Šio straipsnio herojus – dailininkas Jurgis Mikševičius (1923–2014) – gyveno ir kūrė Australijoje. Lietuvai jis beveik nepažįstamas, todėl būtina jį aprašyti, atrasti, kaip atradome daugelį kitų lietuviškų vardų. Atradome po to, kai jų kūrybinis palikimas galiausiai pasiekė Lietuvos muziejų saugyklas. Būtina aprašyti tikintis, kad, ištyrinėjus ir apmąsčius, J. Mikševičiaus kūryba pagaliau bus parodyta žiūrovams.

Autoportretas, 1947–1948. Popierius, akvarelė, 36 × 30 cm. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

Emigranto dalia Mikševičiui teko pokariu, kaip ir kitiems 80 tūkst. lietuvių, 1944-ųjų vasarą pasitraukusių į Vakarus. Mikševičiui, anuomet vos 20-mečiui, likimas buvo numatęs kitokį emigranto kelią negu didžiajai daliai lietuvių karo pabėgėlių – 1948 m. jis atsiduria Australijoje, šalyje, kuriai reikėjo darbininkų, o ne menininkų. Todėl praeis kone dešimtmetis, kol jo pavardė atsiras parodų plakatuose ir laikraščių kultūros puslapiuose. Bet ne tik ten. Atsigręžę į praeitį, mes žinome, o varganas imigrantas nė negalėjo nujausti, kad meninė karjera susiklostys gerai, kad jo vardas bus įrašytas į Australijos moderniojo meno istoriją kartu su Vaclovu Ratu-Rataiskiu, Henriku Šalkausku, Eva Kubbos ir kitais lietuviais. Ilgainiui Mikševičiaus darbai atsidurs ne tik svarbiose parodose, bet ir Australijos Nacionalinėje galerijoje. Vėliau, dailininkui mirus, nemaža jų dalis pasieks ir tėvynę kaip dailininko dukrų Carolyn ir Helenos dovana Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, reikia pasakyti, kad visa tai jau įvyko. Įvyko per krūvą metų, 1944-aisiais pasitraukus iš okupuotos Lietuvos, palikus Europą karo pabėgėlių prikimštu laivu, kuriantis ir kuriant tolimoje šalyje, kur Indija ir Amerikos žemynas arčiau negu gimtoji Lietuva. Gal todėl Mikševičius Lietuvon niekad ir negrįžo: jo namais tapo Sidnėjus, o dvasine tėvyne – Indija. Jau beveik nebeįmanoma atkurti fizinių ir dvasinių šio kūrėjo odisėjų. Archyvuose išlikę keletas dokumentų, jau užrašyti dukrų prisiminimai, spaudoje – viena kita žinutė ir fotografija. Tačiau Vilniuje saugomas gausus kūrybinis palikimas žadina profesinį smalsumą. Kūriniai Lietuvoje dar beveik neatverti, dar tebeglūdi muziejaus prieblandoje, nors menotyrininkės Regina Urbonienė ir Ilona Mažeikienė, pargabenusios kūrinius iš Australijos, labai stengiasi, kad Mikševičiaus kūryba būtų pristatyta meno mylėtojams. Tikiu, atėjus laikui, jie tikrai bus iškelti į ekspozicijų šviesą, o kartu su menine verte dailininko paroda atskleis ir mažokai žinomą pokario lietuvių emigracijos į tolimąją Australiją istoriją. Pasakojimą apie Mikševičių – žinomą Australijos menininką – pradėsiu nuo Kauno.

Kaip rodo dokumentai, Mikševičius gimė Šiauliuose 1923 metais. Šeima greit persikėlė į Kauną, nes ponia E. Mikševičienė buvo kino teatro „Forum“ (Laisvės al. 32) savininkė. Iš Trakų gatvės, kur šeima gyveno (Trakų g. 25–1), sūnus žingsniuodavo į „Aušros“ berniukų gimnaziją Laisvės alėjoje. Po pamokų – į privačias piešimo ir akvarelės pamokas pas dailininką Joną Mackevičių. 17-mečiui pasaulis spindėjo grožiu, o gyvenimas pasiturinčioje šeimoje neatrodė atšiaurus ar sudėtingas. Tačiau atėjo Lietuvai lemtingi 1940-ieji. Spalį, taigi jau sovietų okupuotoje šalyje, Jurgiui išduodamas vadinamasis vidaus pasas, o jame, be kita ko, yra ir toks įrašas: „1944 metais atlikti karinę prievolę.“ Šeima traukiasi į Vakarus, atsiduria Berlyne, paskui Darmštate. Šį miestą garsino Art Nouveau stiliaus architektūra ir menininkai, nuo XX a. pr. pamėgę šią vietą, turėję čia dirbtuves, įkūrę menininkų koloniją. Kaip ir daugelis kitų jaunų lietuvių, Mikševičius Vokietijoje stojo mokytis. Pasirinko architektūros studijas Darmštado technikos universitete (1946), tapytojo ir grafiko Paulio Thesingo studiją – Vizualiųjų menų mokymo dirbtuves. Mokytojas P. Thesingas, prieškariu garsėjęs portretistas, rėmėsi postimpresionizmu, Pauliu Cezanne’u, mėgo spalvos ekspresiją. Taip, dar būdamas Vokietijoje, iš mokytojo Mikševičius gavo gerus prancūziškos mokyklos ir vokiško ekspresionizmo pagrindus. Su profesoriumi Thesingu jis susibičiuliavo, o

