Savame krašte pranašu nebūsi. Ne pirmąsyk prisimenu šią biblinę tiesą, pasauliniuose meno šaltiniuose atradusi lietuvį kūrėją – pripažintą ir žiniasklaidos aptariamą Vakaruose, o mūsuose niekam nežinomą. Dažniausiai „nematomi“ būna tylūs, galerijų neatstovaujami autoriai. Keista, bet šįsyk taip nutiko dėl kitų priežasčių: menininkas pats buvo nusprendęs, kad jam karjeros, populiarumo bei kolekcininkų Lietuvoje ir nereikia. Geroji žinia: mes visi turime teisę keisti savo nuomonę. Todėl tikrai nudžiugau, sužinojusi, kad per porą dešimtmečių jau spėjęs padirbėti ir išgarsėti Anglijoje, Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje ir kitur, paslaptingasis AspenCrow sugrįžo į Lietuvą. Pasirodo, nepranokstamas hiperrealistinių skulptūrų, performanso ir provokacijų meistras Edgaras Aškelovičius jau daugiau nei penkerius metus su šeima gyvena gimtajame Vilniuje, o nuo šio rudens jo kūrybą po savo skliautais priglaus „Contour Art“ galerija.

„Kaip apie jį sužinojai?“ – juokiamės abi su galerijos įkūrėja Vilma, viena kitai uždavusios tą patį klausimą. Mums sutarus dėl pokalbio naujoje parodų erdvėje, galerininkė perspėja, kad Edgaras toks mažakalbis, toks kuklus, jog ji neįsivaizduoja, kaip man pavyks išpešti nors žodį. Tačiau vos prasidėjus pašnekesiui, menininkas pats ima pasakoti apie savo pradžių pradžią, man dar nespėjus paklausti. Tik vėliau, iš mūsų ilgo, tiršto, spalvingo pokalbio atrinkdama jo mintis, gyvenimo ir kūrybos faktus, suprantu, kokia svarbi toji pradžia jo charakterio ir meninių idėjų iškodavimui. Nuo jos ir pradėkime.

KAI MOKI TIK PIEŠTI

Edgarui iš vaikystės ryškiausiai įstrigo lego kaladėlės, posovietiniu laikotarpiu lavina plūstelėjusios į mūsų parduotuves. Lego jam atrodė vienintelė tobulybė aplinkoje, kurioje niekas nebuvo tobula. Būtent perfekcionistiškai išbaigtos detalės paliko stiprų įspūdį. Prisimena save nuolat piešiantį. „Tėvai sako, kad pradėjau piešti penkerių, bet man atrodo, septynerių. Pamenu, nukopijavau automobilio variklį – vienas prie vieno. Jie labai nustebo: šaunuolis! Pirmąkart išgirdau tokį pagyrimą. Nuo to laiko jie vis kartojo: mūsų vaikas menininkas. Aš vis piešiau ir piešiau, ir tėvams tai patiko – ramiai sėdėjau, niekam netrukdžiau. Kai kiti berniukai tampydavo mergaites už kasų ar lakstydavo po kiemą, aš sėdėdavau su pieštuku rankoje.“

Mokslai Vilniaus rusų mokykloje jam sekėsi prastai: užuot ėjęs į pamokas, mieliau tuo metu važinėdavosi riedlente. Jis demonstratyviai priešinosi sistemai – pankavo, ieškojo saviraiškos, kėlė sau klausimą: „Kodėl aš kitoks?“ „Vienintelis vaikščiojau su skiautere – juodu irokėzu, – atvirauja Edgaras. – Keturiolikos metų, kai gimė sesė, man prasidėjo „savarankiškas“ gyvenimas. Ko tik su draugais nedarėm: svaiginomės įvairiausiais būdais. Laimei, dar buvau per jaunas, kad galutinai įklimpčiau, todėl vienu metu tiesiog nuo kvaišalų atsiribojau. Klasiokai niekada manęs nesuprato. Kodėl atrodau kitaip, kodėl mano charakteris toks? Manęs nedomino tai, kuo jie žavėjosi – nereikėjo visų tų dolčė-gabanų. Buvau kaip kaulas gerklėj.“

Piešimas Edgarui tapo ne tik įpročiu, bet ir galimybe būti savimi. Jis nesureikšmina gabumų, nes santykį su daile nulėmė visai kitas dalykas – pirmas tėvų pagyrimas. Vienas žodis – „šaunuolis“ – sutelkė visą vaiko dėmesį į tai, ką jis darė geriausiai. Nors galėjo pasukti į architektūrą ar į muziką, būtent menas tapo jo pašaukimu.

Iš tiesų, baigęs mokyklą Edgaras nežinojo, kur stoti, pasirinko Vilniaus dailės akademiją. „Galvojau: piešti jau moku, ko dar galėčiau pasimokyti? Kažko gilesnio, konceptualesnio. Apie meną neturėjau žalio supratimo, nes augau paprastoje, visiškai su kūryba nesusijusioje šeimoje. Nusprendžiau pabandyti skulptūrą. Atrodė, kad tiesiog išmoksiu daryti paminklus.“

Paauglystėje lankęs Justino Vienožinskio dailės mokyklą, daug ir noriai piešęs, jis be vargo išlaikė stojamuosius egzaminus – buvo vienas iš dvylikos atrinktųjų. Tiesą sakant, iš trylikos. Nutiko netikėta istorija, tik ji ne apie talentą – apie empatiją. Paskelbus egzaminų rezultatus paaiškėjo, kad Edgaras penktas sąraše. Prisimena tokį, anot jo, „ikonišką vaizdelį“ – ant Užupio tilto verkiančią merginą. Jiedu susipažino besiruošdami stojamiesiems. Ši be galo troško studijuoti, bet priimtųjų sąraše liko pirma už brūkšnio. Tuomet vaikinas pagalvojo: jeigu jis neįstos, tėvas, sovietmečiu tarnavęs desantininkų pajėgose, vis tiek išsiųs į specialiuosius dalinius, tad nusprendė atsisakyti savo vietos jos naudai. Grįžęs pas egzaminuotojus pareiškė, jog traukiasi, užleisdamas vietą merginai, kurios motyvacija mokytis didžiausia iš visų. Šie išvarė galantišką drąsuolį iš kabineto, bet po keliolikos minučių paskelbė, kad priimami abu.

