Kinas yra labiau sapnas, nei tikrovė: tamsoje mirguliuojanti upė, praėjusio laiko srautai, sustabdyti ir vėl paleisti filmo kadrais. Gražina Arlickaitė – keliautoja tame laike ir kine, mokanti ne tik matyti, bet ir klausyti, sudėlioti iš kino srovių, šviesų ir šešėlių, kadrų ir pauzių jaudinantį pasakojimą. Jos rengiami festivaliai – kūryba, atliepianti Roland’o Barthes’o mintį apie autoriaus mirtį: kūrinys nepriklauso vien jam, jis gyvena kiekvieno žiūrovo širdyje, kas kartą įsižiebus šviesai prabildamas naujomis prasmėmis. Jos kelionė kine – tai ne vien festivaliai, o nuolatinis judėjimas, tiltas tarp gyvenimo ir meno, tarp kino kūrėjo ir žiūrovo. Šis pokalbis – mėginimas pažvelgti į šviesą, žmogaus ir jo sapnų jungtį. Gražinos patirtis primena, kad kinas nėra tik istorijų perteikimas, veikiau šokis su laiku – trapus, laikinas, bet visada gyvas ir įsimintinas.

Pokalbius su kūrėjais visuomet pradedu klausimu: „Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Jį pirmiausia uždaviau Peteriui Greenaway’ui, o dabar to paties klausiu ir jūsų, kaip kūrybingos asmenybės.

Cha, gyvenimo prasmė yra gyventi. Kokių gi dar prasmių galima tikėtis? Kas gali būti prasmingiau už šią atkarpėlę, gyvenimą – dovaną, kurią gavai iš savo tėvų, iš aukštųjų jėgų? Neturiu jokio kito atsakymo.

Greenaway’us pirmiausia tvirtino, jog gyvenimo prasmės nėra, bet netrukus ją išdėliojo. Jis mėgsta viską neigti, o paskui įrodyti, kad yra priešingai. Jūs neseniai priglaudėte „Auksinę gervę“. Šį apdovanojimą sugalvojote taip pat jūs?

Na, pati rimtų didelių „Gervių“ idėja priklauso prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui, nes jis turėjo už ką jas daryti. Mūsų Kinematografininkų sąjunga kukliame LRT bufete teikdavo savo prizus, kurie negalėjo pretenduoti į nacionalinius kino apdovanojimus, ir apskritai renginys nelabai panašėjo į šventę. Parėmiau Rolando idėją – jis norėjo, kad dalyvautų išmanantys, suprantantys kiną, jame gyvenantys žmonės, ir tai įvyko. Ilgus metus ir aš tose „Gervėse“ buvau.

Kodėl gervė, o ne balandis, ne gandras ar bebras?

Sukurta statulėlė atrodė graži, nors būta įvairių jos versijų – viena panaši į pritūpusią vištą, o ši akivaizdžiai tiko. Kodėl gi ne? Kaip pirmojoje apdovanojimų spaudos konferencijoje į panašų klausimą atsakė aktorius Rimantas Bagdzevičius, gervė peri retai, tai yra ištikimas ir dailus paukštis. „Pažiūrėk, kaip jos skrenda, paklausyk jų klyksmo – išgirsi gyvenimo tonus ir intonacijas“, – kalbėjo jis. Taigi, manau, labai teisingas skulptoriaus pasirinkimas – grakšti, žavinga paukštė.

Ir retai matoma.

Taip, nespėja nusibosti.

Ar ši „Auksinė gervė“ jums buvo netikėtumas? Kad jūs verta – vėliau pakalbėsim.

Buvo ir nebuvo. Nujaučiau, kad taip įvyks. Ir tas pats Bagdzevičius per šį šventinį vakarą pasakė man, kad gervės mėgsta teisybę. Teisybė turėjo įvykti, tai ir yra mano atsakymas.

Dėl jums skirto įvertinimo džiaugiuosi kartu su visa Lietuvos kino bendruomene. Tikriausiai mūsų bendra meilė, dėstytoja ir kino kritikė Mariana Malcienė dabar irgi didžiuotųsi.

Manau, kad Mariana džiaugtųsi.

Ji taip pat būtų verta „Auksinės gervės“.

Ji verta visų „Gervių“.

Tikrai taip, su jos meile menui, kinui, žmogui, studentui. Ji buvo jums svarbi, tiesa?

