2020-aisiais Kvebeko (Kanada) architektūros naujienų portalas „Kollectif“, minėdamas savo 15 metų sukaktį, socialiniuose tinkluose pradėjo kampaniją su grotažymėmis #quiestlarchitecte ir #WhoIsThe­Architect. Taip jie siekė pabrėžti architektų ir dizai­nerių įvardijimo svarbą pastatus pristatant žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose: visuomenė raginama komentarų skiltyje pridėti žymas #WhoIsTheArchitect arba #WhoIsTheDesigner, kai tik pamato statinį be nurodytos autorystės. „Šis gestas padeda sustiprinti dizaino kultūrą ir skatinti geriausią architektūros praktiką, – rašo akcijos organizatoriai. – Tai pagarbos ženklas architektų ir dizainerių darbams, nes jie turi tokią pat teisę į pripažinimą, kaip ir kiti menininkai ar fotografai.“

Idėja, gimusi 2020 m. rugsėjį Kvebeke, virto į plačią kampaniją, 2021 m. išplitusią visoje Kanadoje ir greitai pasiekusią Europą. 2023 m. Monrealis pakvietė UNESCO Dizaino miestus jungtis prie šio projekto. Netrukus įsitraukė 4 tinklo miestai: Gracas (Austrija), Dandì (Škotija, D. B.), Kortrikas (Belgija) ir Sent Etjenas (Prancūzija). 2023–2024 m. vyko mokymai ir susitikimai su iniciatyvos autoriais, dalyvavo ir Kaunas, šio tinklo narys. Simboliška, kad Lietuvoje iniciatyvą #KasArchitektas? pradedame Kaune, tapusiame šalies architektūros reprezentacijos centru – laikinoji / šiuolaikinė sostinė 2015 m. pelnė Europos paveldo ženklą, o 2023 m. pateko į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir įsteigė Nacionalinį architektūros institutą, taip įveiklindama tarpukario modernizmo architektūros perlą – Kauno centrinio pašto rūmus (arch. Feliksas Vizbaras, inž. Jonas Kriščiukaitis, 1930).

Pristatydamas šią kampaniją Gediminas Banaitis pakvietė pokalbio kanadietį architektą Martiną Houle’ą, architektūros naujienų portalo „Kollectif.net“ įkūrėją ir vadovą. „Kollectif“ misija – sujungti dizainą ir technologijas, profesionalus ir mokslininkus, anglakalbes ir frankofoniškas grupes, skelbti su architektūra susijusią informaciją ir organizuoti įvairius renginius bei akcijas.

Kirsty Maguire Architects projektuotas Tentsmuiro nacionalinio gamtos rezervato edukacinis paviljonas Škotijoje.

Architektė Kirsty Maguire. Granto Andersono nuotrauka

Per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų Lietuvos kultūrinis laukas išaugo ir tapo svaria pasaulio kultūros dalimi. Tačiau gana dažnai vis dar jaučiama nepagarba kūrėjams, prodiuseriams ar kuratoriams tikintis, kad jie dirbs nemokamai, pasiaukojamai, „bendram labui“. Regis, stengiamasi tai keisti, kelti kultūros srities profesionalų savivertę ir skatinti įvertinimą. Todėl jūsų kampanija #WhoIsTheArchitect Lietuvoje labai aktuali. Tačiau stebina, kad ji reikšminga ir Kanadoje, ir Jungtinėje Karalystėje, ir kitose Vakarų šalyse, kurių kultūrinių tradicijų nesuniokojo 50 metų trukusi sovietinė okupacija ir „svietą lyginantis“ komunizmas. Kodėl tai svarbu jums, kanadiečiams?

Tai, ką įvardijate kaip šios kampanijos reikšmės jūsų šaliai kontekstą, jai suteikia visiškai naują perspektyvą. Pavyzdžiui, Monrealyje kampanija įgauna aktualumo, nes trūksta pripažinimo – kūryba apskritai laikoma savaime suprantamu dalyku. Iš tiesų taip gali būti todėl, kad pernelyg dažnai susiduriame su kūrybinėmis iniciatyvomis, daugiausia dėmesio skiriančioms pastatams. Viskas prasidėjo nuo nusivylimo, kad žiniasklaidos straipsniuose ir nuotraukose uoliai minimos menininkų ar fotografų pavardės, tačiau, iškilmingai atidarant naują pastatą, retai nurodomi architektai. Tiesą sakant, dizaineriai ir architektai prisimenami tik tada, kai kas nors nepavyksta (viršijamas biudžetas, pastatai prakiūra ir pan.).

