Frankofoniškos jungtys tarp Paryžiaus ir Frankfurto, beprasidedant dviem kasmetinėms svarbiausioms meno savaitėms Europoje, mane atvedė į Städelio muziejų. Ant Maino pakrantėje stūksančio neorenesansinio pastato sienų jau kelias savaites puikavosi iškaba, iš kurios pro cigaretės dūmus mąsliai žvelgė tapytojas Carlas Schuchas. Būtent jo parodos atvykau aplankyti. Ne dėl to, jog būčiau puikiai pažinojęs šį kūrėją, bet dėl ekspozicijos koncepcijos ir jį įkvėpusių bei lydėjusių Monet, Manet, Courbet bei Cézanne’o darbų. Renkuosi jums papasakoti apie šią parodą ne tam, kad dar kartą aptarčiau minėtų impresionistų meistriškumą, jų reikšmę meno istorijai ir rinkai, o dėl paprastos priežasties – C. Schucho asmenybės bei gebėjimo išlaikyti savitumą, net veikiamam didžiųjų kūrėjų.

 

Nenuostabu, jog į meno centrus – pavyzdžiui, Paryžių, Londoną, Romą – atkeliavę jauni dailininkai, rašytojai, muzikantai ar kompozitoriai apsupti didybės panūsta kopijuoti – užsiimti didžiųjų mėgdžiojimu. Dažnas atvykėlis susiduria su asimiliacijos iššūkiu ir grėsme tapti genijaus iškamša. O to išvengti – sunku! Ak, kaip sunku! Visgi Carlui pavyko net kintant išlikti savimi; puiki Alexandero Eilingo, Juliane’ės Betz ir Neelos Struck sukuruota paroda „Carlas Schuchas ir Prancūzija“ atskleidžia jo nueitą kelią.

 

Pradėkime nuo dailininko biografijos. C. Schuchas, dar vadinamas „žinomiausiu iš nežinomų didžiųjų Europos tapytojų“, gimė 1846 m. Austrijos imperijos teritorijoje. Pirmuosius piešinius sukūrė dar vaikystėje, o ankstyvieji jo darbai buvo tiesioginė gamtos stebėjimo išdava – jaunasis Carlas vaizdavo Bavarijos kalnus, upes, miškus. Jo akis nuo mažumės buvo jautri spalvai. Beje, šis talentas laikui bėgant dar labiau išsivystė ir išsiliejo impresionistiniais potėpiais. Kiek vyresnis nei trisdešimties, viename laiške 1878-aisiais Schuchas rašė: „<…> turiu būti gamtos, kurią tapau, apsuptyje, kad galėčiau ją kiekvieną akimirką tyrinėti, po ją vaikščioti, ieškoti, stebėti, joje gyventi, kad ji visiškai paveiktų mane, kad galėčiau joje visiškai ištirpti. Tikrasis peizažo tapymas, ypač mūsų laikais, reikalauja tokio artumo.“

Jaunystėje Carlas studijavo Vienos dailės akademijoje, ten išmoko klasikinio piešimo bei tapybos pagrindų. Visgi, kaip įprasta impresionistams ir moderniojo meno pradininkams, akademinė aplinka neįstengė patenkinti kūrėjo smalsumo, noro tyrinėti šviesos kaitą, spalvų santykius. Todėl jis pasirinko keliauti po apylinkes ir tapo privačiu imperatoriškosios šeimos prielankumą pelniusio peizažisto Ludwigo Halauskos mokiniu. 

