„Sąrašas draugų, kolegų ir studentų, kurie skaitė ar klausėsi šio rankraščio iš dalies ar ištisai, man yra bauginamai ilgas, o dabar, kai veikalas tapo knyga, gali būti, kad ir jiems visiems.“ Ši rytietiškai įmantri frazė parašyta beveik prieš 50 metų, ir tai patvirtina parašas po ja: Niujorkas, 1977 m. rugsėjis–spalis. Dešinėje inicialai: E. W. S. Edwardas Wadie Saidas. Autoriui sukako 42-eji, praėjus kelioms dienoms po to, kai jis padėjo paskutinį tašką baigęs akademiniame pasaulyje neišvengiamus padėkos žodžius, įvedančius į knygą, turėjusią tapti vienu svarbiausių pastarųjų 40 metų intelektualinių įvykių. Nors pirmasis „Orientalizmo“ leidimas datuojamas 1978 m., prasminga jį ir jo temą prisiminti būtent dabar.

Ši knyga sukėlė daug triukšmo, padėjo pamatus ištisai humanitarinių mokslų krypčiai – postkolonializmo studijoms – anglakalbiame pasaulyje, dėl jos gimė visa paneigimų ir apologetikos biblioteka (vienas įdomiausių darbų joje – Roberto Irwino „For Lust of Knowing“ („Išmanymo aistrai“)), ir buvo išversta į dešimtis kalbų. Ją šlovino ir prakeikė; dar palyginti neseniai atrodė, kad atėjo laikas jei ne užmarščiai, tai bent jau šaltesniam, atsainesniam istoriniam požiūriui. Tačiau taip nenutiko. „Orientalizmo“ autorius mirė prieš 21 metus, o Rytai, kuriuose jis gimė ir praleido vaikystę, kuriuos taip mylėjo ir gynė, negrįžtamai pasikeitė. Beje, vartodamas apibendrinančią sąvoką „Rytai“, ir pats pasiduodu orientalizmo nuodėmei.

„Orientalizme“ aprašoma, kaip europiečiai (o vėliau jų įpėdiniai– amerikiečiai) sukūrė savotišką santykių tipą su šalia jų esančiu „Kitu“ – Rytais (ne East, bet Orient), pirmiausia turėdami omenyje Artimuosius Rytus. Kitaip tariant, jie ir sukūrė savo apmąstymų, studijų ir kolonizacijos objektą: sekdamas Michelį Foucault, Saidas aprašymuose įžvelgė, kad aprašantysis subjektas įtvirtina viešpatavimo aktą aprašomo objekto atžvilgiu. XVIII a. pabaigoje Europos sąmonėje sukurtas istorinis ir kultūrinis konstruktas ilgainiui virto milžinišku reikšmių kūrimo, jų aptarimo ir interpretavimo mechanizmu, verčiančiu šias reikšmes į ideologijas ir politinius sprendimus, kuriuos įkūnijo šimtai tūkstančių kareivių, diplomatų, verslininkų ir kolonijinių pareigūnų. O šio mechanizmo pavadinimas – orientalizmas. Saidas kruopščiai tyrinėja orientalizmo bruožus Aischilo, Gustave’o Flaubert’o ir Goethe’s, lordo Balfouro ir Ferdinand’o de Lessepso kūryboje. Jis tekstus analizuoja rafinuotai ir meistriškai – ne veltui tiek metų buvo Kolumbijos universiteto (JAV) anglų literatūros ir komparatyvistikos profesorius. Ypatingą dėmesį jis skiria „orientalistams“ (Rytų žinovams), tiems, kurie neaprėpiamus, racionaliai neapibrėžiamus „Rytus“ pavertė savo profesija. Štai šį egiptologijos, islamo studijų, Osmanų imperijos istorijos, senovės Babilono literatūros, senovės hetitų kalbos gramatikos ir Transjordanijos ekonomikos sujungimą į vieną studijų objektą Saidas laikė pagrindine sklandaus „orientalizmo“ veikimo sąlyga. Jo nuomone, specializuotos Vakarų kultūros, mokslo ir švietimo institucijos užsiima „orientalizmo“ reprodukcija, tiekdamos kadrus ir ideologemas kolonijinei bei postkolonijinei politikai. Ir čia kultūros kritikas Saidas virsta politikos kritiku, bet mes šią jo pažiūrų ir gyvenimo dalį praleisime, tik pastebėsime, kad Saido reiškiama Izraelio ir Amerikos politikos Artimuosiuose Rytuose kritika atrodo tarsi švelnus, draugiškas priekaištas aršios šiandieninės antiizraelietiškos retorikos fone. Saidas negailėjo ir savųjų, palestiniečių, pagrįstai laikydamas Yasserą Arafatą ir jo bendraminčius korumpuotais, o Palestinos autonomiją neperspektyvia. Saidas augo tarp Jeruzalės ir Kairo, jo tėvai buvo vietiniai krikščionys, kilę iš pasiturinčių, kultūringų sluoksnių, jis lankė garsią anglikonų mokyklą Jeruzalėje, o tarp jo bendramokslių buvo būsimasis Jordanijos karalius Huseinas ir būsimoji Holivudo žvaigždė Omaras Sharifas. Po pirmojo Artimųjų Rytų konflikto Saidas atsidūrė JAV, kur nugyveno ilgą, turiningą knygų bei paskaitų kupiną mokslininko gyvenimą. „Orientalizmo“ autoriaus biografiją pasakoju, kad skaitytojas suprastų, jog jis nejautė (ir negalėjo jausti) simpatijų islamistams. Save vadino „musulmoniškos kultūros apsuptu krikščioniu“. Ir, žinoma, buvo gana tipiškas 7–8 dešimtmečių Amerikos universiteto intelektualas.

