6

Sakydamas, jog Apšvieta mums vis dar yra aktuali, neturiu galvoje, kad panorėję galime grįžti į šią epochą. Norėdami ją įsisavinti, iš pradžių turime kritiškai permąstyti Šviečiamojo amžiaus idėjas. Marco-Antoine’o Laugier pasakojime apie pirmykštę trobelę bene daugiausiai klausimų kelia siekis statymo poreikį sutapatinti su fizinės priedangos poreikiu. Juk statymas negali būti redukuotas iki reikmės valdyti supančią aplinką. Ne mažiau svarbus ir dvasinės orientacijos poreikis. Žmogus negali gyventi apsuptas netvarkos: chaosas privalo būti perkeistas į kosmą. Todėl tradiciškai statymas buvo suvokiamas kaip dieviškojo kūrimo analogija, o Dievas – kaip archetipinis kūrėjas-architektas.

Toks sugretinimas šiandien gali nebeatrodyti reikšmingas, tačiau vis dar vienas architektūros uždavinių yra pateikti pasaulio, kaip prasmingos tvarkos, interpretaciją, per kurią žmogus galėtų atrasti savo vietą gamtoje ir bendruomenėje. Atskleidžiant laiką ir erdvę, žmonėms turi būti suteikta gyvenamoji vieta, jų etosas. Kai pastogės poreikį pažeminame iki materialinės reikmės, tampa nebematoma tai, ką galėtume pavadinti etine architektūros funkcija. Sutinku su Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio teiginiu, kad aukščiausia visų menų funkcija nėra pramoga ar malonumas, o siejantis pasaulėvaizdis, to, kas esame ir kuo turėtume būti, išraiška. Kai menas pradedamas kurti „dėl meno“, t. y. jo esmė susiaurinama iki estetinį malonumą keliančio interjero apstatymo, tos aukščiausios funkcijos nebelieka.

Architektūrai toks susiaurinimas iš prigimties svetimas. Štai kodėl laikantis nuostatos, esą meno objektas yra sau pakankamas visetas, architektūra turėtų atrodyti kaip kompromisinis, negrynas menas. Tačiau vien jau dėl to, kad architektūra orientuota ne tik į estetinį pasigėrėjimą, bet ir į gilesnę patirtį, dėl to, kad ji formuoja žmogiškosios patirties laiką ir erdvę, neišvengiamai turėtume ją vertinti pagal kriterijų, kaip gerai ar blogai atliepia tai, ką pavadinau jos etine funkcija. Williamas Hubbardas teisus, architektūros savavališkumo problemą siedamas su tuo, kaip išreiškiami žmonių gyvenimo idealai. Todėl norėdami grįžti prie pirmykštės Laugier trobelės idėjos, turėtume iš pradžių permąstyti gyvenimo prasmę.

Giliai apie būstą ir gyvenimą mąstė šiuolaikinis vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Jo pateiktą ūkininko sodybos Švarcvalde aprašymą galime suprasti kaip bandymą suteikti turinį autentiško gyvenimo vizijomis mus persekiojančiam namo idealui. Verta pateikti ilgesnę citatą: „Statymo esmė – leisti gyventi, tai išpildoma, kai jungiant erdves kuriamos vietos. Statyti galime tik tada, jeigu sugebame gyventi. Nuklyskime trumpam mintimis į sodybą Švarcvalde, kurią prieš porą amžių pastatė ūkininkai. Čia dėl atkaklumo vieningai įtraukti žemę ir dangų, dieviškuosius ir mirtinguosius į paprastą daiktų vienovę buvo pastatytas namas. Dėl jo sodyba įkurdinta ant apsaugančio nuo vėjo kalno šlaito, atsukto į pietus ir apsupto pievų šalia šaltinio. Dėl jo sodybai suteiktas platus malksninis stogas, kurio tinkamas nuolydis atlaiko sniego naštą ir kuris apsaugo giliai apačioje esančius kambarius nuo audrų ilgomis žiemos naktimis. Dėl jo nepamiršta ir krikštasuolė už bendro stalo, o miegamajame pašventintos vietos vaikų lovoms ir „mirusiųjų medžiui“, kaip ten vadinamas karstas, ir šitaip sukurtas būdas skirtingoms kartoms po vienu stogu keliauti per laiko tėkmę. Ūkininko sodyba pastatyta dėl gyvenant namuose atsiradusių amatininko įgūdžių, kuriems vis dar reikia prietaisų ir pastolių kaip kasdienių daiktų.“

