Madsas Mikkelsenas – vienas geidžiamiausių aktorių šiandieniniame kine, kasmet sukuriantis po kelis vaidmenis tiek tarptautinėje arenoje, tiek danų režisierių filmuose. Karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir į aktorystę pasukęs tik apie trisdešimtuosius gyvenimo metus, Mikkelsenas grakščiai šoka per gyvenimą kurdamas itin įvairialypius vaidmenis. Nuo mistinio didvyrio „Valhalos iškilime“ (Valhalla Rising, rež. Nicolas Windingas Refnas, 2009), šaltakraujo Hanibalo Lekterio (Hannibal, rež. Bryanas Fulleris, 2013–2015) iki pedofilija apkaltinto paprasto žmogaus „Medžioklėje“ (Jagten, rež. Thomas Vinterbergas, 2012), alkoholiko „Dar po vieną“ (Druk, rež. T. Vinterbergas, 2020) bei Džeimso Bondo oponento (Casino Royal, rež. Martinas Campbellas, 2021). Tačiau europietiško kino festivalių žiūrovai Madsą geriausiai žino iš daniškų juodojo humoro komedijų, režisuotų jo gero bičiulio Anderso Thomo Jenseno. Kartu jie dirbo net šešiuose filmuose, tokiuose kaip „Adomo obuoliai“ (Adams Æbler, 2005), „Vyrai ir viščiukai“ (Mænd & høns, 2015), „Teisingumo riteriai“ (Retfærdighedens ryttere, 2020) ir kt. Vaidinant šio režisieriaus kūriniuose, atsiskleidžia teatrališka, avangardiška, netgi groteskiška Madso pusė, ekrane peržengiamos visos ribos, smurtas tampa komedija, nesąmonė – realybe, o visas filmo pasaulis nuneša į nepažįstamas ir keistas, tik nelogiškuose sapnuose regimas situacijas ir teritorijas.

Naujausiame A. T. Jenseno filme „Paskutinis vikingas“ (Den Sidste Viking, 2025) žymusis danų aktorius imasi iki šiol neregėto amplua suvaidinti protiškai atsilikusį suaugusį vyrą, dėl disociatyvinio tapatumo sutrikimo tikintį, kad yra Johnas Lennonas. Šiame keistame darbe, turinčiame krimininalinės dramos, nuotykių, absurdo, melodramos bruožų, juodu su broliu Ankeriu (akt. Nikolajus Lie Kaasas) stengiasi išpainioti labai nesėkmingai pasisukusią istoriją, kuri juos nuveda į tamsius vaikystės užkaborius. Čia broliams tenka akistata susidurti ne tik su skaudžia tiesa, bet ir su kitais išprotėjusiais, labai dažnai net kruvinais herojais, mėgstančiais užtraukti „ABBA“ ar „The Beatles“ kūrinius.

Po premjeros Venecijos kino festivalyje kalbamės su aktoriumi apie jo savitą pasaulio suvokimą, ilgametę bičiulystę su Jensenu, iššūkius įkūnijant dešimtmečio amžiuje užstrigusį vikingų faną Manfredą ir vis dažniau aktorių užplūstančias mintis apie gyvenimo saulėlydį.

Ar vaikystėje domėjotės vikingų istorijomis?

Nelabai. Būčiau buvęs labai lieknas vikingas (juokiasi). Devynerių ar dešimties metų norėjau tapti Bruceʼu Lee. Jis buvo žemas, turėjo didelę šypseną. Augau darbininkų klasės šeimoje, tad įsikūnyti į B. Lee man tuo metu buvo išsigelbėjimas.

Kaip renkatės filmus, kuriuose norite vaidinti?

Pirmiausia vertinu, ar istorija man įdomi. Galiu jos nesuprasti, bet ji turi būti pagavi. Man svarbu jausti, kad filmo režisierius (-ė) turi misiją, tikrai žino, suvokia širdimi, ką nori pasakyti savo kūriniu. Jeigu mums nepasisekė, tai bent pabandėme. Jeigu pasisekė – nuostabu. Tačiau jeigu tai tiesiog tampa darbu, neįžvelgiu tame jokio įdomumo.