Didysis sociologas ir antropologas Ernestas Gellneris priekaištavo Saidui dėl, mokslo požiūriu, nelabai korektiškų apibendrinimų: nederėtų orientalizmo kildinti iš Aischilo. Justus Reidas Weineris iš Jeruzalės viešųjų rei­kalų centro apkaltino Saidą melu, esą jis negyveno Jeruzalėje, nelankė anglikonų mokyklos, nebuvo pabėgėlis, o izraeliečiai neatėmė namų iš jo šeimos. Vakarų orientalistai įsižeidė. Įsižeidė ir arabų nacionalistai. Galiausiai R. Irwinas atkreipė Saido dėmesį, kad jis nepastebėjo „tikrųjų“ orientalistų ir kolonialistų – Rusijos imperijos. Irwinas pataikė į dešimtuką, tik štai rusiškasis orientalizmas yra ir išorinis, ir vidinis, t. y. šizofreniškas.

Tačiau grįžkime į Rytus, tiksliau, Saido Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus, regioną, kuriame įvairių etninių, religinių bei socialinių grupių žmonės nepaliaujamai žudo ir kankina vieni kitus, padedami tų, kurie anksčiau, dar prieš šimtmetį, palaikė vis labiau pažeidžiamą savo viešpatiją šiose žemėse. Beje, prie buvusių kolonizatorių prisijungė kiti „postkolonizatoriai“, tiek „vakarietiški“, tiek ir visiškai „rytietiški“. Taip, Saidas ir jo knygos (ne tik „Orientalizmas“, bet ir vėlesni darbai) dabar bauginamai aktualūs, kad ir kaip būtų vertinamos jo koncepcijos. Vieniems realijos patvirtina Saido mintis, kitiems – visiškai paneigia. Tačiau miręs Kolumbijos universiteto profesorius tiesiogine šio žodžio prasme dalyvauja šiandienos diskusijose, nors ir ne savo noru. Drįstu manyti, kad šių diskusijų lygis ir tema vargu ar patiktų subtiliajam intelektualui ir estetui.

