(Ištrauka iš knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“)

Kadangi archyvai nėra baigtiniai, tikrasis atmestų ir priimtų „Šluotai“ pateiktų rankraščių skaičius nežinomas. 8-ajame dešimtmetyje „Šluotos“ redaktoriai teigė turį 58 bendradarbius – poetus, prozininkus ir smulkiojo žanro kūrėjus. Tikimybė, kad žurnalas išspausdins smulkiąją prozą, buvo didesnė nei ilgesnių satyrų ar feljetonų atveju. Nors „Šluota“ oficialiai skelbė, kad kūrinius gali siųsti visi, rašytojų mėgėjų kūrinių priėmimo procentas nebuvo didelis. „Šluota“ turėjo aukštus literatūrinius reikalavimus ir daugelis autorių tiesiog neįstengė jų pasiekti. Tikėtina, kad daugumą „Šluotoje“ pasirodžiusių kūrinių parašė profesionalūs žurnalistai ir rašytojai – „Šluotos“ darbuotojai arba nuolatiniai kitų leidinių bendradarbiai. Siekdami parodyti autorių įvairovę, savo darbus patys redaktoriai pasirašinėdavo skirtingais vardais; visi „Šluotos“ nuolatiniai rašytojai ir dailininkai turėjo po keletą slapyvardžių.

Skaitytojai siuntė rankraščius iš visos Lietuvos miestų ir kaimų, kartais pasitaikydavo vienas kitas kūrinys iš kitų sovietų respublikų. Autoriai dažnai prisistatydavo: moksleivis, darželio auklėtoja, žemės ūkio darbininkas, inžinierius, vairuotojas, darbininkas. Jie dažnai prašydavo „Šluotos“ redakcijos atsakyti į laiškus, nurodydavo savo adresus, darbo ir namų telefono numerius; prašydavo grąžinti rankraščius, jeigu jų nespausdins. Labai dažnai savo kūrinius skaitytojai atsiųsdavo užrašę ant sąsiuvinio lapo, kiti – ant rašomojo popieriaus ir tik retais atvejais redakciją pasiekdavo spausdinimo mašinėle surinkti tekstai. Tokiu atveju galima būtų spėti, kad kūrinys buvo pasiųstas iš rašytojų ar žurnalistų rato.

„Šluotos“ redaktoriai nuspręsdavo, kas gali priklausyti bendradarbių ratui, ar gautas kūrinys atitinka keliamus reikalavimus, ar jis bus spausdinamas. Jei „Šluotos“ redaktorius sudomindavo koks kūrinys, jie kartais paprašydavo autorių užsukti į redakciją jo patobulinti. Siekiant užtikrinti aukštą literatūrinę kokybę ir nenukrypti nuo „Šluotos“ teminių ir stilistinių reikalavimų, redagavimas kartais reiškė beveik viso kūrinio perrašymą ir turinio keitimą. Kartais „Šluotos“ redaktoriams buvo lengviau pasiskolinti idėją iš pateiktų darbų, visiškai perrašyti autorių tekstus negu glaudžiai bendradarbiauti su autoriais ruošiant jų darbus spausdinti. Kaip liudija autorių skundai „Šluotai“, kartais redaktoriai išspausdindavę suredaguotus jų kūrinius savo vardu. Tačiau dauguma autorių nesitikėjo, kad jų darbai bus paskelbti visai netaisyti. Autoriai rašydavo, kad redaktoriai gali daryti pakeitimus, tikriausiai vildamiesi, kad tokiu atveju jų tekstai bus priimti. Jie kartais prašydavo patarimo, kaip reikia rašyti ir kokias temas pasirinkti. Kai kurie autoriai net atsiprašydavo redaktorių už sugaištą laiką skaitant jų kūrinius, nuolankiai pripažindami jų autoritetą.