Ilgus metus artimai draugavome. Aš jai tikrai dėkinga, kad nuo teatro pasukau į kiną, ji įkvėpė mane tokiam posūkiui. Marianos išėjimas man buvo didelis praradimas. Taip klostėsi, kad visada atsirasdavau šalia vyresnių žmonių, ir jie man niekad nedarė nuolaidų kaip jaunesnei. Tai buvo lygiavertė partnerystė – artima, ištikima, ilgametė. Norėčiau Marianai dabar padėkoti, jei ji mane girdi, už tai, kad buvo mano gyvenime. Ji studentams ne tik dėstė – mokė pagarbos, dalykų, be kurių gyvenimas neturi spalvų, skatino būti smalsiems, skirti, kas yra gera ir bloga, nenuolaidžiauti sau, nes tai žmogų daro nei šiokiu, nei tokiu. Tuo požiūriu Mariana man buvo autoritetas. Yra žmonių, kurie lieka ilgam. Nemėgstu pasakymo, kad „nėra nepakeičiamų“. Yra. Kas man gali pakeisti tuos, kuriuos mylėjau ar myliu? Tada kyla klausimas, kas aš esu. Tuo metu, kai neturėjome net kinotyros profesijos, Mariana parašė vienintelę „Lietuvos kino istorijos apybraižą“. Tiesą sakant, kryptys, kurias ji nubrėžė, buvo teisingos ir tikslios. Gyvenome tokiame laike, kai kiekvienas, norėjęs ką nors parašyti, nufilmuoti, sukurti, turėjo prisitaikyti. Tad svarbiausia – ar tai, ką jis padarė, tebėra vertinga šiandien.

Nežinau, ar teisinga kritikuoti žiūrint iš šių dienų politinės ir socialinės situacijos, po tų permainų, kurias patyrėme. Ką tie kritikuojantys žmonės darė anuomet? Na, galbūt jie nebuvo gimę, tad į praeitį žiūri su nuostaba, bet buvo taip, kaip buvo. Pamenu, po Arvydo Lebeliūno filmo „Modris“ (2014) apie Modrį Tenisoną Mariana tarstelėjo: „Filmas yra.“ Mums tai buvo stipriausia recenzija, tiesiog džiūgavom. Studentai jos geisdavo kaip dėstytojos. Lėlių teatro aktorių Algirdo Mikučio, Elvyros Piškinaitės ir kitų kursas rašė prašymą rektoriui, kad jiems dėstytų būtent Malcienė. Jos autoritetas, patirtys ir dėmesys tiesiog kerėjo.

Mariana buvo sukaupusi asmeninį archyvą – labai daug gerų didžiųjų dailininkų albumų – ir vilkdavo į savo paskaitas tuos sunkius, nepakeliamus leidinius.

Tikrai taip – godžiai juos vartydavome.

Tas jos pareigos supratimas – tokie žmonės yra nykstanti natūra, kalbant kino terminais. Reikėjo labai didelių pastangų ir ryžto, atsidavimo ir idealizmo, kad matytum prasmę už grašius dirbti savo darbą – šviesti žmogų. Suprantu, kad tas laikas praėjo, bet anuomet turėti autoritetą, užsitarnauti jį savo darbu reiškė būti kažkuo. To „buvimo kažkuo“ šiandien vis mažiau, visi lyg ir vienodai svarbūs, o labiausiai siekiama „nieko nesureikšminti“. Visada malonu prisiminti mūsų pašnekesius apie gyvenimą, be abejo, ir apie kiną, bet bendravime buvo ir kitų mums brangių dalykų. Viena apie kitą žinojome viską ir palaikėme svarbiais gyvenimo momentais. Žinau, kaip ji suprato pareigą – į paskaitas eidavo netgi sirgdama, nebent neįstengdavo pakilti iš lovos. Tokia buvo Mariana. Man ji – didelė likimo dovana.

Nedaug turėjom tokių dėstytojų. Viena jų – ir Algė Savickaitė. Grįžkim prie Marianos – ji nepriklausė Europos kino akademijai (EKA), nes tokia institucija tada neegzistavo. Jūs buvote pirmoji ir ilgą laiką vienintelė jos narė Lietuvoje, dabar turime jų apie pusšimtį. Pakalbėkim, ar ji reikalinga. Ar yra tik atsvara Holivudo akademijai?

Nežinau, ar tai galima laikyti atsvara Holivudui. Būta tokių minčių Akademijos kūrimosi pradžioje, tačiau, mano manymu, didesnis poreikis kilo iš siekio sujungti kino praeitį ir dabartį. Ta jungtis skatino telkti kuriančių žmonių bendruomenę, kad ji gausėtų, turtėtų, dalintųsi patirtimis. O apdovanojimai tapo natūraliu šių pastangų įvertinimu.

