Kai pirmą kartą pamačiau Medos Norbutaitės paveikslus šio amžiaus pradžioje, Šiauliuose, jos kūrybai nevalingai priskyriau stalčiuką kažkur tarp Raimundo Sližio, Martyno Gaubo ir Šarūno Saukos. Kadangi jos darbuose buvo ir grotesko, ir barokinių motyvų, provokuojančių kiaulių galvų, klampios koloristinės metafizikos ir kraplako kraujo krešulių, mintyse pakrikštijau Medą šiuolaikinės tapybos ragana. Taip, ji burtininkė, man neaiškiu savitu būdu sugebanti iš karpyto koliažinio siužeto, gana agresyvios faktūros, šalimais pasklidusių lesiruočių sukurti portalą, vedantį į Meistro ir Margaritos pasaulį.

Lūkesčių Madona, 2024. Drobė, aliejus, 150 × 90 cm

Medai patinka nemažai dailininkų ir meno krypčių – tai nesunku pastebėti jos kūrybos raidoje. Paauglystėje ją itin žavėjo judrūs ir gyvi Peterio Pauliaus Rubenso potėpiai, Rembrandto šviesotamsa, mažųjų olandų natiurmortai. Vėliau – turbūt tradiciškai, kaip ir daugelio mūsų – jos žvilgsnis nukrypo į impresionistus. Ne tiek dėl pastarųjų deklaruotos šviesos, bet labiau dėl jausmo ir būsenų pertekliaus atskiruose kūriniuose. Paskutiniaisiais metais dailininkė tyrinėja socialines problemas, tad dabar yra atsigręžusi į konceptualiąją pusę – į Marlene’ės Dumas, Cecily’ės Brown, Miriamos Cahn kūrybą. Ne paskutinėje vietoje Medai ir Anselmo Kieferio asambliažai, Tracey’ės Emin bei Egono Shie­le’ės piešiniai, Louise’os Bourgeois intymi pasąmoninė raiška, Luciano Freudo stambiųjų kūnų plastika, Jeano Michelio Basquiat’os spalvų dermė su piešiniu. Iš lietuvių menininkų autorei imponuoja intelektuali Elenos Balsiukaitės tapyba, Laisvydės Šalčiūtės minčių verlibrai, Henriko Čerapo abstrakcijų jėga. Šios sąveikos subrandino Medos kūrybą – mistišką, barbarišką, prabangią.

Vidinė nuojauta kužda, jog spalvinė „lipdyba“ ir anarchistiškas dailininkės ėjimas tapybiniais ašmenimis leidžia tikėtis drąsesnių jos žingsnių ateityje. Kodėl? Ogi todėl, jog minėtas stilistinis margumynas pasirenkamas dėl jo paslankumo. Juk interpretuotus, aproprijuotus autorinius sluoksnius galima keisti, manipuliuoti paviršiaus žaisme paslapties atskleidimo ir tolesnės kūrybinės perspektyvos dėlei. Meda neoistorizmą pasirenka dėl galimybės laisviau ir drąsiau manipuliuoti temomis. Kai kurie menininkės kūriniai savotiškai užskvotina ekspresionizmo paliktą teritoriją. Jie kalba apie posttradicinį spalvos ir siužeto vartojimą ir naują tapybos kūrinio sąrangą. Meda meistriškai išnaudojo XX a. lietuviškos dailės situaciją – tapybai stengiasi sugrąžinti buvusį revoliucingumą ir kone tiesmuką idealizmą: siekia tapyti naujai, bet su tokia pačia „pramušančia“ jėga, kaip ir jos minėti autoriai.

Norbutaitės kūryboje rasime ir feminizmo apraiškų, jau minėto burtininkavimo, kai žiūrovui metamas mėsos gabalas, o sykiu – prerafaelitų mūzų rūbai, įvairių epochų artefaktai tarsi votai meno koplyčioje.