išvykęs gyventi į Australiją (1948), ilgus metus palaikė ryšius laiškais.

Iš Vokietijos laikotarpio išliko keletas žmogaus veido ir figūros studijų. Pats išraiškingiau­sias – Mikševičiaus autoportretas akvarele, atskleidžiantis prieštaringus jauno, bet pavargusio žmogaus potyrius ir mintis. Išgyvenus

sunkią dipuko dalią Vokietijoje, norėjosi kuo greičiau kur nors pasaulyje atrasti jei ne namus, tai bent ką nors stabiliau. Nežinia dėl ateities kankino ir slėgė. Todėl nenuostabu, kad dalis lietuvių sutiko tapti britų politikų sumanyto „Baltijos eksperimento“ dalimi – pirmą kartą Australiją valdę britai sutiko įsileisti ne britiškos kilmės imigrantus, daugiausia vyrus. 1948 m. Mikševičius Brėmerhafene kartu su likimo broliais latviais ir estais įsėdo į laivą. Mikševičiaus drobėse liko užfiksuoti paskutiniai Europos vaizdai: Sueco kanalu plaukiantis vienišas laivas „Charlton Sovereign“ ir sunki raudona saulė virš Gibraltaro. Niūrokas spalvų derinys ir įtempta ekspresija, jaučiama paveiksle, yra sunkių minčių išraiška. Mikševičius į Australiją išvyko vienas, be artimųjų, šeima susijungė 1951 metais. Pasak istorikės Ludos Popenhagen, parašiusios studiją apie mūsų tautiečius Australijoje, ši šalis sutiko priimti tik jaunus, sveikus ir nekomunistus. Po keturių savaičių, įveikę Indijos vandenyną, imigrantai iš Baltijos šalių išlipo britų valdomoje Australijoje. Tai buvo imigracija į šalį, iš kurios, kaip sakydavo Australijon atkeliavę lietuviai, jau nebėra kur toliau bėgti.

Išsilaipinus Australijos pakrantėje, vėl teko pagyventi perkeltųjų asmenų stovykloje Baterste ir labai sunkiai dirbti: vieniems Tasmanijos kasyklose, kitiems Viktorijos miškuose ar kirsti cukranendres Kvynslende. Mikševičius pateko į statybas.

