„Kurti pjesę spektakliui ar scenarijų kino filmui – kaip stebėti pasėtą sėklą. Gali labai ilgai atrodyti, kad nieko nevyksta. Žiūri į tą žemę ir bijai, kad gal nepakankamai vandens priliejai, o gal kaip tik – jau per daug. Bet tada, vieną dieną, pradeda kaltis daigas, paskui ir lapai išlenda, o netrukus ima megztis vaisiai ar žiedai. Turi būti kantrus, neskubėti, kvėpuoti, auginti savo vidinę ištvermę ir prisiminti: jeigu šiandien nežinai, gal atsakymai atsirakins rytoj“, – pasakoja dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Prie pirmojo teatro apdovanojimo už pjesę „Terapijos“ (2017 m., rež. Kirilas Glušajevas, OKT / Vilniaus miesto teatras) šiemet B. Kapustinskaitei iškilmingai užkabintas ir antrasis „Auksinis scenos kryžius“ už pjesę „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“ (2024 m., rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

„Auksinis scenos kryžius“ neatneša daugiau aiškumo kasdieniame kūrybiniame procese, bet viduje pajauti ramybę, kad eini teisingu profesiniu keliu“, – apdovanojimą vertina kūrėja.

SUBRENDO ILGAMETRAŽIO FILMO REŽISŪRAI

Nuolat tarp teatro ir kino, dramaturgijos ir režisūros balansuojanti B. Kapustinskaitė šiuo metu daugiausia dėmesio skiria kinui. Po dviejų trumpametražių filmų „Motinos“ (2021) ir „Nominantai“ (2023), pretendavusių į „Sidabrinę gervę“, ji sako subrendusi ir užaugusi debiutiniam ilgametražiui, kurio darbinis pavadinimas – „Pradžios“ (prodiuseriai Rūta Petronytė ir Justinas Pocius). Dabar kūrinys vystomas: tobulinamas scenarijus, ruošiamasi filmuoti anonsą. Su prodiusere Dagne Vildžiūnaite Karlovi Varų festivalyje kūrėja pristatė serialo „Terapijos“ idėją pagal jos 2017 m. parašytą pjesę. Planuojama, kad ir filmas, ir serialas bus kuriami su bendros produkcijos partneriais iš kitų šalių.

„Filmas didžiuosiuose ekranuose turėtų pasirodyti 2028 m. – toks optimistinis planas. Kino srityje reikia nusiteikti ypač ilgam procesui – kūrybinėms dirbtuvėms, scenarijaus perrašymui, konsultacijoms, koprodiuserių paieškai iš kitų šalių ir t. t. Bet smagu, kad tai jau vyksta. Kurdamas trumpametražį, žinoma, svajoji apie ilgą metrą. Kaip ir prieš gimstant kiekvienam kūriniui, gali labai ilgai nešioti idėją, bet kol viduje nepasispaudžia mygtukas, kuris parodytų kelią, tol turi laukti. Ateina metas, kai kažkas viduje spusteli jį. Taip ir su filmais. Pajaučiau, kad turiu idėją, kurią pati norėčiau įgyvendinti“, – prisipažįsta B. Kapustinskaitė.

Ji tiki, kad savo scenarijų lengviau režisuoti: juk autorius žino daugiau, nei užrašo popieriuje, – jaučia dinamiką, pažįsta visus veikėjus, jų santykius, įsivaizduoja erdvę, supranta, koks vienos ar kitos scenos tikslas ir ką reiškia kiekvienas žodis ar veiksmas.

„Režisierius neišvengiamai tekstą perleidžia per savo, kaip kūrėjo, perspektyvą. Taip randasi nauji priėjimai ir idėjos, apie kurias nebūtum pagalvojusi“, – teigia rašytoja.

RAŠYMO VIENIŠUMAS

Menininkė prisipažįsta, kad rašydama visada jaučiasi vieniša ir visas pjesės ar scenarijaus painiausias vietas turi išnarplioti pati.

„Rašymo procese man trūksta darbo su žmonėmis, tad dažnai dalinuosi tekstais su kolegomis, draugais, kad gaučiau grįžtamąjį ryšį. Taip galiu suprasti, kas scenarijuje veikia, o ką reikia keisti. Kai esi kino aikštelėje, režisierės kėdėje, apsupta kitų savo sričių profesionalų, gali pasitarti, padiskutuoti ir kartu surasti išeitį“, – pagrindinį dramaturgo ir režisieriaus darbo skirtumą įžvelgia pašnekovė.

B. Kapustinskaitė skuba paneigti vieną klaidingų mitų, kurie neretai atkeliauja iš filmų ar knygų: neva dramaturgų amatas pilnas romantikos, o tekstas raštu laisvai liejasi sėdint šalia tekančio upelio ar liepsnojančio židinio fone.

„Fizinis rašymas – tik viena iš scenarijaus dalių. Kur kas daugiau laiko užima mąstymas. Pirmiausia turi išgryninti visą kūrinio struktūrą. Kaip statant pastatą, atsakyti sau, kas bus tas pamatinis akmuo – pagrindinė tema. Sudėlioti visus karkasus ir sienas: svarbiausias temas, tikslus, ir tik tada galvoti, ką daryti, kad vidus atspindėtų tai, ką nori pasakyti. Pirmąją scenarijaus versiją gali parašyti ir per keletą savaičių, tačiau prieš tai metus ar dar ilgiau mąstyti apie jį“, – pasakoja kūrėja, prisipažindama, kad sunkiausia – pati pradžia, kai nėra jokio aiškumo, daug elementų galvoje ir milijonai galimybių, kaip viskas gali pasisukti.