Galima pastebėti, kad periodiškai vaidmenis atliekate užsienio kalba tarptautiniuose filmuose, o tada imatės vaidmenų gimtąja danų. Kiek jums, kaip aktoriui, svarbi kalba?

Vaidinti anglų kalba man jau seniai ne iššūkis. Žinoma, jeigu tai labai tikslus, sudėtingas tekstas, turiu padirbėti. Jei filmas vokiškas, turiu prisiminti vokiečių kalbą. Bet su metais tai vis lengviau ir lengviau.

Šiemet švęsite šešiasdešimtąjį gimtadienį…

Tikuosi!

Ar kyla minčių apie amžių, sukauptą patirtį? Žvelgiate retrospektyviai į savo karjerą?

Norėčiau pasakyti, kad tai tik skaičius ir niekam jis nerūpi. Man visada taip atrodė. Iki šiol. Nesiskundžiu sendamas, viskas natūralu, bet kai paskaičiuoju, kiek liko gyventi… Man smagu būti šiame pasaulyje, matyti savo vaikus, anūkus. Jau suvokiu, kad judu link kitos gyvenimo atkarpos. Niekada apie tai nesusimąstydavau, visada gyvendavau dabartimi. Tiesiog apie tai negalvoju, kol niekas nepaklausia. Po galais, ši matematika ne mano naudai (juokaisi).

Nereflektuoju savo karjeros. Niekada. Nežiūriu savo filmų, neanalizuoju, kiek ko išmokau. Stengiuosi gyventi dabar, tai yra svarbiausia, o kaip bus ateityje – pamatysiu.

„Paskutinis vikingas“ – šeštasis jūsų filmas su režisieriumi A. T. Jensenu. Tiesa, kad į kiekvieną naują jo idėją reaguojate klausimu „Kas per velnias“?

Į vieną filmą jis sukiša per daug istorijų, o pristatydamas nori jas visas papasakoti per dešimt minučių. Žinau, kad jo darbai iš dalies poetiški, tačiau pats jis pamiršta tai. Viskas sukasi apie išprotėjusius herojus. Taigi visada sakau, kad tikriausiai sutiksiu vaidinti Thomo filme, bet pradžioje norėčiau pamatyti ant popieriaus išdėstytą scenarijų.

Thomas ir anksčiau ekrane vaizdavo narciziškas asmenybes, tad „Paskutinis vikingas“ ne išimtis. Čia irgi jaučiamas toks nostalgiškas šios savybės blyksnis – tarsi kažkas suvokia pasaulį kitaip negu mes visi. Mano herojus Manfredas yra lyg vaikiško nekaltumo įsikūnijimas. Jis nemanipuliuoja, išlieka savimi, tiesiog į skirtingas situacijas reaguoja emocingai.

Kaip susipažinote su A. T. Jensenu?

Jis nemokėjo laikyti liežuvio už dantų ir elgėsi provokuojamai, lygiai toks pat buvau ir aš. Taigi, mudu šnektelėjome penkias minutes ir susimušėme. Kelios jaunos aktorės daužė mus savo rankinėmis, bandydamos išskirti. Po kelių savaičių jis man paskambino ir paklausė, ar noriu vaidinti jo debiutiniame filme. Ar po muštynių liko mėlynių? Manau, ne, mes tiesiog bandėme pasmaugti vienas kitą. Štai kaip prasidėjo mūsų pažintis.

Režisierius minėjo, kad vaidmuo „Paskutiniame vikinge“ jums sukėlė labai daug iššūkių.

Tiesa. Nebūčiau jo ėmęsis, jei ne Thomas ir Nikolajus, su kuriais jau dirbame kelerius metus. N. Lie Kaaso personažas irgi pasižymėjo neįprastomis savybėmis. Malonu žinoti, kad esi apsuptas žmonių, kurie į tave žvelgia geranoriškai. O kai nueini per toli, sako: „Sugrįžk, jau sugrįžk!“ Taigi, jeigu ne jie, tikriausiai aš neįkūnyčiau Manfredo.