Nepraėjus nė metams po atvykimo, tapo Kanberos dailininkų sąjungos nariu (1949), stengėsi reguliariai dalyvauti narių parodose. Dviese su kitu emigrantu, dailininku H. Šalkausku ir dar šešių šalių atstovais jau 1951 m. dalyvauja „Naujųjų australų meno parodoje“ Kanberoje. Mikševičius buvo energinga ir ambicinga asmenybė. Po šios parodos jam gimė mintis surengti pirmąją lietuvių dailininkų parodą. Idėja realizuota Sidnėjuje mieste, Marko Foy’aus galerijoje (1953). Meno kritikai parodą įvertino palankiai. Lietuvių dailininkai Australijos meno peizaže tapo ne tik pastebimi, bet ir vertinami kaip europietiškos mokyklos atstovai. Šį apibūdinimą patvirtina 6-ojo dešimtmečio Mikševičiaus tapyba. „Natiurmorte su ąsočiu ir šaukštu“ (1953) ryškūs klasikinio modernizmo bruožai. Daiktus stebint iš aukšto žiūrėjimo taško, subtiliais tamsokais atspalviais nutapytas santūrios nuotaikos paveikslas. Tokia natiurmorto kompozicija dar tebebyloja tylią širdperšą. Apsipratęs su nauja aplinka Mikševičius persikėlė į Sidnėjaus priemiestį (1953). Kaip teigė Genovaitė Kazokienė, rašiusi apie lietuvių dailininkus Australijoje, Sidnėjus buvo kosmopolitiškas, liberalus, atviras naujovėms. 6-ajame dešimtmetyje jis tapo lietuvių menininkų traukos centru. Ten vykdavo nuolatinės lietuvių dailės parodos, apie jas parašydavo pagrindiniai Sidnėjaus laikraščiai. Ir nors lietuviai menininkai padejuodavo, kad „kritikai nesusigaudo, kas vyksta mažesniųjų tautų dailės gyvenime, o gal ir Europoje“, vis dėlto svarbus faktas, kad australų spauda atkreipė dėmesį į neseniai apsigyvenusius Baltijos šalių dailininkus. Sidnėjuje Mikševičius ir Šalkauskas įkūrė mišrią Baltijos kraštų dailininkų grupę „Šešios kryptys“ („Six Directions“, 1956), surengė parodą. Grupei priklausė ir estai Edwardas Aavikas ir Augustas Molderis, latviai Uldis Abuolinis ir Dzemas Krivas. Globojami italo galeristo, jie susikūrė europietišką salelę diskusijoms, aptarinėjo naujausias meno kryptis, populiarėjantį abstrakcionizmą. Vieningesnės meninės krypties jie nei turėjo, nei siekė, kiekvienas ėjo savo keliais.

XX a. 6–7 dešimtmečiais Mikševičiaus kūryba buvo gausi ir įvairi: tapė natiurmortus, religines scenas, pažįstamų portretus, peizažus ir abstrakcijas. Iš Vakarų Europos atsivežtas gero meninio skonio pojūtis tapo reikšmingu visos kūrybos bruožu. Tapybai būdingos kompaktiškos formos, jose nėra nieko atsitiktinio ar perdėm detalizuoto, visur aiški masių plastika, intuityviai pajausti charakterio spalva ir peizažo koloritas. Visą gyvenimą jis puikiai piešė iš natūros („Klarenso upė prie Graftono“, 1993).

Mikševičius pasižymėjo portretisto talentu, tik nežinia kodėl ilgainiui žmones piešė ir tapė vis rečiau. Daug puikių portretų dailininkas yra sukūręs apie 1958 metus. Gali būti, kad praėjus dešimtmečiui nuo įsikūrimo Australijoje, jau turėjo draugų bei užsakovų ratą ir galėjo juos džiuginti moderniais, labai charakteringais portretais. Moterų portretuose pabrėžtas jų moteriškumas ir elegancija („Gabrielė“, 1958). Madingomis tuometinėmis moters grožio klišėmis tapant anaiptol nesivadovaujama ir joms nepataikaujama. Dailininkas moka pabrėžti savo herojų orumą, vertę ir išmintį („Moteris“, 1969). Vyrų veidai ryškiau transformuoti, lyg diskutuotų su Pablo Picasso formos samprata ar Willemo de Kooningo pamėgtu veidų tipažu („Gastonas“, 1958).

1947–2004 m. yra sukūręs penketą autoportretų. Jie ekspresyvūs, tiksliai perteikiantys menininko vidinį kismą bėgant laikui. Sustatyti greta, jie galėtų išraiškingai papasakoti apie nelengvą šio žmogaus gyvenimo kelią.

Gamtos motyvai dailininkui visada buvo labai svarbūs. Tapydavo ir piešdavo natūroje, todėl kiekviename peizaže jaučiamas ryškus vietovės koloritas. Kaip ir kiti Australijos menininkai, jis dažnai tapė Sofalos ir Leino užutėkio apylinkes. 6-ojo dešimtmečio peizažuose jaučiamas šio vaizdingo krašto atšiaurumas, vyrauja rusvai pilkšvi koloritai, o audringi potėpiai perteikia vėjo ir augimo galią („Prie Sofalos“, 1961). Vėliau tapyboje įvyksta ryškus stilistinis pokytis, kurį tikriausiai galima sieti su ramesne vaga pradėjusiu tekėti kasdieniu gyvenimu. 7-ojo dešimtmečio pradžioje baigęs Sidnėjaus kolegiją dirbo mokytoju vidurinėse mokyklose. Laisvu laiku mėgo tapyti didingą laukinę gamtą – kalnagūbrius, kyšulius, salas. Paveiksle „Kertant upę“ (1961) tikriausiai užkoduota romantiška dviejų žmonių susitikimo istorija. Vaizde, regis, jie dar toli vienas nuo kito, bet baltų paukščių pora danguje jau šokia meilės šokį. Dailininko kūryboje reta peizažų su žmonėmis. Tikriausiai tai nulemta Australijos gamtos įspūdžio, kur, galima įsivaizduoti, žmogus atrodo menka ir silpna jos dalelė.