Prisimenu pirmuosius Akademijos apdovanojimus – jie buvo kuklūs: Wimas Wendersas sakė kalbą skurdokoj kavinėj, veiksmas vyko vienuoliktą valandą ryto (!), vos jam ištarus „Good morning, ladies and gentlemen!“, nukrito paveikslas, kabėjęs už jo nugaros. Vėliau šis renginys įgijo užmojo ir spalvų, pareikalavo didelių investicijų. Atsirado „Media“ programos parama. Tačiau kiną kuriančių žmonių poreikis kartkartėmis susirinkti, pabūti kartu visada egzistavo. Jis jungė tiek autoritetingus Akademijos įkūrėjus, tokius kaip Ingmaras Bergmanas ar Istvánas Szabó (tuomet Vengrijos kinas buvo itin stiprus, kaip ir Lenkijos), tiek paprastus narius. Dabar autoritetų Akademijoje, kaip ir pačiame kine, sumažėjo. Anuomet tas buvimas kartu priminė gražų Europos kino vakarą – kartais didingą, kartais kuklesnį, ilgesnį ar trumpesnį, skoningą ar ne tokį, bet visada ypatingą.

Iš visų iki šiol matytų apdovanojimų didžiausią įspūdį man paliko tas, kuris vyko Reikjavike, Islandijoje. Nuostata tik kas antrus metus grįžti į Vokietiją, kur gimė EKA, yra teisinga. Europos kinas tuo ir svarbus, kad yra daugiaspalvis – jis nėra grindžiamas vien principu „padaryti kiną, kuris atsipirktų“. Taip vertinant, dingtų kūrėjo elementas. Ne, nereikėjo nei antrų „Oskarų“, nei opozicijos jiems. Turėjome įteisinti Europos kiną kaip meno sritį – įvairų, daugialypį ir, iš esmės, daug vertingesnį, nei byloja jo liūdna šlovė.

Jei geidžiamybes sukonkretintume tik į požiūrį, jog geras kinas yra tas, į kurį plūsta žiūrovai ir kuris užpildo komercinius kino teatrus, nepastebėtume daugybės svarbių dalykų. Europos kinui reikėjo susimąstyti: ar galima taip ilgai šnekėti, ar galima pasakoti istorijas be druskos, „užplepėti“ filmą? Visko pasitaiko. Pats pavadinimas „autorinis“ ar „europinis“ kinas nėra jokia panacėja – nei nuo neįdomumo, neprofesionalumo, nei nuo arogancijos ir dramaturgijos principų nepaisymo bei daugybės kitų ydų.

EKA ieškojo savo kelio ir, manau, jį rado, suvokdama savo misiją kaip klasikos ir šių dienų proceso jungtį. Visos Europos šalių nacionalinės kino akademijos turėjo savo nišas ir atrankos principus. Jie svarbūs Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir kartu sudaro bendrą vaizdą, kas yra Europos kultūra, kuo ji svarbi ir išskirtinė. Koks skirtumas, kad kažkur teikiami „Oskarai“? Čia juk kas kita. Kai tai supratome ir nusiraminome, išryškėjo ir mūsų savitumas. Kartu atsirado ir kritikuotinų dalykų: kai visi apdovanojimai atitenka vienam filmui, kai nominacijų būna pernelyg daug ar panašiai, kyla abejonė, kad kažkas negerai. Antra vertus, jei balsuoja keturi ar penki tūkstančiai žmonių, iš kurių tik nedaugelis yra matę visus nominuojamus filmus, tokie dalykai neišvengiami. Kas iš to, kad aš nebalsavau už tą kitokį filmą, jeigu už jį kitas, trečias, dešimtas pabalsavo.

O jie balsavo, nes kažką girdėjo, paskaitė, nors nematė?

Dabar mesiu akmenį į prodiuserių daržą. Šiuo metu labai daug jų yra EKA nariai – jie vertina savo, draugų ir koprodiuserių filmus. Matei? Geras? Negeras? Balsuojam. Manau, visi šie dalykai ir sukuria tokius precedentus.

Kad žmonės sužinotų apie filmą ir norėtų jį pamatyti, reikia geros sklaidos. O tai kainuoja.

Taip. Galima kritikuoti, kad remtis vien žiuri nuomone nėra gerai, teigti, kad balsuojant daug žmonių, veikia demokratija. Abu variantai turi niuansų.

Demokratijos grimasos.

