Menininką Kęstutį Zapkų prakalbinti sudėtinga, nes jis nemano, kad lietuviškai kalba sklandžiai. Nors yra priešingai, nepaisant to, kad iš Lietuvos išvyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Niujorke gyvena nuo 1965 metų. Taigi su rytinę kavą gurkšnojančiu Kęstučiu kalbėjomės internetu apie tapybą, jos kompleksiškumą ir šių bei anų dienų sudėtingus politinius kontekstus – karus.

Pirmą ir paskutinį kartą gyvai matėmės prieš metus pas tapytoją, jūsų buvusią studentę Patriciją Jurkšaitytę. Buvote atvykęs į Lietuvą dėl personalinės parodos Kauno galerijoje „Meno parkas“. Kas pasikeitė per metus? Kaip jaučiatės?

Taip, praėjo dar vieni metai. Šiuo momentu mano meninė veikla aktyviausia Lietuvoje, bet džiaugiuosi, kad tada ne tik atidarėme parodą, bet ir su Patricija pakeliavome po Žemaitiją, iš kur esu kilęs. Bandėme surasti ir radome mano dieduko namus Skleipių kaime. Diedukas buvo sukūręs nemažą ūkį su malūnu, bet dabar šis labai apleistas, viskas sugriuvę per tiek daug laiko. Buvo įdomu pamatyti. Paskui grįžau į Niujorką ir tapau nuo to laiko.

NERVINGA SISTEMA / Nervous System, 1997.

Medvilnė, aliejus, 198,12 × 213,36 cm.

Privati kolekcija, Niujorkas

Ką tapote?

Man labai rūpi pasaulio politika, seku, kas vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, Izraelio ir Palestinos bei prezidento rinkimus Amerikoje, kaip Donaldas Trumpas nuolat meluoja. Šiais laikais melas pasidarė norma, gausu dezinformacijos, neprotingai naudojamo DI (dirbtinio intelekto, – red. past.), klaidinti pasitelkiamos socialinės medijos. Visa tai kuria priešingas realybes. Dabar turbūt ryškiausiai per visą istoriją matosi, kaip žmonės suvedžiojami politinių interesų, jais manipuliuojama kaip mase ir jie yra supriešinami. Iš to kyla pasaulį kankinantis nerimas, ir man įdomu meninėmis priemonėmis jį atskleisti. Pavyzdžiui, vienas darbas vadinasi „Slava Ukraini“, o kitame naudoju abstraktų simbolį – medūzą – pavaizduoti Trumpui, trečiame – žemėlapius, atskleidžiančius palestiniečių draskymą. Nutapiau visai daug, išėjo net keli darbai šiomis temomis, nes jos mane erzina, o kylančius jausmus išreiškiu per meną. Tapyba man yra pasipriešinimas visai neteisybei politikoje, protu nesuvokiamoms žudynėms. Ne­suprantu, kodėl žmonės negali susitarti kalbėdamiesi, derybų būdu.

Gal šie darbai nukeliavo ar keliaus į paramos aukcionus? Ar pats einate į Niujorke rengiamas palaikymo akcijas?

Šie kūriniai yra mano studijoje. Man 86-eri ir likusią energiją bei sveikatą skiriu tapybai, neinu į akcijas, protestus kaip anksčiau. 1968–1991 m. ėjau į svarbius protestus prieš Amerikos valdžią dėl konfliktų Vietname, Pietų Amerikoje ir Kambodžoje. Aktyviai įsitraukiau į pasipriešinimo veiklą, priklausiau ir meno darbuotojų koalicijai. Tai buvo politiškas menininkų susibūrimas, skirtas spręsti žmogaus teisių klausimams. Koa­licija siūlė uždaryti visus muziejus ir galerijas, kol bus pasitraukta iš karų. Ji bandė spausti muziejus įgyvendinti reformas. Svarbiausias klausimas buvo moterų ir juodaodžių menininkų teisės: jų neįtraukimas į parodas. Dar atsimenu 1980–1984 m. – kilo rimta grėsmė iš Mask­vos ir Vašingtono. Kaip ir dabar, stiprėjo įtampa dėl branduolinių ginklų. Tada savo kūriniais siekiau tiesiogiai paveikti publikos jausmus ir kūriau antikaro tapybą. Rodžiau abstrakčius naikinimo, griovimo vaizdus. Sukūriau ciklą „Karo vaikai“, kuriame matyti, kaip šie dėl ginkluotų konfliktų sužalojami visam gyvenimui. Karai stabdo visos žmonijos augimą, ugdymąsi kur kas svarbesniais klausimais.

