Posakis byloja, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Vandens srovė ją verčia tekėti, nestovėti vietoje – viskas be paliovos kinta, juda, iki kol vanduo vėl susijungia, bet jau kitaip. Tai ta pati upė po kurio laiko jau būna kita?.. Tad aš ne upėmis, bet lietaus sukurtais upokšniais dar kartelį įšokau tapytojo Dominyko Sidorovo kūrinijos vandenin – apsilankydama naujoje jo studijoje „Studium P“. Čia susitinku ir su naujausiais, ir su senesniais menininko paveikslais, kurie tarsi inkliuzai leidžia pažvelgti į skirtingus dailininko gyvenimo bei kūrybos etapus ir sujungti juos vienoje, namų šiluma ir jaukumu dvelkiančios studijos ekspozicijoje. Atitinkamai ir mūsų pokalbis bei iš jo išniręs tekstas išėjo belaikis ir bevietis – nesistengiant išskirti kertinių kūrybinės biografijos taškų, o siekiant jaunojo kūrėjo darbus apglėbti kiek platesniu mostu.

Leidžiu sau kiek žengtelti atgalios – nors mud­viejų su autoriumi keliai, o gal tiksliau vagos, susikirto kur kas anksčiau, studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, norėčiau, kad skaitytojas šiame pašnekesyje atrastų tam tikrą įvestį ar kiek iš arčiau susipažintų su menininku. D. Sidorovas, paklaustas apie savo kaip kūrėjo kelio pradžią, pasakoja: „Baigęs Panevėžio dailės mokyklą (2012 m.), stoti į akademiją nedrįsau dėl įvairių priežasčių. Įstojau kiek vėliau – čia baigiau tapybos bakalaurą (2018 m.) ir magistrą (2020 m.). Niekada to nesigailėjau – tiek dailės mokykloje, tiek akademijoje sutikau daug gerų mokytojų ir dėstytojų, vėliau tapusių mano kolegomis. Jie suteikė jėgų, motyvacijos, atvėrė tai, kas buvo nematyta ar dar nematoma.“ Žinių tapytojas sėmėsi ir 2017 m. studijuodamas Utrechte, Nyderlanduose, „Erasmus+“ mainų programoje, o 2022-aisiais tris mėnesius dalyvavo meno rezidencijose Norvegijoje bei Austrijoje. Gan greitai atradęs savitą tapybinę raišką bei fenomenologinę tyrimo kryptį, nuo 2018-ųjų gana aktyviai eksponavo ir pristatinėjo savo darbus Lietuvoje bei užsienyje – dalyvavo grupinėse parodose, kūrybinėse dirbtuvėse, tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse ir surengė net aštuonias personalines parodas. Jaunojo kūrėjo pasiekimus žymi ir 2015 m. gauta „Justino Vienožinskio premija“, 2019-aisiais – „Panevėžio miesto savivaldybės meno apdovanojimas“, o 2021 m. Dominykas ir jo kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ (2021 m.) buvo vainikuoti kaip geriausi „Jaunojo tapytojo prizo“ (JTP) konkurse.