Žinoma. Ir nieko nepadarysi. Tačiau niekas neabejoja Akademijos reikalingumu. Werneris Herzogas, vienais metais pirmininkavęs Berlinalės komisijai, savo interviu pasakė, kad visi kino festivaliai susiduria su problema, jog pasaulyje per metus sukuriami daugiausia keturi filmai. Žinome klasikų, kurie pabrėždavo tikros aukštosios kūrybos vertę, ir jų pačių darbai buvo išskirtiniai. Robertʼas Bressonas, Herzogas, Andrejus Tarkovskis – buvo laikas, kai visi laukdavo jų filmų, tik vienas gyveno Japonijoje, kiti – Europoje. Europiečiai turėjo didžių ir sektinų asmenybių, dabar gi visi laukia naujų filmų, naujų istorijų. O kas yra tos naujos istorijos? Niekas nepasikeitė nuo laikų, kai André Gideʼas pasakė garsiąją frazę: „Reikia tik mokėti papasakoti istoriją, ir mintis joje apsigyvens pati.“ Tokių istorijų laukdavom anksčiau, laukiam ir dabar.

Jūsų nuomone, kinas – gyvas organizmas ir yra amžinas?

Manau, jis gyvas ir nežada pasibaigti. Kodėl turėtų? Man atrodo, kad kinas klysta, kai pervertina savo techninę pusę ir neįvertina turinio. Tačiau klaidos yra žmogiška. Prisiminkim Carlą Dreyerį, sakiusį, kad tik netobuli filmai yra gyvi. O šedevrų sukurta daug – tas taikytina Dreyeriui, Herzogui ir daugybei kitų Europos kino režisierių. Dažnai reikalaujame, kad visi stipraus režisieriaus filmai būtų tik geri ir geriausi. Nežinau, kiek buvo atitikusių šį kriterijų ir ar jis teisingas. Gal tik Bergmanas išėjo nesukūręs nė vieno filmo, kurio pats nenorėtų prisiminti. Žmonės pavargsta nuo kūrybos, žiūrėjimo, buvimo kine, todėl turėtume būti atlaidesni didiesiems – jie jau jau padarė svarbius filmus, jų misija jau įvykdyta. Kinas negailestingas, iš kūrėjo reikalaujama tiek daug. Pablas Picassas, paklaustas, kaip ieško temų, atsakė: „Aš neieškau, aš randu“, ir taškas. Kino režisieriui sunkiau taip pasakyti, nes jis neturi laisvės kurti vienas, jį supa komanda, galinti jį pasiųsti į negeidžiamą vietą. Net keltuvo vairuotojas, reikiamu metu nepakėlęs operatoriaus į reikalingą aukštį, ar panašiai.

Salėje sėdintis kino žiūrovas taip pat nėra vienas. Kinas, toks jaunas menas, sukūrė filmų žiūrėjimo kartu fenomeną, seanso kultūrą, ji neišvengiama, nes žmogus negali sukurti filmo pats sau. Kuriama tiems, kurie ateis pažiūrėti. Ne problema, jei bus nedaug žmonių, tačiau jis privalo būti parodytas dėl savo prigimties. Tai išskirtinis sudėtingumas. Kai mes „Scanoramoje“ darėme retrospektyvas „Kinas ir jo antrininkai“ apie kino ir televizijos, kino ir teatro santykius, daug diskutuodavome. Kinui buvo pranašaujama mirtis nuo pat jo gimimo – jį vertino kaip žmogų, kurio gyvenimas turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Prisiminkime Jeano-Luco Godard’o mintį: „Kinas privalo turėti pradžią, vidurį ir pabaigą.“ Aš dažnai šį jo pasakymą cituodavau, bet niekada iki galo, nebūtinai tie etapai turi būti išdėstyti chronologine tvarka. Godard’as išpažino šią konstrukciją, tačiau meistriškai ją griovė. Kinas vystosi, keičiasi, turtėja.

Turime sąvokas „komercinis“ ir „meninis“ filmas. Pakalbėkim apie masės ir kokybės santykį. Ar aukšto meninio lygio filmas galėtų būti geidžiamas pamatyti visų? Pavyzdžiui, Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“ (1966) – ar tai yra būtent tas atvejis, kai paprastas ir kokybiškas kino pasakojimas pritraukia daug žiūrovų?

