AUKSINIS SKANUS

Aptikom apleistą sodą, negenėtų
šakų urvą, pasišiaušusių taip, kaip
prieš tėvų valią šiaušėmės plaukus.

Užpakalinėj kišenėj turėjai
šveicarišką peiliuką, obuolių buvo
daug, bet mums vieną perpjovei pusiau

iki šerdies, per minkštimą
iki sėklų kartumo. Prisiminiau tave
per Naujuosius. Sinabaro teatre rodė spektaklį.

Du vyrai ir moterys vaidino Edith Piaf.
Lyties dualumas. Kokia mes buvom
pora: knygų graužikas ir pankė,

jos pirštas jo džinsų kilpelėje.
Kiek kartų bandėm nusipirkti alaus
sankryžoj tarp daktaro ir kunigo?

Leisk išsaugoti atidarymo ir uždarymo ceremonijas.
Vaisiai dar krenta, paslaptingi, drąsūs, soduose,
kur mudu sužinojom: jei auksinis, tai skanus.

VARLĖS JAUČIAI

Gal mazgai mūsų nugarose – medžių šaknys, kerojančios
mums miegant. Kad ir kaip būtų, abu prabudome
vidury nakties. Buvo šalta,
išlindom iš palapinės ir pirmą taurelę išlenkėm
už šviesą liejantį Paukščių taką.
Apsnūdę, susvyravę, svyruojantys,
toli nuo miesto stovėjom išsižioję.
Namuose bandėm sunaikinti naktį,
saujoj spaudėm šviesą ir svaidėm ją į dangų.
Stovyklaujant tamsoje, juslės paaštrėjo,
ir mus pažadino varlių jaučių šauksmai.
Sekėm tą garsą iki tvenkinio,
atstumas tarp mūsų ir nušvitimo, regis,
traukėsi. Miegojom ar ėjom?
Ar ten kam rūpi smulkmenos?
Ta akimirka mane sukrėtė amžiams.
Jau žinojom, kad grožio neturėsi,
jį galima tik skolintis, ir mūsų burnos žiojėjo
kaip tų varlių jaučių, tik neskleidė jokio garso.

IŠGYVENĘS

Aukštai virš Palmertono rūdos kasyklų
žygy manęs laukė netikėtumas.

Kai oras uždainavo, ties ausim
pajutau prazvimbiančią kulką.

Kritau ant miško paklotės ir šaukiau,
kol nustojo spragsėti šautuvas.

Toli kanjone garso rikošetas
dzingsėjo tarp cinko uolų.

Paskutinis atsitiktinis šūvis ne sezono metu,
ir su rododendru susiliejo juodagalvė zylė.

Mano nosis ilsėjosi tarp supuvusių lapų
tarytum medžioklėje –

elniai pabėga ir sustingsta – jų daugybė
tarp lauramedžių ir dėmėtųjų maudų.

Kas aš toks, kad skųsčiaus? Adrenalinas
širdį skubina plakti greičiau,

nuvalo dulkes nuo džiaugsmo
vienatvėje žygiuoti į spalį.

Dave’as Seteris – amerikiečių poetas, ekopoetikos tyrinėtojas ir statybos inžinierius, kūryboje nagrinėjantis žmogaus sukurtos aplinkos ir gamtos santykį. Jo eilėraščiai gimsta iš gilaus susirūpinimo socialiniais ir aplinkosaugos klausimais, ypač klimato kaitos poveikiu žmonijos ateičiai. Autorius remiasi poetės Brendos Hillman mintimi, kad ekopoezija yra poezija, besirūpinanti gamta. Šis jautrus žvilgsnis į pasaulį ryškiai atsiskleidžia tekstuose, kuriuose skaitytojai kviečiami iš naujo apmąstyti savo ryšį su aplinka. D. Seteris domisi mažosiomis kalbomis, ypač lietuvių, ir neseniai mūsų poeziją pradėjo versti į anglų kalbą.