Filme daug kalbama apie tai, kaip aplinkiniai formuoja mūsų identitą. Ši tema jums svarbi?

Mano darbas yra meluoti, aš – profesionalus melagis. Porą kartų per metus pasimatuoju skirtingus identitetus. Tačiau niekada gyvenime nenorėjau būti kažkuo kitu, juk mano specialybė suteikia šias galimybes. Galbūt norėčiau įgauti tam tikrų kitų žmonių gebėjimų, bet tai nereiškia, kad noriu tapti tais žmonėmis.

„Paskutiniame vikinge“ nagrinėjama jautri intelekto negalios tema. Galbūt esate matęs filmą „Tropinė audra“ (Tropic thunder, rež. Benas Stilleris, 2008), kuriame Robertas Downey Jr. vaidina specialiųjų poreikių turintį vyruką? Kuo Manfredas kitoks?

Taip, esu matęs tą filmą. Tačiau „Paskutinio vikingo“ esmė, kad mano herojus taip trokšta susigrąžinti savo brolį, jog ima tapatintis su žmogumi, kurį visi myli, tai yra Johnas Lennonas iš „The Beatles“. Visi juk myli Johną, tad yra šansas, kad brolis irgi pripažins Manfredą. Tai kertinis filmo momentas. Iki šios akimirkos viltis, kad brolis liks gyventi su protiškai neįgaliu jaunėliu, neegzistavo.

Nežinau, ar mums pavyko perteikti situaciją, tačiau sutarėme, kad pasirinktu keliu eisime iki galo. Nebuvo kito būdo: jeigu istorija nepasiektų savo absurdiškos kulminacijos, filmo pasaulis sugriūtų.

Manfredas žiūrovams sukelia juoko pliūpsnių, tačiau iš kitos perspektyvos jis gana tragiškas personažas. Kaip jį matote jūs?

Manau, kad iš tragedijos galima juoktis. Mes per daug rimtai priimame komedijas. Patys filmo pokštai nėra juokingi ar įdomūs, sudominti žiūrovus – personažų užduotis.

Kaip pakomentuotumėte Manfredo išvaizdą?

Tai mano, kostiumo dizainerės ir režisieriaus darbo rezultatas. Man asmeniškai norėjosi sukurti tokį įvaizdį, tarsi Manfredas būtų įstrigęs devyniasdešimtuosiuose ir jam tai nė kiek nerūpi.

Filme analizuojami dviejų brolių santykiai. Ar ši situacija kaip nors paveikė jūsų santykį realybėje su broliu Larsu?

Visi žino, kokia yra brolių ir seserų dinamika: daug meilės, rungtyniavimo, emocijų, vieningumo. Su broliu esu labai artimas. Tačiau filme visai kita istorija – tai mažas berniukas, kurio tėvas yra beprotis, o brolis negali jo apginti.

Kodėl daniškame filme tiek daug juokelių apie IKEA?

IKEA labai švediška, ar ne? Vienas filmo herojų nuolat kalba apie šią parduotuvę, iš pradžių nesuvedame galų, kodėl visur randa vietos įterpti šią temą. Galiausiai išaiškėja, kad didžiausia jo gyvenimo trauma buvo jo tėvas – vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam nepavyko išlaikyti IKEA verslo. Tai tikra istorija, įvykusi Danijoje: pastačius IKEA, vietoj švediškų geltonos ir mėlynos spalvų logotipe buvo naudojamos daniškos – raudona ir balta. Tai absoliučiai nepasiteisino. Jie uždarė parduotuvę, tada vėl atidarė su originaliomis spalvomis ir verslas pagaliau sulaukė sėkmės. Taigi jo tėtis – vienintelis, kuris valdė nesėkmingą IKEA. Gana juokinga, kad tai vis dar gadina suaugusio personažo gyvenimą. Šia istorija norima parodyti, kad tą pačią realybę žmonės mato skirtingai.