Meda pradėjo domėtis daile dar paauglystėje. Šiaulių dailės mokykloje jos baigiamojo darbo vadovu buvo žinomas grafikas Eduardas Juchnevičius, tuo metu menininkė rinko pašto ženk­lus su meno kūrinių reprodukcijomis ir, žinoma, norėjo tapyti. Baigusi Šiaulių universitetą, žinojo, jog tapybos magistrantūros vadovas bus prof. Vincentas Gečas. Medą jau seniai domino šio Lietuvos tapybos grando kūryba, tad ryžosi stoti į jo kursą. Ir pavyko! Profesorius jaunajai dailininkei atskleidė tapybos galią – išmokė ją jausti, matyti, pažinti, suprasti. Gečas pasiūlė iš eskizų į paveikslus perkelti reljefines faktūras – šios dominavo Medos kūryboje ilgą laiką. Reljefai jai leido įtikinamiau perteikti vaizduojamus objektus. Tai labai tiko ir jos „barokiniams“ kūriniams, kurie gerokai skiriasi, tarkime, nuo Žygimanto Augustino „baroko“. Medos žalvarinis sendintas barokas visada buvo jungiamas su šiuolaikinės tapybos turinio plėtotėmis. Jos kūrybos kismas vyksta palaipsniui, tarsi lėtai dengiant tapytus paviršius laiko patina ir krakeliūromis. Sakytum, ji rašytojo Williamo Burroughso fold in metodu stebi esamą pasaulį, reaguodama ne tik į svarbiausias aktualijas. Įsivaizduokime, jog dailininkė skaito laikraštį, tačiau periferine rega nesąmoningai pastebi ir tai, kas yra už pagrindinio teksto ribų, mato šalutines dienraščio pastraipas, gyvai bendrauja su žmonėmis, tačiau panaudoja ir netyčia nugirstų pokalbių nuotrupas. Visa tai sukeičiama vietomis, pagrindinis motyvas tampa foniniu, o antraeilis atsiduria pirmame plane.

Nuomonės formuotojas, 2022. Popierius, rašalas, akvarelė, 30 × 20 cm

MENININKĖ IEŠKO ŽIŪROVO

Meda iš pažiūros dekoratyvi kūrėja – jai dera meninė eklektika, ekstravagantiška apranga, flirtas su madinga menine stilistika. Tai nėra piknikas šiuolaikinės meno trasos šalikelėje. Dailininkė veržiasi į įvykių, kūrybinės aplinkos ir vidinių išgyvenimų – kokie jie bebūtų skaudūs, linksmi, guodžiantys – tirštumą. Ją domina ir įkvepia viskas: žmonių elgsena, santykiai, jų psichologinės būsenos. Tapybos technika, kurią autorė išbando drobėje, arba paveikslas, įprasminantis ne vien raiškos būdą, visgi nėra esminiai dalykai. Kūrėjos vaizdų estetika ne statiška ar šalta, o veikiau dvelkia pittura metafisica arba tradicinės tapybos dekonstrukcija ir antgamtinės galios demonstravimu. Nepaisant efektingų tapybos blyksnių, siužetinių sprogimų, staiga matai kuklų pirminio sumanymo susitraukimą, kolapsą iki juodosios skylės… Šiurpoka. Žiūrovas, menininkas ir pats vaizdas tampa vienas kito ieškotojais.

