„Mes mėgstame pakrapštyti atvirą nervą. Nevengiame nepatogių temų, asmeninių, visuomenės, istorinių traumų. Nebijome šiek tiek apsinuoginti, eiti gilyn, o ne praslysti paviršiumi“, – dabartinio lietuvių kino ypatumus vardija prodiuserė Marija Razgutė.

Beveik dvidešimtmetį kino rinkoje dirbanti profesionalė savo akimis stebėjo atgyjantį Lietuvos kiną ir augo kartu su juo. Šiuo metu „M-films“ vadovę M. Razgutę galima vadinti viena aktyviausiai veikiančių prodiuserių šalyje: kasmet žiūrovams pristato bent po vieną, o kartais ir keletą premjerų.

Aplink save ji subūrė žinomiausius jaunosios kartos Lietuvos režisierius: Mariją Kavtaradzę, Karolį Kaupinį, Andrių Blaževičių, Vytautą Katkų. Tai vienintelė lietuvė, kurios du atstovaujami režisieriai laimėjo itin reikšmingo JAV kino festivalio „Sundance“ prizus (M. Kavtaradze už „Tu man nieko neprimeni“ (2023) ir A. Blaževičius už „Skyrybos karo metu“ (2026).

Įvertinimų lentynos pildosi ir gimtinėje. Neseniai vykusiuose Nacionaliniuose kino apdovanojimuose M. Razgutės prodiusuojamų filmų kūrėjai į viršų kėlė net penkias „Sidabrines gerves“. Už kūrinį „Svečias“ V. Katkus apdovanotas geriausio režisieriaus, o su M. Kavtaradze geriausio scenarijaus kategorijose, „Svečias“ tapo ir Metų geriausiu vaidybiniu filmu. K. Kaupinio „Badautojų nameliui“ „Sidabrinės gervės“ atskrido už geriausią grimo dailininkės (Jurgita Globytė) ir geriausią kostiumų dailininkės (Monika Vėbraitė) darbą.

M. Razgutė užima itin svarbias pareigas Europos kino akademijos taryboje, kur jau antrąją kadenciją yra Baltijos šalių atstovė.

Pasikalbėjome apie vis garsėjančius komplimentus, Lietuvos kino proveržį, prodiuserio veiklos poeziją ir prozą, tikėjimą ir pasitikėjimą režisieriais bei siekį kurti filmus, kurie inspiruoja pokyčius visuomenėje.

Susitinkame po Tavo viešnagės Kanuose. Ką apie mūsų kiną kalbėjo kolegos iš užsienio, tarptautinių festivalių atstovai, prodiuseriai, platintojai?

Į Kanus važiuoju kasmet, bet tiek susižavėjimo ir nuostabos dar nebuvau mačiusi. Kelis kartus sulaukiau klausimo: „Kas ten pas jus vyksta?“ Apie mus šneka prodiuseriai, pardavimų agentai, festivalių programų autoriai. Džiugu, kad tokia maža šalis, neturinti nė trijų milijonų gyventojų, sulaukia tiek dėmesio. Programų sudarytoja iš Italijos prasitarė, kad ten nėra tiek režisierių kiek Lietuvoje, kurie taip dažnai patektų į įvairius „A“ klasės festivalius. O Italija – didesnė, turtingesnė šalis, kad ir kokiais pjūviais lygintume.

Prie pasiekimų, įvertinimų priprantama. Kartais naudinga atsitraukti, pasižiūrėti iš šono. Šį kartą galima sakyti: „Sureikšminkim. Mes maži, bet talentingi ir galingi.“ Kalbu ne apie kelis, o apie dešimtis režisierių, nors ir nenorėčiau to vadinti banga.

Atsiranda vis naujų talentų, jie papildo jau esamų, žinomesnių ratą. Vieni ateina, kiti prityla, paskui vėl grįžta. Tokia sveika apykaita. Ta pati situacija ir su prodiuseriais. Kadaise buvau jaunoji, o dabar, žiūrėk, jau gal ir vidurinė karta.

Karjerą pradėjai prieš aštuoniolika metų. Kaip per tą laiką keitėsi Lietuvos kinas?

Sunkus klausimas. Dabar esame gana sklandžiai, organiškai veikianti ekosistema. Šis žodis man patinka labiau nei „industrija“. Kai pasirinkau prodiusavimo kelią, dar neturėjome Lietuvos kino centro – šios srities reikalais rūpinosi vos keli Kultūros ministerijos darbuotojai. Aktyviau veikė pavienės prodiuserinės įmonės, o dabar jos – neatsiejama ekosistemos dalis. Sparčiai auga kino talentų bendruomenė, sėk­mingus rezultatus rodo festivaliai, platintojai, daugybė renginių, edukacijų. Be to, režisierių kursas buvo renkamas kas ketverius metus, dabar – kas dvejus.

Praeityje pasitaikydavo metų, kai neišeidavo nė vienas lietuviškas filmas. Jei per metus pasirodydavo bent du, tai jau buvo pasiekimas. Komercinis kinas taip pat tik formavosi, pirmasis didelį ažiotažą sukėlęs darbas – „Tadas Blinda. Pradžia“ – pasirodė tik 2011 m. Lietuviškų filmų buvo laukiama lyg Kalėdų, visi ateidavo kaip į didžiausią šventę. Dabar nespėji nueiti į visas premjeras, renkiesi pagal žanrą, skonį ar net kraujo grupę (juokiasi).

Spalį visuomenę pasieks A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“, kuris „Sundance“ festivalyje įvertintas už geriausią režisūrą. Žiūriu į kino teatrų tinklelį: kas savaitę ar dvi – po lietuvišką premjerą. Tuo reikėtų pasidžiaugti: juk konkurencija skatina progresą, iš kiekybės atsiranda kokybė. Talentų buvo ir anksčiau, tik trūko sąlygų taip skleistis, kaip dabar.

Prisiminus 2011 m., kai pirmą kartą nuvykau į Kanus, ima juokas. Mes neturėjome savo erdvės, glausdavomės, kur pavykdavo. Atvažiuoji, pasisveikini ir eini pasivaikščioti į kitų šalių paviljonus, organizuoji susitikimus. Jautiesi lyg be namų. Dabar Lietuva turi savo paviljoną.

Kokius ryškiausius gimtosios šalies filmų bruožus išskirtum? Ko juose ieško žmonės?

Manau, dabartiniam lietuviškam kinui apibūdinti puikiai tinka frazeologizmas „atviro nervo krapštymas“. Mėgstame truputį padraskyti ten, kur gelia. Tai gali būti ir socialinė kritika, ir visos kartos nuoskauda. Gebame užčiuopti universalią temą, kuri būtų nepatogi ir stipriai surezonuotų. Daug kas atkreipia dėmesį į gebėjimą originalią kino kalbą suderinti su žiūroviškumu.

Man atrodo, filmuose žmonės ieško ne tik pramogos: norisi ir stipresnį jausmą išgyventi, ir ašarą nubraukti, o gal ir kokią žaizdą paglostyti, surasti atsakymą į ilgai ramybės neduodantį klausimą, paneigti išankstines nuostatas. Galbūt tikimės, kad gyvenime nedarysime tų klaidų, kurias matėme ekrane.

Iš tokių apibūdinimų atrodo, kad mūsiškių kūrybą tematiškai galima sieti su skandinavais.

Mes skiriamės nuo Šiaurės šalių, nes ten iki nervo nekrapšto. Mieliau aplenks tai, kas nejauku, išvengs, gal pasijuoks. Akis Kaurismäkis, Rubenas Östlundas apvilks viską ironija, pasuks į socialinę kritiką, bet nusigręš nuo stipresnius impulsus sukeliančios temos.

Nenoras lįsti giliau – kultūrinis skirtumas. Prodiuserė iš Norvegijos pasakojo, kad jų šalyje net yra atskiras terminas (å legge lokk på noe) tam, kai skaudžią problemą apeini lanku. Ir aš žinau, ką noriu pasakyti, ir tu žinai, bet abu suprantame, kad nekalbėsime apie tai.

Esi viena Lietuvos prodiuserių, kurios filmai rodomi JAV kino teatruose. Ten pretenduoja šimtai, tūkstančiai kūrinių. Kaip to pasiekti?

Patikslinsiu, kad patekti į Europos kino teatrus ne ką lengviau. Dažniau tai išimtis, o ne taisyklė. Kanuose buvo pranešta, kad veiklą nutraukia du platintojai, kurių pagrindinė rinka – Europa. Šiuo metu jaučiama recesija: filmų perkama mažiau, o konkurencija labai didelė. Anksčiau vertinimai nebuvo tokie kategoriški – jei užsidarydavo vienos durys, atsiverdavo kitos, o dabar arba gauni viską, arba keliauji tuščiomis.

JAV rinka pasižymi keliais svarbiais aspektais. M. Kavtaradze’ės „Tu man nieko neprimeni“ ir A. Blaževičiaus „Skyrybos karo metu“ „Sundance“ laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą. Platintojams šis festivalis – žiūroviško arthouse filmo ženklas. Tai kūriniai, kuriuos gali leisti tiesiai į kino teatrus. Yra daugybė puikių filmų, kurie skirti tik festivaliams, o žiūroviškumas leidžia atverti komercinių kino teatrų sales.

Patekti į JAV rinką – lyg ateiti į banką ir prašyti paskolos. Jie vertina tavo kredito istoriją. Jeigu jos nėra, sako, šiek tiek luktelkim. Pardavimo agentai nenori dirbti su režisieriais, kurie išgarsėjo vienu filmu. Jeigu antras bus pastebėtas, tuomet jie susidomės.

Agentai stebi viską, ką darai, netgi ir kitų tavo atstovaujamų režisierių darbus, jų premjeras festivaliuose, finansinius rezultatus Lietuvos kino teatruose, ankstesnius platintojus. Patirtis kalba daugiau negu žodžiai, visi nori patikimumo, stabilumo.

M. Kavtaradze į „Sundance“ keliavo su antruoju filmu. Pirmasis, „Išgyventi vasarą“, pelnė apdovanojimų, tuomet užmezgėme stiprių partnerysčių. Dabar JAV bus rodomas ir A. Blaževičiaus filmas. Agentai jau žinojo apie ankstesnę mūsų sėkmę, tad žiūrėjo palankiau.

Ar jau žinai, ko reikia norint laimėti „Sundance“?

Netikiu sėkmės kokteiliais ar mišiniais. Viskas prasideda nuo istorijos, kurią pasakoji, net jei atrodo, kad visos temos jau aptartos. Pavyzdžiui, jau matytą šeimos dramą, skyrybų istoriją gali perkelti į kitą kontekstą, laikmetį, sukurti netikėtas aplinkybes, originalius veikėjus, ir atsiskleis naujų pavidalų.

Nuojauta sakė, kad jau galima reflektuoti plataus masto invazijos į Ukrainą temą, tad pasaulį išvydo „Skyrybos karo metu“. Tačiau trūkinėjanti šeimos santykių linija įtaigi ir be konkretaus konteksto. Karas čia atspindi mūsų kasdienybės foną. Šio filmo reikia dabar, ne po penkiolikos metų, kai jau žinosime kur kas daugiau, galėsime daryti kitas išvadas.

„Tu man nieko neprimeni“ tema lyg ir tradicinė – romantinė drama, poros gyvenimas, tačiau čia atsiranda netikėtų faktorių, tokių kaip aseksualumas, savęs paieškos, o iš to kyla intymaus gyvenimo ir suderinamumo klausimai. Netikėtas požiūris į meilę ir romantiką sudomino kritikus ir šiltų jausmų pasiilgusius žiūrovus.

Kas Tave pastūmėjo prodiusavimo link?

Mokiausi Klaipėdoje, tuo metu nė nebuvau girdėjusi apie šią profesiją. Studijuodama Vilniuje susiradau su kinu susijusių draugų. Vienas jų kaip tik kūrė studentišką filmą, padėjau jį prodiusuoti ir pasijaučiau esanti savo vietoje. Tuo metu Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete buvau bebaigianti vadybą. Vėliau Dailės akademijoje įgijau kultūros politikos ir vadybos magistro diplomą – tai jau buvo arčiau prodiuserės veiklos, bet pravertė ir ankstesnių studijų žinios.

Visada mėgau literatūrą, žavėjausi tekstu. Vizualieji menai irgi traukė, patiko domėtis, nagrinėti, kaip jie gimsta. Man pasirodė, kad kinas sujungia šias sritis. O įsitraukusi į kūrybinį procesą pajutau, kad jis tiesiog įsiurbia.

Man didžiausia kino magija – kad tekstas vėliau virsta vaizdu. Ši transformacija yra labai kūrybiškas ir turiningas procesas. Su kiekvienu filmu pasineri į atskirą pasaulį. Tai nelengva, bet beprotiškai įdomu.

Papasakok, kaip ieškoma talentų ir pasirenkama, su kuo dirbti.

Turi besąlygiškai tikėti ir pasitikėti žmonėmis. Svarbu ir charakterio suderinamumas. Žinau, kad yra talentingų žmonių, su kuriais negalėčiau dirbti, nes mes tiesiog nesusikalbėtume: gal kas nors erzintų, pernelyg skirtingai žiūrėtume į darbą, filmo kūrimo procesą.

Ketveri ar penkeri metai – ilgas laiko tarpas, per kurį būna visko: ir kūrybinių kryžkelių, ir iššūkių dėl finansavimo, ir filmavimo metu atsirandančių kalnų bei pakalnių. Pasitaiko momentų, kai atrodo, kad pasaulis griūva. Sudvejoji, ar teisingu keliu einame. Tačiau kai primeni sau, kad dirbi su žmonėmis, kuriais tiki, net ir akligatvius priimi kaip natūralią proceso dalį, iš kurio anksčiau ar vėliau pajudėsi į priekį.

Ryšiai su režisieriais užsimezga tarsi savaime, darbo pokalbių nebūna. Pavyzdžiui, su A. Blaževičiumi esame pažįstami labai seniai. Sakiau jam: „Jeigu imsiesi naujo trumpametražio filmo, norėčiau prisijungti.“ Po kurio laiko jis ir kreipėsi. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, atvedęs prie pirmojo mano prodiusuoto ilgametražio filmo „Šventasis“ (2016).

Ar galėtum apibūdinti prodiuserio ir režisieriaus santykį?

Vadinu tai partneryste: dvi asmenybės sujungia skirtingus gebėjimus, kad pasiektų bendrą tikslą.

Režisierius laikau bičiuliais, o mūsų santykius geriausiai apibūdina žodis „pagarba“. Labai vertinu asmeninę erdvę – tiek savo, tiek jų. Artimas ryšys darbe padeda, bet turi likti ir privatumo, kad nesijaustum pažeidžiamas, turėtum saugią zoną. Žinau, kad bet kada galiu jiems paskambinti, net ir be rimtos priežasties, tiesiog norėdama padiskutuoti apie filmą, pasikalbėti apie gyvenimą ar drauge išgerti kavos.

Esu laiminga dirbdama su keturiais ar penkiais režisieriais ir to tikrai pakanka. Vis dar galima išlaikyti gana artimą ryšį. Jeigu jų bus dvidešimt, matysiesi ir kalbėsi kartą per metus ir santykis labai pasikeis.

Koks yra prodiuserio darbas? Kiek jame poezijos, o kiek – biurokratijos ir prozos?

Dažnai sakau, kad žinau, ką veiksiu artimiausius penkerius metus, bet nenutuokiu, ką darysiu šiandien. Ilguoju laikotarpiu turi susidėlioti tikslią strategiją, o trumpuoju nutinka daug pokyčių, privalai būti jiems atviras. Susiplanuoji dieną, bet dažnai viskas apvirsta aukštyn kojomis. Esminis tikslas – išrutulioti filmą nuo vieno sakinio iki pusantros ar dviejų valandų audiovizualinio kūrinio. Dviese su režisieriumi to nepadarysi. Turi burti ir nuolat plėsti komandą, ieškoti finansavimo. Kitaip tariant, suvaldyti projektą trimatėje laiko, erdvės ir finansų erdvėje.

Vieną darbą vystai, kitą filmuoji, trečias post­produkcijoje, ketvirtas keliauja po festivalius – ir visiems reikia skirti dėmesio. Neturiu didelės įmonės – su manimi darbuojasi Brigita Beniušytė ir Morta Verbickaitė. Nuolat tenka vertinti savo galimybes, kad išvengtume kraštutinumų – nesėdėtume be darbo, bet ir neišsektume fiziškai.

Koks etapas kūrybos procese Tau sudėtingiausias?

Visur kyla savų iššūkių. Vystant scenarijų galima kliautis intuicija, patirtimi, loginiu mąstymu. Tačiau anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai reikia brėžti liniją: viskas, metas eiti į gamybą. Šis sprendimas priimamas su komanda. Bet kad ir kaip pasitiki galutiniu sprendimu, filmo kūrimas vis tiek primena šokį tamsoje.

Kažkas yra pasakęs, kad lošti kazino nėra taip rizikinga, kaip kurti filmus: dirbi ketverius metus, o tada atsiduodi festivalių loterijai.

Mes dirbame jausmų versle: žmonės tikisi, kad sukelsime jiems džiaugsmą, šypseną arba išspausime ašaras. Tačiau nutinka, kad žiūrovų nesujaudiname, ir niekas nežino, ko pritrūko. Gali turėti 17 mln. eurų biudžetą, pasikviesti Tildą Swinton, o Kanai, Venecija ir Berlynas pasakys: „Ne.“

Leisdamas filmą į kino teatrus nežinai, kokia bus politinė situacija, visuomenės nuotaikos. Gal vėl užklups pandemija ir penkeri kūrybos metai išgaruos, nieko neliks. Taigi, reikia nebijoti rizikos, nežinomybės ir neapibrėžtumo. Jei priimsi tokias žaidimo taisykles, galbūt rasi ramybę.

Ar prodiuseriai režisieriams brėžia ribą, kiek laiko dirbti prie filmo normalu? Finansai juk kažkada baigiasi.

Ribų kūrybai nėra. Svarbesnis klausimas – kaip ilgai sugebėsi finansuoti procesą, kiek laiko pavyks surasti papildomų lėšų projekto vystymui, tobulinimui, tyrimams. Būna atvejų, kai viskas stringa rašant scenarijų, tad taip ir nepasieki taško, kur galėtum pasakyti: „Mes pasiruošę keliauti į gamybą.“

Pasaulinėje praktikoje įprasta, kad vienas iš penkių ar šešių projektų taip ir neišvysta dienos šviesos. Lietuvoje tai labai reti atvejai. Mūsų šalis maža, finansavimas nedidelis, negali eksperimentuoti, todėl dar kurdamas scenarijų atlieki namų darbus, visus įmanomus testus ir apklausas.

Kaip rasti motyvacijos keliauti pirmyn, jei viskas užtrunka ketverius, penkerius metus?

Pradėjusi naują projektą, visuomet mąstau ne apie rezultatus, ambicijas ir lūkesčius, bet apie filmu sukuriamą pokytį: kartais vienam žmogui, kartais – grupei. Jei pasiseka, išjudini diskusijai didesnę visuomenės dalį.

Kai kurie darbai, pavyzdžiui, K. Kaupinio „Badautojų namelis“, privertė atsigręžti į praeitį ir paieškoti atsakymų, kur buvome 1990-aisiais ir kur esame dabar. Atrodytų, laikotarpis kitas, bet atmosfera panaši. Menas tampa pretekstu kalbėti apie tai, kaip jaučiasi visuomenė dabar ir kaip ji prisimena praėjusį laikotarpį. Man norisi prisidėti prie gerovės kūrimo, skatinti brandžiau mąstyti ir reflektuoti mūsų istoriją. Filmas gali tikrai daug ką pajudinti.

Premjerose galima pamatyti daugelį kolegų. Labiau konkuruojate ar palaikote vieni kitus?

Mes suprantame, kad Lietuvoje finansavimo ištekliai riboti, tad esame priversti konkuruoti. Tai natūrali verslo dalis, bet kartu – sveikos ekosistemos ženklas. Kartais daugiau lėšų gauna vieni, kartais – kiti. Jeigu šalyje būtų vienas ar du prodiuseriai, sukurtų vieną ar du filmus per metus, grįžtume dvidešimt metų atgal ir dingtume iš pasaulio kino žemėlapio.

Konkurencija veda į priekį. Visi norime į „A“ klasės festivalį, surinkti didesnį žiūrovų skaičių. Tai verčia pasitempti. Prodiuseriai bendrauja, dalijasi patarimais, ateina į kolegų premjeras. Puikiai žinau, kiek daug jėgų reikalauja filmo kūrimas, todėl labai gerbiu šios profesijos atstovus. Be to, kiekvienas lietuviškas filmas, patekęs į prestižinius kino festivalius, kitiems prodiuseriams atveria duris plačiau. Tai visos šalies reprezentacija.