Žiūriu „Eurovizijos“ nacionalinę atranką. Kompiuterio ekrane stebiu, kaip po atliktos dainos į žaliąjį kambarį suguža dar viena grupė. Jiems – standartinis raudonūsio vedėjo klausimas: „Tai apie ką buvo jūsų daina? Kokią žinutę norite perduoti savo daina?“ Tą pačią akimirką iš už kone popierinės Baltupių chruščiovkės sienos išgirstu: „Nu kam šito klausti?!“ Susijaudinusi kaimynė tikriausiai irgi žiūri „Euroviziją“. Nors turint omeny, kad iki pensijos dirbo muzikos mokykloje, nacionalinė atranka jai proga tiesiog pasityčioti iš „supuvusios“ muzikos.

Ponia Leokadija šiaip jau labai maloni moteris – sveikinasi laiptinėje, vasarą atneša svogūnų, pomidorais vaišina. Tik apie muziką geriau su ja nesikalbėti, jei nesi rimtas rimtos muzikos specialistas. Žodis į šoną ar citatomis nepagrįstas sakinys – ironišku žvilgsniu perveria lyg pragaro vartus saugantis Cerberis. Galbūt tai profesinė muziko liga, apie šventąjį muzikos meną galima kalbėti tik rimtai? Turbūt nervingai televizoriaus pultelį rankoje laikanti Leokadija dabar mintyse piktinasi: „Kam man reikia tos tavo dainos apibūdinimo? Jei muzika turi ką pasakyti, pasako pati!“

Savo koridoriuje ponia Leokadija turi plakatėlį – jį atsimenu iš vasarinio apsilankymo pasiimti agurkų – jos pačios kaligrafiškai išraitytą ant gelsvo kartono paauksuotuose rėmuose. Jame parašyta: „Muzika – universali kalba.“

*
Būdamas 10-ies sužinojau, kad kalbėti apie muziką man sekasi visai neblogai. Muzikos istorijos pamokose nereikdavo, kaip kitiems, naudotis lapais su sąrašu žodžių, tinkamų apibūdinti muziką. O bendraklasiams tekdavo paplušėti. Skaitydavo mokytojos išdalintą sąvokų virtinę. Kaskart nuo pradžių. Kuris žodis tinka kuriai muzikai, dažniausiai žinodavome tik aš, mokytoja ir dar viena bendraklasė. Pavyzdžiui, Mozarto Simfonijos g-moll pirmoji dalis (jei norite išgirsti, nuskenuokite QR kodą Nr. 1) bu­vo „graudenanti“, „sujaudinusi“, „dramatiška“. Bet kažkodėl negalėjo būti „aštri“, „juokinga“ ar „šokli“.

Jei Ludwigo van Beethoveno „Odė džiaugsmui“ (QR Nr. 2) pasirodė „sau­sa“ ar „juokinga“, mokytoja demonstratyviai atsidusdavo: „Ne, ne, mielieji, ne tie žodžiai! Šita muzika „džiugi“, „didinga“, „energinga“ – tikrai ne „juokinga“!“ Niekas neaiškino, kodėl „Odė džiaugsmui“ negali būti juokinga. Niekas taip pat neaiškino, kodėl tarsi iš melodijų nuotrupų sudarytas Arnoldo Schönbergo Preliudas fortepijonui (QR Nr. 3) negali būti pavadintas „dainingu“. Muziką apibūdinti bendraklasiai mokėsi kaip (natūralus) dirbtinis intelektas: generuodami atsakymus ir stebėdami, kaip reaguos komandos davėja mokytoja – pateiktas atsakymas tenkina ar nelabai. Kaip teisingai apibūdinti muziką – privalėjai žinoti, nujausti, o jei esi negabus – iškalti.

