Paukščių teorema

Paukščiai žino, kaip sumažinti šalčio mastą
ir ko tikimasi iš jų tvirtumo
Pirmenybę jie teikia laikui, ne kitiems atsakymams
Paukščiuose įsikūrę tyliausi žmonės,
jų plunksnose alsuoja ruduo,
kad sušvelnintų senatvę
Iš išorės mus spaudžia kalbos pramonė,
ji netiki platybėmis nei protu,
šiurkšti kalba mums smogia ir tikisi,
kad mes, lyg paukščiai, nesipriešinsim,
niekada neištarsim tylių kasdienių žodžių
Bundi iš savęs ir prašai meilės neskubėti
Jei piktžolės jau siekia galvas, ateis geresni ūkininkai

Pasitikėjimo teorema

Leisti laikui išdžiovinti ligą,
tylai į plyšius įpūsti neištariamą

Apsisuksi daugybę kartų,
supratęs, kad ištisus metus gali klajoti širdimi
ir nerasti poilsio vietos
Tamsiausiomis dienomis
pasaulis pasikeis į vienatvę

Meilė dažnai tūno tylos baloje
ištisus šimtmečius, kol iš jos
išnyra atgijusios uolos

Kai nuovargis tave užvaldys, jos šonkauliai
tau atsivers kaip mėsėdžio augalo žiedas

Vienatvės teorema

Pažadėti sau sprendimą, gudriai laukti, kol saulė
nusileis nugara, ir laiku išeiti iš širdies,
kol nelyžtelėjo liepsna sijono
Tada skruzdės, kelio ilgis, sprendimą
paverčiąs įvykiu, lapės, kurios eilėse ieško
prarasto grobio pėdsakų

Vieną dieną visa tai virs
greitesniu žingsniu pas mylimąjį,
jeigu per greitai užšoksi dievui ant pečių,
apsiversi ir viskas bus veltui,
yra tik vienos durys
į žmogų ir į meilę

Iki paukščių mėginta švelnumą vadinti
gatve, kalnu ar vandenynu
Mergaitės rinkosi
tos tiesos dugne, mėgindamos
tapti šviesa

O meilė
įkūrė valstybę
nevaisingoje tundroje

Tylėjimo teorema

Čia tyla šliaužia lyg šimtakojis,
mirtis pasireiškia poreikiu
nieko nesakyti
Žodis virsta kerpe, maitinančia dirvą

Virš atgijusios balos
meilė mėgina sugauti savo atvaizdą
Į ją, sustingusią tavo kūne,
spokso visa fauna,
į sustingusią pasaulio kraujotaką

Žmonių teorema

Atnešime žodžius, prie durų vanduo,
ir laikas mums išsivaduoti nuo dievo
Naudojome įrankius ir skaičius,
galaktikas kasėme greičiau nei laukus,
ieškodami, ar įmanoma,
kad esame vieni tyruose

Atnešime dainą, prie durų ugnis,
ir laikas mums išsivaduoti nuo dievo
Gerai jis guodė, bet geresni netapome
Nieko nesakoma per antenas,
per vėlu mums jau virsti paukščiais

Atnešime širdis, prie durų naktis,
ir žmogui laikas išnirti iš odos
Dabar jau eikime namo

Namų teorema

Tylios vandens mergaitės žengia į gilų meilės dubenį,
jos virsta į rodykles, antilopes ir vandens buivolus,
niekuomet jos nepamiršta tvano,
nuo kurio pabėgo į sausumą

Tylios žemės moterys ištisas valandas drąsiai vaikšto
ant karštų krosnių kraštų
Gyvenimas yra kantrybės išbandymas verdančiu vandeniu,
pasitikėjimas kylančia tešla,
meilė laukams, kurie nuolatos džiūsta

Kas pavargęs atpažins širdį,
atvers kortą
taip anksti,
kad sugrįžtų namo

Seserų teorema

Jei vėjas sako, kad turite išeiti, meilė pasiruošusi
susirinkti augalus ir prisiimti atsakomybę

Gyvūnų žingsniai vienatvėje
palieka pėdsakus rytojui

Skolintos rankos gerai tau tarnauja,
nesaugiai siūbuoja, kaip ir taviškės
Dangaus alsavime jauti netikėtus bučinius
Jų liepsna kartais įžiebia gaisrą,
o kartais – tiktai karščio bangą

Jei žemė jums sako pasilikti, meilė pasiruošusi
nusileisti į sušalusias dykynes ir sužaliuoti

Nuo to bėgimo jūs dar nejaučiate,
kas iš tiesų yra žiema ir kaip jūs nepasirengusios
jos pasitikti, basakojės sesės

Žodžių teorema

Įtikti viduje glūdinčioms būtybėms,
kai jos nori pabėgti:
viskas, ką neša vėjas,
kada nors nukris ir įsišaknys

Kartais bijai, kad jos nuspręs, jog kito esybė
švelnesnė jų skruostams, ir jos niekada nesugrįš,
tartum kačiukai, kurių savininkai ieško ištisus mėnesius

Visos būtybės yra:
abėcėlė ir nulinis taškas, minia ir nebuvimas, atokvėpis, nuovargis,
poreikis kumščiu prispausti širdį prie sienos ir taip nuraminti,
poreikis virsti humuso gėriu
ir be žodžių leisti palieti sodą
Pirmieji pirštai tavo peizaže
liūdesio ir saugumo nustatymai
apsimestinai ištikimi mieli šuniukai

Meilė prie jų prieina kaip smalsus vaikas,
ištiesęs ranką pauostyti

Oro teorema

Kai jai nusibosi, meilė patrauks
į automobilių spūstį
pasakoti sutiktiems paukščiams,
kaip jūs tiesėte žingsnių tinklą,
kad glėbyje sugautumėte tai, kas iškrenta,
kai saulė praveria nasrus

Jie nukryžiuoja debesis, kaip ir vakar,
nešioja jiems sėklas,
įsitikinę savo galia
pasodinti atmosferą ten,
kur gėlės nuvysta nuo šalnų

Jie geba mylėti per atstumą,
nes paukščiams tai kelionių,
o mums – širdies klausimas

Iš mūsų jie juokiasi svaiginančiam aukšty,
stebėdami, kaip klumpame ties žodžiais,
nesuvokdami, kad pirmoj skraidymo pamokoj
neklausiama, kiek metrų iki žemės
ir kas yra toji žemė

Monika Herceg (g. 1990) – kroatų poetė, dramaturgė, redaktorė, eseistė. Gimusi Sisake, vaikystę ji praleido karo zonoje, patirtas siaubas darė įtaką jos kūrybai. Poetė pasakoja, kad jaunystėje jautėsi atskirta nuo pasaulio, o atokioje sodyboje, kurioje gyveno, nebuvo knygų, tad skaitymo troškulį malšindavo mokykline literatūra. Poeziją ėmė rašyti studijuodama fiziką, o pripažinimo sulaukė 2017 m., kai už knygą „Pirminės koordinatės“ buvo apdovanota Gorano premija. Po šio įvertinimo sekė kitos prestižinės premijos ir apdovanojimai, autorės kūryba versta į dvidešimt kalbų.