Per laiką keitėsi Norbutaitės kūrybos aktualijos ir jų formatai. Natiurmortų etapas buvo niūrus: tamsūs tonai, pernelyg mistifikuotos temos. Autorę domino žmogaus „pėdsakai“ antikvariniuose daiktuose. Vėliau atsirado fragmentuotas žmogus, dažnai torsai buvo jungiami su daiktų detalėmis. Dar vėliau iškilo gyvūnų tematika – jie puikiai imitavo homo sapiens elgseną. Palaipsniui autorė vis labiau gilinosi į vidinį pasaulį. Naujausi jos darbų ciklai, pasitelkus kūniškumą, klouno įvaizdį, pasakų ar mitologinius herojus, pasakoja istorijas, dekanonizuojančias šiuolaikinį žmogų, jo elgsenas – politiniu, socialiniu, filosofiniu ir psichologiniu aspektais. Laikui bėgant, menininkės kūryba skaidrėja, lengvėja, plečiasi idėjų ratas. Nors tai atrodo kaip nesudėtingas semantinis žaidimas, tapytoja viską, ką sugėrusi it kempinė, drobėje transformuoja į kodų mazgus ir rebusus. Galbūt dailininkei tai suteikia kūrybinio džiaugsmo ir atskleidžia pasąmoninį norą patikti publikai?

Šiuo metu paveiksluose dominuoja jokių žiūrovo jausmų nežeidžiantis siužetas, norbutaitiškas koloritas, o sykiu lengvai slystančiu potėpiu pabrėžiama tapyba per se. Norisi atkreipti dėmesį, kaip dailininkė paletėje maišo dažus: purūs jų sluoksniai tarsi savaime ima kurti paveikslą, dar autorei neprisilietus prie drobės. Po kelių eksperimentavimo etapų Meda suprato, kad jai įdomu įterpti kūrinyje abstrakčių elementų, nekeičiant turinio esmės. Menininkė naudoja pastoziškumo principą, jeigu nujaučia objektą būsiant daug „stipresnį“ negu įprasta.

ŽIŪROVAS IEŠKO MENININKĖS

Medos kūriniai užduoda rimtus klausimus, skatina stebintįjį mąstyti, komunikuoti, keistis nuomonėmis. Autorė įsitikinusi, kad menas pats savaime yra atsakymas. Pirmiausia dailininkei svarbu, kas kūriniu norima pasakyti. Tuomet ji ieško tinkamos formos – atsakymo į klausimą „kodėl?“.

Kiek Norbutaitės kūryboje yra spontaniškumo, o kiek apgalvoto konceptualumo? Dažniausiai ji tyrinėja temą, kol išgrynina esminius aspektus. Tuomet natūraliai vienas ciklas atveria kelią kitam. Meda kaip mitinė nereidė neria vis gilyn ir gilyn. Paieškos vyksta kasdien, tik ne visi atradimai nugula paveiksluose. Tapytoja turi puikią spalvinę klausą, o dauguma formos, kolorito ir siužeto derinių drobėje atsiranda intuityviai. Pastarieji priklauso nuo „etiudinės“ minties, nuotaikos, kartais ir iš anksto apgalvotos simbolikos. Vėliau parenkami personažai, priklausomai nuo to, kas norima pasakyti kūriniu.

Pleištas II, 2024. Drobė, aliejus, anglis, 150 × 200 cm

Ankstyvuoju periodu menininkė ieškojo žiūrovo, bandė nuspėti publikos mintis, atrasti ypatingą ryšį su specifiniu jos kūrybos gerbėju, o dabartiniu kūrybos periodu, panašu, būtent žiūrovas stengiasi įminti autorės braižo ir kūrybinių posūkių mįslę. Kas gi ten – kitoje paveikslo, parodos, objekto pusėje? Ar vis ta pati autorė? Ar iš pažiūros asambliažinė tapyba ir kone instaliacijų parodos nėra pauzė jos kūryboje? Galbūt menininkė bando tarp spurtų atsikvėpti ir keistis, ieškoti naujų stimulų. Vieni pagrindinių Medos naujausios kūrybos leitmotyvų – nostalgija, prisiminimų santykis su dabartimi. Praeities detalės užsimiršta ir išsikreipia, susilieja kaleidoskopinėje haliucinacijoje, o pamėgti barbariški savotiškų sakralių daiktų – kone bažnytinių atributų – rudimentai sluoksniuojasi, kol atsisijoja kas dirbtina, o lieka kas tikra.