Filme daug akrobatinių triukų, tokių kaip šuoliai pro langą. Ar naudojotės kaskadininkų paslaugomis?

Ne, šuolius atlikau pats. Gan gerai tai darau ir gebu nesusižaloti. Nuo vaikystės esu didžiulis aktoriaus Busterio Keatono fanas – tai, ką jis mokėjo daryti su savo kūnu, buvo nuostabu. Keatonas kūnu pasakojo istorijas. Negana to, jis buvo kaip tuščia drobė, ant kuriuos galėjai tapyti bet ką, tai buvo prasminga ir kartu paslaptinga.

Kaskadininkas mane pakeitė vienintelėje scenoje, kai buvo atliekamas šuolis iš automobilio. Komanda man paprasčiausiai neleido šito imtis. Įprastai, kai žmogus atlieka tokį fizinį veiksmą, jis saugo savo kūną rankomis arba ridenasi, tačiau mano personažas šoka iš automobilio galva į priekį, tikėdamasis, kad mirs. Iš pradžių kaskadininkas dvejojo, ar pavyks, bet veiksmą atliko puikiai. Labai drąsus vyrukas.

Thomo filmuose personažai mato pasaulį stipriai kitaip. Ar ir pats režisierius taip regi tikrovę?

Jo filmuose visada visi labai keisti. Gal tik vienas „normalus“ herojus, kuris keliauja per beprotybę tarsi iš žiūrovo pozicijos, tačiau net ir jis viską daro savotiškai. Atmetus kasdienę rutiną, Thomas pasaulį mato atvirkščiai. Kai kalbamės apie kūrybą, jis labai greitai ir gudriai pažvelgia į dalykus iš visai kitų perspektyvų. Nemanau, kad jis vaidina, jis išties taip regi tikrovę. Galima vadinti tai juodu humoru, sarkazmu, bet nepažįstu kito žmogaus su tokia pasaulėžiūra. Nebet B. Fullerį, sukūrusį televizijos šou „Hanibalas“ – jis taip pat mato pasaulį kitu kampu. Kartą jis ir Thomas susitiko Los Andžele ir labai vienas kitam patiko.

Riba tarp komiškumo ir žiaurumo filme itin trapi: vieną minutę juokiamės, o kitą stebime smurtą. Šokiruoja.

Thomas sulieja daug skirtingų žanrų. Vienas mėgstamiausių jo filmų – pirmasis „Indiana Džounsas“ (Indiana Jones, rež. Stevenas Spielbergas, 1981). Reikšmingas dėl pasakojimo struktūros, humoro, charizmos, žiaurumo. Jei pažiūrėsite atidžiau, suprasite, kad nors jo filmuose ir gausu pykčio, jis niekada negarbina smurto, priešingai – režisierius galvoja, kad tai efektyvi technika padėti pažvelgti į viską iš šono. Pavyzdžiui, herojė Sofi – jai trenkiama į veidą iki kraujo, tačiau visi juokiasi, nes ji nepaprastai erzinanti, o vėliau ji pati kažkam užvožia. Mušti moterį, net ir filme, nėra gerai, bet tai Thomui būdingas humoras, ir sunku nesijuokti. Tai virš realybės.

A. T. Jensenas juokavo, kad norėtų sukurti filmą, kuris užbaigtų visų aktorių karjeras. Ar ši mintis negąsdina?

Jau nebebijau. Tą patį kalbėjo dirbant prie antro jo filmo. Tai labai teatrališkas būdas kurti filmus, beveik nelegalus, su juo galima iškart žengti į teatro sceną. Mes viską priėmėm labai rimtai ir stengėmės, nors kas kartą sakydavome, kad daugiau kartu nebedirbsime.

Noriu tikėti, kad visada ir visur yra erdvės suklysti. Tačiau šįkart man atrodo, kad nepadarėme klaidos – tai gražus filmas, taigi gavome dar vieną šansą.