„Kine garsas gali pagreitinti ar sulėtinti laiką, net jį sustabdyti. Galvoji, kodėl viename epizode tos trys minutės taip ilgai nesibaigia, o kitame, žiūrėk, dvidešimt minučių tiesiog pralekia. Jis padeda konkrečią vietą perkelti į kitą laiką ar sukurti naują kontekstą“, – sako garso režisierius Saulius Urbanavičius. Į vieno iš labiausiai įvertintų kino profesionalų namus jau atskrido net keturios „Sidabrinės gervės“. Jo biografijoje – daugiau nei septyniasdešimt vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų, sukurtų bendradarbiaujant ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio menininkais.

Reikšmingiausi šalies kino apdovanojimai S. Urbanavičiui skirti už filmus „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2017), „Ponas Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergejus Loznica, 2021), „Čiulbanti siela“ (rež. Deimantas Narkevičius, 2023), „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2025). Už geriausią garsą jam du kartus įteiktas „Didysis Kristupas“ – aukščiausias Latvijos kino apdovanojimas.

Pasak kūrėjo, kino apdovanojimai yra trumpalaikė šlovė. Daug svarbiau, kad tuo metu visuomenė išgirsta apie garso režisieriaus profesiją, kino profesionalai įvertina įgūdžius.

„Jeigu sakyčiau, kad apdovanojimai – nesvarbu, meluočiau. „Sidabrinė gervė“ – proga atkreipti dėmesį į garso meną. Visuomenei kinas siejasi su kameros darbu, nes gali tai pamatyti: gatvė uždaryta, vyksta filmavimas. Nedaugelis žino, kad kūrybos procesas tęsiasi ir studijose, o filmo postprodukcija – tokia pat svarbi darbo dalis“, – sako garso režisierius.

S. Urbanavičius prisipažįsta, kad jį šiek tiek stebina termino „garso takelis“ priskyrimas vien kino muzikai. „Mano įsitikinimu, tai yra visko, ką girdime filme, visuma. Aš nekuriu muzikos, tačiau mano parinkti garsiniai elementai gali turėti muzikinių savybių – tonalumą ar ritmą. Garso režisierius lyg dirigentas valdo filmo skambesio dramaturgiją – jaučia, ką patylinti ar pagarsinti, o ko išvis atsisakyti. Muzika – tik viena iš šio orkestro sudėtinių dalių“, – paaiškina jis.

IEŠKO AUTENTIŠKUMO

Pastaraisiais metais S. Urbanavičių filmavimo aikštelėje sutinkame gana retai – garso operatoriaus vaidmenį jis perleido kitiems. Kur kas dažniau jį galima rasti studijoje, kuriantį viso filmo garso dizainą. Tiesa, kai kurių jam itin patinkančių filmų garsą vis dar tiesiogiai įsirašo pats. Naujausi jo darbai – „Johatsu“ (rež. Lina Lužytė, Nerijus Milerius, 2024) ir „Pietinia kronikas“.

„Idealiu atveju garso režisieriai turėtų būti įtraukiami į procesą dar rašant scenarijų, bet praktikoje taip būna ne visada. Dalyvaudamas visuose etapuose geriau jauti, kaip filmas skambės, renki autentišką konkretaus kūrinio garsų, kurių pagal tavo viziją gali prireikti, banką“, – pasakoja menininkas.

Jis prisimena, kad režisieriaus I. Miškinio filmui „Artimos šviesos“ (2009) su kolegomis įrašė apie keturiasdešimt valandų papildomos audiomedžiagos. Veiksmas vyksta naktiniame Vilniuje, tad buvo renkami įvairiausi sostinės mikrorajonų garsai.

„Tamsoje aplinką girdime kur kas ryškiau, sodriau. Įrašėme, kaip miestas skamba, pavyzdžiui, dešimtą valandą vakare, pirmą ar antrą nakties, penktą paryčiais. Medžiojome Vilniaus garsus. Tiesa, filme panaudota gal tik apie dvidešimt procentų to, ką surinkome. Likusi dalis nugulė į mano archyvą ir karts nuo karto panaudojama kituose kino kūriniuose“, – darbo subtilybėmis dalinasi S. Urbanavičius.