Įstojęs į akademiją, Edgaras greitai susidūrė su iššūkiais – pirmą pusmetį atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Atsivėrė naujas, iki tol nepatirtas pasaulis – šiuolaikinis menas. Ne tik lipdyba, bet ir instaliacijos, kinetiniai objektai, performansai. „Man tai buvo kaip branduolinis sprogimas, – prisimena jis. – Pagalvojau: nieko sau, čia visiškai kita dimensija! Per daugiau nei dvejus studijų metus jau buvau pasiekęs gana reikšmingų laimėjimų ir dėstytojų įvertintas, bet vienu metu suvokiau, kad mes tik kartojame savo mokytojus – viską darome tvarkingai, tačiau lyg išmuštruoti kopijuojame jų septyniasdešimtųjų metų stilių. Man tai buvo neįdomu, negalėjau savęs atrasti.“ Tuo metu pasitaikė proga pagal „Erasmus“ programą studijuoti užsienyje. Edgaras norėjo vykti į Italiją, bet dėstytojai patarė rinktis Angliją. Birmingame susipažino su universiteto rektoriumi, kuriam patiko jo darbai. Portfelis jau buvo gausus, ypač kinetinių projektų – eksperimentų su kubais: jie šokinėjo, riedėjo, reagavo į šviesą. Tie objektai buvo netikėti, gyvi, įdomūs jam pačiam net ir šiandien. Edgarui pasiūlė baigti studijas Anglijoje, ir jis paliko Vilniaus dailės akademiją – menų bakalauro diplomą įgijo Birmingamo universitete.

MIZARU IR KITOS EMIGRACIJOS PAMOKOS

Studijuodamas užsienyje Edgaras pajuto tikrą atokvėpį – laisvę būti savimi, išsivaduoti iš tėvų ir akademijos varžtų. Tai tapo lūžio tašku: jis ėmė ieškoti savo kūrybinės krypties. „Atsipalaidavau. Galėjau truputį pakvailioti. Galvojau: ką aš moku? Kuo išsiskiriu iš kitų? Paišau gerai, bet taip piešia milijonai. Hiperrealizmu užsiima daug kas, bet tikrų jo meistrų – vos keli, ant rankos pirštų suskaičiuosi. Tuo metu ant bangos buvo Banksy, ir man kilo mintis – o kas, jei haipą ištraukčiau į gatvę, sujungčiau su gatvės menu? Galerijos snobiškos – neatrašinėjo, niekam nieko nereikėjo, o aš jaučiausi toks ypatingas (juokiasi), bet nematomas. Nusprendžiau, kad man jų nereikia. Eisiu į gatvę ir pats darysiu street art’ą.“

Taip prasidėjo menininko kelias, kupinas ne tik kūrybinių iššūkių ar provokacijų, bet ir absurdiškų publikos interpretacijų. Pirmoji Edgaro hiperrealistinė skulptūra – „Mizaru“ – rėmėsi japonų alegorija „Trys išmintingos beždžionės“, simbolizuojančia maksimą „Nematyti, negirdėti ir nekalbėti blogio“. Natūralaus dydžio beždžionės figūra buvo pastatyta prie universiteto rektoriaus kabineto durų. Vietoj ramaus aptarimo ji išprovokavo kaltinimus rasizmu ir dar bala žino kuo – kai kurie įsižeidė dėl baltais dažais ištep­liotos Didžiosios Britanijos vėliavos. Paradoksalu, nes Edgaro tikslas buvo priešingas: priminti, kad vis labiau globalėjančiame pasaulyje kaip niekad svarbu saugoti kultūrines tradicijas, gerbti savo šaknis ir atsakingai žvelgti į ateitį.

„Šiuo darbu norėjau pasakyti, kad ir aš pats esu ta beždžionė, – prisimena Edgaras. – Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, išvykau į Angliją studijuoti. Dienomis mokiausi, vakarais dirbau barmenu, bendravau su kitais emigrantais. Tame regione anglai apie mus žinojo tik tiek: lietuviai vagia pelenines. Iš tuometės realybės, kurios dalimi pats buvau, ir gimė mintis sukurti Mizaru – „Nematau blogio“. Visi mano darbai kyla iš manęs. Nesityčioju – taip save jaučiu. Jau tada buvo galima numanyti, kad masinė migracija taps prob­lema. Dabartinė Europos situacija tą patvirtina.

Man buvo įdomu pamatyti, kaip veikia ekonomika, politika, kaip sukasi šis mechanizmas, – pasakoja Edgaras. – O žmonės į pokyčius reagavo kaip į šokiruojantį turinį, nes imigracija labai greitai pasiekė perdozavimo ribą. Mane patį ištiko šokas: lig tol nebuvau matęs tiek daug įvairių žmonių, Lietuva atrodė lyg kaimas. Vakaruose patyriau, kaip skirtingos tautos sugyvena kartu. Supratau, kad kultūra keičiasi, istorija taip pat, bet tai yra natūralu. Iš tos patirties ir gimė pirmasis mano darbas.

