu nor buvo vien „bobučių raikalas“ ar kad jis kadu buvo miris ir jam raikėt atgyc. „Čiulba ulba“ – viena iš ardvių, kur šitos klišės subyra in šipulius. Be to, ir patsai pescivalis nėr vien apė pol’kl’orų, jis ima daug placiau, apgłėbdamas ir vietos tradicijas, ir šiuolaikines meno raiškos pormas, ir socialines aktualijas. Beje, pats pol’kl’oras – tai ne kas kita, kap nuostabūs socialiniai klijai.

Šamet pescivalis buvo paskucinis dėl’ kelių priežascių, ale pagrindzinė tokia, kų per 5 metus savanorystės šitam raikalu, atdavėm labai daug asmeninio gyvenimo sąskaitu. Per tuos metus pagausėjo ir mūs šeima. Pradėjom jusc, kų šiteipos tęsc yra nebetvaru. Norim biskį atsitraukc, pasjiłsėc, pasrūpyc namais ir kviesc mūs bendruomenį in mažesnius susbūrimus, ir tankiau, o ne vienųroz metuosa. Visgi subūrėm nuostabų ratų žmonių ir savo darbuosa matom labai daug prasmės, tep kad ca ne pabaiga, o cik transpormacija.

Kadaise man, kaunietei, didžiulį įspaudą paliko Veronikos Povilionienės veikla. Tada be galo daug žmonių „užsikrėtė“ Dzūkija. Pati dainavau dzūkiškai, tik ne taip drąsiai kalbėjau, vis dėlto ne gimtoji tarmė. Pasirodo, vienas žmogus gali daug…

Šitokadzis. Dar ir kap. Kožnas žmogus – gi kap planeta. Ciek tį viso daug. Ciek kūrybinės galios. Dažnai to vieno ir užtenka, kų išjudzyc šimtus ir tūkstancius.

Pavyzdžių daug, toli ieškoc neraik. Ir Veronika – vienas jų. O suvis gražiausa, mislinu, yra kolekcyvinis genijus. Žmonių sinergija. Pats per paskucinius kelerius metus labai daug grožio atrandu sancykin su savo žmonuki Agłi, mūs partnerystėn kurianc dalykus rozu. Daug sekas vienam nudyrbc, ale kap smagu pecys pecin, kadu randzi tų žmogų ar žmonis, su katriais ir mislałės, ir jausmai susrimuoja.

Apie rimavimą. Pats dainuoji ir savo dainas, tokias keistuoliškas. Kartais atrodo, kad tiesiog apdainuoji, ką regi aplink. Kas Tau yra poezija? O dainų kūrimas?

Aš nežnau, kas yra poezija. Cik žinau, kų ji visai ne apė rimavimų, nor gali ir rimuocis. Tai kažkas, kas paima ir nucinka terp žodzių. O tasai „kažkas“ gali invykc, gali ir neinvykc. Vienam persiskaicis tep, kitam kitep. Tai nepavaldu logikai ar kokiem nor dėsniam. Tiesiog tam cikru būdu sudėliojus simbolius gali atsidaryc liukas. Tas liukas labai paslapcyngas. Gal’ vienas iš dalykų, katriais vadzinama poezija, yra ir žiūros taškas. Galima tep gražiai pamacyc dalykus. Arba ne cik gražiai – gali būc ir apė skausmų, sopulius. Kokia galynga, pritrenkianci poezijos upė dartės łėjas iš Ukrainos poetų. Poezija gali paporyc dalykus, katriem žodziai, naudojami „paprastuoju“ būdu, yra prost per maži, nesutalpina to krūvio, katrį norima perteikc. Poezija gali pernešč labai dzidelius krūvius.

O dainų kūrimas man gan naujas. Jis ataj necikėtai. Pradėjus dainuoc tarmiškai ir palaidus svietan kelias dainelas, suslaukiau scipraus atgalinio ryšio, o tadu pajautiau, kų būt smagu tų dainų ir daugiau uždzyvyc. Pacos pyrmos buvo dzūkų poetų – „Tokį rytų“ – Romo Sadausko, o „Pamėgyk“ – Juozo Žitkausko aiłės. Tadu jau pamėginau rašyc pats.

Vis dar jaukinuos šitų raikalų. Po praudai, rašyc dainų man vien savo noru ne visadu išaina. Jos nėr paklusnios, smagiausia, kadu jos taryt pacios pasrašo. Dar mokinuos, kap sukūrc tam sąlygas.

Tarmė tame procese padeda? Man įdomu, ar supranti, ką dainuoja žemaitė Austieja?

Tas ir įdomu, kų dainų rašymas mano gyvenimam inžengė rozu su tarmi. Tai tapo gražiu takuciu vėl’ suartėc su tarmi, ba buvau nog jos nutolis. Sėdziu, kažkų šribliavoju, ieškau kokių nor interesnų, raciau vartojamų, mielų ar primirštų žodzių, žūrau, kap jiej terpusavin žaidzia. Klausaus, kap bobułės šneka. Kap katrios dainos tep ir gimė, kap kokia mozaikos dėlionė. Iš skyrcingų, vienas kitų tanciu kvieciancių šnektos gurinukų.