Pirmasis artimesnis mano „susibridimas“ su D. Sidorovu ir jo kūriniais įvyko 2018-aisiais, jam besiginant bakalauro darbą „Vabalas, nutūpęs ant metus skaitomo romano“; jo analizę atlikau tekste „Dominyko Sidorovo imaginariumas“ (2018 m.). Recenzuodama būsimojo tapytojo diplominį darbą, didelį dėmesį skyriau mano nujaučiamai abejonei ir iš jos kilusiai nerimastingai manijai, tapusiai jo kūrybos priežastimi, apėmusiai patį kūrybinį procesą ir atsispindėjusiai darbo rezultate. Aptariamame tekste teigiau, kad „menininką ėmė kamuoti kasdienės regimosios tikrovės vaizdiniai, tarsi banalios melodijos fiksacija be perstojo skambantys galvoje ir neduodantys ramybės“, bei svarsčiau, jog galbūt „vienintelis būdas atsikratyti tokių persekiojančių sąmonės įkyrumų – pasiduoti šiai obsesijai ir leistis jos vedžiojamam“. Pasikartojimai, pasak sociologo Erico Landowskio,  – „smegenų kirmėlės“, o šios „besiraito iš stokos, kurią sukelia kasdieniam gyvenimui būdingi lėkštumas bei rutina“. Ta stoka, pasak E. Landowskio, tarytum savotiška dvasinė tuštuma, melancholija ar kitaip dar vadinama „tobula monotonija“, galiausiai tampanti „netikėtumo laukimu“ – prasmės ir vertės išsiveržimu kasdienybės fone. Taigi, praeityje mano apčiuoptas menininko liguistas aplinkos stebėjimas neabejotinai juntamas ir jo nūdienos kūriniuose, juose pasikartojančiuose motyvuose. Nepasitikėdamas ar abejodamas jam siūlomos tikrovės vaizdiniais, tapytojas, apimtas jausmo, kad pasaulis tėra kokybiškai struktūruota haliucinacija, tiria juos it persekiojančius šešėlius, norėdamas išsiaiškinti jų sudėtį. Tokiu būdu D. Sidorovas vykdo kasdienybės objektų, bendros kultūrinės ir asmeninės erdvės tyrimą, žaidžia, spekuliuoja jų atvaizdavimu bei kuriamos prasmės dviprasmiškumu.

Tad jei 2018 m. „diagnozavau“ Dominyką apsėstą obsesyviu realybės tyrimu, šiuo metu šis nors ir neatsilieka klampumu, tačiau sava motyvų ar analizės objektų atranka atrodo daugel kartų svaresnis ir atsakingesnis. „Nors, atrodytų, motyvo ir paveikslo atsiradimo neišvengiamybė vis dar išliko panašaus ar net didesnio intensyvumo, ramybės ir užtikrintumo dabar jaučiu daugiau. Užtikrintumo pasirinkime, o ramybės – vyksme, – mano mintį tęsia kūrėjas. – Tiesa, priežastingumas per daug nepakito – mane tai turi užvežti.“ Studijų metais tapytojas daiktus išpiešdavo taip, kad paties objekto tarsi nebelikdavo, o visą procesą-kartojimą autorius įvardindavo „tikruoju darbu“. Šio veiksmo „padariniai“ – piešiniai eskizai – persikeldavo į paveikslus, objektus, rasdavosi viename iš kito pereinančiuose motyvuose, būdavo autonomiškai pateikiami parodinėse ekspozicijose („Apmatai“, galerija „Artifex“, 2018 m.) ar itin organiškai bendradarbiavo su autoriaus tapybos kūriniais („Metonimija“, galerija „Vartai“, 2019 m.). „Studijuojant buvo daug inertiškumo, jis padėdavo išlikti produktyviam, bet kartu ir nutolindavo nuo esmės, – prisimena menininkas. – Nesakau, kad inertiškumo visai neliko ar jo nereikia, bet dabar aš daug sąmoningesnis ir į tai žiūriu labiau kaip į įrankį ar motyvacijos vieną iš aspektų. Taip pat pakito atrankos kriterijai, o ir formos subtilybės domina kitokios – ne viskas atitinka. Žinoma, man ir dabar daug kas neduoda ramybės, nė kiek ne mažiau kaip anksčiau, tik manau, kad ne viskas turi pasiekti kulminaciją. Taip tikriausiai išlieku sąlyginai sveiko proto.“ Darosi panašu, jog tam tikrų objektų-motyvų (kaukolė, ragai, pjūklai, spindulys) pasikartojimai Dominyko kūryboje veikia kaip garso, sąskambio kartojimas muzikos kūrinyje, sukeitus vietomis, jis gali sukurti vis naujas melodijas, tik šiuo atveju tai nauji pasakojimai bei ekspozicijos. Tad kiek permąsčiusi anksčiau jam priskirtą „ligą“ dabar ją labiau interpretuočiau tiesiog kaip „sprendimą“, kuris iš simptomo virsta metodu, leidžiančiu kūrėjui už pirminės tikrovės išvysti sluoksnius, atrasti naujus darinius bei kurti kitas reikšmes. Taip, kol galiausiai įvyksta stebuklas – lūžis, ir atsiranda proga išvysti anapus trivialios regimybės slypinčią daugialypę tikrovę, paprastam daiktui suteikiančią plačius turinius ir gilias istorijas.