Dera pridurti, kad po mirties Saidas jau ne kartą pasirodė viešosios nuomonės akiratyje – ir net nepastebimai, iš ano pasaulio, tarsi darydamas svarbius politinius ir estetinius judesius. Pavyzdžiui, 2008-aisiais, praėjus penkeriems metams po mirties, Edwardas kuravo stulbinančią parodą „Rytų vilionė. Britų orientalistinė tapyba“ Tate Britain galerijoje Londone. Paroda galinga, apsilankiau ir, pažeisdamas savo paties taisyklę niekada nepirkti meno katalogų, parsinešiau namo to paties pavadinimo knygą su puikiomis reprodukcijomis ir įdomiomis lydinčiomis esė. Šis nemenkas foliantas lydėjo visuose mano persikraustymuose per pastaruosius 16 metų: iš Prahos į Londoną, iš Londono į Čengdu, iš Čengdu į Rygą, iš Rygos į Bukareštą, iš Bukarešto į Sofiją ir toliau į Vieną ir Berlyną. Šį katalogą tampausi su savimi lyg savotišką stebuklingą kristalą; žvelgdamas į jį kai ką suprantu apie pasaulį, kurį gyventojai nenuilstamai murkdo kraujuose.

Knyga beveik išstūmė iš mano atminties parodą. Prisimenu tik tai, kad ji buvo parengta su meile ir kruopštumu: greta eksponatų – faktografiniai istoriniai ir kultūriniai komentarai, o kai kuriuos, ideologiškai ryškiausius, lydėjo mažytė pastraipos ilgio esė. Šių tekstų autoriai dažniausiai buvo iš Rytų: rašytojai, profesoriai, žurnalistai, teologai. Taigi paveikslai buvo pristatomi dvigubuose komentarų rėmuose, kuriuos ištverti gali ne visi meno kūriniai. Anuometėje Tate Britain galerijos parodoje, kad ir kaip būtų keista, daugelis artefaktų nenusileido įrėminančiam tekstui.

Orientalistinė tapyba – garbingas žanras, gimęs ir suklestėjęs kolonializmo pakilimo laikais. Nenuostabu – kuo toliau į Arabijos ar Mesopotamijos gilumą žengė baltieji karininkai, žvalgai, pirkliai, lingvistai, nuotykių ieškotojai, tuo daugiau paveikslų, liudijančių šiuos pasakiškus kraštus, pateko į Londono, Paryžiaus, Vienos, Berlyno, Sankt Peterburgo namus ir galerijas. Tuomet naujagimė fotografija vis dar buvo pavergta statikos ir negalėjo perteikti to, ko visuomenė tikėjosi iš „rytietiškų paveiksliukų“ – turgaviečių, mečečių, aprangos, haremų margumyno. Parodoje „Rytų vilionė“ eksponuotos dešimtys Jeruzalės, Kairo ir Stambulo fotografijų, tačiau jose užfiksuoti pastatai, žmonės ir peizažai amžinai liko įkalinti savo laike. Šiandienos žiūrovui jie nesukelia jokių jausmų – kažin kokios aptriušusios sienos, skudurais apsimuturiavę elgetos degančiomis akimis, skurdus užkampio atgarsis. Kažin kas panašaus į šiandienius dokumentinius filmus apie gyvenimą Lotynų Amerikos ar Afrikos lūšnynuose. To meto orientalistiniai paveikslai tarsi kompensaciją sukuria siaubingą puotą akims, ir šis vizualinis apsirijimas kartais sukelia tokį pat pykinimą, kaip ir tikrasis. Štai kodėl Jeano-Léono Gérôme’o, Vasilijaus Vereščagino ir Johno Fredericko Lewiso šedevrai šiandieniniam griežtam kritikui kelia tam tikrų abejonių, jie balansuoja ant kičo ribos; vartojant Susan Sontag terminologiją, tai yra camp (manieringumas, – vert. past.).

