Šiandien beveik nesusimąstome apie tai, kaip paimti šakutę. Ji – tokia pat būtina stalo įrankių rinkinio dalis, kaip ir lėkštė. Tačiau dar visai neseniai šis dabar įprastas valgymo reikmuo buvo vertinamas įtariai, paniekinamai ir netgi kėlė pasipiktinimą.

Reikėjo šimtmečių, karališkų vedybų ir šiek tiek kultūrinio maišto, kad šakutė iš Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) virtuvių patektų ant Europos valgomojo stalų.

Lankasterio hercogas Jonas Gentietis vakarieniauja su Portugalijos karaliumi Jonu I (centre) palapinėje prie Minjo upės. Iliustracija iš „Chronique d’Angleterre“ (Anglijos kronikos), 3 t., XIV a. pab. Publikuojama pagal PD licenciją

SKANDALINGAS ĮRANKIS

Ankstyvieji šakutės variantai buvo rasti bronzos amžiaus Kinijoje ir senovės Egipte, tačiau jie greičiausiai buvo naudojami maisto gaminimui ir patiekimui. Romėnai turėjo elegantiškas šakutes iš bronzos ir sidabro, tačiau ir vėl, jos buvo skirtos daugiausia valgiui ruošti. Valgyti šakute – ypač maža, asmenine – buvo retas reiškinys. X a. Bizantijos imperijos kilmingieji jas naudojo laisvai, šokiruodami svečius iš Vakarų Europos. O maždaug XI a. bizantiečiai vis dažniau valgį pasismeigdavo stalo šakute.

1004 m. Bizantijos imperatoriaus Romano III Argyro sesuo Marija Argyropoulina (985–1007) ištekėjo už Venecijos dožo sūnaus ir sukėlė skandalą mieste, atsisakydama valgyti rankomis. Vietoj to ji naudojo auksinę šakutę. Vėliau teologas Petras Damianis (1007–1072) paskelbė, kad Marijos tuštybė valgyti „dirbtinėmis metalinėmis šakutėmis“ vietoj pirštų, kuriuos jai davė Dievas, buvo priežastis, dėl kurios ji, sulaukusi vos dvidešimties, buvo nubausta dieviška bausme – ankstyva mirtimi.

Tačiau XIV a. tokie neįprasti stalo įrankiai paplito visoje Italijoje, iš dalies dėl makaronų populiarumo. Slidžias pastos gijas buvo daug lengviau valgyti šakute nei šaukštu ar peiliu. Italų etiketas greitai priėmė šią naujovę, ypač pinigingi pirkliai. Būtent ši turtingųjų klasė XVI a. dviejų moterų dėka šakutę pristatė likusiai Europai.

Bronzinės šakutės, pagamintos Persijoje VIII arba IX a. Luvras. Publikuojama pagal PD licenciją

PASITIKITE – BONA SFORCA!

Gimusi įtakingoje Sforcų iš Milano ir Aragonų iš Neapolio šeimoje, Bona Sforca (1494–1557) užaugo pasaulyje, kuriame naudotos šakutės; dar daugiau – jos laikytos madingomis. Didikų šeima buvo pripratusi prie renesansinės Italijos rafinuotumo: dvaro etiketo, meno mecenatystės, prašmatnių moterų ir vyrų drabužių bei elegantiškų vakarienių. 1518 m. ištekėjusi už Žygimanto Senojo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, ji tapo karaliene ir atvyko į regioną, kuriame valgymo papročiai buvo kitokie. Šakučių beveik niekas nežinojo.

Lietuvos ir Lenkijos dvarai stalo įrankius naudojo labai praktiškai ir retai. Šaukštai buvo skirti sriuboms ir troškiniams skanauti, peiliai – mėsai pjaustyti, tačiau dauguma patiekalų buvo valgomi rankomis ar duonos gabaliukais bei džiūvėsiais – storomis sužiedėjusiomis riekelėmis, kurios sugėrė maisto sultis. Šis būdas buvo ne tik taupus, bet ir giliai įsišaknijęs dvariškių vaišių tradicijose, atspindėdamas socialinę etiketo normą, pagal kurią buvo įprasta valgyti bendrus patiekalus ir dalytis maistu.