Nors, būdamas 10-ies, Vakarų muzikos istorijos pamokoje buvau pranašiųjų pusėje, visišku pliuškiu teko pasijusti po 15 metų Pietų Indijos ritminės muzikos paskaitose. Bendrakursiams, jau keletą metų jas lankantiems, tiesiog seilės varvėjo klausantis pusvalandžio trukmės kūrinio, kuriame grojama tik būgneliu. Net viduryje kūrinio jie nesibodėdavo garsiai pasakyti: „Kaip gražu!“ „Kaip jautru!“ „Kokia įvairovė!“

„Nepagalvokite, kad esu įžūlus, – po kūrinio atsargiai kreipiausi į dėstytoją. – Bet gal galėtumėte paaiškinti, kur šioje muzikoje slypi grožis? Kur jo turėčiau ieškoti? Nes mano ausims pirmoji šio kūrinio minutė skambėjo kaip ir visos likusios.“ Ką atsakė dėstytojas, neatsimenu. Užtat atmintyje įstrigo besibodinčių kursiokų žvilgsniai – visai kaip muzikos istorijos mokytojos, kai kažkuris mokinys J. S. Bacho muziką pavadino „monotoniška“.

*
Kai kompiuterio ekrane sukosi trečiosios „Eurovizijos“ vakaro dainos „Luktelk“ vaizdai – svarsčiau, ką ponia Leokadija pasakytų apie šią dainą. Kad ji primityvi? Bjauri? Gašli? Nes poniai Leokadijai ta muzika tikriausiai asocijavosi su veltėdžiais pacanais, lakstančiais BWM, golfais ir pasileidžiančiais savo bumčikus vidury nakties per visą kiemą. Tad jei ryžosi klausytis to raudonai apsirengusio, besistaipančio piemens dainos, tikriausiai pajuto lengvą šleikštulį.

O tuo metu „Eurovizijos“ transliaciją automobilyje mūsų kieme žiūrinčiam pusamžiui „Bolt“ pavežėjui Arūnui „Luktelk“ krūtinėje tikriausiai įžiebė šilumą. Nes jis atsiminė, kaip tą naktį prieš 15 metų Žirmūnuose, kursioko bute su kilimu ant sienos ir stikliukų armija ant stalo, pirmą kartą pamatė savo būsimą žmoną. Tą naktį skambėjo trankus beatas, ir ji žvelgė į jį tarsi visą gyvenimą laukusi. Šiąnakt skamba „Ar aš vis dar gyvas – BUM BUM…“, ir pavežėjas ima svajoti, kaip po valandos įslinks į šiltą jos guolį. Ir būtent dėl to jam „Luktelk“ skamba kažkaip kitaip… Sunku pasakyti – kaip, bet tikrai ne primityviai, bjauriai ar gašliai.

*
Kad muzika labai nepatikima ir slidi kaip gyvatė, supratau būdamas 12-os. Rodė kažkokį filmą, kurio epizode vaikai laigė laukuose. Fone skambėjo Christopho Willibaldo von Glucko sukurta Orfėjo arija „Che faro sezna Euridice“ (QR Nr. 4). Jos turinio dar nežinojau. Idiliška, jauki muzika – tokia minkšta, tokia jauki. Neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad itališkai dainuojama arija iš tiesų yra Orfėjo rauda, laikant mylimosios Euridikės lavoną: „Ką daryti be Euridikės, ką darysi be mielosios?“ Kas čia vyksta? Kodėl tokios tematikos kūrinyje skamba mažoras – Vakarų muzikoje su šviesa asocijuojama muzikinė dermė? Kodėl melodija tokia daininga? Kodėl tragedijos akimirką – jaukumas ir šiluma?

Muzika gali nesunkiai apmauti mus, naivuolius, besitikinčius, kad kūrinio stilius yra „pažodžiui“ su kūrinio idėja. Muzika būna ir chameleonė, keičianti spalvas ir priverčianti ją – tą patį gyvį – apibūdinti skirtingomis, netgi prieštaringomis spalvomis.

Padarykime minties eksperimentą. Įsi­­­­­­junkite kūrinį, paženklintą QR Nr. 5. Pirmiausia, pasiklausykite minutėlę šios muzikos, įsivaizduodami „Tita­niko“ deniu palengva vaikštančias baltasuknes damas ar šlapia tarpukario Berlyno alėja kulniuojančias už parankių susikibusias poras. Kaip apibūdintumėte prie tokio vaizdinio grojančią šią melodiją? Kokia ji? Elegantiška? Saldi? Nostalgiška?