Į Angliją išvažiavau lyg koks žiurkėnas, – šypteli jis. – Namuose man viskas atrodė blogai: pilka, nyku, nepatiko nei auklėjimas, nei mokykla, jaučiau daug negatyvo. Birmingame iš pradžių juokiausi iš to, kaip jie kuria meną: pripurškia makroflekso su pabarstukais, o dėstytojas priėjęs giria: puikiai! Tada maniau, kad pakliuvau į kokią ligoninę, nes visi tik purškia ir dažo. Atrodė – visiškas absurdas. Akademijoje mane mokė konceptualumo: kiekviena detalė turi būti apgalvota, viskas švaru, aišku arba sąmoningai palikta nesuprantamai, – pasakoja Edgaras. – Tas perfekcionizmas manyje įsišaknijo dar Lietuvoje, ir jo atsisakyti nesiruošiau. Vis dėlto siekiau laisvės, norėjau daugiau spalvų. Tačiau lig šiol su savimi kariauju – spalvos man sunkiai paklūsta: vos pabandau jas įterpti, pats save kaip menininką imu naikinti.“

Universiteto kolegas stebėjęs su ironija Edgaras netrukus suvokė, kad taip yra ugdomas laisvas žmogus – nuo mokyklos iki studijų suteikiant pagrindą, bet paliekant erdvės savarankiškumui. Lyginant su lietuviška studijų patirtimi, skirtumas buvo akivaizdus. Tai lyg važiavimas dviračiu: išmokoma laikyti pusiausvyrą, o ne paliekama be kontrolės riedėti nuo kalno. Taip pat, kaip žaidžiant lego kaladėlėmis; galima ne tik surinkti konkretų objektą pagal instrukciją, bet ir eksperimentuoti, kuriant ką nors naujo. Anglijoje laisvė iš pirmo žvilgsnio priminė chao­są. Tačiau greitai suprato, kad tokia aplinka yra kūrybiškai produktyvi – ji skatina analizuoti, atpažinti tendencijas, galimas kryptis. Siekdamas atsiriboti nuo septyniasdešimtųjų meninės inercijos, jis rado naują kelią: iš vidinio konflikto, pykčio ir ambicijų gimė Edgaro hiperrealizmas – kaip gatvės meno forma.

VALKATAUJANTI KARALIENĖ

Smalsumo vedamam menininkui pirmieji provokatyvūs darbai buvo visiška nežinomybė: ko tikėtis, kaip reaguos publika. Svarstė apie galerijas: visi trokšta eksponuotis „dėžutėse“, jam iš pradžių atrodė, kad ir pats to nori. Tačiau savęs paklausęs, kas jam iš tiesų svarbiausia, suprato – ryšys su žmonėmis. Edgarui visad buvo sunku kalbėti, todėl kūryba tapo puikia komunikavimo priemone. Iš pradžių jis jautėsi „pagavęs žvaigždę“ – manė galįs kitus mokyti, kaip jiems mąstyti. Ilgainiui suprato, kad bendraujant svarbiau dalintis. Taip menas jam padėjo su savo auditorija užmegzti tikrą dialogą, kuris tęsiasi iki šiol.

„Begging Queen“ (2010) – viena skandalingiausių Edgaro hiperrealistinių skulptūrų. Tai buvo studijų baigiamasis darbas, ir jis pasirodė ne galerijos erdvėje, o tiesiog gatvėje. Skulptūra vaizdavo besišypsančią, elgetaujančią karalienę Elžbietą II. Būtent šis kontrastas ir išprovokavo daugybę reakcijų. Pats Edgaras pripažįsta, kad jam buvo svarbus ne oficialių institucijų, o paprastų žmonių atsakas: „Aš nė nesusimąsčiau, kaip sureaguos karališkoji šeima, – sako menininkas. – Daug įdomiau stebėti praeivius. Atsisėsdavau netoliese ant suoliuko ir žiūrėdavau, kaip mano menas komunikuoja su žiūrovais. Tai buvo tarsi galerija po atviru dangumi, o joje – toks eksponatas, kad iš pradžių sunku suprasti, jog tai menas.“ Net jei karalienės aplinka ir pasirinko tylėti, Birmingamo gatvės skulptūros veikiausiai nepražiopsojo.

Viena kurioziškiausių istorijų nutiko, kai skulptūrą pastebėjo vietinė benamė. Pamaniusi, kad konkurentė užėmė jos įprastą vietą, ėmė bartis, reikšti pretenzijas. „Skulptūra sėdi ir šypsosi, o ji nesupranta – pamojavo pirštu ir nuėjo“, – pasakoja Edgaras. Tačiau po kelių minučių moteris grįžo jau su dviem policininkais. Nustebę pareigūnai greitai perprato situaciją: palietę skulptūrą įsitikino, kad tai negyvas objektas. Pasijuokė ir liepė moteriai nusiraminti. O ši vis dar negalėjo patikėti: „Juk ji man sakė, kad niekur neis!“

Publikos reakcijos buvo įvairios. Vieni praeiviai šaipėsi, kiti skulptūrą spardė, bandė apgadinti. Todėl menininkas ją eksponuodavo tik trumpomis valandomis. Per vieną tokią sesiją Edgaras suskaičiavo „uždarbį“: Karalienė per valandą surinkdavo apie penkis svarus išmaldos – daugiau, nei jis pats gaudavo dirbdamas barmenu.

