Šį rudenį lietuvių skaitytojai sulauks knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“, skirtos satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ politinei istorijai. Jos autorė – antropologė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė Neringa Klumbytė, leidėjas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų centras. „Autoritarinis juokas“, išleistas anglų kalba 2022 m. Kornelio universiteto leidykloje (JAV), pelnė Britų slavistikos ir Rytų Europos studijų asociacijos (BASEES) Moterų forumo geriausios 2022 metų knygos apdovanojimą. Knygą iš anglų kalbos išvertė Daiva Litvinskaitė, leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Neringos Klumbytės knygos „Autoritarinis juokas“ viršelis

Žurnale „Šluota“ buvo sutelktos sovietinės Lietuvos juoko pajėgos, kurios dirbo ir stengėsi pralinksminti žmones, statančius komunizmą. Kad greičiau pastatytų. Šis reiškinys buvo fenomenalus: skaitytojai laukdavo „Šluotos“ ir ją skaitydami juokdavosi. Bet komunizmas nebuvo pastatytas.

Iliustruota to meto karikatūromis, unikaliais dokumentais knyga nukelia į 1956–1990 metus, vieniems primindama pilkai pajuodusius sovietinius laikus, kitiems leisdama pirmą kartą į juos pažvelgti iš šiuolaikinio ryškių spalvų pasaulio.

„Sėdėdama saugyklų labirintuose, – rašo autorė, – tarp dūlančio popieriaus kvapo ir pritemusios šviesos skaičiau „Šluotas“.“ Ji dėkoja ilgamečio vyriausiojo „Šluotos“ redaktoriaus Juozo Bulotos sūnui, žurnalistui Juozui Bulotai už galimybę susipažinti su asmeniniu tėvo archyvu. Žurnalui J. Bulota vadovavo beveik tris dešimtmečius.

Vyresnioji karta dar nepamiršo, iš ko anuomet juokdavosi, naujoji karta nesuprastų – kodėl iš šluotos? Todėl, kad šluota sovietmečio Lietuvoje tapo juokingiausiu įrankiu, t. y. dvisavaitiniu žurnalu „Šluota“. Ar šlavėjai tapo rašytojais humoristais? Kas kūrė sovietmečio humorą ir iš ko buvo galima juoktis? Knygoje „Autoritarinis juokas“ bus galimybė susipažinti su žurnalo įkūrimo ir humoro, karikatūrų istorija, cenzūra, skaitytojų laiškais, revoliuciniu juoku griūvant Sovietų Sąjungai.

„Ši knyga atskleidžia sovietinio autoritarizmo ribas ir laisvės beribiškumą“, – įvade rašo N. Klumbytė. Autorė tyrinėja sovietinės valstybės norą priversti, o gal net išmokyti žmones juoktis tada, kai reikia. Bet juokėsi žmonės iš pačios valstybės, nes humoras kaip džinas – išlindo iš butelio, nesukiši atgal paaiškėjus, kad nukreiptas prieš patį režimą. Lietuviškas sovietinis humoras turėjo padėti statyti komunizmą, bet netikėtai sau pačiam iš šių pastangų šaipydavosi.

Knygos pabaigoje autorė klausia: ar autoritarinės valstybės gali panaudoti juoką kaip valdymo įrankį, kad pritrauktų piliečius juoktis kartu? Atsako: „Kadangi juokas yra dviprasmiškas ir kontekstinis, „Šluotos“ skaitytojai dažnai juokdavosi iš sovietinės valdžios, o ne kartu su ja.“

1990 metais „Šluota“ paskelbė trumpiausią anekdotą: „Komunizmas.“ Taip pasibaigė autoritarizmo epochos kurti juokai. Liko jų istorija, atskleista, nuodugniai ištirta ir aprašyta „Autoritariniame juoke“, su ja visapusiškai galės susipažinti lietuvių skaitytojai.