ATVERTI KŪRYBINGUMO POTENCIALĄ

Vienas naujausių filmų, kuriam kūrė garso takelį, – lenkų režisieriaus Maciejaus Drygaso „Traukiniai“ (Pociągi, 2024). Praėjusių metų pabaigoje Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje (IDFA) jis išrinktas geriausiu tarptautinės programos filmu ir apdovanotas už geriausią montažą. Lietuvoje premjera įvyks rudenį.

S. Urbanavičius pasakoja, kad dirbant prie šio filmo prireikė viso kūrybinio potencialo, profesinių žinių ir teko priimti bene didžiausią karjeros iššūkį. „Dramaturgiją čia kuria skirtingų laikotarpių archyvinių kadrų apie garvežių ir kartu žmonijos istoriją montažas, kurį reikėjo įvilkti į garsinį audinį. Ieškojome nestandartinių sprendimų, kad atsiskleistų filmo filosofija, konceptualumas, poetiškumas. Kai kuriuos garsus M. Drygasas įrašinėjo pats, o aš, ieškodamas unikalių garvežių įrašų, rausiausi po savo ir kolegų saugyklas, komercines bibliotekas“, – sako garso režisierius.

„Traukiniai“ – vienas iš kelių kūrinių, kuriuos S. Urbanavičius įtrauktų į savo išskirtinių darbų sąrašą. „Yra filmų, kuriuos žiūrint po penkerių ar daugiau metų, būna šiek tiek gėda. Tikiu, kad su „Traukiniais“ taip nenutiks. Beje, keičiantis technologijoms ir kaupiant patirtį pasitaiko, kad, žiūrėdamas seną darbą, paklausiu savęs, ar tikrai tai padariau aš“, – šypsosi S. Urbanavičius.

Į reikšmingiausiųjų sąrašą jis įtrauktų ir trijų novelių ciklą „Žmogžudys / Nekaltas / Šešėlis“ (Mehetapja / Süütu / Vari, rež. Sulevas Keedusas, 2017), kuris Estijos kino apdovanojimuose buvo nominuotas už garso režisūrą. Iš pastarojo meto Lietuvos režisierių kūrinių išskiria filmus „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2022), „Poetas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamoševičius, 2023) ir jau minėtą „Pietinia kronikas“.

„Beveik pusė „Poeto“ veiksmo filmuota bunkeryje. Tai drąsus režisūrinis sprendimas. Žiūrovas turi pajusti, kad ten tamsu, baugu, šlapia, šalta. Filme yra ir realistinių, ir mistinių scenų, po trijų dienų bunkeryje personažams ten lyg vaidenasi, lyg ir ne. Garsas – ideali priemonė šiems aspektams pabrėžti“, – pastebi kūrėjas.

DAUGIAU NEI KARTĄ

Pasak S. Urbanavičiaus, sėdėdami patogioje kino teatro kėdėje žiūrovai dažnai negalvoja apie garsą. „Vaizdas veikia sąmonę, o garsas – pasąmonę. Tai, ką girdi, nebūtinai suvoki protu. Jei filme viskas atlikta profesionaliai, tu įsitrauki ir garso nepastebi“, – teigia žinovas.

Jis pats, įsitaisęs prieš kino ekraną, stengiasi atsiriboti nuo turimų žinių ir nevertinti kūrinio techninės pusės. Be to, visad vadovaujasi svarbia taisykle: siekdamas objektyvumo, filmą turi žiūrėti daugiau nei kartą.

„Jeigu kūrinys „pagavo“, tai pirmąsyk jo per daug neanalizuoji, tiesiog „suvalgai“ istoriją. Tik paskui pradedi mąstyti, bandai suprasti, kodėl filmas taip paveikė. Žinodamas siužetą, pradedi ieškoti, kas glūdi giliau, klausytis garsų, kurie kuria atmosferą, aiškintis, kokį krūvį jie neša ir kokią iššaukia emociją“, – taip kino darbus tyrinėja S. Urbanavičius.

Žiūrėti tą patį kūrinį daugiau nei po kartą S. Urbanavičius įprato dar mokykloje. Paauglystėje nebuvo nė dienos be filmo, kai kuriuos yra matęs dvidešimt ar daugiau sykių.