Heideggerio ūkininko sodyba tam tikra prasme gali pasirodyti nutolusi labiau nei Laugier aprašyta pirmykštė trobelė. Laugier apie trobelę svarsto per individo santykį, o Heideggeris, regis, mąsto per išplėstinės šeimos, ir dydžio, ir laiko prasme, prizmę. Sodyba išreiškia būdą „skirtingoms kartoms po vienu stogu keliauti per laiko tėkmę“. Ji formuoja ne tik erdvę, bet ir laiką taip, kad žmogus gyvenamąją vietą įgyja lyg besitęsiančios bendruomenės narys. Heideggeris mąsto apie šią sodybą kaip apie esančią konkrečiame krašte. Ji atsirado iš to kraštovaizdžio tarsi atsakas į jį. Tad šis mąstymas apie autentišką gyvenimą yra susijęs su kartų kaita ir vieta. Tačiau kokią galią tokie kontekstai turi mums, šiuolaikiniams žmonėms? Argi neturėtume formuoti tokio gyvenimo supratimo, kuris labiau atitiktų pasikeitusią mūsų situaciją? O gal modernybė autentiškam gyvenimui kelia grėsmę?

Knygos „Essai sur l’architecture“ viršelis. Dail. Charles’is Dominique’as Josephas Eisenas, 1755. Iš Masačusetso technologijos instituto bibliotekos. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

7

Autentišką statymą Heideggeris supranta kaip natūraliai žmogui būdingos ir vietos pojūtį stiprinančios pirmapradės būties-pasaulyje interpretaciją. Būtis-pasaulyje neteisingai suprantama, kai apie ją galvojame, kaip tai daro Hubbardas, įsivaizduodami subjektą, atsidūrusį prieš nebylų objektų pasaulį, kuriam tas subjektas turi suteikti prasmes. Pasaulio, kaip beprasmės tikrovės, suvokimas remiasi iškreipiančiu patirties susiaurinimu, dėl kurio iš akių pametama daiktų prasmė. Pirmiausiai ir daugeliu atvejų, kaip pažymi Arthuras Schopenhaueris, dalykai „nepraslenka pro mus visiškai svetimi ir nebylūs <…>, bet kreipiasi į mus tiesiogiai, yra mums suprantami ir sužadina mūsų interesą, pagaunantį visą mūsų esybę“. Pirmiausiai daiktai mums kalba. Šį kalbėjimą nutildo tik daiktų susiaurinimas iki objektų – susiaurinimas, suponuojamas mokslo. Turime išmokti pastatyti mokslą į vietą ir susigrąžinti metaforiška natūraliųjų simbolių ar gamtos kalba išreiškiamą tiesą. Tam, kad architektūra grąžintų mums autentišką gyvenimą, ji privalo šiuos simbolius įveiklinti.

Natūraliaisiais aš laikau simbolius, kurie gali būti išvesti analizuojant žmogaus buvimą pasaulyje. Jie nesusiję su konkrečiu kraštu ar kultūra, nors neišvengiamai skirtingose kultūrose bus priimti skirtingai.

Jau pati būties-pasaulyje sąvoka, kurią perimu iš Heideggerio, reiškia atmetimą tokių interpretacijų, kurios patyrimą susiaurintų iki subjekto santykio su objektais. Visų pirma, žmogus suvokia esantis ne priešais pasaulį, žvelgdamas tarsi į paveikslą, o apsuptas daiktų, patiriamų iš tam tikros vietos. Heideggeris teigia, kad pirmasis mūsų susidūrimas su daiktais yra „parankus“. Nuoroda į ranką čia reikšminga. Siekiu ko nors, kas yra per aukštai. Kūnas man suteikia natūralų artumo ir atstumo pojūtį: tai, kas man už nugaros, mažiau pasiekiama nei tai, kas yra priešais. Galime sakyti, kūnas suteikia tam tikrą koordinačių rinkinį, tik kitokį nei x, y ir z – kitaip nei geometrijoje, skirtingos koordinatės apima skirtingas reikšmes. Viršuje ir apačioje, kairėje ir dešinėje, priekyje ir gale – visi šie žodžiai turi reikšmines implikacijas, iškylančias prisiminus iš jų sudarytas metaforas.

