Gyvename įkyrioje iliuzijoje, kad mus supantis pasaulis yra objektyvus, t. y. visiems viskas atrodo ir galioja vienodai. Sykiu jaučiame, jog kiekvienas suvokiame subjektyviai ir individualiai. Šioje įtampoje tarp išorinio ir vidinio pasaulio patyrimo subjektyvumo formuojasi žiūrovo, mano irgi, žvilgsnis. Tapyba man yra šio žvilgsnio formavimosi procesas. Pasaulis man neduotas tiesiogiai, o tik per individualų potyrį, todėl tapydamas išsivaduoju iš tariamos objektyvumo diktatūros – taip atsiranda galimybė kurti, o ne vien kopijuoti.

Kuo skiriasi mechaninis fotoatvaizdas nuo tą patį vaizduojančio tapyto paveikslo? Pirmasis nutinka vienu mygtuko paspaudimu, tai simultaninio matymo aktas, pamatytas per objektyvą. Tame vaizde mano kūniškumo nėra, jis atsietas nuo manęs, nors aš jį padariau. Tapant esti kitaip: kiekvienas drobės centimetras išglostomas teptuko, kurį valdo gyvas, nervingas, sujaudintas, pavargęs arba energingas mano kūnas. Ta energija, jos savastis ir intensyvumas, apdorojami (ne)sąmoningos valios, nugula potėpiais ant drobės. Nesvarbu, kokia maniera ar stiliumi tapyčiau, net jeigu tai būtų fotorealizmas, – subjektyvumo niekaip neišvengsiu. Tapymo tikslas – leisti maksimaliai subjektyvumui išsiskleisti ir pasirodyti. Tai, ką nujauti, paversti konkrečiu paveikslu. Atrodytų, paprasta… Iš tiesų, dirbant labai greitai ir nepastebimai, užvaldo mechaniškumas, vis dėlto galutinis tapytojo tikslas, manding, turėtų būti toks: kitam leisti matyti tavo akimis, tiksliau, sąmone.

Fenomenologiniu požiūriu, viskas gana paprasta: egzistuoja dažai, teptukai, drobė. Atliekamas veiksmas – maišomi ir tepami dažai. Siekiu, kad dažas pavirstu emocija, jausmu, žinia. Sakoma, reikia perteikti savo būseną, jausenas, matymą – bet tai pernelyg abstraktu. Kokią būseną, kokias jausenas? Kodėl tai svarbu? Ir kam svarbu? Yra šis tas svarbiau ir daugiau nei aš pats (o gal ir žiūrovas): pavadinkime tai būties faktu. Arba, tiksliau, – jo regimybe. Nes tapyba yra regimybės medija. Tapydamas bandau prisikasti iki transcendentinio būties regimybės būvio. Baisus žodis, bet reiškia paprasta: kaip būties regimybė į mane kreipiasi, kai ją imu tapyti. Kaip ji išeina iš savęs, kaip save peržengia. Tikslas – šitai pavaizduoti. Apvalyti nuo visko, kas trukdo, užstoja, blaško mano žvilgsnį. Tai neturi nieko bendra su gražiu paveiksliuku, kovos už atpažįstamumą ar panašumą nėra. Kartą belgų siurrealistas René Magritte’as tiksliai įvardijo: „Neregima negali būti paslėpta nuo mūsų žvilgsnio.“