„Praėjus dešimtmečiui po pasaulinės „King Kongo“ premjeros (rež. Johnas Guillerminas, 1976), jį pradėjo rodyti ir Lietuvoje. Man, paaugliui, tai buvo absoliuti kino magija, spalvos, garsai kūrė nežemišką įspūdį, nukėlė į kitą pasaulį. O kur dar filmai apie indėnus… Net kompanijos nereikėdavo, galėdavau į kiną eiti ir vienas. Jau tada buvo tiesiami bėgiai į mano karjerą“, – pirmąsias kino patirtis prisimena garso režisierius.

Baigęs mokyklą apie kino sritį negalvojo, įstojo į žurnalistikos studijas, tačiau po pirmo kurso metė. Grojo gitara, svarstė ateitį sieti su muzika, bet šios minties taip pat neįgyvendino. „Ilgokai ieškojau savęs“, – sako. Galiausiai, susiklosčius aplinkybėms, įsidarbino Lietuvos nacionalinėje televizijoje (dabar LRT) – padėjo garso režisieriams, kaip tuomet buvo juokaujama, „laidus panešioti“. Po trylikos metų, paskatintas prodiuserės Rasos Miškinytės, ėmė dirbti prie filmų.

„Į garso režisūrą įstojau dirbdamas televizijoje. Net studijuodamas svarsčiau, ar tikrai to noriu, galvojau pasirinkti kitą specialybę, pavyzdžiui, kino vadybą. Bet, matyt, profesinis likimas jau buvo sudėliotas“, – sako S. Urbanavičius.

Studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) metu jis susipažino su I. Miškiniu, kuris pakvietė prisidėti prie magistrinio darbo „Lengvai ir saldžiai“ komandos. Bakalauro studentui, nors ir turinčiam patirties, tai buvo rimtas iššūkis ir galimybė.

„Šis filmas – maišto gūsis Lietuvos kine. Ekrane matome treninguotus vilniečius, gatvės kultūrą, girdime grubių keiksmažodžių – tai to laikmečio miesto atspindys. Su Ignu dirbau ir prie kultiniu jau tapusio „Pietinia kronikas“ – savotiškai grįžome prie to, nuo ko pradėjome“, – sako garso režisierius.

Filmuojant rež. Kristijono Vildžiūno filmą „Dainos lapei “ (2021). Alvitos Daukantaitės nuotrauka

DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS – SUVALDYTI EGOIZMĄ

S. Urbanavičius daugiau nei penkiolika metų LMTA Nacionalinėje kino mokykloje ruošia būsimuosius garso režisūros specialistus. „Studentams nuolat primenu, kad garsus turime rinktis sąmoningai, ar tai būtų varnos karksėjimas, dūžtančios šukės, ar medinių grindų girgždesys. Muzikos kūrinių naudojimas taip pat turi būti argumentuotas. Išjunkite ją, pasižiūrėkite į konkrečią sceną ir suprasite, ar kūrinys suteikia kažką naujo, ar tik iliustruoja veiksmą. Kiekvienas garsas turi perduoti žiūrovui tam tikrą informaciją, kurti atmosferą, suteikti emociją“, – patarimus, kuriais dalinasi su studentais, vardija keturių „Sidabrinių gervių“ laimėtojas.

S. Urbanavičius šypsosi, kad kino žiūrovus reikia nuolat „maitinti“, kitaip jau po trisdešimt ar keturiasdešimt sekundžių jiems tampa nuobodu. „Norint išlaikyti susidomėjimą, garsas atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Tyla, po kurio laiko suloja šuo, paskui išgirsti žingsnius, kažkas rausiasi rankinėje ir ieško raktų. Net minimaliai pakitusi detalė patraukia dėmesį“, – teigia garso režisierius.

Dar viena svarbi taisyklė, kurią studentams akcentuoja S. Urbanavičius, – kūrybos procese valdyti egoizmą. Pasak menininko, filmas yra bendras komandos darbas, tačiau galutinius sprendimus priima režisierius.