Pavyzdžiui, „viršuje“ turi visiškai kitą reikšmę nei „apačioje“. Neapversime pastato iš viršaus į apačią ir nepasuksime, galime tik sukurti tokį projektą, kuris atrodytų be didesnio vargo pasukamas ar apverčiamas. Apverčiamumo įspūdį sukuria apdarinė siena, kaip ir tam tikros paprastos geometrinės figūros, pavyzdžiui, kubas, sfera ar cilindras. Galime projektuoti ir taip, kad nuo tokių bandymų būtų atgrasyta. Įsivaizduokite dvišlaitį stogą: jis, regis, pačiu buvimu priešinasi apvertimui. Neagituoju čia nei už apverčiamumo, nei už stabilaus įsišaknijimo įspūdį. Noriu tik pabrėžti, kad ir koks pasirinkimas įvyktų projektuojant, jis išreikš tam tikrą, konkretų buvimo pasaulyje idealą.

Jei „viršuje“ ir „apačioje“ apima skirtingas reikšmes, tas pats pasakytina ir apie žodžius „horizontaliai“ ir „vertikaliai“, „išorėje“ ir „viduje“, „tamsoje“ ir „šviesoje“. Šviesa mums primena, kad erdvės kalba yra ir laiko kalba. Natūrali šviesa iš esmės nuolat juda kartu su paros ir metų laikų kaita.

Apsiribosiu pateikdamas keletą užuominų, kaip būtų galima ugdyti natūraliosios architektūros kalbos supratimą. Galbūt pats „kalbos“ terminas gali būti kiek klaidinantis, nes tai, ką vadinu kalba, pirmiausiai orientuota į pojūtį ir vaizduotę. Dar prieš žodinę išraišką reikalingas jos pajautimas. Menai, ypač architektūra, turi daug geresnes galimybes nei filosofija išmokyti klausytis šios kalbos. Įsivaizduočiau jai skirtus mokymus, tik jų pagrindą turėtų sudaryti atvaizdai. Galėtų, pavyzdžiui, būti mokymai, skirti langams, durims arba stogams, laiptams – sąrašas būtų begalinis. Be architektūros, išmokti klausytis padėtų poezija ir tapyba. Tokie mokymai nesibaigtų nurodymais – rezultatas turėtų būti kažkas panašaus į žodyną. Išmokti šį žodyną – būtina, tačiau nepakankama sąlyga kuriant pastatus, kurie turėtų būti patiriami kaip neišvengiami, o ne savavaliai.

Natūralieji simboliai susipynę su konkrečiam kraštui ir laikui įprastais simboliais. Pavyzdžiui, kryžius. Mūsų tradicijoje pirmiausiai iškyla nuoroda į Kristaus mirties kryžių. Yra ir architektūrinių motyvų, įgavusių ganėtinai apibrėžtas reikšmes. Bet kuri iškylanti piramidė primins egiptietiškus provaizdžiais ir jų funkciją, todėl piramidiška forma puikiai tinka antkapiams. Nors tai ir tradicinis simbolis, vis dėlto manyčiau, kad egiptiečių jis buvo pasirinktas ne atsitiktinai, o dėl būdingo geometrinio paprastumo – tradicinis simbolis suponuoja ir remiasi natūraliuoju. Tą iliustruoja ir kryžiaus forma. Leiskite pateikti dar vieną pavyzdį: gana dažnai bažnyčių architektūroje galime pastebėti, kad navą nuo presbiterijos skirianti arka įsivaizduojama kaip romėnų triumfo arka. Analogija tarp imperatoriaus, tokio kaip Trajanas, triumfo ir Kristaus pergalės pasirinkta sąmoningai, nors suprantama tik tiems, kuriems minėti kontekstai pažįstami. Visgi jau pati arkos forma kažin kaip žadina tokias sąsajas.