Tačiau ne viskas, kas riebu, aštru ir iššaukiančiai egzotiška, yra blogai. Juk amžinai nesimėgausi nepriekaištingai teisingu maistu moderniojo meno muziejų kavinėse, visomis tomis trintomis moliūgų sriubomis ir salotomis su tofu bei sojų pupelių daigais. Kraštutinė (bet autoriaus atspindėta) egzotika gali būti puikus menas – tai patvirtina ne tik garsūs menininkai, tiek vos prisilietę prie rytietiškų temų, tiek orientalistinių dirbtuvių meistrai – nepaprastai subtilus piešėjas bei dosnus koloristas Lewisas ir pamišėlis Richardas Daddas. Parodoje jiems nebuvo lygių.

J. F. Lewisas, raižytojo sūnus, jaunystėje tobulinosi piešdamas gyvūnų, sporto ir medžioklės scenas. Vėliau leidosi į keliones, kurios, kaip tuomet jau buvo įprasta, driekėsi į pietus bei rytus. Iš Ispanijos į Italiją, iš Italijos į Graikiją, iš Graikijos į Turkiją, iš Turkijos į Egiptą. Satyrikas Williamas Makepeace’as Thackeray’us kelionių apybraižoje „Notes of a Journey From Cornhill to Grand Cairo“ („Kelionės iš Kornhilio į Didįjį Kairą užrašai“) aprašė turkizuotą europietį, gyvenusį elegantiškame osmanų name, kurio kieme vaikštinėjo kupranugaris ir gazelė. Tai Lewisas. Be malonaus laiko leidimo Kaire ir Stambule, dailininkas sukūrė apie 600 rytietiškų akvarelių, piešinių ir paveikslų. Visą šį turtą – kartu su keistų rytietiškų daiktų kolekcija – jis atsivežė į Londoną 1851 metais. Tarp 600 darbų yra neabejotinų šedevrų, tokių kaip „Kilimų pardavėjas“ (akvarelė, kurioje pavaizduotas pats Lewisas – liūdnas žilabarzdis raudonais batais, mėlynomis kelnėmis ir baltu turbanu), „Mokyklos interjeras“ (linksma vaikų, kačių, balandžių ir pagyvenusio Korano aiškintojo pantomima ornamentų, kilimų, raižytų dėžių, skrynių bei arabiško rašto fone) ir, žinoma, „Abejotina moneta“ (dvi merginos su šydais, niūrus juodbarzdis pardavėjas, dykinėjantys linksmuoliai, visi įsitempę stebi, kaip rimtas valiutų specialistas tikrina dinaro kaldinimą).

Lewisas iš Rytų parvyko kaip triumfuojantis menininkas, o Daddas į Ang­liją grįžo išprotėjęs. Kartu su turtingu seru Thomu Phillipsu jis keliavo po Turkiją, Siriją, Palestiną ir Egiptą. Ar Rytai sukrėtė Daddą, ar jo galvoje jau buvo įsitvirtinusios psichikos ligos užuomazgos, bet grįžęs į Britaniją jis nužudė savo tėvą ir pabėgo į žemyną. Prancūzijoje Richardą sučiupo ir grąžino gimtinėn – iki gyvenimo galo (t. y. 43 metus) jis praleido beprotnamyje. Ten irgi tapė; albume „Rytų vilionė“ galima rasti siaubingą šios beprotybės pavyzdį – paveikslą „Pabėgimas iš Egipto“ (atkreipkite dėmesį į kelionės kryptį!) (autorius aiškiai oponavo garsiajam bibliniam siužetui „Pabėgimas į Egiptą“, kai Marija su Juozapu ir naujagimiu Kristumi bėgo nuo Erodo persekiojimo, – vert. past.), nutapytą tarsi kokio šiuolaikinio Lotynų Amerikos muralisto. Rytai keršija.