O dabar klausydami įsivaizduokite ką kita. Skamba ta pati muzika. Filmo scena. Prieš jūsų akis – filmo herojus skrodžia savo meilužės torsą. Kamera pritraukia jos baltos suknelės lopinėlį – po jį labai, labai lėtai plinta raudona dėmė. Vaizdas vėl pasikeičia – herojus stovi su peiliu rankoje, šiltai šypsosi. Kaip dabar apibūdintumėte skambančią muziką? Ji vis tiek būtų saldi, elegantiška?

Muzikos įspūdžius visada lemia jos kontekstas. Ir labai dažnai kalbėdami apie muziką iš tiesų apibūdiname bendrąjį įspūdį. Ta pati „Toujours l’amour“ melodija gali skambėti nostalgiškai ir groteskiškai, švelniai ir žiauriai; dubliuodama vaizdinio emociją ir jam prieštaraudama. Tad muzikos apibūdinimas priklauso ne nuo to, kaip objektyviai skamba ją sudarantys garsai. Tokių daugiaprasmybių gali išnirti visur. Tarkime, vakar 19 val. L. van Beethoveno „Odė džiaugsmui“ skambėjo Lietuvos nacionalinėje ar Kauno valstybinėje filharmonijoje – publika rimta, įdėmiai klausosi, linguoja į taktą ar pagarbiai snūduriuoja. Ta pati „Odė džiaugsmui“ tą patį vakarą 19 val. skamba „Skalvijos“ ar „Romuvos“ kino teatre, sulėtintame filmo kadre: į sieną skrieja ir dūžta lėkštė, išsviesta riaumojimo grimasa sustingusios prijuostuotos moteriškės. Čia publika kikena.

Vaizdiniai skiriasi – muzika tokia pati. Tad kaip išsirinkti, kokia yra pati „Odė džiaugsmui“? Ar ji tikresnė tada, kai atliekama filharmonijoje? O galbūt daug tikresnis jos veidas atsiskleidžia, kai skamba kaip fonas komiškai scenai?

*
Po kelių dainų vienas „Eurovizijos“ atrankos žiuri narių įvertina pasirodymus. Viskas suformuluota mandagiai – net labiau nepavykę pasirodymai, regis, nebuvo tokie blogi. Girdžiu, kad tuo metu už sienos vis dar įjungtas ponios Leokadijos televizorius. Jei žiūrime tą patį, jos bute turėtų girdėtis tylus, tylus burbėjimas: „Negi negali aiškiai pasakyti, kad tai šlamštas, o ne daina?!“

*
Anuomet baltaodžiai vidutinio amžiaus Europiečiai vyrai susigalvojo naują pramogą – varžytis, kuris atras tobulesnį būdą, kaip įvertinti muziką. Visi puikiai suprato, kad muzikos vertinti beveik neįmanoma. Juk čia tiek asmeninio skonio, tiek konteksto, tiek kriterijų pasirinkimo klausimas. Vis dėlto sumąstė, kad tebūnie mūsų matas – teisingumas. Muzika bus graži ta, kuri teisinga ir taisyklinga, atitinka darnos standartus.

Taisyklingumą kaip grožio sinonimą muzikos mėgėjai naudojo dar nuo senovės Graikijos laikų. Ir būta dėl to kovų. Štai muzikas Giovanni Artusi XVII a. pradžioje išleido kelias knygas, smerkiančias anuomečio superžvaigždės Claudio Monteverdi muzikinius pramanus – taikyti nederančius intervalus, nesilaikyti darnos ir švaros. (Jei skaičiuotume, kiek žmonių šiandien skaito Artusi’o raštus ir kiek tebesiklauso Monteverdi, rezultatas: Monteverdi 1:0 Artusi.)

Panašiai elgėsi ir XVIII a. gyvenęs muzikos kritikos tėvas Johannas Matthesonas – siuntė J. S. Bacho muziką į šuns dienas, nes grožį ten neva užgožia betikslis taisyklių laužymas. (Čia jau be komentarų: Matthesonas 0:7 Bachas.) Žavus buvo amžius, kai protas ir taisyklės matavo muzikos grožį. Bet racionalųjį laiką užbaigė Didžioji Prancūzijos revoliucija, iracionaliu žiaurumu paskatinusi ne tik politinius, bet ir meno pasaulio pokyčius. Po revoliucijų ir Napoleono karų apie muziką rašantieji nusprendė: „Ne, muzikos paaiškinti vadovaudamiesi vien tik protu negalime. Muzika yra dieviškas menas! Muzikos dvasia skrajoja ore! Muzika – tai mūsų kiekvieno individuali suprantama kalba! Tik jausmais ir pojūčiais gali ją apibūdinti!“

