Tarp Europos Renesanso moterų Bona Sforca dažnai stereotipiškai gretinama su jos teta, legendine Lukrecija Bordžija, vertinama kaip pavojinga ir mėgstančia intrigas femme fatale.

Bona Sforca buvo Milano hercogo Džano Galeaco Sforcos ir jo gražuolės žmonos Izabelės Aragonietės iš Neapolio dukra. Bonos tėvas mirė netrukus po jos gimimo 1494 m. Tuo metu Italiją buvo apėmę karai tarp Prancūzijos karališkosios Valua dinastijos ir galingųjų Austrijos Habsburgų.

Šis konfliktas pakeitė ankstyvosios moderniosios Europos politinį žemėlapį. Habsburgai buvo kylanti karališkoji dinastija, kurios atstovai iki 1806 m. užėmė Šventosios Romos imperijos valdovo sostą. Jie taip pat buvo artimai susiję su Sforcų gimine, nes Džano Galeaco sesuo Bjanka Marija tapo trečiąja Maksimiliano I, Šventosios Romos imperatoriaus, žmona.

Bonos dėdė imperatorius aktyviai domėjosi jos likimu, ypač dėl to, kad 1512 m. Bona buvo vienintelė likusi teisėta Milano sosto paveldėtoja. Maksimilianas I buvo puikus diplomatas, naudingomis santuokomis išplėtęs Habsburgų įtaką nuo Ispanijos iki Vengrijos ir Bohemijos.

Lucas Kranachas Jaunesnysis. Jogailaičių šeimos portretai miniatiūrose, tarp jų – Bona Sforca. ~1555–1556. Varis, aliejus, 19,5 × 17,5 cm (kiekviena miniatiūra). Čartoryskių muziejus Krokuvoje. Publikuojama pagal PD licenciją

Jo politika Vidurio Rytų Europoje susidūrė su galingu Jogailaičių pasipriešinimu – šie monarchai Lenkijoje, Lietuvoje, Bohemijoje ir Vengrijoje tapo galingais Habsburgų varžovais. Dėl pastarosios giminės intrigų 1517 m. Bona, ištekėjusi už Žygimanto Senojo, tapo Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Be to, 1524 m. ji paveldėjo iš savo motinos Bario hercogystę ir Rosano kunigaikštystę, taip pat teisę į Jeruzalės Lotynų karalystės karūną. Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas I tikėjosi, kad Boną įtaisius kaip Habsburgų agentę, bus sustabdyta Jogailaičių ekspansija Vidurio Rytų Europoje, kėlusi grėsmę austrų dinastijos planams šiame regione.

Tačiau Bona atsisakė tapti imperatoriaus diplomatijos įrankiu ir atvirai vykdė prieš Habsburgus nukreiptą politiką. Priešingai šių norams, karalienė Bona siekė Lenkijos sąjungos su Prancūzija ir Osmanų imperija. Archyviniai dokumentai, liudijantys apie jos susirašinėjimą su Hurrem Sultan (taip pat žinoma kaip Rokselana), sultono Suleimano Didžiojo pagrindine sutuoktine, atvėrė galimybę sudaryti antihabsburgišką sąjungą su Prancūzija. Kai Bona Sforca 1518 m. atvyko į Lenkiją, ją pasveikino lenkų arkivyskupas Janas Laskis, išreiškęs „didžiulę viltį“, kad ji „padovanos sosto įpėdinį“.

Per tris dešimtmečius trukusią Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo santuoką karalienė patenkino šį reikalavimą, pagimdydama sūnų ir keturias dukras. Ji užtikrino Lenkijos ir Lietuvos sostus savo sūnui, o dukras ištekino už Švedijos, Brunsviko, Vengrijos ir Lenkijos–Lietuvos monarchų.

Tuometiniai šaltiniai liudija apie glaudžius, pagarbius, meilės kupinus karalienės Bonos ir jos vyro santykius. Juose taip pat minimas Žygimanto pagarbus dėmesys žmonai ir tai, kaip jie kartu valdė didžiules Lenkijos ir Lietuvos teritorijas. Iš tiesų, tokia Bonos ir Žygimanto partnerystė padeda suprasti, kaip elito moterys įgydavo valdžią, ją išlaikydavo ir derėdavosi dėl jos santuokoje (ir už jos ribų).

Karalienės Bonos paveldas yra turtingas ir sudėtingas. Ji paliko daugybę naujovių ir ekonominių reformų savo antrojoje tėvynėje bei Lenkijos kaimyninėse valstybėse – Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Be to, ji šiame regione įdiegė ir propagavo naujas, iš Italijos atkeliavusias bankininkystės ir žemės ūkio praktikas bei technologijas. Tai apėmė sėjomainą – trilaukės sistemos įvedimą – ir modernų turto vertinimo bei matavimo būdą, žinomą kaip kadastras, kuris iki šiol naudojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose valstybinių žemių apskaitai tvarkyti. Bonos pastangos padidino žemės ūkio pajamas keturis kartus, tačiau taip pat sukėlė vietos oligarchų nepasitenkinimą: jie užginčijo moters teisę daryti įtaką šalies politiniam, ekonominiam ir socialiniam vystymuisi.