1971 m. vienas skaitytojas rašė, kad išvysti savo kūrinį „Šluotoje“ tolygu loterijoje laimėti automobilį. Redakcijai jis pasiuntė humoreską „Miniatiūrinis tortas“, kurioje pasakojo apie vyrą, nusprendusį nešvęsti savo gimtadienio, nes, jo supratimu, gerti per gimtadienius yra nemoralu ir nesveika. Savo planą jis išdėstė žmonai ir netrukus abu suprato, kad nieko iš to neišeis. Mat jie turi pakviesti į gimtadienį šeimą, kuri juos pasikvietė anksčiau; keli pažįstami, gali būti, ateis nekviesti, o jei jie ateis, apie tai sužinos kiti nepakviestieji, ir pradės sklisti kalbos. Pats kūrinys nebuvo itin juokingas, jame nagrinėjami nereikšmingi dalykai, bet su „Šluotos“ tradicija jį siejo noras pasijuokti iš žmonių smulkmeniškumo. Skaitydama tekstą svarsčiau, kad galbūt jį redaktoriai galėjo perrašyti, padaryti juokingesnį ir paskelbti.

„Miniatiūrinio torto“ autorius, Tekstilės pramonės mokslinio tyrimo instituto skyriaus vedėjas, laiške „Šluotai“ priekaištavo, kad jis jau yra atsiuntęs dešimt ar dvylika humoreskų, bet „Šluota“ nė vienos ne paskelbė. Vietoj to, tęsė autorius, „Šluotos“ redakcija jam patarė pasimokyti rašyti ir paieškoti naujų formų, nors, autoriaus teigimu, visas „Šluotos“ atmestas humoreskas vėliau išspausdino kiti laikraščiai. Laiške jis prisistatė kaip patyręs mokslininkas ir rašytojas: jis esą yra paskelbęs apie keturis šimtus straipsnių, esė, humoristinių kūrinių, keli iš pastarųjų tekstų buvo perspausdinti užsienyje; be to, yra dviejų knygų bendraautoris. „Šluotą“ skaitąs nuo pirmojo numerio ir negalįs suprasti, kuo jo humoreskos prastesnės už tas, kurias parašė „monopolį į rankas paėmę tie patys autoriai“. Laiško autorius stebėjosi: „Dažnai statau pats sau klausimą: kodėl ‘Šluota’ neįsileidžia naujų autorių? Kodėl tie patys vardai? Ar vaikymasis honoraro statomas aukščiau už aktyvo didinimą?“ 1971 m. „Šluotos“ Literatūros skyriaus redaktorius Gediminas Astrauskas jam atsakė, kad žurnale spausdinami įvairių autorių kūriniai, bet jo humoreskos nespausdins, nes ji neoriginali. Redaktorius pasiūlė humoreską atiduoti „tiems kitiems laikraščiams“, kurie anksčiau iš spausdino autoriaus tekstus, dar kartą patvirtindamas nekvestionuojamą „Šluotos“ autoritetą.

Inžinieriui Jeronimui Lauciui pasisekė daug labiau: be jokios išankstinės patirties jis tapo „Šluotos“ autoriumi. „‘Šluota’ man lėmė visą likimą“, – teigė jis 2019 metais. Laucius dirbo Vilniaus gamyklos direktoriaus pavaduotoju ir puikiai prisiminė 1977 m. vasario 22 dieną: tada jis sulaukė priekaištų iš gamyklos direktoriaus ir važiuodamas automobiliu namo kalbėjosi su savimi. Ir tarsi išgirdo kažką jam sakant: „Tu būsi rašytojas.“

Vitalijaus Suchockio karikatūra, „Šluota“, 1991, Nr. 16, p. 10.

„Gimiau antrą kartą, vasario 22 dieną, – pasakojo Laucius. – Pasukau prie Balčio ežero, atsisėdau ant kelmo ir pradėjau rašyt. Pirmą kartą gyvenime. Pradėjau rašyt. Žiemą. Vienas, vienas, ant sąsiuvinuko.“ Grįžęs į Vilnių, iš Kalvarijų gatvėje esančios telefono būdelės jis paskambino į „Šluotą“ ir paklausė, ar redakcija priima ranka rašytus tekstus. Su baime atidarė „Šluotos“ redakcijos duris: niekaip nesugalvojo, kaip jam, inžinieriui, pradėti kalbą su literatais. Už pirmą literatūrinį kūrinį jis gavo devynis rublius, o kitą mėnesį už kitą kūrinį – dešimt. Laucius tvirtino, kad „Šluota“ buvo „mano šventovė, mano kelias“. Jis laukdavo kiekvieno numerio, sustodavo prie spaudos kiosko pasiteirauti, ar jau atvežė „Šluotą“. Kurdamas jis užsidirbo antrą algą, pradėjo publikuotis kituose spaudos leidiniuose, vėliau rašė knygas. 1980 m. Laucius tapo Centro Komiteto nariu. Ten, pasak Lauciaus, niekas nežinojo, kad jis rašytojas. Vėliau CK bendradarbiai jį erzindavo, vadino poetu, o kolegoms iš įvairių redakcijų nepatiko, kad jis iš CK.