Tad XIX a. pirmojoje pusėje muziką reikėjo vertinti pagal tai, kiek emocinių haliucinacijų ji sukeldavo. Jei kūrinys skamba tarsi „nykstantys tirpstančių apkabinimų šnaresiai“ arba „pirmojo žolėje nusiritusio rasos lašelio tekštelėjimas, atsispindintis auštančios saulės atšvaituose“, – toks kūrinys turėtų atsidurti savaitės geriausiųjų sąraše.

Netrukus muzikos grožio ir vertės mados metėsi atgal – prie racionalumo. Vokietis Eduardas Hanslickas XIX a. antroje pusėje ėmė reikalauti, kad muzikos kūrinio tobulumo reikia siekti per struktūrą. Pamažu ėmė atsirasti įvairiausių muzikos analizavimo, skrodimo ir distiliavimo metodų. Daugumos jų tikslas – įrodyti vienokios ar kitokios (kalbant sąžiningai, dažniausiai vokiečių) muzikos grožį ir teisingumą. Kuo baigėsi ši ne tik muzikus, bet ir visų kitų sričių intelektualus apėmusi manija viską skirstyti į kategorijas ir pagal jas skelbti vertingumą, natūralumą, tobulumą? Geriausiai iliustruoja Niurnbergo įstatymai, numatę, kaip Trečiajame Reiche klasifikuoti pusinius, ketvirtadalinius, aštuntadalinius ir šešioliktadalinius žydus.

Analitinis požiūris į muziką šiandien vis dar gajus snobiškuose muzikos kritikų rateliuose. O tarp daugiau įtakos turinčių muzikos žurnalistų propaguojamas kitas muzikos vertinimo standartas – jei ji veikia, paveikia ir suburia žmones, vadinasi, muzika – gera.

*
Raudonūsis vedėjas paklausia: „Silvestrai, savo dainoje dainuoji: „Nebenoriu šokt, bet man reikia šokt.“ Ką šitie žodžiai reiškia?“ Dainininkas pasakoja, kad daina yra apie tai – apie tai, – kai esi burbule, kuriame pamiršti savo vertybes ir svajones. O daina yra kvietimas išeiti iš to burbulo. Tai yra apie kvietimą išeiti iš burbulo.

Tuomet dar sykį įjungiu dainą. Klausausi. „Naktis viena, naktis kita…“ „Saulė nepakyla…“ „Aš vėl iš naujo…“ „Rytoj, rytoj, rytoj…“ „Ar aš vis dar gyvas? Ar tebepažįsti mane?..“ „Nebenoriu… bet man reikia…“ Girdėti pasiklydimas, užstrigimas, neįstengiama išsivaduoti iš toksiškumo. O kur kvietimas išlįsti iš tamsos burbulo?

*
„Luktelk“ atveju galėjo būti tiesiog dėl streso atvirkščiai suformuluota žinia. Bet šitai atveria daug įdomesnį aruodą. Muzika apie ką nors ne visada skamba apie tai, apie ką yra. Ką apie patį kūrinį ar dainos tekstą pasako jos autorius ar klausytojas, su pačios muzikos skambesiu gali visiškai nesisieti. Keisčiausia, kad net kūrinio istorija – tas pridėtinis apie – nė kiek neatsispindi garsuose – muzika vis tiek gali veikti, paveikti, būti vertinama ir telkti būrius tos istorijos apie perpasakotojų.