Apie negalėjimą užbaigti… Alberto Giacometti yra išsitaręs: „Nežinau, ar dirbu tam, kad kada nors sukurčiau užbaigtą darbą, ar todėl, kad patirčiau, kodėl negaliu padaryti to, ką norėčiau padaryti taip, kaip matau. Todėl darau vis iš naujo ir niekada negaliu pabaigti. Sėkmė – nesvarbu. Bandyti – štai kas nuostabu!“ Nenumanau, ar žinau, ko siekiu tapydamas. Kodėl nuolat pertapau drobę, kai, rodos, jau kažin kas yra, pavyko? Vidinis kažin koks nepasitenkinimas… Kai tapau drobę pasidėjęs ant grindų ir ropodamas aplink ją patenku į transą, nebegalvoju, kaip teisingai viską atlikti. Mano „aš“ kaip riba, skirianti nuo pasaulio, nusitrina, valdo kita energija – kartais kone mistinis patyrimas. Tai nieko džiugaus, jei kalbėtume apie kūrybinį džiaugsmą ar mėgavimąsi procesu. Dažniausiai šis patyrimas stipriai išsekina ir visiškai negarantuoja sėkmės. Bet be jo tapyba man netektų prasmės, virstų vien tik amatu. Žūtbūtinė akistata su mane pranokstančia užduotimi – kaip atsakas į būties paslaptį; ta patirtis yra varomoji jėga ir gravitacinis proceso centras. Būtent šioje akistatoje patiriu save, savo ribas, ribotumą ir tai, kas yra anapus manęs. Gal todėl, kaip ir Giacometti, negaliu užbaigti paveikslo: nes pabaiga yra riba, o tai, ką bandau parodyti, ribos neturi. Dedant daugybę sluoksnių, vis iš naujo juos užtepant kitais, jei tik pakanka ištvermės, tam tikru metu ima ryškėti vaizdas, skambėti spalvos, kurių, regis, tiek ieškota, – gauni tarsi savotišką atsakymą, tada svarbu išgirsti, pamatyti, laiku sustoti, net ir aiškiai suvokiant, kad čia joks galutinis atsakymas. Tai vidinis paveikslas, kurio pats gerai nematau, bet jaučiu, o tapydamas jį noriu pamatyti. Taip jis įgauna pavidalą, formą, išraišką.

Tomas Kiauka Dulksna, 2024. Drobė, akrilas, 80 × 100 cm

Apyjaunė rašytoja atsainiai geibiu balsu porina, kaip rašant romaną veikėjai emancipuojasi, ima gyventi savo gyvenimus ir jos nebesiklauso. Tapytojai irgi mėgsta pasakoti, kaip tapydami įsiklauso į savo paveikslus ir paklūsta jų diktatui. Menininko kaip mūzų tarno, laidininko tarp skirtingų pasaulių – seniau tas maitinantis buvo dieviškasis, šiandien jau nebūtinai, – vaizdinys senas tarsi antikiniai graikų mitai. Kiek daug mistifikuojama ir nusimetama atsakomybės („aš juk neatsakingas už dievų užgaidas“ arba „tik su išrinktaisiais pasirenkamos jungtys tarp pasaulių“), o kiek šioje mitologemoje „sveiko“ prado: būti atviram, nežengti savo išbandytais keliais, surizikuoti. Ir kaip gerai, kad nėra būdo pasirinkto atsakymo teisingumui pamatuoti. Yra ir kita grupė: gink Dieve, nepavadink jų menininkais, laukiančiais dieviško įkvėpimo. Jie pabrėžia savo veiklų, kaip ir bet kurio kito darbo, įprastumą – nieko ypatingo, nieko išskirtinio, darai, ką turi daryti, ir tiek.

Mano motyvai – ribos: tarp vietų, dangaus ir že­mės, tarp praeities ir dabarties, tarp laiko ir am­žinybės, tarp šiapus ir anapus, būties ir nebūties. Tapydamas iš nebūties sukuriu pavidalus – dieviškas kūrybos aktas, creatio ex nihilo kartu leidžia pajusti begalinį skirtumą tarp Dievo ir manęs. Nors pagal krikščionišką sampratą esame Dievo atvaizdai, nuo jo mus skiria praraja. Tai kaip vis dėlto esame „jo“ paveikslai? Nebent taip, kad mums duota žinoti, pajusti ir kiekvieną kartą skaudžiai išgyventi tą skirtumą. Čia – ribos prasmė: riba yra esminis skirtumas, leidžiantis suvokti savo dieviškos prigimties neišvengiamumą ir sykiu neįmanomumą ją atitikti. Su šia drama tenka gyventi. Ir susigyventi.

