Recenzuojant Anderso Thomo Jenseno kūrybą reikia aktyvuoti dešinįjį smegenų pusrutulį, atsakingą už kūrybą, emocijas ir intuiciją. Daugeliui žiūrovų galėtų pasirodyti, kad smegenų šiems filmams išvis nereikia, nes čia neegzistuoja nuosekli naratyvo logika, herojai nenuspėjami, kraujas liejasi laisvai, o humoras balansuoja ant patyčių ribos, tačiau kaip interviu teigia pats Madsas Mikkelsenas, Jenseno filmų realybė – kitas pasaulis, kuriame negalioja įprastos taisyklės. Kaip iššifruoti „Paskutinio vikingo“ absurdą?

„Paskutinis vikingas“ pasakoja istoriją apie brolius Ankerį ir Manfredą bei jų vyresniąją sesę Frėją (akt. Bodil Jørgensen), kuriuos suvienija netikėta misija. Prieš patekdamas į kalėjimą, Ankeris paprašo Manfredo paslėpti didžiulę pavogtų pinigų sumą, kurią išėjęs ketina pasiimti. Tačiau, praėjus penkiolikai metų, stambaus laimikio ieško ir Ankerio priešininkai, tad tai, kad brolis neprisimena, kur paslėpė pinigus, dar labiau komplikuoja situaciją.

„Paskutinis vikingas“ (rež. Andersas Thomas Jensenas, 2025). Rolfo Konowo nuotrauka © Europos kino festivalis Scanorama

Jenseno filmuose niekad nestinga savotiškai išprotėjusių personažų: tai kunigai, alkoholikai, kaimynai, draugai, o šįkart režisierius imasi nelengvos užduoties per Mikkelseno talentą pavaizduoti vyrą su intelekto negalia, kurio mąstymas – kaip dešimtmečio berniuko. Esame įpratę matyti šį aktorių įkūnijant solidžius personažus, o išvydus Manfredą ištinka momentinė atmetimo reakcija. Mikkelsenas čia atlieka daug pasikartojančių, spontaniškų veiksmų, tokių kaip nuolatiniai bandymai save nužudyti šuoliais, greiti mechaniniai judesiai, be to, jo kalba sutrikusi. Dažniausiai šį aktorių matome kaip herojų, o „Paskutiniame vikinge“ Manfredas, šviesiaplaukis garbanius, rimtu veidu teigia, kad jis visai ne Manfredas, o atgijęs Johnas Lennonas.

Aštrūs juokeliai gali sudaryti įspūdį, kad režisierius nejautriai pašiepia žmones su intelekto negalia, tačiau geriau įsižiūrėjus praktiškai visi filmo herojai neatitinka standartų. Net pats Manfredą gydantis psichiatras apsėstas idėjos atkurti grupę „The Beatles“, naujieji vaikystės namų šeimininkai – irgi keista porelė, brolius besivejantis šaltakraujis gangsteris – vaikščiojantis Terminatorius (arba vaikščiojanti nelaimė). Taip režisierius tarsi rodo, kad kiekvienas turime keistenybių, kurios neleidžia visiškai adaptuotis, o norėdami būti suprasti, turime ugdytis toleranciją priimti kitus. Šią mintį jis patvirtina interviu thefilmverdict.com: „Mane visada žavėjo, kad beveik visi dabar gyvena savo pačių unikalioje realybėje ir yra pasiruošę dėti didžiules pastangas, kad ją išlaikytų.“

„Paskutinis vikingas“, kaip ir visa Jenseno filmografija, negailestingas žmogaus gyvybei: čia krentama, trenkiama, pastumiama, vejamasi, šaunama, smaugiama, kapojama… Kliūna visiems filmo herojams, ypač glumina žalojamų moterų vaizdai. Lengvinamoji aplinkybė – beveik visi po traumų apsigydo žaizdas ir toliau funkcionuoja filmo pasaulyje, taip primenant, kad ši juodoji komedija – ne realybės atspindys, o alternatyvus pasaulis, veikiantis pagal kitokius principus. Tai, kad erzinantys herojai nubaudžiami, veikiau ne skaudu, o iš dalies juokinga. Kas lemia skirtingą smurto ekrane suvokimą? Tarp žiūrovo ir personažų tarsi pastatyta siena, kuri neleidžia susitapatinti su ekrane vykstančiais kraštutinumais, todėl Jenseno vaizduojamas smurtas netampa atstumiančiu reginiu. „Jei į šaukštelį įberi truputį cukraus, galima išsisukti daug lengviau: būti drąsesniam, dramatiškesniam, gilesniam“, – unikalią, per dešimtmečius susiformavusią humoro, smurto ir rimties kombinaciją savo filmuose komentuoja kūrėjas.

Madsas Mikkelsenas filme „Paskutinis vikingas“ (rež. Andersas Thomas Jensenas, 2025). Anderso Overgaardo nuotrauka © Greta Garbo Films

Šią juodąją komediją galima priskirti veiksmo ir keršto dramai, tačiau kartu režisierius vaizduoja jautriai atsiskleidžiančią dviejų brolių draugystę. Jau nuo vaikystės juodu siejo ypatingas ryšys, kurį gerokai pakoregavo toksiška šeimos dinamika. Ankeris visada gindavo į vikingų pasaulį panirusį, dažno ujamą Manfredą, tačiau mažam berniukui tai buvo per didelė atsakomybė, atsiliepusi tolesniems brolių santykiams. Kalbėjimas apie šeimos ryšį, vaikystėje patirtas traumas, prisiminimų galią, gebėjimą atleisti yra labai asmeniškas ir transformuojantis.

Galbūt režisieriaus išskirtinumas tas, kad kiekvienas pusantros valandos kino seansas atitinka asmeninės terapijos sesiją. Žiūrovas, žvelgdamas į ekraną, gali atpažinti pačias keisčiausias fantazijas, stoti akistaton su tamsiąja savo puse ir prisiminimais iš praeities. Nesvarbu, ar tai susiję su vaikystėje patirta netektimi, smurtu, traumuojančiais įvykiais, ar kvailystėmis ir šėlionėmis, kurioms nėra vietos civilizuotoje visuomenėje. Juodojo humoro prisotinti Jenseno filmai – paslaptinga triušio ola, į kurią ilindęs gali pamiršti apie tikrovę ir jos suvaržymus. Filmo pabaiga – netikėta ne tik žiūrintiesiems, bet ir patiems filmo personažams – dramatiškai ir intensyviai prasidėjusi, Danijos kino chuligano Jenseno sukurta istorija nurimsta kaip miškas po vasaros liūties, fone taikiai skambant „The Beatles“.