Kai „Bang on a Can“ festivalyje JAV išgirdau Juliaus Eastmano „Gay Guerilla“ (liet. gėjų partizaninis karas, QR Nr. 6), jau­čiausi apgautas. Man sakė, kad šis kūrinys yra apie juodaodžio homoseksualaus kompozitoriaus kovą su homofobija. Kad tai minimalistinės muzikos paminklas gėjų teisėms. Kad jame atsiskleidžia visa paties J. East­mano tragedija, pasibaigusi policijos areštais, rasistinėmis patyčiomis, benamyste Niujorke, narkotikais ir mirtimi sulaukus vos 50-ies. Puikus kūrinys, tik jo garsai nesusiję su beginkliu partizaniniu Niujorko homoseksualų pasipriešinimu. Nebuvo nė vieno žodžio – tik jaukūs, dailiai ir preciziškai sukomponuoti garsai. Bet buvo ašarotos atlikėjų akys. Pusvalandis sulaikyto klausytojų kvėpavimo. Ir nuoširdūs pasidalinimai, koks nuostabus ir kiek daug apie neapykantą bei pasipriešinimą prievartai pasakojantis kūrinys.

Apie – taigi aplink muziką – mūsų istorijos, kurias primena garsai. Tiesiog viskas skamba tuo pačiu metu. Visai kaip giedamas „Viešpaties Angelas“ – šviesiai ir viltingai skambėdamas užveriant karstą, jis kelia gerklę rakinantį graudulį.

Kartais reikia patirti tam tikrą kontekstą, kad iš garsų iškiltų tasai pridėtinis „apie“. Kai Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškų variacijų“ pabaigoje (QR Nr. 7) virš lietuviško lauko (daina „Bėkit, bareliai“) pakyla aušra (M. K. Čiurlionio harmonizuota daina „Beauštanti aušrelė“) – tikriausiai reikia būti lietuviu, patyrusiu sovietinę okupaciją, kad suprastum, apie ką iš tiesų byloja tų dviejų dainų sujungimas.

Skirtinguose kontekstuose ta pati muzika atskleidžia skirtingus „apie“. Kai prieš 50 metų mokytoja Leokadija žiūrėjo savo „Odės džiaugsmui“ transliaciją iš Kremliaus – kūrinys bylojo apie proletarinių tautų vienybę. Kai tas pats kūrinys skambėjo „BBC Proms“ koncerte po Antrojo pasaulinio karo – jis reiškė demokratinio Vakarų pasaulio vienybę. „Odė džiaugsmui“, griežiama Josephui Goebbelsui Berlyne plojant katučių, bylojo naujojo arijų rasės valdomo pasaulio vienybę. Atliekant „Odę džiaugsmui“, pats kūrinys – garsai, melodija, harmonija, – regis, nukeliauja į antrą planą. Ne tokie reikšmingi, palyginus su kažkuo kitu – tuo apie muziką.

*
Ponia Leokadija tikriausiai jau seniai išjungė televizorių. Krapštosi virtuvėje arba kinkuoja link miegamojo, ant kurio palangės tarp vėlyvą žiemą daiginamų ūgliukų pastatytas Beethoveno biustas. Pro langą šviesos rėžis nuo automobilio žibintų dingsta. Bumčikas nutyla, automobilio durelės atsidaro. Durelės trinkteli. Cypteli automobilio užraktas. Po kurio laiko ima pypsėti durų kodo skaičiai.

Užveriu kompiuterį. Atranka baigėsi, Silvestras pateko į finalą, kuriame tūkstančiai baubs jo dainą ir šokinės jos ritmu. Ir tikrai ne todėl, kad gėrėsis gudriai sumąstyta dainos forma, tembrais. Ne todėl, kad svaigs nuo vintažinių elektroninių tembrų ar gerai sustyguoto šou. Žmonės šoks ir dainuos, baubs ir plos, šauks ir jausis gerai, nes ta muzika tiesiog primins jų pačių istorijas.

*
„Ei, mano mylimiausia polka! Einam šokti!“

„Ak, šitas valsas man primena, kaip jaunystėje dalyvavau debiutančių baliuje – kokia jauna, mik­li buvau!“

„Geriausia visų laikų „Eurovizijos“ dainą išrinko visos Europos žiūrovai, balsavę trumpuoju numeriu…“

„Išjunk! Staigiai išjungi! Nenoriu girdėti! Taigi žinai, kad buvo mano ekso mylimiausia daina, sakiau tau šimtą kartų.“

„Mama! Ei, mama, mama! Gali padainuoti tą dainą, kur na na, naaa naaa, na na naaa? Na tą, kur dainavai, kai dvi savaites mus vežė traukiniu į čia?“