Paklauskime, kokių žmonių yra visuomenėje daugiau: protingų, inteligentiškų, elegantiškų ar atvirkščiai – pamatysime procentą, santykį. Kadangi esu linkusi žvelgti daugiau į turinį, kokybę, o ne kiekybę, man aišku. Kiekybės aspektas, be abejonės, reikalingas visiems, kuriantiems kiną, nes visi nori, kad jų filmas būtų lankomas. Kinas gali supaprastinti sudėtingą ir gilią istoriją, o paprastą ir banalią pakelti iki meninio apmąstymo ir estetinės kokybės. Visi aspektai kine susitinka, nėra vienos išeities, gali pasirinkti, kuriuo keliu eiti. Mane žavėjo Šarūnas Bartas, pradėjęs daryti tokį kiną, kurio tikrai niekas nenori žiūrėti. Manau, jo nuoseklumas buvo jo stiprybė ir pripažinimo priežastis. Jis neišklydo iš savo kelio. Arba islandų režisierius Hlynuras Pálmasonas, kurio „Prakeiktą žemę“ (2022) rodėme prieš porą metų, o šiemet pristatysim jo naujausią kūrinį. Jis kalba būtent apie tai, apie ką mes dabar diskutuojame: kai tik kažką sukuri, iš tavęs norima dar daugiau – ryškiau, aukščiau. Filmas turi būti anglų kalba, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų. Tačiau Pálmasonas pasakė, kad tai ne jo kelias, ir filmas, kurį parodysime, yra akivaizdus įrodymas. Po tokiu Islandijos dangumi, tokioje išskirtinėje gamtoje atgimsta sakmės – tai ne fantastika, o nepagražinta tikrovė. Aš balsuoju už tokį kiną, tokio laukiu ir toks europietiškos mąstysenos režisierius man yra autoritetas. Jam nerūpi, kiek žiūrovų filmą pamatys, angliškai ar ne, filmą parodys „Netflix“ ar kino teatras. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems galimybė eiti savo keliu svarbesnė nei apdovanojimai ar dideli pinigai. Kol jie egzistuoja, tol Europos kinas yra gyvas. Būtent taip aš jį suprantu.

Pakalbėkim apie jūsų vaiką – „Scanoramą“, kuri kasmet vis kitokio veido, atsiveria nauju kampu, aspektu. Gal kurdama šį festivalį jūs bėgate nuo režisavimo, scenarijų rašymo ar kitų kūrybinių darbų? Kokią matot jo ateitį? „A“ klasės siekis, plėtra, franšizė Baltijos šalims? Purtote galvą, tad pasakykit, kodėl ne.

Manau, pirma, antra klasės turi būti traukiniuose. Festivalio klasė yra turinys, kurį jis teigia esant svarbų, rodytiną ir edukacinį. O reikalavimai, kad būtų tiek ir tiek premjerų, forumų, svečių ir taip toliau – kur tuomet esi tu? Prestižas, kurį sieju su kokybiškais aukštos meninės vertės filmais, man yra svarbiausias kriterijus, vertinant bet kokį festivalį, ne tik savąjį.

Lietuvos kinas plačiai pripažįstamas ir patiria savo žvaigždėjimo metą. Kuo jis įdomus pasauliui?

Lietuvoje kartu su nepriklausomybe prasidėjusi didžioji permaina palietė ir kiną: mes laukėme dvidešimt metų, kol atsiras struktūra, galinti padėti kinui ir būti atsakinga už jo nuolatinį kismą. Tą laukimo metą vadinu liesos karvės laiku – kai sugriuvo sovietinė kino finansavimo sistema ir pamažu kūrėsi mūsiškė. Tai neišvengiamai turėjo ateiti, tačiau, kaip viename mūsų pokalbyje sakė Vytautas Žalakevičius, kantriai laukiant po šalnos ant obels lieka gražus, šerkšno nepakąstas obuolys. Vytauto pasitelkta obuolio metafora labai taikli – net ir nepalankiu metu talentingas žmogus gali užauginti medį, mezgantį puikius vaisius.