Įprastą architektūros simboliką dažniausia formuoja konkretūs tekstiniai šaltiniai. Tad be Bib­lijos negalėtume suprasti simbolių tradicinėje bažnyčioje. Be to, suponuojamas gana savitas architektūrinių elementų kaip ženklų suvokimas. Norėdami suprasti gotikinę, barokinę ar rokokinę bažnyčią turime elgtis panašiai, kaip ir siekdami iššifruoti pranešimą. Perskaitymas įmanomas tik suprantant kalbą. Buvo manoma, kad simbolių kalba kilo iš figūrų, esančių dviejose Dievo knygose – Biblijoje ir gamtoje, – kurios byloja apie mūsų gyvenimą ir mirtį, padėtį ir likimą. Tik ar jos vis dar byloja? Ar rimtai vertiname Biblijos pasakojimus ir ar dar suvokiame gamtą kaip žmogui parašytą knygą?..

Toks požiūris svetimas šiems laikams, kai vyrauja nedviprasmiškumas, paprasta, pažodinė teksto prasmė ir atitinkamai griežtas ar, tiksliau, siauras prasmės suvokimas. Už pažodiškumo reikalavimą turime būti dėkingi mokslui ir Reformacijai. Tai modernybės dalis, tačiau vadovaujantis tokiu reikalavimu neįmanoma suprasti, pavyzdžiui, viduramžiškos su daiktais siejamų dvasinių reikšmių interpretacijos. Net jei konkreti simbolių kalba nebėra aktuali, net jei Šventasis Raštas jau neatrakina paslėptų reikšmių, vis dėlto jos, manyčiau, mums tebekalba. Iš tiesų net ir tradicinis žodynas netapo visai beprasmis, nes jame vis dar gyvuoja natūralieji simboliai. Jei norime, kad architektūra leistų suprasti kasdienio gyvenimo erdvę ir ją formuotų, būtina priimti šią natūraliųjų simbolių kalbą.

Yra dar viena, verta paminėti simbolių kategorija. Didžioji dalis simbolikos, kurią matome XIX ir XX a. architektūroje, yra jau nebesuprantamų arba nebeaktualių praeities simbolių atkartojimas. Naują kvėpavimą šiam atkartojimui suteikė postmodernizmo architektūra. Užuot siekus sugrąžinti tai, ką pavadinau natūraliaisiais architektūros simboliais, čia žaismingai išreiškiamas praėjusių epochų simbolizmas. Simboliai tampa simbolių reprezentacijomis – metasimboliais. Tokių metasimbolių kupina Roberto Venturi’o taip giriama Las Vegaso architektūra. Galima prisiminti ir Charleso Moore’o Piazza d’ltalia viešąją erdvę Naujajame Orleane. Žaidimas formomis čia neišvengiamai veda į savavališkumą. Mums reikia ne metasimbolių, o tradicinių simbolių „archeologijos“ – požiūrio, kuris nebūtų sutelktas tik į simbolių tradiciškumą, bet per tradicijas gebėtų įžvelgti universalų žmogišką pagrindą. „Archeologinis“ požiūris būtinas ir svarstant tokias metaforas kaip gamtos knyga. Nors ir priklauso jau negrįžtamai nutolusiai kultūrai, šią metaforą galima suprasti kaip bandymą išreikšti autentiškam gyvenimui ir autentiškam statymui būtinos žmogaus būties pasaulyje matmenį.