Iškart po studijų jaunuolis leidosi į kelią, tai atsispindi ir aptariamoje parodoje. Pirmiausia patraukė į Veneciją, kuri, jau dešimt metų išlaisvinta iš Austrijos ir Prancūzijos okupacijos, priklausė Italijos karalystei. Nors vietos šviesos grožis bei kanalų atmosfera jam paliko gilų įspūdį, visgi apie šį miestą Carlas vėliau atsiliepė žodžiais „Venecija mane labai susargdino“. Kodėl taip įvyko? Veikiausiai dėl tolesnės modernizacijos — 1846-aisiais atidarytas geležinkelio tiltas, iki šiol jungiantis Veneciją su žemynu, o Schucho viešnagės metu, 1881-aisiais, pradėjo kursuoti pirmasis vaporetto – motorinis vandens taksi. Pasak kuratorių, matyti, jog technologijos vis labiau užgožė idilišką salos vaizdinį ir atmosferą. Veikiausiai todėl, lygindamas Paryžių su Venecija, dailininkas savo apmąstymus užbaigė taip: „Paryžius yra dvasios klimato kurortas.“ 

Vos palikęs Veneciją, 1882 m. Schuchas persikėlė į Paryžių, kuriame anksčiau lankėsi būdamas dar vaikas. Metropolis jau buvo patyręs radikalią urbanistinę transformaciją ir įgavęs mums pažįstamą veidą. Parodos aprašyme pasakojama, jog „iki XIX a. devintojo dešimtmečio pradžios Paryžius jau buvo pelnęs „Šviesos miesto“ reputaciją – jis laikytas pirmuoju didžiuoju pasaulio miestu, pasiekusiu didelio masto elektrifikaciją: tramvajų ir gatvių apšvietimo tinklai buvo maitinami elektra. Dėl to kasdienybė sparčiai kito. Gyvybingas naktinis Paryžiaus gyvenimas bei kultūros scena su daugybe kavinių ir kabaretų be elektros šviesos nebūtų buvę įmanomi.“ Būtent šviesa permainė Carlo gyvenimą bei kūrybą. 

Parodoje aiškiai atspindima, kaip jo būvis ir tapybos stilius kito persikrausčius į Prancūzijos sostinę. Šio laikotarpio Schucho darbuose radosi impresionistams būdingų formų, metodikos, tapytoją net būtų galima pavadinti vokiškuoju Cezanne’u. Visgi jo spalvos niekada netapo tokios ryškios, o formos – tokios abstrakčios; paveikslo sieloje ir toliau glūdi vokiška spalvinė gama, laikomasi realizmo principų. Parodos kuratorių teigimu, „tuo metu Paryžiaus meno scenai ir rinkai nebuvo lygių visame pasaulyje. Dailininkui nestigo įkvėpimo. Jis dažnai lankydavosi „Salon des Artistes Français“ – didelėje naujausio meno parodoje, laikomoje metiniu Paryžiaus meno pasaulio akcentu.“ Carlas taip pat dalyvaudavo aukcionuose svarbiausiose miesto meno prekybos vietose, tokiose kaip „Hôtel Drouot“, neaplenkdavo įtakingų ​​Paulio Durand’o-Ruelio, Georges’o Petit ir Charleso Sedelmeyerio galerijų – ten susipažino su impresionistų kūryba, jo karjeroje atlikusia lemiamą vaidmenį. 

Visgi gražiame chaose prieš akis iškilo etalonas – Courbet. Viename laiške Schuchas rašė: „Courbet turėjo neprilygstamą pranašumą – jis buvo savimi, stovėjo ant savo kojų, matė savo akimis, laužė visas konvencijas <…>.“ Toks pavyzdys tartum suformavo ir paties Carlo identitetą bei viso gyvenimo tapybos kryptį, kai spalva pasitelkiama dailininko kilmei, šaknims, pačiai esmei atskleisti. Jas galima pamatyti iškart, pajusti kiekviena kūno ląstele, žvelgiant į bet kurį natiurmortą, kurių parodoje – ypač gausu. Kiekviename objekte „užrašyta“ Hanso Watzeko formulė: „Kūrinys yra gamtos dalelė, į kurią žvelgiama kūrėjo akimis.“ Būtent tai skleidžiasi nutapytuose obuolyje, ąsotyje, peilyje, lėkštėje… Regis, Schucho darbuose pasakojama visų jų istorija, o tų objektų konsteliacija tampa gyvenimo metafora. Šią kryptį XX a. savo tableaux piegès (iliuzinių paveikslų) serija savotiškai pratęsė menininkas Danielis Spoerris.