Praeities ir dabarties konsteliacija – tai, kas neapčiuopiama, tačiau regima – priartėja ir užvaldo pasąmonę. Pasišiaušęs Medos paveikslų paviršius kažkuo primena jų ribą – faktūros ženklina slenkstį tarp „šiapus“ ir „anapus“. Darbams, kuriuos Meda vertina kaip savo geriausius, būdingi vizualiai ir harmoningai suderinti jausmai. Autorė lieka patenkinta tada, kai suvaldo savo pirminę gaivališką viziją ir ją profesionaliai pateikia ekspozicijoje – misija beveik įgyvendinta. Sunkus uždavinys! „O jeigu žiūrovas tampa pasakojimo dalyviu, jį pratęsia – tai pats aukščiausias įvertinimas menininkui ir paskata tolesnei kūrybai“, – sako dailininkė.

Groteskas – kultinis Medos kūrybos principas – sustiprina vystomas temas. Kontrastai padeda išjudinti mintis, verčia susimąstyti, pavyzdžiui, apie su baimėmis susipynusį humorą, kuris leidžia „be šiurpuliukų“ papasakoti kūrinį. Štai keletas ciklo „Klounada“ darbų gilinasi į identiteto paieškas, neapibrėžtus prioritetus, nuomonės neturėjimą, dviveidiškumą. Kiek leidžiame ar neleidžiame atsiskleisti savo egoizmui, poreikiams, kiek dangstomės kaukėmis dėl „geresnio“ įvaizdžio? Darbų ciklas gimė meno rezidencijoje Paryžiuje. Autorę domino gyvenimas po pandemijos – kaip tai veikia mūsų elgesio ypatumus. Ši tema išaugo į tikrą socialinių, politinių ir kitokių kaukių maskaradą. Kūriniai imponuoja dėl sarkazmo, ironijos, kurie suteikia menininkei „mandatą“ išryškinti šiandienines aktualijas…

Pats sau pudelis, 2024. Drobė, aliejus, 80 × 100 cm

„Kiekvienas ciklas – tai mano išpažintis apie save, savo mintis, supratimą, požiūrį, kūrybos formų paieškas“, – sako Meda. Ji ypač vertina „Kitimą“ (paroda vyko Dailininkų sąjungos galerijoje 2020 m.), kuris atskleidžia žmogaus išorinę ir vidinę kaitą laike. Menininkė atkreipia dėmesį į amžiaus tarpsnius, kuriuose mūsų kūnas patiria pokyčius, ir kaip dėl to jaučiamės.

Pastaruoju metu dar viena Medą dominanti tema – technologijos mene, nes dėstydama meno disciplinas Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius TECH) ji kasdien su tuo susiduria. Juolab kad ši programa jungiasi su analogiška Goldsmiths universitete Londone – Digital Arts Computing (Skaitmeninių menų kompiuterija). Tapyba – stipri medija, todėl autorė nemano, jog reikia integruoti į ją technologijas, tačiau pastarųjų „perdozavęs“ pasaulis sparčiai diktuoja naujas temas.

Šiuolaikinėje visuomenėje svarbi kūrėjo atsakomybė. Tiek psichologiniu, tiek edukaciniu požiūriu menas reikalingas žmogaus dvasiai, pasaulio supratimui. Jis gali atskleisti tai, kas neapčiuopiama, apnuoginti visuomenės ydas, formuoti nuomonę ir išryškinti problemas. Įsivaizduokite alcheminį sutankėjimą – chaotiškos emocijų ir minčių samplaikos ilgainiui materializuojasi, vizijos virsta kūnu. Menininkė estetiniu gestu iškelia į paviršių tai, ką žiūrovas, žvelgdamas į savo paties iš esmės nepasiekiamą pažinimo horizontą, būtų priverstas permąstyti.