1988 m. Laucius tapo žurnalo vaikams „Žvaigždutė“ vyriausiuoju redaktoriumi. Apmąstydamas rašytojo kelią, pasidžiaugė, kad įgijo elektros inžinieriaus išsilavinimą, nes, jo nuomone, dirbdamas gamykloje sukaupė svarbių žinių ir pažino paprastų žmonių gyvenimą. Siekdamas tapti originalesniu ir geresniu rašytoju, jis skaitė ne tik „Šluotą“, bet ir loginį mąstymą ugdančias knygas. Laucius pasakojo, kad tapo „Šluotos“ „gražaus literatūrinio kolektyvo“ dalimi, mielai išgerdavo kavos ar šio to stipresnio su redaktoriais, kai užsukdavo pasiimti honoraro. „Šluota“ paskelbė apie dešimtadalį jo aforizmų, kartais užrašydami jo pavardę, kartais – ne. Vienas mėgstamiausių jo aforizmų – „Blogiau negali būti, bet yra“, kurį jis vartojo apibūdinti ir posovietinį gyvenimą. Mūsų interviu metu į septintą dešimtį įkopęs Laucius pasakojo, jog, norėdamas prisiminti tą svarbią akimirką, vis dar stabteli prie vietos, kur sovietmečiu stovėjo telefono būdelė, iš kurios jis pirmą kartą paskambino į „Šluotą“.

Laucius nebuvo vienintelis, kurį rašyti įkvėpė „Šluota“. Laiškuose skaitytojai prisipažindavo nusprendę rašyti, nes žurnale radę įkvėpimą. Gali būti, kad retkarčiais, matydami „Šluotoje“ išspausdintą rašytojų mėgėjų kūrybą, skaitytojai iš tiesų ėmėsi plunksnos, tačiau, kita vertus, jie taip pat juto turintys ką papasakoti, nes „Šluota“ spausdino medžiagą apie paprastų žmonių kasdienybę.

Prakiurdytas šaukštas tam, kad valgyklose lankytojai šaukštų nevogtų. Išspausdinta „Šluotoje“, 1979, Nr. 24, p. 15. Originalas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve

Archyviniai duomenys rodo, kad „Šluota“ sulaukdavo daug literatūrinių kūrinių ir redaktoriai turėjo iš ko rinktis. Vien 1971 m. buvo atmesti mažiausiai 279 literatūriniai kūriniai. Atmestuose darbuose skaitytojai rašė apie spekuliantus, alkoholizmą, sukčiavimą, kartų ir asmeninius santykius. Sekdami „Šluotos“ publikacijomis skaitytojai dažnai atsiųsdavo satyrų apie gyvūnus. Atsakydamas vieno tokio kūrinio autoriui „Šluotos“ redaktorius paaiškino, kad neketina publikuoti šiaip jau gan gero darbo, nes „pradėjome pastaruoju metu ‘Šluotoje’ kovoti prieš ‘žvėryną’. Baisiai jau daug tų gyvulėlių priviso“. Kitame atsakymo laiške redaktorius rašė: „Atvirai kalbant, nusibodo ta autobusinė-troleibusinė tematika. Išrašyta-perrašyta.“ Dar kitas redaktorius, aiškindamas skaitytojui, kodėl nebus išspausdintas jo kūrinys, reziumavo: „Tiek jau prirašome apie tą alkoholizmą ir antialkoholizmą, kad tikrai ima noras eiti ir prisigerti.“