Schucho tapyba – autentiška germaniškos dailės kalba, į Venecijos šviesą įpinanti Paryžiaus atmosferą, Bavarijos kalnų rimtį bei Prancūzijos laukų (įkvėptų Courbet) platumą ties Šveicarijos siena, kur tapydamas menininkas praleido ilgą laiką. Jo drobėse nuolat juntama įtampa tarp dviejų pasaulių: autorius iš dalies, išlaikydamas kiek tamsesnę paletę, pasitelkdavo prancūziško impresionizmo spalvų jautrumą, tačiau išlaikydavo germaniškas temas ir objektus: „sunkias“ natiurmortuose pasirodančias spalvas, „tvirtus“ horizontus, paprastą kasdienybės motyvą. O kartais elgdavosi priešingai – pasiskolindavo prancūzišką vaizdinį, bet perteikdavo jį vokiška spalvų palete – sodria, žemiška, tikslinga.

Išskirtinis dailininko kūrybos periodas – kai pagrindiniu jo darbų objektu buvo tapę šparagai, itin populiarūs tiek germanų, tiek prancūzų virtuvėje. Jų žalios spalvos tonu Schuchas sugebėjo išreikšti savo meninę tapatybę: tarp vilties ir santūrumo, šviesos ir tankio. Toji spalva, regis, įkūnija tapytojo siekį sujungti gamtą su dvasia, medžiagiškumą – su mintimi. Be to, lyginant Carlo ir prancūzų impresionistų požiūrį į minėtą objektą, akivaizdu, jog autoriui būdingas germaniškas savitumas, tamsesnė spalvų paletė, rodanti jo kilmę. 

Schucho natiurmortuose galima įžvelgti ir vanito tradicijos atgarsių: vokiškai kultūrai būdingas trapumo, laikinumo, tylos temas dailininkas paverčia tapybos tyrimų objektais, o ne imasi moralinių alegorijų ar literatūrinės kalbos. Aišku, formuojantis menininko pasaulėjautai bei pasaulėžiūrai, literatūra atliko labai svarbų vaidmenį. Visgi tapytoją domina, kaip potėpis gali perteikti spalvą ar audinį, kaip spalva virsta medžiaga, kaip forma išlaiko šilumą, kaip joje rasti laikinumo balansą. 

Keliaudamas po pasaulį Carlas, galima sakyti, tapo impresionizmo vertėju, įvedė jį į germaniškąją kultūrą, vėliau įkvėpusią ir Lietuvos XX a. pradžios dailininkus. Jis neatsisakė dvasinio orumo dėl madingo impresionizmo, bandydamas tapti paryžiečiu, nepamiršo likti savimi ir įrodė, kad meninė tapatybė gali būti atvira, o tapytojas gali eiti į šviesą, nepaleisdamas savo žemės.

Galiausia lieka klausimas, dar anuomet užduotas Prancūzijos kritikų: kokią vietą menas užima mūsų visuomenėje? Schuchas suponuoja atsakymą, jog asimiliuoti linkusiame pasaulyje menas turėtų būti mūsų vertybinis axis mundi, išlaikant tradicijas, o drauge – šaknis, suteikiančias skirtingą erdvės, situacijos, kontakto pajautą, taip judant ne atsiribojimo, bet spalvingos visuomenės, kur vienas žmogus papildo kitą, link. Juk laisvė asimiliacijos sąlygomis – supanašėjimo rūšis, kai kiekvienas save regi kaip išskirtinį, o yra toks kaip visi. Būtent apie tai kalba paroda, mano aplankyta vėjuotą dieną Frankfurte.

 

2025-11-18