Menininkui pasirodė reikšminga, jog skulptūra kėlė žiūrovų agresiją. Ji nebuvo tik provokacija – veikiau visuomenės būsenos atspindys. „Tas pyktis nukreiptas ne tiek prieš valdžią, kiek prieš visą sistemą, – svarsto Edgaras. – Mes visgi esame eksbeždžionės: būdami grupėje ir žinodami, kad už savo veiksmus nenukentėsim, darome visokias nesąmones.“

„Begging Queen“ tapo ne tik šokiruojančiu, bet ir tiksliu gatvės veidrodžiu, autoriaus sociologiniu komentaru apie migraciją, 2008-ųjų ekonominę krizę ir visuomenės požiūrį į elgetavimą. Tuo metu Edgarą ypač glumino kontrastai: valkatos, slampinėjantys su naujausiais aifonais ir prašantys pinigų. Jis pats jautėsi turįs rankas ir kojas, norą dirbti, kurti, duoti naudos visuomenei, bet sistema veikė taip, jog, nepaisant sunkaus darbo ir mokamų mokesčių, negalėjo sau leisti beveik nieko. Atrodė paradoksalu – tie, kurie prašė išmaldos, gyveno geriau nei jis. Tas neteisingumo jausmas, sumišęs su nepasitenkinimu, susikoncentravo šioje skulptūroje. Edgaras pripažįsta, kad nesėkmės, pyktis, vidiniai lūžiai skatino kurti. Tačiau būtent tai ir buvo stipri varomoji jėga.

DREBULĖ IR VARNA

Pirmoji publikacija apie Edgaro skulptūrą „Beg­ging Queen“ nelauktai jam pasiūlė pseudonimą. Tuo metu menininkas dar buvo minimas tikruoju vardu. Sekdamas internete, kaip straipsniai apie jo kūrinį plinta po pasaulį, vieną vakarą aptiko tekstą, dabar jau nebepamena kur – Japonijoje ar Kinijoje. Jame greta hieroglifais parašytos jo pavardės skliaustuose buvo pridėtas keistas žodis – „Aspencrow“. „Perskaičiau ir nustebau: koks dar Aspencrow? – šypteli Edgaras. – Pasirodo, mano vardą jie savaip interpretavo hieroglifais, o verčiant atgal į anglų kalbą išėjo šis vardas. Tuo metu kaip tik jaučiau, kad reikia pseudonimo: komentatoriai apie mano meną kalbėjo mažiau nei apie mane patį, visiems rūpėjo, kas aš toks. Taip gimė AspenCrow. Patiko dviguba reikšmė: aspen – drebulė, o crow – varna. Abu man artimi.“

Taip netikėtai ir natūraliai menininkas nusprendė atsisakyti savo senojo vardo, nors Edgaro Aškelovičiaus pavardė šiuolaikinio meno pasaulyje jau buvo žinoma. Įdomu, kad per visus savo egzilio metus jis išsaugojo gimtos šalies tapatybę, prisistatydamas kaip menininkas iš Lietuvos. „Turiu lietuvišką pasą, mano protėvių istorija giliomis šaknimis įaugusi Vilniaus apylinkėse“, – dalinasi AspenCrow.

VENEROS, MEDŪZOS IR KITOS POPŽVAIGŽDĖS

Hiperrealistinės AspenCrow skulptūros, tokios kaip „MILF“, „Olympe“, „Riri“, „Icon“, neatsiejamos nuo garsių asmenybių. Trumpai jas apžvelkime.

„Icon“ (2011) – skulptūra, sukurta netrukus po netikėtos Amy Winehouse mirties. Apie tai menininkas sužinojo iš rytinių žinių. Vos prieš kelias savaites dainininkė koncertavo „Custard Factory“ Birmingame – visai šalia jo studijos. Karsto formos skulptūroje Amy vaizduojama skendinti gėlių jūroje. Tai primena ir laidotuvių ritualą, ir sceną, kurioje atlikėja įamžinta ne kaip praradimas, o kaip nemirtinga ikona. Stulbinančiai tikslus realizmas, susipynęs su tamsiojo popmeno estetika, sukuria įvaizdį, kuris tuo pat metu žavi, šiurpina ir provokuoja. Šis kūrinys – paminklas Amy ir visoms per anksti užgesusioms žvaigždėms.

„Olympe“ (2019) – tai trijų skirtingų epochų moterų veidų sintezė, prabylanti universalia meno kalba: Medūza, ilgai laikyta grėsmės įsikūnijimu, o šiandien feministiniame diskurse tapusi išvarymo, smurto ir moteriškos galios demonizavimo simboliu; Olympe de Gouges – XVIII a. prancūzų rašytoja, moterų teisių gynėja, kuri sumokėjo gyvybe už savo drąsą; ir šių laikų ikona – aktorė, manekenė Cara Delevingne, aktyvizmo, saviraiškos laisvės ir naujo moteriškumo balsas. Ši skulptūra jungia mitą, istoriją ir dabartį į vieną kūną – trapų ir galingą, pažeidžiamą ir nenugalimą. Neatsitiktinai „Olympe“ atsidūrė kino ekrane – Jameso Hutho filme „The New Toy“ (Le Nouveau Jouet, 2022), tarsi dar kartą paliudydama, kad menas ir gyvenimas nuolat susipina.

„Riri“ (2018) – drąsi popžvaigždės Rihannos interpretacija, ištapyta Jeano-Michelio Basquiato stiliumi. Skulptūros pavadinimas nėra atsitiktinis – tai atlikėjos pravardė, kurią vartoja jos gerbėjai ir artimi žmonės. Taip menininkas priartina dainininkę prie žiūrovo, atskleisdamas ne tik viešąjį, bet ir asmenišką jos veidą. Šiame kūrinyje popmuzikos ikonos atvaizdas susilieja su neono spalvų ekspresija, spontaniška grafičio linija ir urbanistiniu chaosu, būdingu Basquiatui. Skulptūra buvo pristatyta „Art Miami 2020“ – viename ryškiausių JAV šiuolaikinio meno renginių. „Riri“ liudija, kad popkultūros figūros gali tapti ne tik muzikos ar mados simboliais, bet ir meno kalbos dalimi – tarp protesto, stiliaus ir vizualinės poezijos.