Tai yra mūsų kino išgyvenimo ir perėjimo iš vienos būties į kitą istorija. Dabar esame pelnę ir pripažinimą, ir dėmesį, ir galimybę nuolat dirbti. Žinoma, vis tiek sudėtinga, nes pinigų visada trūksta, kad ir kiek jų būtų. Tačiau kino atsigavimas itin susijęs su jaunuoju Lietuvos kinu: jis pelno apdovanojimus ir grąžina mums psichologinį tikrumą. Kodėl įdomūs „Akiplėša“ (2024), „Sesės“ (2024)? Šie filmai pasakoja istorijas, kiekvienas savaip – ar tai būtų Marija Kavtaradzė, Saulė Bliuvaitė, Laurynas Bareiša, Jurgis Matulevičius, ar kažkas kitas, ko mes dar nežinome. Apie režisūrą ką tik baigusią Kristiną Buožytę ir jos „Kolekcionierę“ (2008) išgirdome po pirmųjų „Gervių“. Ji skyrė laiko tapsmui, todėl šiandien jau puikiai žinome apie jos kūrybinę biografiją. Manau, tos pergalės, kuriomis pagrįstai gali džiaugtis naujoji lietuvių kino karta, susijusios su tuo, kad lietuvių kinas visada buvo išskirtinis. Net pačiais sunkiausiais laikais. Praeitis ir šiandiena vis dėlto turi bendrą pagrindą: kino intenciją, pagrindinę liniją, dėmesingumą žmogaus prigimčiai, paprastai istorijai, personažų santykiams. Visa tai atkeliavo į šį laiką – kai jau esame laisvi, kai galime kalbėti, o žodžiais išsakyti jausmai įgyja visai kitą prasmę. Žinoma, atsiranda kitokių pavojų, tačiau noriu tikėti, kad neužsnūsime ant laurų. Ne apdovanojimai keičia režisierių, kūrėją, žmogų, o jo gebėjimas rasti temų, kuriomis nori kalbėti ir turi ką pasakyti. Šių dviejų intencijų derinys duoda puikių rezultatų. Man atrodo, turime galimybių gerai tvarkytis savo kieme, ir jei čia bus tvarka, kiti kiemai mums irgi bus atviri. Pasaulyje, kur viskas byra, pasikėsinta į vertybinius pamatus, kur nebėra ribų, ko negalima daryti, svarbiausia ne prizai, o ryžtas ir gaivumas, su kuriuo į mūsų kino istorijas sugrįžta tikri dalykai. Žinojimas, kaip elgtis nedera, gali išgelbėti nuo seklumo, primityvumo, pataikūniško noro įtikti, aptarnauti „A“ ar „B“ klasės kriterijus, apie kuriuos šnekėjome. Viltingai žiūriu į lietuviško kino raidą.

Tapatybės išgryninimas verčia kalnus. Tokiu atveju mažų nėra. Kas pasakys, kad rumunų kinas buvo nesvarbus, arba kas paneigs, kad praėjusio amžiaus pabaigoje danų kinas pasauliui diktavo sąlygas ir stilių? Dabar – lietuvių filmai.

Prisimenu, kaip kolegos gąsdino: kas tos Šiaurės kino šalys? Juk „Scanorama“ gimė 2003 m. kaip šio regiono kino forumas. Kas tos šalys? Bergmanas, Akis Kaurismäkis – ir viskas. Tikėjau, kad po dešimties metų būtent šių šalių kūrėjai taps neatsiejama pasaulinio kino istorijos dalimi, jie pelnys apdovanojimus, keliaus žvaigždynais. Taip ir atsitiko. Po „Dogmos“ provokacijos ją pasirašiusieji šiame dokumente paminėtus principus vėliau patys ir sugriovė, nes kūrė gyvus dalykus – kiną, kuris apsigynė nuo bet kokių dogmų.

Tas pats apibūdinimas tinka ir Europos kinui. Jis yra vertingesnis už tuos kelis apdovanojimus, kuriuos gauna. Juo tikrai galima didžiuotis, nes jame slypi daug daugiau. Apdovanojimą visada gauna vienas – ir nebūtinai tas, kuris labiausiai nusipelnė. Su tuo reikia susitaikyti, tada ir požiūriai tampa aiškesni. O lietuvių kinas tol bus įdomus, kol savais žodžiais pasakos savas istorijas.

Įdomi jūsų karjera: tapote organizatore, nors visad buvote mokslininke. Kaip Vladas Bumelis ar Eugenijus Janulaitis iš savo mokslo sukūrė verslus, taip jūs iš savo akademinių žinių sukūrėte festivalį. Ar dar rašote straipsnius?

Rašau tiek, kiek reikia festivaliui, o jam reikia vis daugiau. Taip jau atsitiko, kad tai, ką dariau anuomet, buvo būdinga tam laikui. Puikiai suprantame: konfliktai, charakteriai – visa tai buvo mūsų kine. Be jų neįmanoma jokia dramaturginė kolizija. Tik manau, kad nereikia vertinti praėjusio laikmečio dabartinėmis akimis – jis buvo daugiasluoksnis. Kalbant apie menininko situaciją, nebūna laiko, idealiai palankaus menininkui ir jo kūrybai. Šis visada ras kliūčių – jei ne visuomenėje, tai asmeniniame gyvenime: ves ne tą, kurią vertėtų, išsiskirs su tuo, su kuo nereikėtų… Kitaip tariant, pats sau apsunkins situaciją. Labai žmogiška ir dažnai nutinka, bet tai asmeniniai reikalai. Mane visuose menuose visada žavėjo individuali spalva. Mėgstu žmones, turinčius savitą atspalvį, net jeigu jis man asmeniškai ir nepatinka. Masinė mąstysena ir pilkuma yra banalu, o kinui – tiesiog pražūtis.

