Su architekte Aya Voišnis susitikome jos ir Gedimino Kirdeikio kūrybinės studijos „Very Good Archi­tecture Company“ erdvėje Vilniuje, Naujamiestyje. Betono paviršių įrėmintoje erdvėje pasklidę mediniai baldai, augalai ir už didelio lango lėtai plaukiantis šeštadieninis praeivių srautas leido jaukiai dreifuoti tarp temų, kurios svarbios jiems ir man. Kalbėjomės apie architektūrą ir edukaciją, apie parodas ir muges, apie jausmus, kurie aplanko tyrinėjant plačius kūrybinius horizontus, besidriekiančius tarp Lietuvos, Švedijos ir Japonijos.

Kiote nusipirkote senovinį medinį miesto namą ir bandote prikelti jį antram gyvenimui, nors su Gediminu esate architektai ir galėtumėte suprojektuoti kažką nuo nulio. Ar tai nėra savotiškas architektūros kolekcionavimas?

Niekad nesusimąsčiau apie galimybę kolekcionuoti architektūrą. Pastatai – ganėtinai dideli objektai, kad juos kauptum. Į savo veiklą žiūrime labiau kaip į nuolatinį eksperimentavimą, bandymą veikti kuo plačiau – nuo edukacijos iki architektūrinės praktikos. Japoniją gal ir galima laikyti tokiu eksperimentu, savotiška kūrybine avantiūra.

Alainas de Bottonas yra architektūros kolekcininko pavyzdys. Jo projektas „Living Architecture“ skirtas kaip tik tam. O jums veikti plačiai norisi praktikos ar idėjų prasme?

Visaip. Net geografiškai. Projektavimas per atstumą – atskira įdomi tema. Kaip valdyti procesus būnant toli nuo jų? Architekto specialybė tiesiogiai susijusi su vieta ir žmogiškąja terpe, kurioje tu esi. Fizinis ir kultūrinis atstumas yra tikras iššūkis.

Mes dar iki Japonijos tuo pat metu dirbome dviejuose skirtinguose kontekstuose – čia ir Skandinavijoje. O Kiotas tarp jų įsiterpė kaip mūsų asmeninė aistra ir sielos projektas. Keliaudavome ten vieną kartą per metus, dabar lankysimės dažniau. Didelė darbo dalis ir toliau vyks nuotoliu. Mes kuriame dizainą, bet turime du vietinius specialistus, kurie padeda viską realizuoti, nes jų projektavimo ir statybų virtuvė yra visiškai kitokia, nei mes esame įpratę. Įdomi patirtis.

Įdomias patirtis irgi galima kolekcionuoti. Vieni žymi žemėlapyje aplankytas šalis, kiti užsirašo praskrendančių lėktuvų numerius ar kaupia pravažiuojančių traukinių nuotraukas.

Tuomet mes tikrai esame kolekcininkai. Turime tiek įvairių minčių, ką norėtume išbandyti! Skirtingų metodų ir scenarijų. Turbūt kaupiame ne architektūrinius kūnus, o eksperimentus ir kūrybines patirtis.

Pavyzdžiui, norėtume pastatyti savo studijos ekspozicijų erdvę: ne įrengti patalpas biuro darbų pavyzdžiams, o sukurti pastatą, kurio erdvės taptų eksponatu ir edukuotų visuomenę apie architektūrą. Leistų fiziškai pajusti, kad tai yra erdvių ir pojūčių režisūra. Mes mokame perskaityti tokius scenarijus, bet žmogus, kuris nėra architektas, dažnai mato tik išvaizdą ir vertina ją, o ne esmę. Jam sunku suprasti, kokį stiprų pojūtį gali kurti skirtingos erdvės, medžiagos, kompozicija, šviesa, kad pastatas atsiskleidžia jame judant, kad statiškas kūnas gali kurti dinamišką patirtį.

Kažkur kada nors atsiras labai geras pastatas kaip erdvinių galimybių, patirčių ir architektūrinių triukų paletė?

Ne kažkur, o Lietuvoje. Vieta jam jau numatyta, ji kelia šiokių tokių iššūkių, todėl galutinio projekto dar nėra. Bet galvose jis jau gimsta.

Vesitės ten užsakovus, kad pasakotumėte jiems apie architektūrą?

Taip. Apskritai edukacija yra didelė mūsų gyvenimo dalis. Gediminas galėtų daugiau apie tai papasakoti. Gediminai! Jis turbūt dirba su ausinėmis ir mūsų negirdi. Jis turi „YouTube“ kanalą. Tiksliau – du: vienas labiau techninis, apie skirtingas programas, kaip jomis naudotis, bet kartu pasakojantis ir šiek tiek apie architektūros filosofiją, mūsų požiūrį į architektūrą; o kitas dedikuotas būtent avantiūrai Japonijoje. Dar yra universitetas. Aš anksčiau dėsčiau Švedijoje, o jis vis dar ten dėsto. Paskaitų formatas gana tradicinis, bet temos, apie kurias pasakojame studentams, susijusios su šiuolaikine eksperimentine architektūra.

Apie eksperimentinius pastatus?

Apie procesus. Magistrantrai turi eksperimentuoti su metodais, žaidimo taisyklėmis. Pamatai, kokią netikėtą formą pagimdė vienas ar kitas bandymas, ir galvoji, koks pastatas čia galėtų būti, koks jo dydis, paskirtis. Pradedi dirbti nuo kito galo – dalį jaunų specialistų tai glumina, bet kartu ir išlaisvina nuo klišių.

Bakalaurantai dirba kiek kitaip, jie mokosi ieškoti problemos ir ją spręsti. Arba pasirenka vieną žodį – tarkim, tvarumas – ir atsispiria nuo jo: vanduo, vėjas, statika, dinamika. Tada nutinka įdomių dalykų. Vienas tokių keistesnių pavyzdžių buvo pripučiama palapinė, po kurią žmogus gali vaikščioti, bet ji turi antrą sluoksnį, kuriame gyvena uodai, mintantys žmogaus iškvėptu CO2. Taip vyksta žmogaus ir uodo simbiozė. Jie vienas kitam nekanda ir nepaliečia fiziškai, bet vienas kitam reikalingi.

Jau pačioje studijų pradžioje reikia suprojektuoti ne konkrečiai funkcijai skirtą pastatą, bet žaisti su tema, prob­lema, rasti metaforą?

Funkcija vis tiek yra. Tarkime, studentai turi galvoti apie tai, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinis muziejus, apie ką jis galėtų kalbėti lankytojui. Ar tai erdvė, kurioje tiesiog eksponuojami meno kūriniai? Greičiausiai ne.

Kas tau yra šiuolaikinis muziejus?

Bet koks dizaino objektas ar pastatas turi komunikuoti, kas jis toks. Turime suprasti, kam skirta erdvė, – tai ypač svarbu muziejuje. Kartu jis turi formuoti žmogų ar visuomenę. Jis tau diktuoja, kaip elgtis, kažkiek pateisina lūkesčius, kažkiek nustebina. Tai – patirtis, o ne tik sandėlis eksponatams laikyti.

Tau pačiai tenka dirbti su meno eksponavimu, parodų architektūra. Nuo ko tai prasidėjo?

Su „ArtVilnius“ dirbame jau gal dešimt metų. Tai nėra įprasta parodų architektūra. Reikia labai aiškiai atskirti parodą ir meno mugę, nes tai du labai skirtingi scenarijai. Augant renginiui, tas skirtumas ima jaustis dar stipriau.

Per laiką renginys greičiausiai keitėsi, o jūs tą kaitą matėte iš arti. Koks jis buvo prieš dešimt metų ir koks yra dabar?

Žvelgiant iš architektūrinės pusės, anksčiau turėjome daugiau laisvės eksperimentams su statybinėmis medžiagomis, bet erdvė buvo mažesnė. Didėjant plotams, turi daugiau dalykų optimizuoti, atsiranda standartiniai moduliai. Tarsi lego, iš kurio detalių lipdai miestą, skirtą daugybei su menu susijusių organizacijų. Mugių architektūra tuo ir įdomi, kad suburia labai daug dalyvių. Parodų architektūroje yra architektas, institucija ir kuratorius, o čia ne lipdai erdves, bet valdai procesus ir interesus.

Standartinėje parodoje architektai turi kur kas daugiau kontrolės ir ją mėgsta. Jie gali sugalvoti tam tikrą koncepciją ir ją suvaldyti iki visiškų detalių, turi prabangą apgalvoti etikečių spaudą greta eksponatų ir tuo pat metu kurti judėjimo scenarijų, erdvės kompoziciją arba žaisti su lankytoju intelektinį žaidimą, leidžiant jam spėlioti: ar erdvėje atsiradęs tarpas yra praėjimas, o gal vizualinis plyšys, per kurį nebūtina eiti, bet galima matyti tam tikrus akcentus, meno kūrinius.

Kai yra septyniasdešimt dalyvių, dėliojamas tinklelis, kuriami unifikuojantys moduliai, bet vis tiek renginys tampa dinamišku dariniu dėl dalyvių gausos. Atsiranda chaoso ir nežinomybės, kurią reikia įsileisti į kūrybinį procesą, vienur kontrolę išlaikyti, o kitur paleisti.

Paminėjai tinklelį, ir man iškart galvoje išniro japoniška architektūra, kurioje modulis – tam tikras atsikartojantis žingsnis – yra nepaprastai svarbus. Jis kyla ne iš sauso išskaičiavimo, bet iš vietos kultūros, filosofijos, pasaulio sampratos.

Ten visur taikomas tinklelis – nuo interjero detalių, namų iki miestų. Tai yra architektūra, kuri organiškai auga, aplimpa įvairiais keistais dariniais, bet lieka labai ritminga.

Kaip muzikoje.

Taip, taip, taip! Ritmas nebūtinai reiškia suvaržymą. Japonų architektūra – labai dinamiška, nors tam tikros proporcijos pasikartoja.

Viskas prasideda nuo tatamio kilimėlio ir nuvilnija iki miesto, rajono, didžiulių teritorijų. Galų gale sukimba į vientisą proporcijų sistemą.

Į dvi sistemas, nes Japonijoje yra du skirtingi žingsniai: vienoks jis mieste ir kitoks už miesto ribų. Tai įneša chaoso, kuris liudija apie jų praeitį – sprendimus, priimtus prieš šimtus metų, bet vis dar formuojančius supančią aplinką. Dėl imperatoriaus šeimos įtakos arba dėl konkurencijos tarp Kioto ir Tokijo ritmas kažkur pasikeičia, ir tą galima jausti šių dienų architektūroje.

Jei moki įžvelgti. Pavyzdžiui, mugės architektūroje galbūt atsiranda dalykų, turinčių savus kodus, architektūrinę kalbą, vidinę logiką, bet tai nebūtinai bado akis?

Būtų įdomu pažiūrėti į viską iš lankytojo perspektyvos: ką jis pajuto. Mes kaip architektai turime filtrą ir nori nenori pastebime amato detales. Nebegalime pamatyti erdvės šviežiu, nesugadintu žvilgsniu, galime tik įsivaizduoti, pasvajoti, kaip jausis lankytojas. Bet nebūtinai taip ir bus.

Apie ką dar pasvajojate? Po mugės galbūt kokia nedidelė paroda konkrečia tema būtų nauja patirtis?

Jeigu netyčia atsirastų proga, tai tikrai imčiausi parodos, skirtos japonų menui ar kultūrai. Tačiau kryptingai judame į tai, kas susiję su kūryba bendruomenei ir galbūt iš dalies su architektūros laikinumu, edukacija. Pavyzdžiui, šią vasarą daug galvojome apie Vilnių ir upes, apie tai, kaip maži dalykai gali pakeisti miesto potyrį – tai, kas lengvai atsiranda, o paskui dingsta, bet leidžia žmonėms kitaip pajusti miestą.

Regis, ir vėl jaučiu Japonijos architektūros įtaką, kurioje kaita yra neišvengiamas dalykas.

Dėl geografinės padėties ir nuolatinių gamtos išdaigų, žemės drebėjimų japonai architektūrą suvokia kaip visiškai laikiną. Turi įtakos ir asmeninės ambicijos, ir kitokia laiko samprata. Vakarai laiką skaičiuoja kitaip nei Rytai. Vieniems rūpi šimtmečiai, kitiems – akimirka. Mes įsivaizduojame, kad statome gyvenamąjį namą sau ir dar vaikams. Tada ima kaustyti baimė, kad padarysime klaidą, kuri liks labai ilgam.

Eksperimentuoti darosi sunkiau, kai slegia tokia našta. Juk pastatas nėra rūbas, kurį susidėvėjus lengvai pakeisi kitu.