„MILF“ (2019) – tai Kate Moss biustas, modelio, kurios išvaizda tapo ištisos epochos simboliu. Skulptūra sąmoningai fragmentuota: jos įtrūkiuose atpažįstame ir aptrupėjusių Antikos paminklų estetiką, ir šiuolaikinę kritiką, nukreiptą į moters kūno reprezentaciją masinėje kultūroje. Kūrinys jungia dvi ikonas – antikinę Milo Venerą, amžinąjį grožio etaloną, ir šiuolaikinės popžvaigždės įvaizdį, virtusį globalios vartotojiškos kultūros ženklu. Santrumpa MILF, kilusi iš pornografijos žargono ir skambanti kaip įžeidžianti etiketė, čia tampa ironijos ir įtampos šaltiniu – tarp estetinio tobulumo ir seksistinio vulgarumo. Kūrinys, eksponuotas Londone, „Opera Gallery“, dabar saugomas privačioje kolekcijoje. Jo provokuojanti žinutė skverbiasi į žiūrovo sąmonę, žadindama mūsų jautrumą: kur baigiasi estetika bei istorija ir kur prasideda moters kūno išnaudojimas?

Už AspenCrow kūrinių slypi konkrečios asmenybės – tai neišvengiamai kelia nepatogių klausimų dėl atvaizdo panaudos be pačių prototipų sutikimo. Ar menininkas tai daro sąmoningai provokuodamas, žinodamas, kad gali sulaukti pasipiktinimo? Kaip nusprendžia, kieno veidą ar figūrą įamžinti?

„Kai kuriuos personažus pasirinkdavau pats, nes taip tuo metu jaučiau, – sako Edgaras. – Pavyzdžiui, Conoras McGregoras. Jo gyvenimas labai panašus į mano: taip pat kilęs iš paprastos šeimos, jis suprato, kaip veikia sistema, ir išdrįso ją pergudrauti.“

Kiti Edgaro darbai gimė bendradarbiaujant su galerijomis. Taip buvo ir „MILF“ atveju: „Opera Gallery“ pasiūlė interpretuoti Kate Moss, ir aš sutikau. Mane labai domino moterų išnaudojimo tema: jos buvo eksploatuojamos šimtus metų, kaip anuomet šeimoje, taip dabar mados industrijoje. Modelis pasikeitė, bet pats principas išliko. Todėl norėjau parodyti santykį: manekenę, virtusią ikona ir kartu nelaisvą, nes skulptūroje įkalintas kūnas pjaustomas, karpomas kaip objektas. Tai tarsi Veneros atspindys naujame kontekste.“ Šią mintį papildo vizualinė užuomina į helėnų meną: idealių proporcijų skulptūros praranda tobulumą, kai yra sąmoningai deformuojamos.

ATLASAS KAIP ALTER EGO

Vienas ryškiausių, plačiausiai pasaulyje aptarinėjamų AspenCrow darbų – skulptūra „Atlas“ (2018), vaizduojanti kovotoją Conorą McGregorą, šiuolaikinį airių dievaitį, tautinio pasididžiavimo simbolį. Menininkas prisipažįsta, kad jame atpažino savo alter ego. „Kai McGregoras pradėjo kilti, susidomėjau jo istorija ir įžvelgiau daug panašumų su savo gyvenimu. Aišku, aš netapau milijardieriumi. Bet tikėjausi“, – juokiasi Edgaras.

Tiesą sakant, autorius net fiziškai panašus į savo herojų. Jis ir sūnų pavadino Konoru. McGregoras jam atrodė artimas – iš paprastų žmonių tarpo kilęs herojus, kuris suprato „žaidimo taisykles“ ir drąsiai peržengė jam primestas ribas. „Jis galėjo tapti santechniku ir dirbti su tėvu. Aš pats šešerius metus dirbau statybose su savuoju, mokėjau mūryti, statyti namus. Mes abu norėjome daugiau“, – prisimena jis.

Menininkui prireikė penkių mėnesių sukurti šią dvimetrinę šimto kilogramų svorio skulptūrą, remiantis vien tik kovotojo nuotraukomis. Figūrai panaudotas aukščiausios kokybės platininis silikonas ir marmuro milteliai, itin tikroviškos akys nulietos iš poliuretano dervos, o barzda suformuota iš tikrų plaukų.

AspenCrow padovanojo McGregorui skulptūrą trisdešimtojo gimtadienio proga. „Atlas“ atkeliavo į kovotojo namus Airijoje dieną prieš jo garsiąją dvikovą su Khabibu Nurmagomedovu, pasibaigusią airio pralaimėjimu.

Anot Edgaro, šis kūrinys jam svarbus ne tik dėl asmeninių paralelių su McGregoru, bet kaip platesnis simbolis. „Jaučiau jį kaip išsivadavusį iš aplinkybių vergijos žmogų, kuris susikūrė sau auditoriją ir visiškai pakeitė savo gyvenimą. Tai lyg Atlasas iš graikų mitų – priverstas laikyti pasaulio naštą ir laisvę patiriantis kovoje. Norėjau sukurti monumentą, kuriame būtų ne tik hiperrealizmas, bet ir nevaržoma mano paaug­lystės raiška – grafičio energija, paišymas ant sienų, jaunystės maištas. Galų gale McGregoras tapo ir mano atspindžiu“, – sako menininkas.

Prieš pasiekdama adresatą, skulptūra pirmiausia buvo eksponuota Londone grupinėje parodoje. Reakcijų netrūko – apie darbą kalbėjo tiek publika, tiek meno pasaulis. „Tikrai nemažai žmonių įvertino. Kiek pamenu, net Damienas Hirstas sureagavo – kažkurioje TV laidoje ar interviu apie McGregorą pasakė, kad tai ne menas. Man tokie komentarai įdomūs – vadinasi, darbas paliko pėdsaką“, – pasakoja jis.

DU PILOTAI GALVOJE

Vienas jautriausių Edgaro darbų – pradėta, bet taip ir nepabaigta skulptūra „Naive“ (2022), kurioje menininkas bandė atkurti save aštuonerių metų. „Tai savotiškas autoportretas, išaugęs iš vaikystės patirčių , įkūnijantis naivųjį, vaikišką mane. Mano galvoje tarsi gyvena du pilotai: vienas yra dominuojantis, tikrovėje dėl visko turintis kovoti, o kitas – smalsus vaikas, norintis draugauti, bendrauti ir kurti. Tas berniukas turbūt užsiliko manyje, o šis skulptūrinis įsikūnijimas leido jam gyventi toliau“, – pasakoja Edgaras.

„Naive“ kelia sudėtingus klausimus: ar kada nors žmogus pats netaps technologijų ištek­liumi? Esame naudotojai ar tik objektai, kuriais naudojamasi? Ar virtualybė gali tapti prieglobsčiu, o gal tai mūsų išnykimo forma? Vis gilesnis panirimas į simuliaciją – žingsnis į išsilaisvinimą ar kapituliaciją? „Naive“ serijos darbuose susitinka du menininko asmenybės poliai – vaikiškas smalsumas ir griežta gyvenimo logika, naivumas ir perfekcionizmas. O kartu tai – refleksija apie mūsų pačių santykį su simuliacija, tikrove ir tuo, kas laukia už jų ribos. Neatsitiktinai menininko bakalauro baigiamasis darbas buvo skirtas prancūzų filosofo Jeano Baudrillardʼo knygai „Simuliakrai ir simuliacija“ (Simulacra and Simulation, 1981). Idėjos apie realybės ir simuliacijos santykį itin ryškios Aspen­Crow kūryboje.

Mokykloje Edgaras vaidino lėlių teatre ir jam gerai sekėsi. Iš ten atkeliavo „Laboratorinė pelė“ (Lab Mouse, 2025) – menininko antrasis naivusis pilotas, pasitelkęs „peliuko“ įvaizdį, atvėrė naują Edgaro meno kryptį, peržengiančią jo ankstesnių taisyklių ir nuostatų ribas. Šis kūrinys tapo jo švelniosios, jautriosios pusės išraiška, priešpastatyta racionaliajam, griežtajam „aš“, ir įkvėpė sukurti visą figūrėlių seriją. Menininkas kuria nedidelius preciziškai nudailintus objektus, skirtus platesnei auditorijai, tačiau, jo teigimu, tik dideli darbai iš tiesų pradeda veikti kaip personažai. „Noriu erdviškai išreikšti savo idėjas. Tapyba man per plokščia – prisirišau prie trimačio objekto. Man reikia, kad kūrinį galėčiau apžiūrėti iš visų pusių“, – sako AspenCrow.

Įkvėptas poparto Edgaras pažymi, kaip pasaulinėje meno rinkoje Jeffas Koonsas gebėjo ryškiai atsiskleisti savo kūriniuose ir dėl to iki šiol išlieka vienu jo mėgiamiausių menininkų. Vis dėlto, kad ir kaip žavisi Koonso menu, orientuotu į išskirtinę, vadinamą blue-chip, auditoriją, jis labiau vertina amerikiečių menininko KAWS gebėjimą išlaikyti kokybę ir kartu suteikti galimybę vidurinės klasės žmonėms įsigyti bei kolekcionuoti meną. „KAWS parodė, kad menas nebūtinai turi būti tik blue-chipinis – skirtas išrinktiesiems. Jis atrado ryšį su paprastu žmogumi, vidurine klase. Mane tai patraukė – vaikiškas, sentimentalus pradas, kuris džiugina“, – sako AspenCrow.

DEIMANTINIS ŠUO

2016-aisiais, mirus legendiniam dainininkui Davidui Bowie, AspenCrow nusprendė dedikuoti jam skulptūrą. Idėja gimė ir iš geranoriškų paskatų: buvęs menininko agentas, didžiulis Bowie gerbėjas, užaugęs su jo muzika, be galo gedėjo, ir Edgarą tai išties sujaudino. „Supratau, kad norėčiau padaryti kažką tokio, kas jį paguostų“, – prisimena jis.

Menininkas rėmėsi Davido Bowie albumo „Diamond Dogs“ estetika, kurią perkėlė į hiperrealistinę formą. „Ten albume buvo nutapytas jaunas Bowie, aš padariau jį seną, realaus dydžio. Šis darbas – perėjimas nuo poparto prie tikrovės“, – sako jis.

Darbas gimė Vokietijoje, kur tuo metu gyveno Edgaras. Jis padovanojo skulptūrą buvusiam agentui. „Žinojau, kad bus labai dėkingas, ją visur vežiosis ir neparduos. Mes net padarėme mažą parodėlę Londone“, – prisimena AspenCrow.

Tačiau ši istorija pasisuko tragiškai – netrukus agentas paskambino su bloga žinia: skulptūra pradėjo gelsti, deformuotis. „Sakau – negali būti, atsiųsk nuotrauką. O ten Bowie pakeitęs spalvą – kone visai juodas. Tuo metu daug eksperimentavau, naudojau alternatyvią medžiagą iš kito tiekėjo. Kadangi dirbau be jokio finansavimo, norėjau sutaupyti, ir tai virto tragedija – sunyko visas darbas. Net silikoninės formos susiraitė“, – atvirauja Edgaras.

Tai reiškė ne tik prarastą kūrinį, bet ir didžiulius nuostolius – aibę laiko, pastangų ir pinigų. Vis dėlto išliko nuotraukos. Edgaras dar nori prie šio projekto grįžti: „Ketinu padaryti ne realaus dydžio kūną, o šuns dydžio figūrą su hiperrealistine galva. Kitaip sužaisti – sukurti mažesnį, bet taip pat reikšmingą darbą.“

BERANKIS ENDIS

Sugadinta Davido Bowie skulptūra – ne vienintelis tokio pobūdžio nutikimas menininko karjeroje.

Studijų metais Edgaras ėmėsi ambicingo kūrinio – hiperrealistinės Andy Warholo skulptūros („Andy Walking, Andy Tired, Andy Take a Little Snooze“, 2011). Tai buvo pirmasis menininko prisilietimas prie poparto estetikos – pagarbos ženklas Andy Warholui, vienam iš šio judėjimo pradininkų. Skulptūros pavadinimas pasiskolintas iš Davido Bowie dainos, o kūno poza – iš retos archyvinės Warholo nuotraukos, kuri suteikia kūriniui dokumentinio tikrumo. Warholo idėjos, energija ir vizualinė kalba vis dar pulsuoja šiandieninėje kultūroje. Pasitelkus poparto bei pankų estetiką (Punk’s not dead), gimė aiški žinutė: popartas nemirė.

Tuo metu pinigų kūrybai trūko, tad Edgarui teko parduoti iš Lietuvos atsivežtą automobilį. „Nebuvau visiškai be lėšų, bet vis tiek turėjau taupyti ir suktis, kad galėčiau įgyvendinti Warholo projektą“, – prisimena jis. Skulptūrą nupirko dar prieš oficialiai atidarant parodą Birmingame. „Tai buvo labai sentimentalus momentas. Pirmą kartą apsiverkiau, nes negalėjau patikėti, kad žmonės nori mano meno. Tuo metu suma atrodė įspūdinga – 10 tūkstančių svarų. Aišku, pusę pasiėmė galerija, bet vis tiek gavau 5 tūkstančius. Tai buvo lūžis – jau buvau priėjęs ribą, kai galvojau viską mesti“, – prisimena menininkas.

Darbą įsigijo protingas kolekcininkas, kuris tinkamai jį saugojo ir apdraudė. Po dvylikos metų Edgaras netikėtai sulaukė žinios: „Jis man parašė, kad nežino, ką daryti – Warholui nukrito rankos. Atsiunčia nuotraukas – siaubas! Pažvelgiau patyrusiu žvilgsniu ir pašiurpau nuo savo jaunystės „hiperrealizmo“. Ten juo nė nekvepia. Tuo metu dar tik augau, neturėjau tokių įgūdžių ir žinių, kokių turiu dabar.“

Tuo metu dar tik susipažindamas su medžiagomis, jis pasirinko trumpalaikį silikoną, skirtą specialiesiems efektams. Šįsyk, pasitaręs su kolekcininku, Edgaras gavo draudimo lėšų ir ėmėsi darbo iš naujo: nulipdė naują formą, sukūrė kitokią galvą, labiau atitinkančią jo padarytą personažo analizę. Tačiau užsakovui nepatiko. „Turėjau net tris Andy Warholo variantus: plonesnį, storesnį, bet galiausiai teko padaryti beveik identišką tam pirmajam, – pasakoja jis. – Išties kurio­zinė situacija: nors buvo pasiūlyta anatomiškai teisinga skulptūra, nepaisydamas mano patirties ir naujo žvilgsnio, kolekcininkas norėjo būtent to paties – per ilgus metus pamėgto Warholo, nulipdyto mano studentavimo metais.“

Paklaustas, kaip jam pavyksta pasiekti tokį tik­roviškumą – odos poras, plaukelius, subtiliausias detales, Edgaras šypsosi. Jis niekada nestudijavo specialiųjų efektų. „Internete žiūrėdavau, kas ką naudoja. Tuo metu, kai mokiausi, nebuvo beveik jokios informacijos, labai sunku ką nors atrasti. Žiūrėdavau dokumentinius filmus, kur nors trumpą sekundę pro menininko studiją praslenka kamera, sustabdydavau kadrą, stebėdavau medžiagas, įrankius. Taip po kruopelę kaupiau žinias.“ Šis kelias buvo ilgas ir brangus – aibė bandymų, klaidų, prarastų lėšų bei nervų. „Daug energijos ir santaupų iššvaistyta. Pinigus, kuriuos uždirbdavau, investuodavau į medžiagas. Daugiau nei dešimt metų nekeliavome, išvykdavome tik darbo reikalais, net ir į šiltus kraštus, neturėjome jokių klasikinių atostogų – gyvenome tam, kad aš kurčiau“, – sako Edgaras. Jis neslepia, kad viso to nebūtų pavykę be žmonos palaikymo: „Tai mano visiškas angelas. Mano gyvenimo moteris. Už viską esu Karinai be proto dėkingas.“

SUGRĮŽIMAS

Kurį laiką pagyvenę Vokietijoje, Edgaras su šeima svarstė, kur įsikurti. Galiausiai apsisprendė sugrįžti. „Jau galėjau iš savo kūrybos gyventi, į Lietuvą parvažiavome ne tik dėl to, kad tikėjomės mažesnių išlaidų – norėjome čia auginti savo vaikus. Aš čia gimiau, viskas artima. Labai patinka Trakai, kur teko darbuotis ir prie senų pastatų, ir su akmenimis; mėgstu Vilniaus senamiestį“, – sako menininkas.

Anot Edgaro, vis dėlto gyvenant Lietuvoje dirbti tarptautiniu mastu tapо gerokai sudėtingiau dėl pastebimos pasaulinės izoliacionizmo tendencijos. „Šiandien nestabiliame, sparčiai kintančiame pasaulyje daugeliui menininkų yra sunku. Be abejonės, jausčiausi daug užtikrinčiau Lietuvoje, jei man nereikėtų iš užsienio pirkti medžiagų už tris kartus didesnę kainą ir išleisti didelę dalį lėšų logistikai ir muitams“, – svarsto AspenCrow.

