Sapnas

… kas rytą
vis negyvesnis
pabundu
ir ieškau tavęs
abipus
beviltiškai blunkančių
gyvenimo dekoracijų;

kas naktį
vis negyvesnis
sapnuoju
neišsipildantį
sapną:
skubi pas mane
nešina
perkeisto vandens ąsočiu.

Rytas

Kai lauki

Išbrauki
mane iš saulėlydžio,
iš horizonto išbrauki,
kai vakaras
tyliai atsėlina
ir tu
suartėjimo lauki;

kai ieškai manęs
nepamiršto,
tik pamesto netikėtai:
ištremi mane
į atmintį,
kad vėl
prisiminti galėtum.

Balta

Gruodis
ironiškai švysteli
lapkričio nuograužą
rudenio pusėn;

krivinguliuodama
darda per gruodą
puošeiva žiema,

dryksanti
baltoje
agresyvėjančių
šiaurės vėjų
trikinkėje.

 Grįžtu

Kokį?

Kokį
tau gyvenimą išburti,
kad tikėtum labiau
nei gali žodžiai,
kai likimas įkyriai,
nuobodžiai
siūlys
kažką jau išvaikščiotą?

Kur tave
nuo ilgesio
paslėpti,
abejingai tylint
kovo rytui? –
praeitis užsisklendė
virš mūsų,
o raktų ranka
nesugraibo…

Lietinga vasara

Meilužiai

Jie pasisveikina
akimis,

kalba pauzėmis
ir nutylėjimais,

per pietų pertrauką
viešbutėlyje
svetimomis pavardėmis
registruoja lovadienius,

po darbo
grįžta į savo šeimas

santūrūs ir drovūs.

Tylintis

Negalė –
jo galia:

jis galėtų
kalbėti,

jeigu žodžiais
daugiau
pasakytų

nei tylėjimu
savo – – –

Broliai

Vienas,
pabudęs tik prieš vidurdienį,
už du dudena,
burnodamas rudenį,

kitas
nevaikiška veido išraiška
dievų miško
ieško beviltiškai,

o aš –
jauniausias –
lipu ant kraigo
nuo šiaurės vėjų
žirgelių skiepyti…

Klajojantys

Ar tavo tie takai, mirtie,
kuriais dabar
vieni mes vaikštom
lyg užkeikti vienuoliai?
Baikštūs
ir netikri dėl ateities

sustojam tarp ugnies – bangų:
į kurią pusę
atsigręžti?
Vanduo – gilus,
liepsna – bekraštė…
… virš abiejų – tas pats dangus.

Todėl