Mano pacifistiniai antikomerciniai įsitikinimai buvo stiprūs ir anksčiau. Dabar jie niekur nedingo. Buvau labai aktyvus protestuose, bet tapyboje ir tada, ir dabar matosi reakcija į laikmečio įvykius. Manau, taip stipriai progresuojančiame pasaulyje karas yra nesuvokiamas, jis nėra priemonė, padedanti vystytis.

Futuristinis ir dangiškas / Futuristic and Celestial, 1998–1999. Linas, aliejus, akrilas, 198,12 × 182,88 cm

Man surezonavo, kad koalicija siekė uždaryti muziejus ir galerijas, kol nesibaigs karas. Kaip manote, ar dabar taip pat reikėtų imtis panašių priemonių? Ar jos būtų veiksmingos? Kaip kultūra gali padėti kovoti?

Ne, nemanau, kad dabar jos veiktų ir padėtų. Tikriausiai uždaryti muziejų ir galerijų visiškai neįmanoma, kaip atrodė tada, nes šiandien kultūros lauke labai daug pinigų, tai didelė ekonomikos ir komercijos dalis, be to, menininkai gali pasitarnauti teisingumo kovoje. Nors, žinoma, karui sustabdyti galimos visos taikios priemonės, bet man atrodo, kad per pastaruosius gal 20–30 metų meno pasaulis labai sukomercintas. Dėl kolekcionavimo korupcijos jis išsikreipė, dabar svarbiau ne jo reikšmė, o investicija. Dažnai kūrėjas ir pardavėjas yra per daug susiję, todėl muziejų, o tuo labiau galerijų niekas neuždarys. Viskas remiasi nauda, išgarsintu naujoviškumu ir žinomybe.

Byzantium Furioso, 1992–1995. Medvilnė, aliejus, 213,36 ×213,36 cm.

Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ kolekcija

O kokia jums yra meno reikšmė?

Anksčiau atrodė, kad meno reikšmė yra svarbiau nei santykiai, finansai, žinomumas. Matau, kad šiandien mene trūksta tikėjimo (ne religinio). Žinoma, tai vyko palaipsniui. Menas nuolat keičiasi, vyksta evoliucija ir šioje srityje. Ir čia siekiama gryniausio savo idealo. Bet fiksuoju kelis svarbius momentus, manau, padariusius įtaką dabartinei situacijai.

Minimalizmas, kuris progresyviai nuėjo iki tobulo tuštumo, iki tabula rasa. Pavyzdžiui, Robertas Rymanas, tapęs tiktai baltai, paskui Agnes Martin, kūrusi pieštuko linija. Jų darbai pasidarė madingi, ypač čia Niujorke, kur visa to meto aplinka – architektūra, interjeras, grynieji menai – ėjo iki visiškos tuštumos. Vėliau konceptua­lizmas, paneigęs, kad menas turi būti daiktiškas ar fizinis. Idėja ar konceptas ir yra galutinis rezultatas – meno kūrinys. Ši meno evoliucija išvystė neaiškumą, kas menas gali būti. Kodėl apie tai kalbu? Nes mano meninė kelionė vyksta visai kitaip.

Pirmyn–atgal su nukrypimais / Forward–Reverse with Digressions, 2013.