Lotynų kalba rašę satyrikai naudojo Sforcų herbą, kuriame pavaizduotas vaiką ryjantis drakonas, kad paskleistų piktus gandus apie karalienės Bonos godumą, tarsi ji būtų „ėdrus slibinas“. Toks amžininkų požiūris buvo stipriai veikiamas lyčių stereotipų. Populiariuose pamfletuose ji buvo vaizduojama kaip įnoringa žmona, tačiau pabrėžiamos jos kaip valdovės savybės. Nors gyrė jos sugebėjimus, bet pasiekimus vaizdavo tik kaip partnerystės su vyru rezultatą.

Jan Matejko KARALIENĖS BONOS NUNUODIJIMAS, 1859. Drobė, aliejus, 78 × 63 cm. Lenkijos Nacionalinis muziejus Krokuvoje.

Publikuojama pagal PD licenciją

Bonos atvykimas į Lenkiją taip pat sustiprino čia klestintį lenkiškąjį renesansą. Ji rėmė poetus ir padarė ilgalaikį poveikį lenkų gimtajai kalbai. Renesanso autoriai, laikomi lenkų literatūrinės kalbos pradininkais, tokie kaip Mikołajus Rejus (1505–1569) ir Janas Kochanowskis (1530–1584), sulaukė jos globos.

Tarp Bonos remiamų menininkų buvo Bartolommeo Berrecci, kurio palikimas yra paskutiniųjų Jogailaičių karališkoji koplyčia – Bonos vyro, sūnaus ir dukros palaidojimo vieta.

Jos meno mecenatystės liudijimas – prabangiai dekoruota krikščioniška maldaknygė „Valandų knyga“, dabar saugoma Oksfordo Bodlio bibliotekoje. Britų bibliotekos lobyne yra maldaknygė, priklausiusi Žygimantui Senajam, kurioje karališkoji pora užrašė savo vaikų gimimo detales – įrašai padaryti tiek karaliaus, tiek karalienės ranka.

Ne vieną amžių populiariojoje kultūroje minimas Bonos Sforcos vardas iki šiol žinomas daugeliui lenkų. Bona per gyvenimą nesyk sulaukė šmeižto iš Lenkijos ir Lietuvos oligarchų, kuriems jos naujovės netiko, tačiau, praėjus šimtmečiams, pasakojimas pasikeitė. Ji šlovinama kaip didi lyderė, mylėjusi ir puoselėjusi savo priimtąsias šalis, o XIX a. atsirado naujas naratyvas, romantizuojantis Sforcos „juodąją legendą“, kuri Lenkijoje iki šiol gaji ir paveiki. Būtent ši legenda sieja Boną ir Lukreciją – jos apibūdinamos kaip sąmokslininkės, piktavalės intrigantės.

Karalienė Bona buvo veikli iki pat mirties – sulaukusią 63 metų amžiaus ją nužudė greičiausiai godus tarnas, norėjęs įtikti nuožmiems konkurentams Habsburgams. Ji mirė 1557 m. lapkričio 19 d. Baryje, Italijoje. Habsburgai perėmė jos valdas Italijoje, įskaitant Bario hercogystę ir Rosano kunigaikštystę, visiškai nepaisydami artimiausios Bonos giminės interesų.

Bona atvirai dalyvavo valstybės reikaluose savo vyrui dar esant gyvam ir nusipelno būti prisiminta kaip karalienė, skatinusi pokyčius. Ji vykdė politiką, kuria norėjo sustiprinti savo šeimą, užtik­rinti savo teisėtumą, autonomiją ir, svarbiausia, ekonominę nepriklausomybę, kurios siekė kaip lygi vyrams. Jos veiksmai lėmė permainas ir turėjo ilgalaikį ar net revoliucinį poveikį.

***
APIE AUTORIŲ

Darius von Güttner Sporzynski – Australijos katalikų universiteto mokslininkas, Vidurio Rytų Europos istorijos tyrėjas, įgijęs daktaro laipsnį Melburno universitete, besidomintis idėjų sklaidos laike ir erdvėje kultūriniais aspektais. Jis tyrinėja pasaulio istorijoje išryškėjusius visoms kultūroms bendrus modelius, kurie suartina žmones – dėsningumus, atskleidžiančius žmonijos patirties įvairovę. Autorius yra išleidęs keletą istorijos mokslo veikalų: Poland, Holy War and the Piast Dynasty, 1100–1230 („Lenkija, Šventasis karas ir Piastų dinastija, 1100–1230 metai“, 2014), Writing History in Medieval Poland: Bishop Vincentius of Cracow and the „Chronica Polonorum“ („Viduramžių Lenkijos istoriografija: Krokuvos vyskupas Vincentas ir „Chronica Polonorum“, 2017), French Revolution: The Basics („Prancūzų revoliucija: pagrindai“, 2021). Jis priklauso Australijos ankstyvųjų viduramžių asociacijai, Kryžiaus žygių ir Lotynų Rytų tyrimų draugijai bei Australijos ir Naujosios Zelandijos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų studijų asociacijai. Apdovanotas Karališkosios istorikų draugijos garbės nario titulu.

Publikuojama iš „Pursuit“
(https://pursuit.unimelb.edu.au)
pagal CC BY-ND 4.0 DEED licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab