Kartą Lao Dzė, lipdydamas puodą, tuokart jį aplankiusiam ir prie darbų prisijungusiam Konfucijui tarė:
– Indo esmė – ertmėje!
Konfucijus rinko molio likučius ir mėgino sudaryti detalų puodo lipdymo planą.
– Ertmėje? – paklausė jis, pakėlęs antakį. – Ertmė yra chaosas, o chaosas – visko pradžia ir pabaiga. Tad argi ne aiški forma turėtų būti esmė?
Lao Dzė nusišypsojo, pamojavo moliu ištepta ranka ir pasakė:
– Mielas drauge, forma yra laikina. Bet ert­mė – tai vieta, kur gali paslėpti arbatos lapelius, laišką imperatoriui, o kai sunku širdžiai – visą gyvenimo prasmę. Nejaugi dar nesupratai? Viskas gyvenime sukasi apie tai, kas nematoma!
Konfucijus, suraukęs kaktą, pasiūlė viską išgryninti.
– Tai gal nubrėžkime aiškias ribas? Sukurkime taisykles, kaip tinkamai naudoti ertmę? Galbūt net suorganizuokime seminarą?
Lao Dzė tik nusijuokė:
– Taisyklės sunaikintų ertmės esmę. Pabandyk pritaikyti tvarką upei arba nuosekliai paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi iš stendapo pokštų. Nepavyks!
Konfucijus pabandė groti fleita, tačiau jos ert­mes buvo užkimšęs molis. Tuomet atėjo nušvitimas, kad esmės perteklius gali uždusinti grožį.

TARP TYLOS AKIMIRKŲ

Kitą rytą Lao Dzė ir Konfucijus, apsisiautę molio dulkių migla, sėdėjo prie lipdomo puodo. Šiandien puodas kitoks – ne tik arbatai ar vandeniui. Jie kūrė indą, kuris galėtų talpinti pasaulį, jo chaosą, filosofinius algoritmus ir tylą.
– Ertmėje – indo esmė! – vėl sušuko Lao Dzė, lyg prisimindamas vakar ištartus žodžius.
Konfucijus, įsisupęs į nepaprastai dailų chalatą, pasuko galvą.
– Ertmė chaotiška. Kaip galima sudėti bet ką netvarkingai? Kaip išmokyti žmones naudoti erdvę teisingai? Kur nubrėžti ribas?
– Ar vėjas paiso tvarkos, kai švilpia tarp namų, miškų ir kalnų? Ar jį stabdo instrukcijos? – paklausė Lao Dzė, o jo rankose sudžiūvęs molis skilo, tarsi pats norėtų tapti visumos fragmentu.
Konfucijus atsiduso:
– Visuomenė be saiko – griūva. Žmonės susipainioja. Kultūra – tai struktūra. Jei nėra taisyk­lių, nėra ir vertybių. Kaip kitaip suprasti, kas yra grožis?
– Grožis – tai, kas kyla iš ramybės. Grožis nėra forma, o erdvė tarp formų – tai, kas lieka, kai mes nustojame kalbėti, o žodžiai kažką reikšti, – atsakė Lao Dzė.
– Bet kaip mes galime išmokti šią tylą? Kaip ją užrašyti? Sukurti sistemą, pagal kurią žmonės galėtų suprasti, ką reiškia grožis? – paklausė Konfucijus, peiliuku lygindamas puodo kraštus.
– Taisyklės sunaikina tuštumos paslaptį. Tik tai, kas neturi ribų, gali būti gyva. Menas, kuris stengiasi būti tobulas, naikina pats save, – tarė Lao Dzė.
– Manoji fleita nebegroja, – tarstelėjo Konfucijus. – Galbūt todėl, kad kažkas į ją įdėjo per daug esmės?
– Tu teisus, – nusišypsojo Lao Dzė. – Kai stengiamės užpildyti viską, nebelieka vietos grožiui. Grožis gyvena tarp garsų, o ne pačiuose garsuose.
– Bet žmonėms reikia taisyklių. Svarbu žinoti, kaip elgtis, kaip kurti. Jei kiekvienas elgsis savaip, ar tai dar bus vadinama kultūra?
– Kultūra teka kaip upė. Jei ją apribosi – ji praras savo gyvybę. Ritualai yra lyg akmenys upės dugne – jie suteikia formą vandens srautui, bet jo nevaldo, – atitarė Lao Dzė.
– Ritualai saugo vertybes, – pratęsė Konfucijus, – be jų mes netenkame pamato.
– Pamatą turi žemė. Mes tik vaikštome, – Lao Dzė pirštu perbraukė per dar neišminkytą molį, palikdamas žymę, kurios niekas nepastebės.
– Tu sakai, kad pasaulis – tai kelias, dao. Bet ar ne geriau, jei tas kelias būtų pažymėtas rodyk­lėmis? – susimąstė Konfucijus.
– Kai eini pažymėtu keliu, matai tik ženklus, o ne žvaigždes.
– Ir vis dėlto, žmonėms reikia gairių. Mokymosi, pavyzdžio. Negalime tikėtis, kad visi savaime ras kelią.
– Galima vesti, bet nereikia tempti. Mokymasis vyksta tada, kai leidžiame sau nežinoti. Nežinojimas – tai pradžia. Tik tada įmanoma suvokti.
– Šiuolaikinis menas bando nežinoti visko ir sykiu būti madingas. Bet ar tai vis dar menas, jei nebėra sintaksės – formos, struktūros?
– Jis – menas, jei iš jo sklinda tylos kvapas. Jei pažadina klausimą, ne atsakymą. Jei leidžia sau būti nepažintam, – Lao Dzė pabandė švelninti situaciją.
– Tada ir mokymas turėtų keistis? Mažiau faktų, daugiau tylos?
– Tyla – kaip indo ertmė. Tu matai sienas, bet naudoji tuštumą, – nusišypsojo Lao Dzė, žiūrėdamas į naująjį puodą.
– Galbūt mes lipdome ne puodą, o klausimą? – pasiteiravo Konfucijus.
– Taip. O atsakymas visada bus šalia, – atatarė Lao Dzė.
Puodas susmenga, bet nė vienas neskuba taisyti. Jie sėdi tyloje, tarp daugybės ištartų žodžių. Dirba toliau.
Molis tyliai krinta nuo jų pirštų – ne kaip sprendimas, bet kaip užuomina, o gal atsakymas. Kaip nesibaigianti pokalbio tema. Kaip menas, kuris kvėpuoja tik tada, kai niekas jo nesistengia užbaigti.

SKAITMENINĖ TUŠTUMA

– Mokytojau, – tarė Konfucijus, kai saulė dar kybojo virš molio ir minčių, bet jau krypo vakarop, – kaip mums suprasti meno ateitį, kai teptuką keičia teorija, o kūrybą – dirbtinis intelektas?
Lao Dzė mostelėjo ranka hidroelektrinės link.
– Dao teka net ir pro laidus. Net elektroninė mintis – tik viena iš formų tuštumai pasireikšti.
– O kompiuterinis menas? – paklausė Konfucijus. – Jis kartais atima žmogaus rankos šilumą, širdies judesį.
– Galbūt tai – ne praradimas, o transformacija, – atsakė Lao Dzė. – Kai kurie dabar piešia akimis, o kai kurie – kodais. Ar ne tas pats, kaip tu sukuri aplinką, kurioje žmogus sustoja ir pradeda mąstyti?
– Tačiau ar tai autentiška? Ar kiborgas gali būti menininkas? Ar stimpanko žmogus – dar žmogus?
– Autentiškumas – tik kryptis. Net mašina gali būti laisva, jei nebijos klysti. O žmogus liks vergas, jei išsigąs nežinomybės.
– O kaip su absoliutu? Ar mene dar įmanomas grožis, gėris, teisingumas? Tai vis dar vertybės ar tik nostalgiški aidai?
– Grožis – kai kažkas viduje atsiveria. Gėris – kai neįskaudini tylos. Teisingumas – kai neprimeti savo pažiūrų pasauliui. Jei menas tai pasiekia, jis arčiau dao nei bet kuris manifestas ar koncepcija.
– O postmodernizmas? – niūriai sumurmėjo Konfucijus. – Jis viską pavertė ironija. Viskas tapo citata, nuoroda į nieką.
– Bet net ironija turi šaknis. Juk ir ciniškas žvilgsnis nori švelnumo. Tylą galima rasti tarp reklaminių devizų.
– Antropocenas. Ar menas turi teisę kalbėti apie planetą? Ne per vėlu?
– Menas yra planeta. Kai genties šamanas piešė bizoną – jis piešė pasaulio tvarką. Dabar, kai menininkas žymi tirpstančio ledyno paviršių, jis šaukia ne iš nevilties, bet iš būtinybės.
– O ką pasakytum apie paribių meną? Kalbu apie gentis, kuriančias ne muziejui, bet sau, kad egzistuotų, – nerimo Konfucijus.
– Tai yra tyriausias menas. Jis nemato savęs, net nežino, kad yra menas. Nelyg kvėpavimas. Jis neprašo leidimo būti. Ir todėl arčiau dao.
– Bet visa pasaulio kultūra dabar panašėja. Bienalė po bienalės – visur tie patys vardai, tos pačios temos. Ar tai ne grėsmė menui?
– Suvienodėjimas – tik paviršius. Upės paviršius atrodo ramus, bet po juo teka milijonai srovių, – tikino kolegą Lao Dzė.
– O socialinė kritika dar veikia mene? Ar nėra pernelyg triukšminga?
– Triukšmas taip pat reikalingas. Bet jei jis neveda į susitaikymą, tampa beprasmis. Kritika turi atverti erdvę, o ne ją užimti. Tada ji tampa kelio dalimi.
Lao Dzė nutyla. Po pauzės lėtai užduoda klausimą:
– Kaip tu galvoji, Konfucijau, ar menas turi būti laisvas?
– Laisvė – tai rizika. Bet be jos nėra vertės. Net teisingiausia forma be laisvės yra beprasmė. Menas turi rizikuoti ir būti nesuprastas. Tik tada jis tampa daugiau nei dekoracija.
– Tuomet mūsų puodas tebūna ne gražus, bet tuščias. Kad kas nors galėtų jame surasti ne tezes, bet argumentus, – šypteli Lao Dzė.
– Ir tegul kiekvienas, kas pažvelgs į jį, matys ne molį, o save, – pritaria Konfucijus.
Abu palieka puodą nebaigtą. Nes nebaigtas daiktas – tai dao.

KAI DAO SUTINKA LOGOSĄ

Jiems tylint, puodo šešėlis ant žemės keitėsi, lankstėsi, migravo – tarsi tekėtų laikas. Ir tada prabilo Lao Dzė:
– Ar žinai, drauge, kad kai kur žmonės šią tvarką vadino logosu?
– Logosu? – paklausė Konfucijus, švelniai apversdamas puodą. – Ar kalbi apie dėsnį, žodį, žinojimo esmę?
– Taip, tu teisus. Tačiau egzistuoja ne tik tai. Logosas – tai tvarka, kuri gimsta iš chaoso. Liniją galima nupiešti iš dulkių. Tu nori apibrėžti neįmanoma, aš – išsilaisvinti, mes susitinkame tarp dviejų molio puodo puselių. Kaip mintis, tapusi pasauliu.
– Tu sakai, kad šis molio indas – tai logoso atspindys?
– Jei jame telpa pasaulio prieštaros, jis yra logosas. Ne kaip dėsnis, bet kaip santykis.
– O jei šis logosas turi veidą, – svarstė Konfucijus, – ar jis neprimena Kristaus arba Alacho?
Lao Dzė susimąstė:
– Galbūt. Bet ar veidas turi reikšmę, kai akys žvelgia į vidų? Ne balsas, bet atodūsis. Galų gale – daugtaškis, pauzė tarp žodžių, iš kurios viskas gimsta.
– Dao ir logosas… – tyliai ištarė Konfucijus. – Galbūt mes kalbame apie tą patį, tik kitais žodžiais?
– O gal jie tik trukdo suprasti? – atsakė Lao Dzė, leisdamas abiejų nulipdytam puodui išslysti iš rankų ir suskilti.
– Prisimink Ai Weiwei, kuris tėškė į žemę dviejų tūkstančių metų senumo Han dinastijos urną. Šis artefaktas turėjo ne tik didelę materialinę, bet ir simbolinę bei kultūrinę vertę. Sąmoningai sulaužyti ikonišką formą – tai tarytum visos civilizacijos paveldo atsisakymas.
Taip pokalbį baigė Konfucijus.
Tylos skambesys tęsėsi ilgiau nei dūžio garsas.
Jie abu suprato – puodas buvo pilnas.