Medvilnė, aliejus, akrilas, 152,4 × 182,88 cm. Privati kolekcija

Kaip?

Savo pasaulį matau per tapybą ir abstrakcija yra paskutinis tapybos evoliucijos taškas. Man rūpi, kaip po Pieto Mondriano išradimų galima toliau veikti didžiojoje tapybos tradicijoje. Vertinu meno istoriją ir, nepamiršdamas praeities tapybos ir jos ženklų, bandau sujungti viską į vizualiai komplikuotą laisvę. 1956 m. pradėjau lankyti meno mokyklą. Tuo metu, kai mokiausi, vyravo mintis, kad tapyba yra mirusi, kad ji daugiau nieko nebegali ir jos galiausiai nebebus. O mano meno mokykla buvo labai svarbaus muziejaus – Čikagos meno instituto – pirmame aukšte. Kaskart reikėdavo per jį pereiti, norint patekti į klases ar kavinę. Bent keturis kartus per dieną praeidavau Georges’o Seurat, El Greco, Rembrant’o, Matisse’o, Rubenso šedevrus. Todėl mintis, kad tapyba mirusi, man buvo labai keista, nes mačiau, jog ji nepaprastai gyva ir jausminga. Tas muziejus paklojo reikšmingą pamatą mano dailės suvokimui. Tada idealistiškai maniau, kad turiu tapybai surasti kelią, neleisti jai numirti.

Kaip ieškojote to kelio? Kaip neleidote tapybai numirti?

Muzika man nepaprastai svarbi. Tuo pačiu metu studijavau ją ir grojau smuiku. Mokytojas sakydavo, kad kiekvienas muzikinio veikalo taktas yra idėja. Įsivaizduokime, kiek daug taktų yra simfonijoje, kokia ji komplikuota ir kiek galimybių turi taktas. Klasikinės muzikos kompozicijos man reprezentuoja daugybę atskirų minčių, kurių šimtai susijungia į visumą, į vieną veikalą, simbolizuojantį pasaulio ir jo sampratos kompleksiškumą.

Šitos mintys pasirodė labai įdomios, ir pradėjau tokį komplikuotumą, arba daugiasluoksniškumą, matyti tapyboje. Domino rasti muzikai lygiagretų vizualų reiškinį. Tie muzikiniai taktai mano kūriniuose pavirto į tūkstančius skirtingų kvadratėlių. Savo kūryba artėju prie muzikinės fugos koncepto. Tarkim, Michelangelo Siksto koplyčios lubų freskos pilnos sudėtingų vaizdų ir siužetų. Viena mažesnė scena konkuruoja su kita. Paskiri dalykai sujungti į visumą, kurią norint gerai suprasti, reikia ilgai studijuoti kiekvieną dalelytę. Mano kūryba – tai vaizdų simfonija, joje gausu įvairių užuominų. Mane valdo noras surasti tapybinę kalbą, prilygstančią muzikos kompozicijai ar pačiai muzikai. Muzikos kalba abstrakti, bet ji labai jausminga, reikšminga. Per visus istorijos laikotarpius menas evoliucionuoja kaip kalba. Ji kartais labai iliustratyvi, kartais itin abstrakti, tačiau turi savo pagrindą, struktūrą. Norėjau surasti vizualinę kalbą, bet reikšti ją ne vaizdais, o pojūčiais: spalva, jos tonais, ritmais, tapybiniais judesiais, matematika, balansavimu. Esu atsidavęs klasikinei muzikai, bet ir ieškau ryšių su džiazu. Kompozitoriaus Anthony’o Braxtono improvizacijose gausu visokiausių garsų, kurie, atrodo, net klaidina. Jo muzika sukurta dalinai improvizacijos būdu, tačiau paskui viskas užrašoma, kad vėliau būtų galima atkartoti. Tai pasakoju, nes rūpi suvaldyta laisvė, laisvą mąstymą laikau aukščiausia žmogiškumo viršūne.