Bonos dvaras į šį kraštą atnešė italų papročius, į valgiaraštį įtraukė daugiau daržovių, italų vyną ir – kas atrodė labai neįprasta – stalo šakutę. Nors iš pradžių ji buvo naudojama tik oficialioje aplinkoje ar dvare, padarė išties didelį įspūdį. Laikui bėgant, ypač nuo XVII a., šakutės vis labiau plito tarp Lietuvos ir Lenkijos bajorų.

Jozef Ratinek Valgantis vyras, 1888 m. Ofortas. Rijksmuseum (Nyderlandai). Publikuojama pagal PD licenciją

KATERINA DE MEDIČI ATVYKSTA
Į PRANCŪZIJĄ

Katerina de Mediči (1519–1589) gimė įtakingoje Florencijos Medičių šeimoje, buvo popiežiaus Klemenso VII dukterėčia. 1533 m., būdama keturiolikos metų, ištekėjo už būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko II, taip sutvirtindama politinę Prancūzijos ir Šventojo Sosto sąjungą, ir iš Italijos persikėlė į Prancūziją. Katerina de Mediči į Prancūzijos dvarą atvežė sidabrines šakutes bei italų valgymo papročius.

Kaip ir Bonos Sforcos atveju, šie įrankiai atkeliavo kartu su Katerinos kraičiu. Jos palydoje buvo virėjų, konditerių ir parfumerių, o pintinėse – artišokų, triufelių ir elegantiškų stalo reikmenų. Katerinos talentas rengti puotas pavertė dvaro pietus teatru. Nors legendos gerokai perdeda jos įtaką, daugelis patiekalų, kurie dabar laikomi prancūziškais, atkeliavo nuo jos itališko stalo: svogūnų sriuba, antis su apelsinais ir net šerbetas.

„TEISINGAS“ VALGYMO BŪDAS

Kaip ir daugelis keliautojų, smalsus anglas Thomas Coryat (1577–1617) XVII a. pradžioje parvežė pasakojimus apie šakutes naudojančius italus į savo tėvynę, kur ši idėja vis dar atrodė labai juokinga. Anglijoje XVII a. pradžioje šakutės naudojimas buvo laikomas pasipūtimo ženklu. Net XVIII a. buvo manoma, kad valgyti peiliu ir pirštais yra vyriškiau ir garbingiau.

Tačiau visoje Europoje vyko pokyčiai. Šakutės buvo ne tik pripažintos patogiais įrankiais, bet ir pradėtos laikyti švaros bei rafinuotumo simboliais. Prancūzijoje jos atspindėjo dvaro etiketą. Vokietijoje XVIII ir XIX a. padaugėjo specialių šakučių: duonos, marinuotų agurkų, ledų ir žuvies. Anglijoje jų naudojimas galiausiai tapo klasės atributu: „teisingas“ šių įrankių laikymo būdas skirdavo kultūringus žmones nuo nemandagių.

XIX a. prasidėjus masinei gamybai, plieniniai stalo įrankiai tapo įperkami, o šakutė paplito visur. Tuo metu diskusijos kilo nebe dėl to, ar naudoti šakutę, bet kaip ją tinkamai naudoti. Stalo etiketo žinynuose atsirado patarimų, kaip elgtis su šakute: negalima semti, negalima badytis, ji visada laikoma dantimis žemyn.

Kad šakutė užimtų savo vietą ant stalo, prireikė skandalo, karališko skonio ir šimtmečius trukusio pasipriešinimo. Dabar sunku įsivaizduoti valgymą be jos.

Publikuojama iš „The Conversation“
(www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab