„Jei reikia prisistatyti ir priskirti profesinei lentynai – vadinu save teatro kūrėju ir kino aktoriumi. Dar užsiimu tarpiniais meno eksperimentais. Teatro kūryba, mano nuomone, aprėpia viską, ko gali prireikti – gali tiek ant kopėčių stovėdamas lempas pakabinti, tiek scenarijų parašyti, tiek žmogų įtraukti į ne itin patogią tyrinėjimų teritoriją. Teatras neapsiriboja vien tik sale, jis gali atsirasti bet kur“, – įsitikinęs Paulius Markevičius.

Menininko biografijoje – vaidmenys tarptautiniuose festivaliuose ir nacionaliniuose kino apdovanojimuose įvertintuose Lietuvos režisierių filmuose „Išgyventi vasarą“ (2018, rež. Marija Kavtaradze), „Poetas“ (2022, rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamaševičius), „Piligrimai“ (2021) ir „Sesės“ (2024, rež. Laurynas Bareiša). Už šiuos vaidmenis jis nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose, o kartu su Gelmine Glemžaite, Agne Kaktaite ir Giedriumi Kiela iš tarptautinio Lokarno kino festivalio sugrįžo su „Sidabriniu leopardu“ – už geriausią filmo „Sesės“ aktorių ansamblį.

Aktorystė – tik viena iš P. Markevičiaus kūrybos sričių. Jis – daugiau nei dvidešimt teatro kūrinių režisierius, meninių performansų, interaktyvių akcijų autorius. Vieno didžiausių karjeros įvertinimų jis sulaukė šiemet, kai krūtinę papuošė svarbiausias teatro apdovanojimas „Auksinis scenos kryžius“ už mažos formos spektaklį „Café existans“.

„Pastaruoju metu didžiąją laiko dalį skiriu režisūrai ir ateityje save matau už ekrano ribų. Nors aktoriaus darbai taip pat nesustoja – šiuo metu filmuojuosi naujame Dovilės Šarutytės filme. Su teatro trupe „Teatronas“ kuriame Vinco Krėvės-Mickevičiaus klasikinės dramos „Šarūnas“ interpretaciją – tai pasirodymas su cirko elementais ant batuto. Patirčių teatras „Tolyn gilyn“, kurio režisierius esu, ruošia antikos tragedijomis paremtą naują spektaklį „Fate not found“, – projektus, kuriais šiuo metu gyvena, įvardija P. Markevičius.

Jis apgailestauja, kad dėl laiko stokos tenka atsisakyti kai kurių vaidmenų, ypač studentų baigiamuosiuose darbuose. „Labai norėtųsi iš arti pamatyti, kaip jauni žmonės supranta kiną, prisidėti prie jų pirmųjų žingsnių, pasidalinti žiniomis. Iš savo patirties žinau, kaip svarbu kuriančiam žmogui karjeros pradžioje sulaukti palaikymo“, – tikina menininkas.

Martyno Norvaišo nuotrauka

REALYBĖS IR ILIUZIJOS EKSPERIMENTAI

P. Markevičiaus galvoje nuolat dygo mąstymo sėklos ir augo noras režisuoti. „Teatre vaidmenis gaudavau nuo studijų metų, tačiau niekada nenorėjau atsiduoti tik aktorystei. Iki šiol žaidžiu, ieškau, eksperimentuoju. Nesieju savęs su visuomenėje piešiamu, savotiškos auros apgaubtu teatro aktoriaus įvaizdžiu. Iš šono stebint, atrodo lyg vartai į kitą pasaulį, bet iš tiesų juk tai tėra iliuzija“, – dalinasi įžvalgomis.

Kūrėjui gana anksti atsirado galimybės burti bendraminčių grupę ir dirbti savarankiškai, eksperimentinėje scenoje.

„Mane traukė neįprastos teatrui erdvės, atviros aikštelės. Man įdomu, kai teatras išlipa iš jam paruoštos vietos, atsiranda ten, kur jam yra sukuriama galimybė būti. Kaip ir čia, kur dabar sėdime, kavinėje, kuri yra gana teatrališkoje erdvėje. Tik gal trūksta veiksmo, siužeto, į kurį sėdintysis įsisuktų, kaip „Café existans“. Kaip užklupti žiūrovą šiek tiek nepasiruošusį? Iš to kyla ir gatvės performansai. Labai įdomu eksperimentuoti su realybe ir iliuzija, kai jos susilieja“, – sako teatro kūrėjas.

ATSPIRTIES TAŠKAS – ŽIŪROVAS

Pastaruosius penkerius ar šešerius metus P. Markevičiui atspirties taškas ir pagrindinis veikėjas – žiūrovas. Apie jį režisierius galvoja pradėdamas kurti spektaklį. Žiūrovas – tarsi dokumentinio filmo operatorius, kuris su kamera įsupamas į tam tikras aplinkybes.

Galvodamas apie žiūrovų patirtis jis kartu su Londone dirbusia prodiusere Inga Galvanauskaite sukūrė ir neįprastą teatrą „Tolyn gilyn“. „Tai mūsų kūrybinis kūdikis, kuris prieš trejus metus gimė iš netikėtų būsenų ir potyrių troškulio. Toks egoistiškas noras – jeigu niekas negali pasiūlyti, pats sukuri ir pakvieti kitus. Kasmet žiūrovams pristatome po vieną spektaklį, kuriame ir patys norėtume atsidurti, pajusti ką nors netikėto, šviežio“, – pasakoja menininkas.

Galvodamas apie žiūrovo įtraukimą P. Markevičius organizuoja ir įvairius meninių akcijų savaitės renginius. Vienas jų – „Džiaugsmo upė“, kai miesto gatvėmis ridenami daugiau nei 4000 kamuoliukų ir praeiviai, nori to ar ne, įsitraukia į veiksmą.

„Džiaugsmo upė“ atsiranda realybėje, gatvėje ar aikštėje, tarsi iš niekur. Vyksta kažkas nekasdieniško, kas tave sustabdo, įtraukia, priverčia įsižiūrėti ar įsiklausyti, galbūt sustoti ir staiga… pranyksta lyg nieko nevyko. Performansai, meninės akcijos gimsta čia ir dabar. Po penkerių metų to, kaip kokio filmo, nebepasižiūrėsi, tad reikia gaudyti šias akimirkas“, – pastebi menininkas.

Šiemet jis kvietė į „Nepaskutinę vakarienę“ – meninę akciją Lukiškių aikštėje, kur iš anksto užsiregistravę nepažįstami žmonės susėdę prie stalo galėjo ne tik mėgautis maistu, bet ir pokalbiais įvairiomis temomis. Pasak menininko, kartais norisi pasikalbėti, bet nėra su kuo, tad tai buvo savotiška bendruomenės kūrimo akcija.

P. Markevičiui patinka grumtis tiek su pačiu savimi, tiek su fizinėmis galimybėmis, įmesti save į aplinkybes, kurios nepatogios, neįprastos, neišbandytos. Jis įsitikinęs – tai treniruoja dvasią, ištvermę, gebėjimą mąstyti, kurti.

„Mėgstu pasivaikščioti po mišką, stebiu medžius, iš kurių galime imti pavyzdį. Pradžioje būna mažas pumpurėlis, daug metų auga į viršų, stiprėja, stambėja, kažkam tampa namais. Nugriūna, sukęžta, virsta trąša, kur vėl mezgasi gyvybė. Tai savotiškas ciklas. Augti ir stiprėti yra budistinis procesas. O man procesai patinka“, – šypsosi aktorius.

KŪRYBA, AKTORYSTĖ IR KAREIVIŲ VAIDMENYS

Kūrybiški tyrinėjimai P. Markevičių lydi nuo mažų dienų. Galbūt labiausiai prie to prisidėjo muzikos mokykla, į kurią nuo pirmų klasių paskatino eiti tėvai. Vilniuje gimęs Paulius buvo dažnas svečias Operos ir baleto teatre, į kurį keliaudavo su tėvais ar močiute.

Nors scenos baimės niekada nejautė ir mokykloje mielai imdavosi vesti renginius, į dramos būrelį užsuko tik dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje. Po kelių metų, įveikęs didžiulę atranką, laimingas žingsniavo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA).

„Neplanavau tapti aktoriumi, tačiau galbūt dramos būrelio veikla, kūrybinis procesas mane paskatino bandyti stoti į LMTA. Čia įvyko ir pirmieji išbėgimai į tarptautinę filmavimo aikštelę“, – pasakoja P. Markevičius.

Aktorius šypsosi, kad turi nemenką kareivių vaidmenų kolekciją, dažniausiai vokiečių: „Toks jau tipažas.“ Ne kartą vaidino istoriniuose ar kariniuose filmuose, o jiems ruoštis buvo didžiulis malonumas. Jeigu filme reikia joti – dvi savaitės pamokų žirgyne, jei nori tobulinti snaiperio sugebėjimus – keliauji į šaudyklą, o jei laukia daugiau sudėtingų triukų, veiksmo – su kaskadininkais atlieki šuolius, mokaisi, kaip elgtis sprogimų metu, kontaktinėse kovos scenose.

„Aktoriaus profesija nuveda pačiais netikėčiausiais keliais. Esu ir iš malūnsparnio šokęs, ir sniegomobiliais dūmęs, ir nuo bombos išlėkęs į orą. Visus triukus atlikau pats, žinoma, su kaskadininkų priežiūra“, – ypatingas patirtis prisimena P. Markevičius.

Filme „Sesės“ jam reikėjo drastiškai transformuoti savo kūną ir per keletą mėnesių išvaizda, elgsena ir mąstymu pavirsti į raumeningą kovotoją. Intensyvi treniruočių rutina, specialios dietos ir kantrybė padėjo pasiekti norimą rezultatą.

Martyno Norvaišo nuotrauka

VAIDINDAMAS MOKOSI REŽISŪROS

Teatro aktoriaus gyvenime P. Markevičiui teko prisiliesti ir prie Eimunto Nekrošiaus režisuotos Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos“ (2012), kurioje pasiuntinio vaidmuo jam prilipo beveik dešimtmečiui.

Kūrėjas iki šiol prisimena ir kurso baigiamąjį darbą – režisierės Silvos Krivickienės sukurtus „Brolius Karamazovus“. Dešimtmetį rodytas spektaklis apkeliavo Lietuvą, tarptautinius festivalius. „Broliai Karamazovai“ buvo vaidinami tokiose erdvėse kaip vienuolynai, kalėjimai, bibliotekos.

„Stipri patirtis, kai žiūrovas su aktoriumi susilieja į vieną šaltinį. Žiūrovui neliepiama užimti konkrečios pozicijos, leidžiama būti šalia tiek, kiek jis nori. Galbūt tai parodė kryptį dabartiniam mano keliui, nes laikausi panašių nuostatų“, – teigia aktorius.

Jis išmėgino save ir trijuose serialuose – dviejuose istoriniuose ir viename šiuolaikiniame. „Įdomu pabūti serialų kūrimo virtuvėje, pamatyti, kuo jie skiriasi nuo kino ar teatro. Pavadinkime tai patyrimų medžiokle“, – šypteli menininkas.

Dabar vaidindamas kine jis mėgsta stebėti, kaip dirba režisieriai, jų asistentai, operatorius, kiti komandos nariai. „Tarsi vienas pusrutulis dirba iš aktorinės perspektyvos, o kitas registruoja patirtis, kurias galbūt galėčiau pritaikyti savo kūryboje. Būdamas aktoriumi turiu galimybę stebėti filmavimus iš vidaus, pamąstyti, ką galėčiau pritaikyti režisuodamas. Priimu tai kaip nesustabdomą mokymosi procesą“, – atvirauja P. Markevičius.

KŪNO IR SMEGENŲ ATMINTIS – FANTASTIŠKA

Aktoriui, skirtingai nei režisieriui, dažnai reikia išmokti ir vėliau prieš spektaklio rodymus prisiminti įvairios apimties tekstus.

„Jų neįmanoma užmiršti, tik primiršti. Tarkim, spektaklyje „12 gramų į šiaurę“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2019) yra beprotiškai daug teksto. Vienur žodžiai turi veikti kaip laikrodis be jokio nuokrypio, o kitur egzistuoja interpretacijos galimybė. Spektaklio rodymai vyksta kartą ar du per metus. Ateini į repeticiją ir galvoji, kaip čia dabar bus. Bet apsirengi drabužius, pamatai šviesas, scenografiją, žmones ir grįžta teksto failas. Aišku, dažniausiai prieš kelias dienas, vedžiodamas šunį, mintyse prabėgi tekstu, sudėtingesnėse vietose pasikartoji, ką turi pasakyti“, – pasakoja P. Markevičius.