Johnas Frederickas Lewisas Kilimų pardavėjas Bezešteine, El Khan Khalil, Kaire, 1860. Akvarelėje dailininkas vaizduoja save kaip kilimų pardavėją. Iš Blekberno muziejaus

ir meno galerijos kolekcijos, publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Šį katalogą vartau tarp buvusio „Twitter“ kanalo peržiūrų seansų, kur naujienos apie siaubingus incidentus Gazos Ruože, Izraelyje, Libane, Sirijoje, Jemene, Irane, Afganistane susipina su ne itin etiškai (ir ypač estetiškai) švarių žmonių samprotavimais. Kodėl tai skaitau, visiškai neaišku; tikriausiai šis tas panašaus į šiuolaikinę viduramžių epidemijos, maro ar raupų versiją. Bet visada po ranka turiu priešnuodį. Jis – ne tik aptartoji „Rytų vilionė“, bet ir visiškai pamiršta beveik neatsimenamo XIX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojo Théophile’io Gautier knyga „Kelionė į Rytus“ (1843–1853). Gautier aprašo kelionę į Alžyrą ir Turkiją. Nesibaigiantys rūkorių kandikliai, berberų žirgai, visų įmanomų atspalvių turbanai, kilimai ir tapybiški elgetų skudurai, mečečių ornamentai, kavinės ir iš po galvos apdangalų spindinčios rytietiškų gražuolių akys žavi autorių, negailintį jėgų perteikti visus pasakiškus turtus skaitytojui. Gautier apsvaigęs ne nuo opijaus, o nuo įvairovės, tiesiog apsėstas vardijimo: „Aš… atsidūriau eilėje parfumerių, prekiaujančių bergamočių ir jazminų esencijomis, atar-gullah buteliukais aksominiuose, blizgučiais siuvinėtuose dėkluose, rožių vandeniu, plaukų šalinimo pasta, aromatinėmis rūkymo lazdelėmis su arabiškais užrašais, muskuso maišeliais, rožančiais iš nefrito, gintaro, kokoso, dramblio kaulo, vaisių sėklų, rožmedžio ir sandalmedžio…“ Mečetes Gautier aprašo tuo pačiu stiliumi: „Sarajburnu rūmai su kiniškais stogais, baltais mūrais ir grotuotais paviljonais tarp kiparisų, pušų, figmedžių ir platanų; apvalus Sultono Achmeto mečetės kupolas apsuptas šešių minaretų, primenančių dramblio kaulo stiebus; Šv. Sofija su keturiais minaretais iš abiejų pusių, iškelianti bizantišką skliautą virš galingų kontraforsų su horizontaliomis balto ir rausvo mūro eilėmis…“ Ir taip toliau, ir panašiai iki begalybės. Savotiškas rytietiškų stebuklų katalogas, baklava akims, šerbetas ausims.

Ne viskas taip paprasta. Gauthier nebuvo naivus. Be turgaviečių, mečečių ir merginų su šydais, jis turėjo dar vieną silpnybę – musulmonų kapines. „Kelionėje į Rytus“ vienintelis „meilės nuotykis“ (šio posakio prasme, vartota XIX a.) vyksta kapinėse, būtent ten sueina musulmoniškasis Erotas ir Tanatas: „Lėtai važiavau siauru takeliu tarp kapų ir staiga prie vieno iš antkapių pastebėjau jauną moterį, gana permatomu hidžabu ir švelniai žalios spalvos parandža. Rankose ji laikė rožių puokštę, o jos didžiulės stibio apvadu paryškintos akys žiūrėjo į vieną tašką, tarsi būtų užsisvajojusi… Tikriausiai mano žvilgsnis naiviai ir nuoširdžiai išreiškė susižavėjimą, nes ji priėjo prie tako ir su droviu grakštumu ištiesė man vieną puokštės rožę.“ Beje, Saido „Orientalizme“ Gautier paminėtas tik prabėgomis.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė