Paskutinėmis savaitėmis viso pasaulio „Šiurpiojo Rokio šou“ (The Rocky Horror Picture Show) gerbėjai atidavė duoklę aktoriaus ir kultinės kino ikonos Timo Curry’io gyvenimui bei kūrybai. Jis mirė būdamas 80-ies savo namuose Los Andžele.

Curry’is daugybei filmų suteikė išskirtinės charizmos, energijos ir teatrališko polėkio. Tarp jų – „Anė“ (Annie, 1982), „Užuomina“ (Clue, 1985), „Legenda“ (Legend, 1985) bei „Vienas namuose 2. Pasiklydęs Niujorke“ (Home Alone 2: Lost in New York, 1992).

Augusieji dešimtajame XX a. dešimtmetyje gali Timą prisiminti ir kaip žudiką, kandžiomis replikomis besišvaistantį klouną Penivaisą Stepheno Kingo romano „Tas“ (It, 1990) ekranizacijoje. Aktorius taip pat dažnai pasirodydavo Brodvėjaus ir Londono Vest Endo scenose, vaidino daugybėje spektaklių, tarp jų – „Amadėjuje“ (Amadeus, 1979) bei „Spamalot“ (2005).

Nors įspūdinga Curry’io karjera truko beveik šešis dešimtmečius, labiausiai jis išgarsėjo savo 1975 m. kino debiutu – daktaro Frenko N. Furtero vaidmeniu filme „Šiurpiojo Rokio šou“. Tai šelmiškas, kerintis aukštakulniais ir korsetu pasidabinęs pamišėlis mokslininkas, vieną lemtingą audringą naktį suviliojantis padoruolius Bradą ir Dženet (vaidina Barry’is Bostwickas ir Susana Sarandon).

Išgirdus šio aktoriaus vardą, man prieš akis visad iškyla būtent pastarasis jo įkūnytas personažas. Kaip ir kelioms ankstesnėms kartoms, savotiška tradicija tapo drauge traukti daktaro Frenko N. Furtero dainą „Sweet Transvestite“ per vidurnakčio „Šiurpiojo Rokio šou“ seansus. Vėliau filmas padarė didelę įtaką mano akademiniam ir profesiniam gyvenimui.

Vis dėlto, po žinios apie Curry’io mirtį apmąstydama visą jo karjeros mastą, darkart supratau, kokią svarbią vietą mano gyvenime užėmė net mažiau žinomi šio artisto vaidmenys.

Daugybė Timo Curry’io veidų

Vaikus neretai užburia dikensiškos istorijos apie našlaičius; mano atveju šią anksti užgimusią maniją galutinai įtvirtino „Anė“. Dar viena mano silpnybė buvo raganos bei magija, tad visus, ieškančius devintojo dešimtmečio nostalgijos dozės, nusiųsčiau pažiūrėti Curry’io muzikinio numerio iš filmo „Blogiausia ragana“ (The Worst Witch, 1986), kuriame jis vaidina didįjį burtininką.

Būtent su pastaraisiais personažais jaučiau stipriausią ryšį, tačiau skaitant ilgą Timo vaidmenų sąrašą būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų išsprūsta žodžiai: „O, tai irgi buvo jis?“

Curry’is įgarsino ne vieno mano nuolat žiūrėto animacinio filmo bei serialo herojus, tarp jų – „Paparčių daubos. Paskutinio atogrąžų miško“ (FernGully: The Last Rainforest, 1992) ir „Pašėlusių Tornberių“ (The Wild Thornberrys, 1998–2004). Nepadoraus humoro kupinoje siaubo parodijoje „Pats baisiausias filmas 2“ (Scary Movie 2, 2001) aktorius žaismingai pasišaipė iš „Šiurpiojo Rokio šou“ jam pelnytos šlovės; septintoje klasėje šį filmą per nakvynę su draugais žiūrėjome paslapčia. O „Užuomina“ ir „Vienas namuose 2. Pasiklydęs Niujorke“ sykį kitą padėjo prastumti laiką prižiūrint vaikus.

Tai, jog iš pradžių kai kuriuose iš šių vaidmenų Timo neatpažinau, anaiptol nereiškia, kad jis buvo neįsimintinas. Priešingai – tai liudija artisto gebėjimą visiškai pasinerti į personažus ir juose pranykti.

Iš vaikystės beveik neprisimenu paties Curry’io – nei aktoriaus, nei žmogaus, tačiau puikiai prisimenu, kaip mane gąsdino filmo „Tas“ Penivaisas ir kaip džiūgavau našlaitei Anei pergudravus piktadario Rūsterio Henigano pinkles. 

Menas panirti

Curry’is siekdavo visiškai susilieti su savo vaidinamu veikėju. 2025 m. memuaruose „Vagabond“ jis su susižavėjimu rašė apie kolegą aktorių Alecą Guinnessą, kuris vaidmenims ruošdavosi įsikūnydamas į personažą – vaikščiodavo judriomis gatvėmis ir stengdavosi likti neatpažintas.

Timui vaidyba reiškė pranykimą arba slėpimąsi visų akyse. Ši būsena galėjo atrodyti prieštaringa, tačiau prieštaringumą aktorius laikė viena pamatinių ir įdomiausių žmogaus prigimties ypatybių.

Vaidyba jam leido tyrinėti tokias kontradikcijas ir mėginti suprasti paradoksaliausias žmogiškų jausmų puses. Memuaruose Curry’is rašė: „Profesinėje veikloje susižavėjimas prieštaromis mane vedė prie sudėtingų personažų arba skatino suteikti jiems dar daugiau kompleksiškumo bei niuansų.“

„Priversti tamsą žėrėti“

Aktorius dažnai įkūnydavo piktadarius ir antagonistus – piktavalius, kuriems iš pirmo žvilgsnio sunku linkėti sėkmės, nors jie ir būdavo kerintys bei charizmatiški. Net niekšingiausiems savo herojams Timas sąmoningai įkvėpdavo žaismingumo, procesą ir jo tikslą įvardydamas kaip „priversti tamsą žėrėti“.

Norą su empatija pažvelgti net į pačius atgrasiausius veikėjus galima kildinti iš sudėtingiausių ir skaudžiausių Curry’io vaikystės patirčių.

Pokario Anglijoje „nuobodžiu ir keistu laiku“ kukliomis sąlygomis augęs aktorius bei jo vyresnioji sesuo Judy neteko tėvo, kai berniukui tebuvo vienuolika ar dvylika. Savo motiną Timas apibūdino kaip emociškai atšiaurią ir itin nepastovios nuotaikos. Vėliau šiuos bruožus sūnus siejo su jos pačios vaikystėje patirta nepriežiūra.

Memuaruose Timas nevengia kalbėti apie ankstyvųjų patirčių sukeltą skausmą. Menininko atvirumas, kuklumas bei pažeidžiamumas jo paliktai kūrybai suteikia dar daugiau gelmės.

Be to, kai kurių svarbiausių savo vaidybos technikų ištakas Curry’is siejo su motina. Dažni jos įniršio protrūkiai jam tapo tikra emocinės raiškos meistriškumo mokykla – šiomis patirtimis vyras vėliau rėmėsi kurdamas personažus. 

Nuo bažnyčios chorų iki „Šiurpiojo Rokio šou“

Memuaruose aktorius taip pat apmąsto savo jaunystę bei karjeros pradžią. Jis save apibūdina kaip neįprastą lakios vaizduotės vaiką, meilę dainavimui ir scenai atradusį bažnyčios choruose. Mokantis internatinėje mokykloje, vaidyba tapo pasitenkinimą teikiančiu bei protą žadinančiu atokvėpiu nuo dažnai vienišos, atskirties kupinos kasdienybės.

Be to, Timas pasakoja apie teatro ir literatūros studijas Birmingamo universitete bei vėlesnį žengimą į Londono teatro sceną. Sėkmė ne visada ateidavo lengvai, todėl kelio pirmyn jis ieškojo atkakliai, dažnai versdamasis, kaip išmanydamas.

Viena įsimintiniausių istorijų – apie pirmąją svarbią atranką į originalų Londono miuziklo „Plaukai“ (Hair) pastatymą. Curry’is prisimena, kaip, neturėdamas reikiamos profesinės kvalifikacijos bei patirties, pamelavo turįs ir vieną, ir kitą. Tiesai išaiškėjus, jis jau buvo spėjęs sužavėti atrankos režisierius, atlikdamas miuziklo „Vestsaido istorija“ (West Side Story) dainą „Cool“.

Per „Plaukus“ užsimezgusi pažintis su „Šiurpiojo Rokio šou“ kūrėju Richardu O’Brienu galiausiai atvedė aktorių į novatorišką 1973 m. scenos pastatymą Londone.

Frenko N. Furtero personažui Timas suteikė kūrybinio polėkio, neabejotino kempo teatrališkumo [kempas – sąmoningai perdėtas estetikos bei elgesio stilius, dažnai pasižymintis ironija ir žaismingumu, – red. past.] ir queer potekstėmis paženklinto seksualumo. To pakako, kad režisierius Jimas Sharmanas 1975 m. kino ekranizacijoje neįsivaizduotų jokio kito šiam vaidmeniui tinkamo aktoriaus, nors dėl jo varžėsi net tokios žvaigždės kaip Mickas Jaggeris.

„Šiurpiojo Rokio šou“ iki šiol yra viena dažniausiai pasaulyje rodomų kino juostų, o pagrindinis Curry’io vaidmuo neabejotinai nulėmė neblėstantį kūrinio populiarumą ir tvirtą kultinio filmo statusą.

Dėl galingo balso bei įelektrinančios energijos Timui Curry’iui tikrai negresia nugrimzti į užmarštį. Jis ir toliau išdidžiai žingsniuoja viso pasaulio vidurnakčio seansų ekranuose, suteikdamas tamsai taip reikalingo „žėrėjimo“. 

Apie autorę:

Amy Anderson – Viktorijos universiteto meno istorijos ir vizualinių studijų doktorantė, tyrinėjanti nebylųjį vesterną bei alternatyvias kino analizės formas.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-09-11