Manufacturers Trust Company pastatas Niujorke, 1953–1954. Architektai Charlesas Evansas Hughesas III ir

Gordonas Bunshaftas. Gunnaro Klacko nuotrauka, 2003, publikuojama pagal CC-BY-SA licenciją

8

Mūsų būtis pasaulyje susijusi su kitais. Tiek gamtoje, tiek ir sociume turime jaustis kaip namuose, o abi šias aplinkas neišvengiamai interpretuoja architektūra. Akivaizdus Laugier pasakojimo apie pirmykštę trobelę trūkumas yra ignoruotas socialinis aspektas. Ir Thomo Hobbeso bei Johno Locke’o prigimtinės būklės žmonės, ir pirmykštis Laugier žmogus yra sudaryti iš atomų, apdovanoti protu ir turintys tenkinti prigimtinius poreikius. Tad Laugier būdingas subjektyvizmas – jis yra liberalios minties prielaida. Tai iš esmės skiria Laugier ir Vitruvijaus pasakojimus. Vitruvijus pradeda ne nuo individo, o nuo grupės laukinių žmonių, kuriuos subūrė atsitiktinai kilęs gaisras, tapęs priežastimi išrasti kalbą ir pradėti statyti.

Idealus Heideggerio pastatas, kaip ir Laugier trobelė, yra namas. Tik apie Švarcvaldo sodybą mąstoma kaip apie šeimos, besitęsiančios iš kartos į kartą, būstą. Reikėtų vis dėlto suabejoti pačiu gyvenamojo namo sureikšminimu. Prisiminkime, jog architektūros teorijoje yra svarbi ne viena, bet dvi paradigmos, tarsi du elipsės židiniai, iš kurių vieną sudaro namai, susiję ne tiek su individualumu, kiek su šeimyniškumu, kitą – bažnyčia arba šventykla. Architektūros teo­retikams ramybės nedavė ne tik pirmojo namo, bet ir sakralias ištakas turinčio dieviškojo statinio idėja. Pirmoji paradigma labiau orientuota į fizinės, o antroji – į dvasinės orientacijos poreikį. Neturėtume pamiršti, kad didelė dalis to, apie ką rašoma architektūros istorijos knygose, yra sakraliniai pastatai. Per daugelį šimtmečių Vakarų architektūros istorija iš esmės susiaurėjo iki bažnyčių istorijos. Bažnyčios architektūra buvo pagrįsta ne per pirmojo namo reprezentaciją, bet per tikrų ir įsivaizduotų statinių, kurių, kaip manyta, tikrasis architektas buvęs Dievas, įskaitant Jeruzalės šventyklą ir, dar svarbiau, Apreiškimo knygoje aprašytą Dangiškąjį miestą, reprezentaciją. Tai mums primena, kad, kitaip nei gyvenamiesiems būstams, sakraliniams pastatams tradiciškai buvo priskiriama viešoji funkcija.

Kalbėjau apie namą ir šventyklą kaip apie du elipsės židinius. Juos skiriantis atstumas koreliuoja su tuo, kuris skiria privatumą ir viešumą. Etinė architektūros funkcija pirmiausiai yra viešoji funkcija. Sakralinė ir visuomeninė architektūra suteikia bendruomenei centrą (arba centrus). Žmogus per gyvenamojo būsto ryšį su tokiu centru atranda vietos jausmą. Tad galime privačią architektūrą įsivaizduoti kaip pagrindo užstatymą, kurį suprasti leidžia viešosios architektūros pavidalai. Įsivaizduokite virš vidur­amžių miesto iškilusią bažnyčią – gigantišką, prieglobstį suteikiančią stogo horizontalę ir vertikalų bokštą, kurį tradicinė konsekracijos ceremonija leidžia susieti su dangų ir žemę jungiančiais laiptais iš Jokūbo sapno. Tradicinė bažnyčia yra dar vienas Bet Elis, dieviškojo pažado apie ilgai išliksiančią bendruomenę vieta.

Analogija, perkėlus į laiko matmenį, galėtų būti žemiškų rūpesčių gausi kasdienybė, kurią suprasti gebame dėl švenčių. Mokėjimas arba nemokėjimas švęsti yra glaudžiai susijęs su gebėjimu arba negebėjimu kurti statinius ar vietas, leidžiančius žmonių grupei suvokti save kaip bendruomenę, kurią sieja bendras likimas.