Apskritai, Europos miestai gerokai labiau apriboti ir reglamentuoti, o Tokijas toks margas. Vizualinio triukšmo ten yra nemažai, bet daug ir kūrybinės energijos. Dideli kontrastai, kitokie masteliai. Chaosas ir tvarka. Žmogus pasąmoningai ieško darnos, kažko atpažįstamo. Tačiau nori ir nuostabos. Kai visiškai nėra taisyklių, jaučiamės truputį… nesaugiai. O kai jų atsiranda itin daug arba labai griežtų, apima nuobodulys.

Panašiai būna ir parodose.

Parodoje architektas kuria griaučius, bet jie yra tik fonas meno kūriniams atsiskleisti. Reikia pažaboti savo ego, ne visiems tai pavyksta. Esame tik tarpinė grandis, kuri padeda suvaldyti aplinką ir procesus.

Turime įdomių kūrėjų – parodų architektų, gebančių suderinti pagarbą turiniui su autorine architektūrine išraiška. Ona Lozuraitytė-Išorė ir Petras Išora-Lozuraitis, „IMPLMNT“, „Processoffice“, Sigita Simona Paplauskaitė, Gabrielė Černiavskaja ir kiti. Yra kultūrinių institucijų, kurios skiria nemažai dėmesio parodų architektūrai. Atrodo, kad tai puikus laukas kūrybai.

Taip. Tik daug architektų dirba prie projektų, kurių biudžetai kuklesni, nei turėtų būti. Nesakau, kad sąmata yra viskas, daug ką lemia kūrybingumas. Bet jeigu reikiamų lėšų tiesiog nėra, tuomet rezultatas irgi ne toks kokybiškas. Negerai, jei architektas turi ieškoti rėmėjų.

Galima ieškoti paramos arba imtis nestandartinių architektūrinių sprendimų.

Kartais tai tampa stiprybe. Keliaudama užsienyje dažnai lankiausi standartiniuose, bet solidžiuose muziejuose, jie stebino įrengimo kokybe, bet ne architektūros turiniu. Tarkime, Nacionalinės dailės galerijos (NDG) parodoje „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ buvo puikios architektūros, kurią sukūrė Petras ir Ona. Visa erdvė ir baldai taip puikiai pritaikyti tam, kas eksponuojama. Ar esu kitur mačiusi ką nors tokio lygio? Turbūt ne.

Pavyzdžiui, Louisiana. Puikus muziejaus pastatas su puikiais eksponatais, bet parodų architektūra – nieko ypatingo. Honkonge yra labai stiprus modernaus meno muziejus, tačiau ekspozicija pateikta labai tradiciškai. Savaime suprantama, kad nuolatinės parodos visada bus pristatomos daug statiškiau ir nuobodžiau, bet įrengtos kokybiškiau. O kintančios parodos architektą išlaisvina labiau. Šiuo metu Tokijuje vyksta kompiuterinio žaidimo „Death Stranding“ paroda. Menininkai, dirbę prie šio žaidimo, rodo savo eskizus, personažų skulptūras, atskleidžia kūrybos procesą. Lankytojai patenka į spalvų ir formų sūkurį. Viskas pateikta unikaliai.

Prisiminiau kitokį pavyzdį. Šią vasarą buvome D. T. Suzuki budizmo muziejuje, kuriame pats statinys yra ekspozicija. Visas pastatas skirtas meditacijai. Jame netradiciniu būdu išdėlioti eksponatai su aprašymais, o dėmesio centre yra erdvės, kuriose lankytojai gali prisėsti, apžiūrėti lange įrėmintą vaizdą. Grandinės, kuriomis teka vanduo, siauri šviesos plyšiai sukuria kone sak­ralius pojūčius – puikus pavyzdys, kaip reikia kalbėti architektūrine kalba.

Bet toks pastatas reikalauja daugiau resursų nei, pavyzdžiui, laikina paroda. O ką galima padaryti su mažu biudžetu?

Reikia kūrybingumo ir idėjų, kaip transformuoti erdvę. Iš labai pigių medžiagų gali padaryti daug įdomių dalykų. Kartais menkas biudžetas inspiruoja rasti tikrai netikėtų ir nestandartinių sprendimų, nenueiti lengviausiu keliu.

Gal stygiaus sąlygomis užauga kiečiausi architektai?

Visiškai sutinku. Viena iš kūrybingumo sąlygų, matyt, yra stoka.