„Šluota“ atmetė daug tekstų, nes, kaip teigė redaktoriai, jie neatitiko literatūriniams kūriniams keliamų reikalavimų. Redakcija patarinėjo potencialiems „Šluotos“ autoriams padirbėti prie eilėraščių formos, paieškoti įdomesnių, naujesnių, rimtesnių ir prasmingesnių temų, sugalvoti originalių įžvalgų, siųsti tik geriausius savo kūrinius ir leisti tekstui kurį laiką pagulėti stalčiuje. Bet kartais redaktoriai prarasdavo kantrybę ir tiesiai atrėždavo, kad, prieš bandydami ką nors siųsti redakcijai, autoriai turėtų ne vienerius metus pastudijuoti literatūros teoriją, skaityti ir mokytis. Vieno susitikimo su „Šluotos“ skaitytojais metu nepatenkintas autorius paklausė Bulotos, kiek atsiųstų kūrinių yra „Šluotos“ stalčiuose, „mes taip pat norim rašyti“. Kai skaitytojai paklausdavo, apie ką „Šluota“ siūlytų rašyti, redaktoriai patardavo skaityti ir mokytis iš pačios „Šluotos“. Pranas Raščius, 1965 m. ėjęs Literatūros skyriaus vedėjo pareigas, į tokį klausimą atsakė: „Kas dėl reikalavimų satyrinei poezijai – tai prašau skaityti kitų poetų-rašytojų kūrinius, paanalizuoti ‘Šluotoje’ spausdinamus eilėraščius ir maždaug susidarysite vaizdą, kokie yra mūsų žurnalo reikalavimai.“

Fridriko Samuko karikatūra, „Šluota“, 1991, Nr. 14, p. 3.

Komentarai atsakymuose autoriams netiesiogiai rodė „Šluotos“ įsipareigojimą formuoti politinę estetiką ideologiškai priimtinais būdais. „Šluotos“ redaktoriai nelaukė abstraktaus filosofavimo, iš būsimų autorių jie tikėjosi realistinių kūrinių. Autoriai turėjo „orientuotis į realesnes žemiškas temas“; netiko „intelektualizmas“, redaktoriai kvietė rašyti paprastai. Iš kitos pusės, siauros ir banalios temos, pavyzdžiui, vyro ir žmonos barniai, taip pat netiko. Redakcija atmesdavo kūrinius, jeigu jie buvo „banalūs“, „per ilgi“, „naivoki“, „stokojo jumoro“ arba „silpnoki meniniu požiūriu“. Pasikartojantys faktai ir įvykiai, o ne išskirtiniai atvejai buvo „Šluotos“ humoro objektai, todėl, kai „Šluotos“ redaktoriai prašė autorius būti originalius, „originalus“ reiškė konkrečią temų grupę, kuri nebuvo nauja „Šluotoje“. Bet ir vėl nuolatinis dėmesys toms pačioms temoms nebuvo priimtinas. Literatūros skyriaus vedėjas kelių humoro kūrinių apie girtuok­liavimą autoriui rašė: „Drg. Stankevičiau, susipažinome su Jūsų humoreska. <…> [Rašote], kaip sakoma, ‘šnapsinės’ tema, kurių srautas vis didėja. Turbūt yra tam pagrindo. Bet spausdinti visų negalime, kitaip atrodys, kad žmonės daugiau nieko neveikia, o tik maukia [degtinę]. Meninis humoreskų lygis taip pat ne itin aukštas. Sėkmės!“ Metai po metų skirtingi redaktoriai rasdavo savų priežasčių atmesti kūrinius. Kitaip nei ankstesni Laiškų skyriaus redaktoriai, Laima Skrebutėnaitė 1980 m. pabrėžė, kad „Šluotai“ reikia daugiau visuomeniškesnių temų.

Dalis rankraščių nepasiekė „Šluotos“ skaitytojų, nes jiems trūko „aštrumo“. Taikli ir „aštri“ satyra ir buvo sovietinio humoro įrankis, pasitelkiama kovai su „vis dar pasitaikančiais trūkumais“. Chruščiovo skambi frazė skelbė, kad „satyra – tai kaip aštrus skustuvas; jos tikslas parodyti žmogaus navikus ir tuojau, kaip geras chirurgas, išpiauti [sic!] juos“. Dauguma redaktorių „aštrumo“ nelaikė sovietine ar politine kritikos savybe, greičiau teisingumo įrankiu ir svarbia kritika, kuri buvo naudinga žmonėms ir gynė juos nuo valdžios. „Šluotos“ PPO susitikimuose redaktoriai kritikavo žurnale paskelbtus savo darbus dėl aštrumo trūkumo. Tačiau Albertas Lukša, išdirbęs su Juozu Bulota beveik tris dešimtmečius, prisiminė jį kaip labai atsargų ir išsilaikiusį valdžioje būtent dėl „aštrumo“ stokos.