Ar festivaliuose egzistuoja konfliktas tarp arthausinio ir komercinio kino? Kuo skiriasi Kanai nuo Berlinalės, Toronto festivalis nuo „Sundance“ ar „Slamdance“, Teljuraido ar Traibekos? „Scanorama“ – rimtas turiniu ir spalvinga išvaizda: praėjusio festivalio uždarymo palmių šešėliai dar dabar linguoja atminty.

Labai mėgstu Berlyno festivalį dėl vienos priežasties – jame patogu dirbti: paprasti dalykai, vokiška tvarka palengvina profesinį gyvenimą ir buvimą. Vis dėlto Berlyno drama, lyginant su Kanų festivaliu, buvo ta, kad Kanų pagrindinis konkursas išliko svarbiausias ir didžiausias, o didieji Berlinalės konkursai vienas po kito patirdavo nesėkmes. Todėl natūralu, kad Kanai traukia labiau, o Berlinalė, vykstanti vasario mėnesį, atrodo ne tokia patraukli. Neužmirškime, kad ji yra vienintelė iš didžiųjų festivalių, vykstanti šalies sostinėje. Kiti gi pasitraukę į kurortines vietas, tad randasi dar vienas traukos elementas – grožis. Kaip mėgo juokauti ilgametis Berlinalės vadovas Dieteris Kozlikas, Berlyno festivalis išsiskiria tuo, kad čia visada gali pasigauti slogą. Tikra tiesa – žiūrėdamas į kino žvaigždes vasario mėnesį vis pagalvoji: kaip joms nešalta?

Kanų problemos? Liūtys. Bet juk savaip žavu, kai reikia siurbti vandenį nuo raudonųjų kilimų. Pats to kilimo patiesimas yra vienas festivalio žavesių. Kaip ir tie raudoni laiptai į viršų, tapę simboliu, bei nuostabus, metų metais nekintantis logotipas – ideali auksinė palmės šakelė ovale. Vos tik ekrane pasirodo kylantys laiptai – salėje ovacijos, viršuje palmė, ir tai veikia mistiškai. Suprantu Jimį Jarmuschą, kai jis šmaikštauja: „Gal ir atvažiuosiu pas jus, jei vietoj raudonojo kilimo patiesite juodąjį.“ Beje, esame turėję juodąjį kilimą, kai rodėme jo filmą „Išgyvena tik mylintys“. Džiaugiuosi tomis permainomis, kurias mačiau praėjusioje Berlinalėje. Į jas vienaip ar kitaip pradėjo reaguoti net ir Kanai. Naujoji Berlyno festivalio vadovė Tricia Tuttle – amerikietė, gana ilgai vadovavusi Londono festivaliui – sujungė Berlinalę su pačiu miestu. Ji išryškino tai, kas svarbiausia: festivalis, vykstantis šalies širdyje, pirmiausia turi būti skirtas Vokietijos problemoms spręsti.

O kas sprendžiama Kanuose? Ten sėdi sinefilai iš viso pasaulio ir laukia – galbūt pateks vidun. Berlyne gi kitaip: didelis megapolis, kuriame tikrai gali būti įdomių dalykų, bet tarp dangoraižių nebeliko vietų, kur galėtum tiesiog pasėdėti, pasikalbėti – apie sąmones ar nesąmones. Dar iki Vokietijos susivienijimo Vakarų Berlyne, „Berlinale Palast“, Budapester Straße 5, buvo tokia vieta, prirūkyta ir ankšta, talpinanti daugiau žmonių, nei įmanoma. Tai buvo erdvė bendravimui, susijungus Berlynui jos neliko. Naujoji vadovė tas vietas surado. Ji taip pat atsigręžė į nežinomą kiną, kad raudonuoju Berlinalės kilimu žengtų dar nesančios, bet būsimos žvaigždės. Atsirado joms skirta programa. Tai teisingi signalai, rodantys, kaip šiandien reikia reaguoti į kiną, tokia yra didžiųjų festivalių misija. Skirtybės akivaizdžios: vienoje pusėje vieni, kitoje – kiti: Kanai nebijo festivalį atidaryti komedija arba debiutiniu filmu, kuris visai nepanašus į pirmąjį jauno režisieriaus darbą. Ir tai yra patrauklu. O Berlinalė, manau, išspręs savo programos problemas ir duos mums tai, ko labiausiai tikimės iš kino – jaukumo, mažumo, intymumo. Tam reikėjo amerikietės – kad pasakytų vokiečiams, kaip jiems tvarkytis. Didieji festivaliai daug ko išmoko – savojo tokio paties nepadarysi, bet gali suvokti, kas festivalyje yra svarbu, svarbiau ir svarbiausia. Jie pasufleruoja, ir tada jau pritaikai sau jų tezes bei principus. Festivalių kiekvienoje šalyje daugėja, o kartu auga ir mažesniųjų patrauklumas. Jie naudojasi didžiųjų kino renginių filmų atranka, turi intymumo, asmeniškumo, paprastumo – ir būtent tai traukia visus.