Prisiminiau Valdą Ozarinską, kuris naudojo ready-made elementus ir daug metų kūrybiškai transformavo Šiuolaikinio meno centro erdves. Jis kūrė interjerus, kuriuose detalės iš statybinių prekių parduotuvės, sklandytuvo sparnas arba seno traktoriaus lempos tampa akcentais, prakalbinančiais tą vietą.

Tikrai taip. Bet turi rasti lankytoją, kuris tai supranta. Arba užsakovą. Parodose taip eksperimentuoti lengviau, nes tempas didelis ir jos laikinos. Bet net ir čia būna skaudu matyti, kad turime kūrybingų žmonių, kuriančių gerą architektūrą, kurios didelė visuomenės dalis net nepastebi, nemoka perskaityti. Vėl galima priminti, kokia svarbi yra edukacija, brandžios visuomenės kūrimas ir kalbėjimas apie estetiką, apie architektūrą, kad pamatę pigias medžiagas jie mintyse nenurašytų architektūrinio sumanymo.

Gabrielė ir Antanas Šarkauskai prie NDG buvo pastatę sieną iš trinkelių. Laikinai panaudojo įprastą statybinę medžiagą visiškai neįprastame kontekste. Jos nesugadino, o paskui jų kūrinys pasklido po miestą, kad vėl būtų panaudotas statybose. Viena pažįstama menininkė man yra minėjusi, kad geras menas dažnai parodo, kaip viskas laikina, koks tu ir tavo darbai yra trapūs. Man tokie atvejai visada sukelia malonius šiurpuliukus kūne. Gal atsimeni meno kūrinių, kurie tau sukėlė panašius jausmus?

Dalios Truskaitės darbai yra be proto jautrūs ir gražūs. Bet todėl, kad matau ten žmogų, jaučiantį medžiagos specifiką, technologiją, bandantį iš tos medžiagos išgauti įdomų efektą. Rūtos Katiliūtės tapyba man taip pat labai įdomi. Gediminui paauglystėje didelį įspūdį padarė Čiurlionis ir faktas, kad čia, Lietuvoje, turime kūrėjų, konstruojančių milžinišką, savitą meninį pasaulį. Jo kūryba buvo tarsi svogūnas su tiek daug sluoksnių. „Salos“ akys yra laužai… Vis matai daugiau ir daugiau, eini gilyn. Gali klaidžioti mintyse, ieškoti.

Pamatęs, kaip atsiveria plačios kūrybinės erdvės, pasijunti toks mažas ir laikinas. Kaip žiūrėdamas į gamtos stichiją.

Galvodama apie panašias emocijas sukeliančius kūrinius, prisimenu šokį. Šokio spektaklius. Kai Lietuvoje buvo rodomas Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“, supratau, kad ir nemokant šokio kalbos, galima matyti scenografiją, judesį… Negaliu techniškai įvertinti to, kas vyksta, bet jaučiu užplūstančius jausmus. Ten buvo scena, kurioje visi šokėjai užsilipo ant pakylos, jų kūnai tapo visuma, tam tikra abstrakcija. Tiesiog daug žmonių, kurie kartu atrodė kaip koks vandens miražas.

Tai reikia patirti. Kaip ir architektūrą. Pajusti, kaip pastato erdvės tavo kūną ir mintis pasitinka, pasiima už rankos ir kažkur išsiveda. Gal kažkada jūsų studijos ekspozicijų erdvė ir bus tokia vieta?

Parodysiu tau pastato maketą. Dabar yra tas etapas, kai kūryboje ieškome erdvių dinamikos – kad kas nors transformuotųsi, keistųsi. Tai nebūtinai reiškia judesį, veikiau tai, kaip forma reaguoja į aplinką, kontekstą. Banguojantys medžiai, jų šešėliai ant pastato plokštumų. Vis kitaip prasiskverbianti pro pastato plyšius saulė. Erdvės pulsavimas – iš siauros į plačią. Šis pokytis įdomus ir stimuliuojantis. Architektūrinė erdvė gali kelti labai stiprių jausmų. Slėgti, atpalaiduoti, džiuginti ir nuraminti.

Architektūrą galima patirti judant erdve, bėgant laikui. O vaizduojamąjį meną?

Nežinau. Galbūt ilgainiui ir jis ima judėti? Kai imi žiūrėti ne į šią akimirką, bet kaip kūrinys veikia, bėgant metams, keičiantis kartoms. Na va, pakeliavome po Japoniją ir vėl grįžome į Europą, kur daug kas matuojama šimtmečiais.