Kūrybiškumą lemia daug veiksnių ir asmenybių. Įkvėpimo semiamasi iš kitų autorių, gamtos, aplinkos. Architektūrinį projektą dažnai kuria ne vienas žmogus, bet komanda, o ją sudaro architektai, inžinieriai, užsakovai, projektuotojai, statybos vadovai, medžiagų tiekėjai ir kt. Ar įmanoma autorystė, kai kūrybinis procesas suburia tiek daug dalyvių?

Monrealio insektariumo metamorfozė. Architektai (iš kairės): Hubert’as Pelletier (Pelletier De Fontenay), Nicolas Rangeras (Jodoin Lamarre Pratte architectes) ir Wilfriedas Kuehnas (Kuehn Malvezzi). Erico Branoverio nuotrauka

Puikus klausimas. Būtent todėl kampanijos programoje atvirai deklaruojame, jog „puikiai žinome, kad kiekvienas iš pristatomų projektų nėra vieno žmogaus darbas, ir kūrybos grandinėje labai svarbūs keli architektai, architektūros praktikantai, technikai, visų rūšių dizaineriai, užsakovai, rangovai ir inžinieriai. Tačiau šios kampanijos tikslas – ne šlovinti vieną asmenį, o jungti daugybės suinteresuotųjų šalių pastangas, pasitelkiant simbolį, veidą“. Būtent todėl viešinami projektai yra prieinami visuomenei, o ne privačioms iniciatyvoms, kad kas nors, apsilankęs muziejuje, sporto centre, traukinių stotyje ar restorane, galbūt – tik galbūt – suvoktų, jog pastatas ten ne šiaip stebuklingai atsirado. Architektas, padedamas visos komandos, sukūrė geometriją, suformavo erdves, parinko įvairias medžiagas, nusprendė, kad natūrali šviesa pateks į tam tikrą vietą, laiptus įrengė ten, o ne čia. Galiausiai kiekvienoje paskelbtoje nuotraukoje minima visa prie projekto dirbusi komanda (klientas, inžinieriai, rangovai ir t. t.).

Autorystės vertę ir pripažinimą skirtingos kultūros ir tradicijos supranta skirtingai. Kai kuriose jų kolektyvinis indėlis vertinamas labiau nei individualus, ypač turint galvoje, kad tik nedaugelis kūrėjų (jei iš viso tokių yra) gali kurti vieni, išvengdami kitų įtakos. Kaip suvaldyti tuščią ego aukštinimą ir stiprinti komandinį darbą, bendruomeniškumą? O gal individuali autorystė svarbesnė, nes susijusi su asmenine atsakomybe, su poveikiu visuomenei ir aplinkai, įskaitant socialinius, etinius ir ekologinius aspektus?

Tai priklauso nuo konteksto. Jei kalbame apie viešą architektų pripažinimą Kvebeke, mūsų kultūriniame kontekste iš esmės tai tuščias lapas, todėl įvairaus amžiaus ir lyties profesio­nalų įvardijimas vertinamas palankiai, kaip gaivaus oro gūsis. Tačiau tokioje šalyje kaip Prancūzija, kurios architektūros istorija ilga – nuo Auguste’o Perret iki Jeano Nouvelio, – manau, panaši kampanija turėtų būti nukreipta į augančią jaunuomenę ir ateinančias kartas. Tačiau bet kokiu atveju savo veido atvaizdavimas šalia projekto yra panašus (nors ir ne toks patvarus) į savo vardo įamžinimą ant pastato. Kadangi mūsų „medija“ išlieka ilgus metus, minimas asmuo bus siejamas su konkrečios statybos kokybe ir socialiniu priimtinumu, pritaikomumu. Mums iškilo svarbių techninių klausimų, susijusių su šia nuotraukų kampanija, – kadangi nusprendėme siūlyti viešuosius projektus, o jų komandos didžiulės, susiduriame su keliomis problemomis. Pirma, jei nuotraukoje yra 50 žmonių ir norėsime turėti geresnį viso projekto vaizdą, negalėsime atpažinti nė vieno iš jų. Ant­ra, jei atversime duris ir pakviesime kitus projekto dalyvius, kur sustosime? Jeigu nuotraukoje yra statybos inžinierius, kodėl neįtraukus santechniko ir jo komandos?