Objektinė, arba realistinė, tapyba grindžiama apibrėžta regimybe, kurios vienas iš būtinų kriterijų – atpažįstamumas. (Nors jis visai nebūtinai ir yra kūrinio idėja – netgi priešingai – dažniausiai tai tik priemonė.) Atpažįstamumas mūsų sąmonėje nėra beribis, priešingai, jis pasižymi ribomis: daiktai, objektai, modeliai turi savo kontūrus, apimtis, tūrius erdvėje. Ši banali, akivaizdi tiesa tampa įdomi, kai kalbame apie abstrakciją: būtent tuo ji labiausiai ir skiriasi nuo realistinės tapybos – paveikslo neįmanoma užbaigti, nes tai, kas jame vaizduojama, neatpažįstama, beribiška, nekonkretu. Tai vidiniai vaizdiniai, ir tik vidiniais pojūčiais iki tam tikro lygio gali būti atpažintas išraiškos ant drobės ryšys su besiveržiančia į išorę „būtybe“. Gal todėl tapydamas dažnai krypstu į abstrahuotą peizažą, į kažin ką, kas bent šiek tiek užsimena apie mums (at)pažįstamus dalykus. Tik taip galiu viltis kada nors užbaigti paveikslą, nes grynoji abstrakcija – neįmanoma, net jei tai būtų Kazimiro Malevičiaus „Kvadratas“ ar Yveso Kleino „Mėlyna“. Grynoji abstrakcija galėtų būti nesibaigiantis, visą gyvenimą tapomas vienas paveikslas, kurio kismas visiškai beprasmis, nebent prasme laikytume patį kitimą. O jeigu šitaip pažvelgtume į mūsų gyvenimus, asmenines biografijas arba žmonijos istoriją? Kas tai? Nesuinteresuotu žvilgsniu – visiškai beprasmiška abstraktybė. Pridedu pašalinį šios minties sakinį arba poveikį: prasmė mums neatsiejama nuo atpažįstamumo. Bet jei taip, tuomet prasmė yra laisvės priešingybė… Nors sinonimų ir antonimų plotmėje nesvarstydami atsakytume, kad laisvės priešingybė – vergystė, mąstydami galėtume pasakyti, kad prasmė. Nebent būtume radikalūs ir tartume, kad tai tas pats!

Manau, turbūt iš baimės mus pernelyg stipriai užvaldžiusi išorė ir orientacija į atpažįstamumą. Tuo, beje, grįsta visa vartotojiška kultūra. Kai išorė susiduria su vidumi – kyla konfliktas ir visas pastangas sutelkiame jam išspręsti. Kokia tragedija, kai konfliktas ištinka ne paskirą žmogų – nors tai irgi nemenka drama, – o kolektyvą arba ištisą tautą: taip gimsta religijos ir karai. Abstrakcijos tapymas – tai vadavimasis iš prasmės, kaip atpažįstamumo, represijos. Tačiau nuo represijos pabėgti neįmanoma, nes represuoja ne negalėjimas paneigti prasmės paradigmos, o pats žinojimas, kad vadavimasis yra tik dėl paties savęs. Tokia abstrakčiojo tapytojo kasdienybė ir darbas; keisčiausia, kad ši beprasmė drama turi nenusakomo žavesio ir grožio. Būtent jie mane jaudina ir verčia tapyti.

Visa šia ištara norėjau pasakyti ne tai, kad tapyti abstrakciją – gryniausia laisvės patirtis (taip visgi nėra), nes visada išliekame jei ne išorės, tai vidaus pasaulio nelaisvėje, – bet tik patikslinti, ką reiškia mintis, kad abstrakcija yra laisvė. Šitai patvirtina ir socrealizmo menas. Beje, tenka pripažinti, kad kuo abstrakcija, kaip laisvės nuo daiktiškumo idėja, yra tobulesnė, tuo ji nuobodesnė: tobuliausia abstrakcija turėtų būti tiesiog balta drobė (kažkas tokią jau eksponavo, ir, regis, ne kartą).

Tai, kas nutinka, dar nėra patirtis. Ji atsiranda tada, kai su tuo, kas nutiko, įgyjame santykį – matantį žvilgsnį. Žvilgsnio tūris – jo nuotolis ir plotis. Ką apima nuotolis? Dažnai regisi, kad į objektus žvelgiame be jokio nuotolio, net ne žvelgiame, o tiesiog reaguojame. Ir jeigu nėra nuotolio, nėra vietos ir žvilgsniui, o jeigu nėra žvilgsnio, nėra ir matymo. Nėra ir patirties. Žvilgs­nio turinys suformuoja matymą. Jeigu žvilgsnis tuščias, toks yra ir matymas. Atstumas čia ne metrais matuojamas. Atstumas reiškia žvilgsnio erdvę. Būtent žvilgsnis kuria mūsų tikrovę, kuri mums neskyla į subjektyvią ir objektyvią. Tikrovė visada yra viena. Nes kas tikra, o kas ne – galime atsakyti tik mes patys.