Ar „Scanorama“ išliks tokia, kokia yra? O gal dar auginsite?

Kiekvieno festivalio turinys priklauso nuo to, kas tuo metu „soluoja“ ar dominuoja pasaulio kine. Vienoje pusėje, pavyzdžiui, Europoje, galime rengti europietišką festivalį ir atverti langus į kokią nors egzotiką – pasižiūrėti, kaip Europa plečiasi į tuos žemynus, kurie patys finansiškai nepajėgūs kurti filmų. Su Europos investicine parama jie gimsta, taip atsiranda įvairovė, dėl kurios kinas ir yra gyvas. Visi aimanuoja dėl finansavimo – ir turtingos šalys, ir tokios kaip mes, bet visi kuria, todėl neįžvelgiu grėsmės, kad kinas išnyks. Jis tikrai bus.

Kokia kino misija?

Jis dovanoja žmogui unikalią galimybę – pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, to, kuris gyvena kine. Sukurti absoliučią realybės iliuziją. Į kino erdvę eini kaip į savo gyvenimą: nesvarbu, kur tavo gatvė – Kopenhagoje ar Vilniuje, Kanuose ar Berlyne. Ja eina žmogus, ir tu žiūrėdamas arba juo patiki, arba ne. Kino dovana ta, kad jis leidžia daug ką pasitikrinti, suprasti ir įvertinti kitaip, nei iki tol būta gyvenime. Sean­se visada įvyksta vienas dalykas: patiki tuo gyvenimu ekrane arba ne. Ir tai nebūtinai bus tavo laikmečio ar tavo realybės istorija – gali būti karalių ar vargetų gyvenimas, praeities įvykiai. Svarbiausia – kiek tau reikšminga, ką ekrane esantis žmogus siekia įrodyti, nori būti tau artimas ar lieka visiškai tolimas.

Kinas turi daug galimybių ir misijų, o festivalio tikslas – tą įvairovę parodyti. Kartais tai pavyksta. Sėkmės (finansavimo, puikių aktorių, kitų aplinkybių) reikia ne tik filmui, bet ir festivaliui. Federicas Fellinis mokė: visos nelaimės, nutikusios filme, galiausiai išeina į naudą. Aktorius išsiskyrė su žmona ir tau reikia kitos aktorės, kuri su juo vaidins. Ar bus geriau? Nežinau, gal ir ne (kvatoja). Kinas moko ieškoti išeičių, nes niekada nežinai, kaip susikomplikuos situacija, negali visko numatyti, o išeitį privalai rasti. Galbūt tai ir yra vienas iš mūsų laukiamų džiaugsmų kine. Po kiekvieno filmo užduodu sau paprastą klausimą: ar norėčiau su tais žmonėmis, su kuriais ką tik praleidau dvi valandas, pasilikti – išgerti kavos, vyno taurę? Ar turėčiau apie ką su jais pakalbėti? Tai viena iš kino dovanojamų gražių iliuzijų – pamatyti kito žmogaus istorijoje save patį. Ir būna visaip: kartais norisi, kartais – ne. Kartais žiūrėdama taip įsijaučiu, kad netgi jei filmas blogai baigiasi, noriu laimingos pabaigos. Tačiau neišvengiamų dalykų neįmanoma pakeisti, tad palikime „Happy End“ teorijas tiems, kas jas kuria. Kinas žmogui dovanoja tai, ko jis negali turėti savo gyvenime – tokia kino galia.

Kaip ir literatūra, kaip menas per se.

O taip! Literatūra… Ar galėtų šimtametis jaunuolis – kinas – jai prilygti? Jo galimybės menkesnės nei literatūros, kuri yra tokia begalinė, kiek beribė rašytojo ir skaitytojo fantazija. Taip, menas dovanoja žmogui kitus pasaulius.