„Po pirmųjų patirčių kine studentai dažnai grįžta ir guodžiasi, kad režisieriai jų nesupranta, negirdi, atsisako pasiūlymų. Nereikėtų viso to priimti asmeniškai. Kartais garso režisieriai pernelyg stengiasi pademonstruoti savo įgūdžius. Sukuria įsimenantį efektą, bet jo visai nereikia, jis nedera prie bendros atmosferos. Mano nuostata – dirbti dėl kino. Jei tai reiškia, kad reikės išimti visus efektingus garsus ir palikti patį paprasčiausią, taip ir padarysiu. Mūsų profesijos atstovams būtina girdėti kitus komandos narius ir ieškoti kompromisų“, – apie užkulisius kalba pašnekovas.

S. Urbanavičius dirbdamas ypač daug dėmesio skiria pirmai filmo peržiūrai. „Atsisėdu, žiūriu ir žymiuosi visus kylančius klausimus. Būna ir du šimtai šauktukų, kur nesupranti, negirdėjai ar neaiški režisieriaus mintis. Žiūrint antrą kartą daugelis šauktukų atkrenta. Žiūrovas dažniausiai į filmą eina tik vieną kartą, į tai atsižvelgdamas ir priimu kūrybinius sprendimus“, – sako LMTA docentas.

FILMAI, KUR ATSISKLEIDŽIA MEISTRYSTĖ

S. Urbanavičius išskiria keletą kino darbų, kuriuose visu grožiu ir paveikumu atsiskleidžia garso režisieriaus meistrystė.

Filme „Povandeninis laivas“ (Das Boot, rež. Wolfgangas Petersonas, 1981) veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu. „Žiūrovas pasineria į klaustrofobišką aplinką, beveik vien garso priemonėmis nukeliamas į dramos ir įtampos kupiną kareivių gyvenimą. Kiekvienas atokvėpis, girgžtelėjimas čia turi emocinį poveikį, priverčia krūptelėti. Po filmo jautiesi taip, lyg visą tą laiką būtum buvęs povandeniniame laive“, – S. Urbanavičius šį kūrinį vadina genialiu.

Šiuo žodžiu apibūdina beveik visas kino juostas, prie kurių dirbo Walteris Murchas – legendinė asmenybė. Jis – vienintelis žmogus „Oskarų“ istorijoje, įvertintas prestižiškiausiu kino apdovanojimu ir už garso režisūrą, ir montažą. filme „Anglas ligonis“ (The English Patient, rež. Anthony Mingella, 1996).

„Kai kalba pasisuka apie W. Murchą, visuomet miniu juostą „Pokalbis“ (Conversation, rež. Francis Fordas Coppola, 1974), Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“. Pagrindinis personažas specializuojasi garso įrašų srityje, todėl yra pasamdomas sekti vieną porą ir įrašinėti, ką jie šneka. Beje, W. Murchas dirbo ir prie kultinės F. F. Coppolos filmų trilogijos „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972, 1974, 1990). Jis pats – tarsi šiuolaikinio garso dizaino krikštatėvis ir mokytojas“, – susižavėjimo neslepia S. Urbanavičius, prieš keletą metų susitikęs su kino legenda.

Pasak menininko, taip pat būtina paminėti brolius Joelį ir Ethaną Coenus, kurie kompozitorių ir garso režisierių į kūrybos procesą įtraukia dar kurdami scenarijų.

„Jau pirmame etape jie galvoja apie garsą, o tai tarp filmų kūrėjų pasitaiko ne itin dažnai. Iš ankstesnių darbų išskirčiau nuostabų filmą „Bartonas Finkas“ (Barton Fink, 1991), iš vėlesnių – „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)“, – rekomenduoja LMTA dėstytojas.

Jis prisimena sceną iš filmo „Bartonas Finkas“: pagrindinis veikėjas atsikrausto į tuščią viešbutį. „Ant stalo padėtas varpelis, skirtas pasikviesti viešbučio darbuotoją. Bartonas trinkteli ir varpelis pradeda skambėti. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt sekundžių… Garsas pamažu silpnėja, bet nesiliauja. Skamba nenatūraliai ilgai. Ateina viešbučio darbuotojas, paliečia pirštu varpelį ir jis nutyla. Sako: „Sveiki, aš Četas, kuo galiu padėti?“ Ši idėja, parodanti, kad tame viešbutyje nieko nėra, buvo įrašyta scenarijuje. Tobula scena, kurią nuolat prisimenu, kai reikia papasakoti garso režisūros meistrystės pavyzdį“, – sako S. Urbanavičius.