ŠIUOLAIKINĖ VERGOVĖ IR LAISVĖ

Edgaras atvirai pasakoja ir savo asmenines patirtis – apie griežtą auklėjimą, kuris slėgė, ir apie nepagrįstas dėstytojų abejones jo galimybėmis – tai tapo stimulu: „Kad ir kur pasisukdavau – vis gaudavau per galvą. Gal todėl, kad mane auklėjo kaip vergą, mano charakteris norėjo išsilaisvinti. Kartą mokytoja replikavo: tokiomis rankomis tik statybose dirbti. Mane tai labai suerzino. Pamenu tą frazę iki šiol. Myliu tai, ką darau. Net ir pasukęs į komercinį meną, vis tiek stengiuosi likti ištikimas sau – kuriu tai, kas mane jaudina, apie ką iš tikrųjų galvoju.“

Jis ne kartą yra sakęs, kad mes visi esame modernūs vergai – spaudžiami sistemų, normų ir aplinkybių. Būtent kūryba jam padėjo atsikratyti šio jausmo. „Norėjau būti laisvas žmogus, – sako jis. – O menas leido tai pajusti. Mano ambicijos, charakteris, jei tikėtume siela – ir ji, nenori suvaržymų. Kartais svarstau: jei turėčiau visišką laisvę, koks aš būčiau? Sunku numanyti, bet žinau, kas esu ir kuo tikiu.“

Paklaustas, ko reikia visiškai laisvei, Edgaras kalba apie žinojimą. Jam svarbu matyti pasaulį be propagandos, suprasti istorijos visumą – nuo molekulių iki alternatyvių tikrovių. Jo įsitikinimu, kuo daugiau žinių, tuo daugiau ramybės, nors kartu – ir naujų klausimų. Tą procesą jis lygina su gamta. „Kadangi netikiu į Dievą, ieškau faktų, naujų atradimų. Kaip gėlės stiebiasi link saulės norėdamos sužinoti, kas ten yra, taip ir aš. Noriu žinoti daugiau, giliau. Filosofiškai žiūriu į tai.“

Jo mintys dažnai nukrypsta į ateities scenarijus – technologijų raidą, visuomenės pokyčius, naujas normas. Edgaras svarsto, kad žmonija visada balansuoja tarp spaudimo ir laisvės, o tai galbūt ir yra kaitos faktorius. Reiškiniai, šiandien atrodantys pavojingi ar nepriimtini, vieną dieną gali tapti norma. „Gal po tūkstančio metų totalitarizmas bus visiškai įprastas? Gal atsisakysime sąvokų „moteris“ ir „vyras“, gyvensime virtualiuose pasauliuose? Kai kas bijo dirbtinio intelekto, o aš sakau – tai tik instrumentas. Kaip automobiliai: iš pradžių prieinami tik turtingiesiems, o dabar tapę visų kasdienybe.“

Kalbėdamas apie ateities perspektyvas menininkas nevengia provokuoti, tačiau išlieka optimistiškas. Jis tiki, kad revoliucijos ar krizės – pažangos variklis: „Vis tiek galvoju pozityviai. Viskas anksčiau ar vėliau išsilies – revoliucijomis ar kitaip – bet galiausiai žmonių naudai. Tie, kurie dabar galvoja, jog valdo pasaulį, klysta. Mes gyvename dabar ir tai vienintelis mūsų gyvenimas. Milijonai metų atvedė žmoniją į šią akimirką – štai, sėdim ir šnekamės kaip viena milžiniška šeima mažame burbuliuke. Gaila, kad mūsų žvėriškoji prigimtis negali apsieiti be karų, man dėl to labai bloga. Norėčiau, kad mūsų vaikai gyventų taikiai. O kartu džiaugiuosi, kad ateina nauja epocha – su dirbtiniu intelektu, su kvantiniais kompiuteriais. Galbūt revoliucija, o gal net evoliucija. Kaip būtų įdomu visa tai pamatyti!“

AR MENAS GYDO?

Vietoje vizitų pas psichologus Edgaras renkasi kūrybą – kaip galimybę tvarkytis su vidiniais konfliktais. Paklaustas, ar menas padėjo jam užsigydyti vaikystės ir studijų metų traumas, apmalšinti pyktį, šypteli: „Sunku pasakyti, nes nežinau kito „savęs“, kuris būtų sveikesnis, jei kažko nedarytų. Ar menas – išeitis? Nežinau. Atrodo, kad gydaisi, bet gali nugrimzti dar giliau. Tai nuolatinis žaidimas – tarp sveikimo ir rizikos pasiklysti savo paties labirintuose“, – sako jis.

Menininkas juokiasi, kad niekada nebuvo geras matematikas, tačiau pasaulį vis tiek mato kaip kombinacijų žaidimą. „Matematika yra visatos kalba. Menas man veikia taip pat: paprasčiau tariant, dėlioji spalvotus blokus, juos įvairiai kombinuoji ir įsiklausai į vidinių impulsų cheminę reakciją. Jeigu manęs paklaustų, kas yra įsitvirtinęs menininkas, atsakyčiau, kad tai ne tas, kurio vardas garsiau skamba, darbai geriau parduodami ar plačiau tiražuojami, o tas, kuris yra įkvėpimas pats sau. Pagalvojau, kokį žaidimą norėčiau žaisti savo gyvenime, kad galėčiau pasakyti – nepraleidau gyvenimo veltui. Kas tai galėtų būti? Atsakymas paprastas: menas. Net senatvėje galima fantazuoti, kurti ir taip išreikšti save. Tai ir yra mano buvimo prasmė.“