KŪNO ATPILDAI / Retributions of Flesh, 2023. Medvilnė, aliejus, 121,92 x 152,4 cm

Bet kodėl jums taip rūpi kompleksiškumas, daugiasluoksniškumas?

Aš juk mačiau naikinamą pasaulį. Būdamas septynerių, išgyvenau karą. Mačiau lavonus, griaučius, visus karo žiaurumus. Tai, kas dabar vyksta Palestinoje… tie vaikai yra visam gyvenimui susieti su karu: iki pat mirties tas karas jiems glūdės pasąmonėje, bus lęšis, per kurį matys pasaulį. Turėjau imti likimą į savo rankas, kažkaip jį kontroliuoti. Tačiau man nėra svarbu komplikuotumas tik dėl komplikuotumo. Įdomu ir tai, kad šiuo momentu vyksta daugybė skirtingų dalykų pas jus Lietuvoje ir pas mane Niujorke. Šitai sudaro akimirką, kurioje galima rasti teisybę, kiekvienam savaip suvokiamą ir matomą. Tačiau siekiu tai suprasti visapusiškai, sujungti praeitį, dabartį ir ateitį į viena. Viskas yra taip kompleksiška, o žmogus tėra mažas trupinėlis, bandantis suvokti pasaulį, kurį man įdomu matyti iš tolimesnės perspektyvos.

Slava Ukraini / Barbarų Rusija / Slava Ukraini / Barbaric Russia, 2023.

Medvilnė, aliejus, „Krylon“ aerozoliniai dažai, akrilas, anglies pieštukas, 213,36 × 213,36 cm

Papasakokite savo šeimos istoriją. Kaip galiausiai atsidūrėte Niujorke?

Mano 16 metų diedukas atvažiavo į Ameriką. Ėjo anglių kasti Pitsbergo kasyklose. Vėliau, turbūt 1916-aisiais, būdamas gudrus atidarė karčiamą. 1922 m. užsidirbęs pinigų grįžo į laisvą Lietuvą su savo jauna šeima, gimusia Amerikoje: mano mama, teta ir dviem dėdėmis. Skleipių kaime diedukas užtvenkė upeliūkštį ir pastatė malūną, turėjo darbininkų. Jis buvo socialistas, priklausė judėjimui, kuris Amerikoje tuo metu pasireiškė darbininkų streikais. Jam rūpėjo darbininkų teisės. Vėliau Lietuvą užpuolė rusai, sovietai, ir mano dieduką pakorė ant tilto prie ūkio, o bobutę, tetą ir du dėdes ištrėmė į Sibirą. 1944 m. tėvelis pakinkė du arklius ir paleido mano mamą ir mane į Vakarus, likdamas Lietuvoje partizanauti. Patyriau visko, gyvenau su mama lageryje. Atsimenu tuščius barakus, blakes, buvo vien vaikai ir moterys. Galiausiai atsidūrėme prie Berlyno, kuris jau buvo subombarduotas. Kadangi mano mama – gimusi Amerikoje, vadinasi, turėjo Amerikos pilietybę. Vėliau, regis, 1947 m. mes išvykome į Čikagą, kur susibūrė didžiulė dalis pabėgėlių, galima sakyti, ten buvo antra, labai patriotinė Lietuva. Paskui – mokyklos, kelionė po visą Vakarų Europą, treji metai Paryžiuje ir galiausiai apsigyvenau Niujorke. Gyvenimas ilgas, o jūs gal ir neturite tiek laiko, tad čia ir sustokime.

Gal dar galėtumėte prisiminti metus Lietuvoje? Valstybei atgaunant nepriklausomybę atvykote du kartus: 1989 m. dėl parodos, kurioje pristatėte savo darbų ciklą „Karo vaikai“, o 1992 m. – dirbti Vilniaus dailės akademijoje. Dėstėte tik semestrą, bet padarėte tokią didelę įtaką, kad legenda gyva ligi šiol.