Pasak aktoriaus, prieš spektaklio premjerą tekstą reikia kalti labai ilgai, daugiau nei keletą mėnesių ar pusmetį, nuolat kartoti, tad jis tiesiog įsirėžia į smegenis. „Tarsi mokytumeisi groti instrumentu – net po daugelio metų paėmus jį į rankas, kūnas mena, kaip su juo elgtis. Mintyse spektaklio žodžiai yra, telieka dulkes nuvalyti. Kur kas sunkiau įsidėmėt trumpus dia­logus kine – filmavimas vyksta šešis mėnesius, ateini su kelių sakinių tekstu vienai dienai ir paskui nieko nebeprisimeni“, – juokiasi menininkas.

Jis pasakoja apie kuriozinę situaciją, kai tuo pačiu metu teko vaidinti vieno režisieriaus dviejuose panašiuose spektakliuose. „Abiejų pradžia panaši – ateinu prie mikrofono ir sakau monologą. Stoviu ir jaučiu, kad iš pakaušio ateina tekstas, o viena smegenų dalis supranta, kad tai ne tas spektaklis. Klaida, klaida… Spėjau susitvardyti ir žiūrovas nieko nepastebėjo. Kūno ir smegenų atmintis – fantastiška. Užtenka pažiūrėti į veikėjo batus ir tekstas ima rastis, atkeliauja sakiniai. Viskas viduje lyg užauga“, – tikina menininkas.

EGZISTENCIALIZMO TYRINĖJIMAI

P. Markevičius nesiryžta atsakyti, kurioje kėdėje – aktoriaus ar režisieriaus, yra sunkiau. Jį „veža“ pats kūrybos procesas. Mėgsta dirbti vienas, skirti laiko pasėdėti, pamąstyti. Ruošdamas scenarijų galvoja apie erdves, kaip atrodys veiksmas, kokias emocijas transliuos aktoriai.

„Pastaruoju metu labai gera paruošti sceną kitiems atsiskleisti. Patogumo suteikia žinojimas, ko konkrečiu metu reikia kūnui, kurį mato žiūrovas. Kai supranti, kaip viskas veikia scenoje, gali suteikti reikiamą pagalbą kaip režisierius“, – neabejoja teatro kūrėjas.

Jam artimos egzistencializmo idėjos, kuriomis paremtas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas spektaklis „Café existans“. Į jas pradėjo gilintis vaidindamas spektaklį vienam žiūrovui pagal Albertʼo Camus gyvenimo istoriją. Vaidino butuose, vienuolynuose, galerijose. Vėliau žmonių skaičių padidino iki dviejų – tai atvėrė dar platesnę perspektyvą.

„Mane užkabino esminiai savęs patikrinimo klausimai: kas esu, link kur judu ir kas man svarbu? Kurdamas „Café existans“ nėriau giliau – perskaičiau didžiąją dalį A. Camus ir Jeano-Paulio Sartreʼo darbų, Simone de Beauvoir knygą „Antroji lytis“, atskirų egzistencializmo laikotarpio menininkų kūrinių, dienoraščių, manifestų. Kartu su kolegomis ieškojome paralelės tarp laiko, kai gyveno egzistencialistai ir tvyrojo karo, neužtikrintumo nuojautos, ir neprognozuojamos dabarties. Kas yra išlikimas, mirtis, vertybės, prasmė – galbūt banalūs klausimai, bet į juos gali žvelgti iš skirtingų perspektyvų ir surasti vis kitokių atsakymų“, – sako P. Markevičius.

Į tradicinius rėmus ir erdves netelpančius teatro spektaklius kuriantis menininkas kol kas apie kino režisieriaus kėdę negalvoja. „Šiuo metu neturiu tokios minties. Tačiau niekada negalvojau ir apie tai, kad kursiu gatvės spektaklius, performansus ar menines akcijas. Taip susiklosto aplinkybės, jungiasi žmonės, gimsta idėjos ir užsikuria procesai“, – iššūkių nebijo P. Markevičius.