Tarmė visgi yra kitokia nei bendrinė kalba, kitokia jos tėkmė. Mani dziugina, kad tarmės atgyja, ingauna vertį, pripažinimų, pagarbų ir orumų. Aš ne visadu prantu, kų tį dainuoja Austieja. Ir tas gi labai smagu. Būna, raik paklausyc du ar tris rozus, kų pagaliau prastau, kas gi tį sakoma, o kap kadu gaunu ir paspėlioc, ale tadu ir klausais geriau auselas pastatis.

O nesuskalba žmonys net ir, rodos, prasdami vieni kitų sakomus žodzius, tai toj kalbos invairovei tuos mūs nesuskałbėjimus sekas cik šmaikščiai nuspalvoc ir padaryc ne tokius raikšmyngus ir langvesnius.

Martinaičio Kukutis irgi į pasaulį atėjo kaip nesusipratimas. Ir Vytautas P. Bložė sakė, kad reikia nuolat keistis, vis ieškoti, kaip kitaip viską pamatyti ir pasakyti. Bet kitoniškų žmonių gyvenimai ne visada lengvi. Ar Tavo ir žmonos Eglės gyvenimas basomis, be skalbimo mašinos ir kitokio buities palengvinimo labiau priartėjęs prie tos gelmės, kurią sunku nusakyti, bet įmanoma visa dūšia pajausti?

Baisulyngi klausimai. (Juokiasi.) Ale pats pasrašiau šiton „Nemuno“ valcin prasplaukc. O jeigu iššoktau iš valcies ir biskutukų paplauktau šalimais varluki, retsykiais pasnerdamas rankas pas ponų Dzievų dangun iščiesis, pamieruoc Nemuno dugno? Jei dugnų pėdom priliesiu, atsispyrsiu ir vėl’ išnersiu, gurkšterdamas oro, tai žinosu, kokio tį gylio esama, ale cik vienai akimirkai. O upė vis teka, šitų valcį neša, ir negaliu žinoc, kokis gylis va už vingio. O jei vėl’ pasnersiu ir vis grimsiu grimsiu, o dugno vis nepaliesiu?.. Kažkuriuo metu raiks grįžč, yrcis rankom, kojom in viršų, ale išniris tadu nežnosiu, kokis tį gylis. Cik žinosiu, kų gilu. Tai tep ir yra su tuoj gelmi, kų dzykas nebūsi, vis makaluojies žmogus terpu upės dugno ir dangaus, nieko pastovaus, cik oro gurkšnis pastoviausias dalykas. O prieg tos gelmės tai ar tep, ar tep visų gyvenimėlį vis arcinies, arcinies, o kap jau atgulsim kalnukan, tai jau tadu gelmių gelmė bus. Pakajus.

Tai kurgi yra toji žmogaus laimė, dzūkų dainose vadinama povele, kurios pečiai – perlais nubarstyti, kojos – šilkais apraišiotos, o galva – auksu aplieta?

Tai kad toj daina visai ne apie laimį, o apie poravimųsi. Ca advento giesmė. Kad jau paminėjot, tai vienas iš šito krašto perlų yra būtent advento giesmės. Jos išliko nog labai sanų čėsų ir išlaikė labai sanų ikikrikščioniškos simbolikos sluoksnį. Daugelis tų apė poros sudarymų yra dzvišakės, pradzion apgiedamos gamtos mizasncenos, visoki miško gyvūnai, paukščiai, būna ir strielčius, o antron šakon – jau apė bernelį ir mergełį. Laimė ne vien mergełį pasdaboc, ale ir gražiai sugyvenc, viens kitų šėnavoc, darnių šeimynų sukūrc.

Laimė yra mažų žingsnelių menas, kasdzienybės šermukšnių rožancius. Beje, kap katriej dzūkai sako šikavonė – šitas žodzis tep tai raiškia laimį, ale ciem, kas nežino, labai juokyngas. Šikavonės Tau, Erikula.

Esi laimingas? Ko dar mums, lietuviams, reikėtų išmokti, kad atsirastų daugiau šypsenų ir lengvumo, o mažiau visokių tarpusavio piktumų, purvelių ir baksnojimų pirštu į kitą?

Tep tai šiciej metai vieni iš sunkesnių, krūviai dzideli, jausmų paletė placi, čiurlioniška, ale kap akimirkai stabterėji, atsitrauki – kokia laimė tep spalvyngai gyvenc. Aš ne cik, kų laimyngas, o ir palaimytas. Gyvenu cikrinian rojaus kampelin, gamtos delni, su nuostabiu žmonełi, auginam ca švycincių dukrytį, užsijmam savo mylimom veiklom, zujam basikom, ca pat ir miškas, ir upė, spėjam dar ir daržus apłėkc, ir prisgrybauc, prisvuogauc.

O dėl’ šypsenų ir langvumo… Ca gi prigimciniai dalykai, mokycis jų neraik. Cik prismyc. Daug rimcybės mūsuos, noris linkėc mumiem daugiau žaismės. Ypač dartės, rudeniopi, kadu labjausiai sujima smūtnumas, rasc širdzin šviesaus žaismingumo. Gal’ gera proga užbaigc gražiu Liudviko Jakimavičiaus ištaru:

„Žmogau, tau jau nieko nėra belikę –
tik savižuvytė,
švelniai liečianti pelekais.“