Statant šiuolaikinę architektūrą, vis dėlto jau nebekeliami tikslai, leidžiantys varžytis su tradicine šventove. Kaip žinia, bažnyčias statome ir toliau, tačiau jos tapo tik vienu iš pastatų tipų, ir vargu ar tokiu, kuriam daugelis architektų skirtų labai daug reikšmės. Šiandien nė vienas pastato tipas negalėtų pretenduoti į tokią visuomeninę reikšmę, kuria kadaise pasižymėjo bažnyčia, nėra ir institucijos, galinčios pretenduoti į tradicinę Bažnyčios, kaip mūsų pašaukimo sergėtojos ir aiškintojos, funkciją. Vis dažniau vertė siejama su privačiu gyvenimu. Iš to išplaukia ir vis didesnis dėmesys namams – jiems neretai priskiriamos beveik bažnytinio sakralumo savybės. Galima prisiminti Viktorijos epochos namų sampratą, apėmusią net angelus. Panašų požiūrį į architektūrą atspindi ir Švarcvaldo sodybos išaukštinimas Heideggerio filosofijoje, kur elipsę pakeičia apskritimas su vieninteliu centru – namais. Taip suponuojamas autentiškos bendruomenės subyrėjimas į pavienius asmenis ir šeimas, o tokia įvairovė lemia iš savimeilės ir siekio ją išgydyti atsirandantį formalų santykį su teise ir valstybe. O jei bendruomenės dezintegracija apimtų ir santuoką, kuriai gresia tapti tik formaliu ir vis labiau terminuotu susitarimu, Heideggerio aukštinami namai greitai taip pat taptų anachronizmu.

Būtis pasaulyje iš esmės reiškia buvimą ir su savimi, ir su kitais. Negalime, nežeisdami žmogiškosios prigimties, paaukoti vieno dėl kito. Ne todėl, kad šios dvi egzistencijos pusės įstengtų subūti be įtampos. Statant pastatą šią įtampą privalu pripažinti ir gerbti. Kiek reikšmės pastate suteikiama privačiai ir viešajai funkcijai, kiekvienu atveju paskirstoma individualiai, tačiau rūpinamasi ne vienu, o abiem elipsės židiniais: anksčiau į bažnyčią orientuoti ištekliai šiandien gali būti nukreipti į viešąsias erdves, aikštes, gatves ar parkus. Galbūt senuosius bažnyčių kūrėjus ateityje pakeis miestų planuotojai, juk bažnyčia kadaise buvo įsivaizduojama kaip miesto pirmavaizdis.

La rue du Bourg, Šartras, Prancūzija, apie 1895. Photoglob Zürich fotografija iš Kongreso bibliotekos

Fotochrominių spaudinių kolekcijos. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

9

Jokia teorija galutinai neišspręs statymo ir gyvenimo problemų; geriausiu atveju teorizuojant galima tikėtis atkreipti dėmesį į sprendimo būdus ir galbūt padėti prisiminti, kas svarbu. Vis dėlto savavališkumą įmanoma įveikti tik įsipareigojus, nes savavališkumo problema architektūroje yra etinė. Ją gali išspręsti tik bendras architektų ir tų, kuriems jie stato, supratimas, kokia turėtų būti žmogaus egzistencija. Tai nereiškia, kad architektūra turi paklusti moralės filosofijai. Filosofinės formuluotės neišvengiamai yra šališkos ir abstrakčios. Tai pažymi ir Schopenhaueris: „Kai keliamas klausimas apie būties vertę ar bevertiškumą, apie išganymą arba prakeikimą, viską lemia ne mirusios sąvokos, o paties žmogaus vidinė esmė.“ Mažai tikėtina, kad šią vidinę esmę filosofo žodžiai paliestų labiau nei tai gali architektūrinė aplinka. Bent jau tiek pat tikėtina, kad architektūra, kaip ir filosofija, yra pajėgi mus įkvėpti.

Iš anglų kalbos vertė Kostas Biliūnas

Karsten Harries, „Thoughts on a Non-Arbitrary Architecture“, Perspecta, 1983, Nr. 20, p. 9–20.