Gamta Mikševičiaus peizažuose atrodo didinga ir rami. Jis pabrėžia horizontales, kas kartą sukuria vis kitų atspalvių gelsvai rusvų ir žyd­rų, mėlynų spalvų, matyt, vyraujančių gamtoje, kompozicijas („Vieniša viršūnė“, 1971). ­8-ojo dešimtmečio peizažai asociatyviai primena JAV abstrakcionisto Marko Rothko tapybą. Ir tai nenuostabu, nes Australijos kultūrinėje erdvėje JAV abstrakčioji dailė buvo neblogai žinoma. Menininkai skaitė britiškus ir JAV dailės žurnalus, laisvai keliaudavo po pasaulį. Mikševičiaus kūryba vystėsi panašiai kaip ir jo amžininkų Vakarų pasaulyje: nuo figūrų ir portretų prie gamtos vaizdų, nuo pasakojimų ir siužetų prie meditatyvių abstrahuotų formų. Nors nežinoma, ar Australijoje jam teko matyti abstrakcionistų M. Rothko, Ellswortho Kelly’o ar Adolpho Gottliebo tapybą, bet labai tikėtina – kūrybiškų amerikietiškos abstrakcijos atgarsių esama ir Mikševičiaus kūryboje.

Abstrakcija Mikševičiaus akiratyje atsirado 7-ojo dešimtmečio viduryje. Tai vyko nuosekliai, pradžioje stipriai apibendrinant ir transformuojant žmogaus figūrą, vėliau jos apskritai atsisakant. Bet svarbiausia, kad formos slinktis link abstrakcijos kūryboje buvo susijusi su menininko dvasiniais ieškojimais. Jaunystėje tapęs krikščioniškus siužetus („Kristus“, 1958), vėliau jis susidomėjo Rytų religijomis ir filosofais, Indija, mistiniais pasaulio pagrindais. Rutulys arba netaisyklingas apskritimas jo kūryboje – tai ir pasaulio pradžia, ir haiku, ir mėnulis su ryškiai išreikšta meilės simbolika. Taip atsiranda visas ciklas paveikslų su deformuoto rutulio arba mėnulio motyvu: „Dvyniai mėnuliai“, „Mergelė svajoja apie mėnulį“, „Bernelis svajoja apie mėnulį“ (visi 1971), „Dviese svajoja apie mėnulį“ (1972). Išoriškai šios kompozicija primena garsųjį A. Gottliebo ciklą „Sprogimas“ (1957). Bet jautrios spalvinės slinktys, rutulio ir subtilių stačiakampių formų pokalbis Mikševičiaus paveiksluose nuteikia ne tik ramiai meditacijai, bet ir filosofiškam mintijimui apie pasaulį, meilę, savo patirtis. Tad šios abstrakcijos sukurtos tikrai ne žaidžiant su forma, kaip dažnai manoma. Dailininkas abstrakčioje formoje įžvelgia esminius žmogaus būties dalykus: jo sielos virpesius, jo dvasios ryšius su aukštesnėmis jėgomis.

Dailininkas Mikševičius atsiskleidė Australijoje, tačiau buvo europietiško mentaliteto. Kaip ir daugelis lietuvių, pokariu ne savo noru atsidūrusių labai toli nuo gimtinės, Lietuvos niekada nepamiršo. Štai kartu su Mikševičiaus palikimu Lietuvą pasiekė viena labai netikėta akvarelė – „Kauno parkas“ (1963). Kas gi tai galėtų būti, jei ne ilgesio ir svajonės išraiška? Tikriausiai pagautas impulso akvarele nuliejo vaikystės Kaune prisiminimą, pasąmonėn įkritusį (visai netikslų) miesto vaizdą. Kadangi domiuosi Jurgio gyvenimo ir kūrybos keliu, galiu teigti, kad nutapytas Ramybės parkas ir aukšti namai už jo – ten gyveno Mikševičių šeima. Tik paminklas Nepriklausomybės kovotojams (dabar atstatytas) dar vaikiškon atmintin buvo įsirašęs kaip pasakiškas fontanas.