1992 m. grįžau dėstyti laisvoje Lietuvoje, naudodamas metodiką iš savo įprasto meno ugdymo Amerikoje. Siūliau studentams tyrinėti identitetą, pasitelkiant savianalizės metodą. Manau, menininko išraiškos šaltinis yra jo paties supratimas apie save. Sovietmečiu meno studentams trūko žinių ir veikė cenzūra, todėl turėjau tikslą sukurti kursą be sovietmečio įtakos, suformuoti lietuviškos dvasios modernų požiūrį į pasaulinę kultūrą. Vilniaus dailės akademijoje skatinau studentus turėti dienoraščius, kuriuose rašytų mintis, eskizus, kritiką ir savianalizę. Siekiau priartinti juos prie savo kūrybinės esmės, vengiant įtakų, prašiau, kad išrašytų visą jauną gyvenimą ir iš jo sluoksnių pradėtų kurti savo meninę asmenybę. Psichoanalizės patirtis parodė, kad rašymas padeda suprasti save. Kursui baigiantis, Šiuolaikinio meno centre surengėme parodą „Geros blogybės“, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Kai kurie buvę studentai dabar gyvena ir kuria Niujorke.

UŽTEMIMAI IR PRIEŠISTORĖS PRAMANYMAS / ECLIPSES AND THE INVENTION OF PRE-HISTORY, 2024.

Medvilnė, aliejus, 213,36 x 213,36 cm

O ar pats turite kokių nors kūrybos įpročių? Kaip atrodo jūsų kasdienė rutina?

Rašau, kad save gelbėčiau. Kai man suėjo maždaug 30 metų, pasidarė labai neramu, pradėjau viskuo abejoti. Pasaulis atrodė nepatikimas, nežinojau, ko noriu. Jau buvau dailininkas, bet tapyba man sustojo. Ėjau gelbėtis pas psichologą. Pradėjome kalbėtis, atrodė, klajoju į visas puses. Jis patarė grįžti namo ir surašyti savo gyvenimą nuo pat vaikystės, kad galėtume imtis analizuoti. Tai buvo psichoanalitinė sistema. Ėmiau rašyti visus prisiminimus, įvykius. Tapo taip įdomu, pamačiau, kad esu išgyvenęs tiek daug įvairių dalykų. Supratau, kad nereikia žudyti tokio žmogaus. Grįžau pas psichologą, parodžiau tą surašytą gyvenimą ir pradėjome nagrinėti nuo vieno taško iki kito. Psichoanalizė tuo metu buvo labai populiari Amerikoje. Po kurio laiko nustojau pas jį lankytis ir įpratau ištisai rašyti – tą dariau kasdien. Dar kartais pats suglumdavau ir nežinodavau, ką daryti, bet sau pasakiau: arba tapyk, arba rašyk. Rašymas man labai reikalingas ir įdomus savęs pažinimas, neišsižadant praeities. Lyg išpažintis.

Kuo gyvenate dabar? Kas laukia jūsų ateityje?

Tomas Osencovas domisi mano tapyba ir sugalvojo daryti filmą apie mano kūrybą. Kartu su kūrybine komanda (rež. Eitvydas Doškus, Rūta Kiaupaitė, prod. Stasys Baltakis, – red. past.) buvo atvykę savaitei ar daugiau ir kalbino mane, rinko medžiagą. Prieš 44 metus mano draugas Jerry Gambone sukūrė filmą „With Paint On Canvas: Kes Zapkus“ („Dažais ant drobės: Kes Zapkus“, 1980). O dabar norima sujungti seną juostą ir naują medžiagą, pažiūrėti, kas nutiko per tą laiką. Norisi pamatyti platesnį vaizdą, kaip tapyba ir jos kaita gyvenimo kontekste fiksuoja žmogiško mąstymo, jausmų, pasaulio įvykių srautą. Gal beveik 50-ies metų vizualios kalbos reiškinys atneš dar naują tapybos kryptį?