V&A Dandì miesto bendruomeninis sodas Škotijoje, kurį sukūrė architektūros dizaino studija KennedytWaddle ir dizainerė Linsey McIntosh.

Rangovas Careys, Peter Brett Associates inžinerija, Macfarlane + Associates kraštovaizdžio dizainas. Granto Andersono nuotrauka

Kaip ši kampanija paveikė jūsų kolegas, visą architektūros sektorių? Ar tai nėra šauksmas girioje, kai projektus, idėjas ir kūrybiškumą nuolat užgožia dideli pinigai ir jų savininkai, o dažnai tik didelės investicijos gali sukurti didelį vardą?

Įdomi tema. Pirma, kaip minėta, kadangi architektūros kultūros pas mus iš esmės nėra, profesijos atstovų reakcija stulbinanti – žmonės buvo labai entuziastingi. Visuomenės reakcija taip pat buvo įdomi, nes kai kurios pagrindinės žiniasklaidos priemonės tai pastebėjo. Bet, kaip ir bet kuri kampanija, ši taip pat nuolat turi kovoti dėl platesnės visuomenės dėmesio, o svarbiausia – kad ją prisimintų! Štai čia ir slypi įdomiausias (ir svarbiausias) kampanijos aspektas. TAI NE TIK NUOTRAUKŲ KAMPANIJA. Sutelkdami architektų bendruomenę iš esmės sukūrėme ambasadorius bei sarginius šunis, kurie nedvejodami grotažymę naudoja komentaruose socialinėje žiniasklaidoje, ir rezultatai įspūdingi. Labiausiai stebina atsiradęs bendruomeninis judėjimas: groteles pasitelkia ne pats projekto architektas, o dažniausiai jo kolega arba visiškai nepažįstamas asmuo! Daug žmonių, žiniasklaidos priemonių ir organizacijų vėliau prideda architektūros įmonės pavadinimą (ne architekto pavardę), o kartais net ir kitas projekte dalyvaujančias suinteresuotąsias šalis. Suprantama, nepranešama, kai kas nors pasitelkia grotažymę „Facebook“, „Instagram“ ar „LinkedIn“ komentare, tačiau draugai, kolegos, kiti vartotojai mums parašo, net atsiunčia ekrano vaizdų. Tad mums tai yra būdas įveikti kasdienius, savaitinius ir metinius iššūkius, taip siekiame pokyčių – buriame bendruomeninį judėjimą.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie dirbtinio intelekto technologijas, kurios, kaip ir visur kitur, vis labiau skverbiasi į architektūros sritį, keldamos naujus iššūkius ir galimybes autorystės sampratai. Tikiu, kad dirbtinis intelektas tėra įrankis, kaip ir bet kuris kitas, tik skambiai pavadintas, gerokai greitesnis ir optimizuojantis procesus. Kaip į DI ir autorystės naudojimą žiūrima jūsų šalyje?

Sąžiningai, visi vis dar kraipo galvas. Vieni tai vertina kaip teigiamą dalyką, kiti baiminasi dėl mūsų profesijos ateities, o treti nusprendė jį įsisavinti. Mano nuomone, architektai turėtų žinoti bet kokios naujos technologijos galimybes ir ribas, kad galėtų ją įtraukti į savo praktiką ir išlikti pažangūs. Jei tiesiog stovėsime nuošalyje tvirtindami, kad architekto profesijai gresia pavojus, kiti mus paprasčiausiai aplenks. Artėja didžiulė banga, ir negalime sau leisti tiesiog skųstis dėl jos gulėdami paplūdimyje: turime keltis ir būti ant bangos viršūnės, kad visi matytų.