B. Kapustinskaitės kūriniuose daug asmeninių išgyvenimų, tačiau beveik nėra tiesioginio įvykių atkartojimo. Pavyzdžiui, „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertinta pjesė „Terapijos“ paremta dramaturgės patirtimi slaugant vėžiu sergančią mamą, kai reikėdavo ją lydėti į chemoterapijos kursus, kur palatose susitikdavo įvairaus amžiaus moterys.

„Tai kone dokumentiška pjesė, bet joje nėra nė vieno realybėje egzistuojančio veikėjo, nė vieno realaus dialogo. Tačiau visas emocinis branduolys, kūrinio dinamika ir atmosfera – iš tos palatos, kaip ten aš ją jutau. Kūrėjai atsispiria nuo savo patirčių, bet kaip jos transformuojamos pjesėje ar scenarijuje, tai jau kita, autoriaus originali istorija“, – sako dramaturgė.

KAIP SUSIJUNGĖ GEDULAS IR STAND-UP’AS

Teatre, skirtingai nei kine, tekstas gali greitai pavirsti spektakliu, gal net tą patį sezoną, todėl lengviau sietis su šiandiena, atliepti aktualijas, įvykius. Nuo pirmojo „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“ sakinio iki repeticijų praėjo tik kiek daugiau nei dveji metai.

Pradžioje dramaturgę į Pietų Korėją pakvietė dvi autorės bendrai pjesei sukurti. Vėliau kiekviena nusprendė rašyti atskirai, bet ta pačia tema – apie savižudybę, nes abiejose šalyse jos rodikliai itin aukšti. Parašiusi dešimt puslapių B. Kapustinskaitė grįžo į Lietuvą, čia turėjo atvykti ir jos kolegės ir užbaigti savo pjeses, bet situacija pasikeitė.

„Netikėtai sutikau režisierę Eglę Švedkauskaitę, kuri paklausė: „Gal turi kokią pjesę stalčiuje?“ Sakau: „Turiu, bet tik dalį.“ Ištrauka sudomino, tad per pusmetį užbaigiau. Pastebėjau, kad daugiau kalbu ne apie savižudybę, o apie gedulą, kuris ir tapo pagrindine kūrinio ašimi“, – pasakoja kūrėja.

Pasak B. Kapustinskaitės, rašydamas teatrui galvoji apie vietinį žiūrovą, kas jam rezonuos. „Labai vertinu aktualumą per kalbą, priėjimą per atpažįstamą formą. Stand-upʼas – šių laikų formatas, pritaikytas teatrui, o gedulo tema – universali. Džiaugiuosi, kad režisierė pjesėje buvusį pokalbių laidos formatą transformavo į muzikinį šou. Tai dar labiau netikėta ir emociškai paveiku“, – neabejoja dramaturgė.

„Stand-upʼe prasmei ir beprasmybei“ vaidina Karolis Kasperavičius ir Vitalija Mockevičiūtė. Kūrinį autorė užbaigė tuomet, kai buvo atrinkti spektaklio aktoriai.

„Dažnai jau rašydama scenarijų įsivaizduoju galimus vaidmenų atlikėjus. Bet gali būti ir kitaip – ateis žmogus, kurio visai nepažinojai, ir sužavės savo charizma, atnešdamas naujų spalvų tavo sukurtam personažui“, – šypsosi B. Kapustinskaitė.

KŪRYBINIS KINO IR TEATRO BALANSAS

Dramaturgė atvira – tarp teatro ir kino ji randa gražų kūrybinį balansą. „Man labai reikia abiejų sričių – kol vystomi kino projektai, galima daugiau laiko skirti teatro pjesėms ir patirti savotišką kūrybinę iškrovą. Šie pasauliai – skirtingi, bet abu labai įdomūs, todėl man ir patinka juos derinti“, – meilę abiem meno sritims išreiškia rašytoja.

Pasaulyje yra pavyzdžių, kai talentingi dramaturgai kuria ir teatrui, ir kinui arba imasi režisūros. Vienas jų – britas Martinas McDonaghas. Žinomas teatro autorius pagal savo parašytą scenarijų pastatė filmą „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missour, 2017), kuris buvo nominuotas net septyniems „Oskarams“. Laimėjo du – Frances McDormand pripažinta geriausia aktore, o Samas Rockwellas – geriausiu antraplaniu aktoriumi.

„Rašydama pjeses teatrui jaučiuosi žymiai laisvesnė nei kino srityje – čia nėra tiek daug vertinimo, teikiamų paraiškų, derinimo su kūrybiniais prodiuseriais. Skiriasi ir patys kūriniai – pjesėse labiau galvoju apie veiksmo dinamiką, personažų santykį, temos perteikimą. Teatre ir vietos nepasirinksi – yra scena ir kas bus joje, tas bus. Kine atsirakina naujas lygmuo – vizualumas, apie kurį negalvoju kurdama teatrui“, – skirtingas sritis lygina pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kine dialogas – tik viena iš pasakojimo galimybių. „Čia yra antras, trečias planas, mizanscenos, kuriose veikėjas gali pasirodyti vos kartą. Spektaklyje aktoriaus pasirodymas tik vienoje scenoje būtų didžiulė prabanga. Kine gali vaidinti daugiau antraplanių aktorių, kurie ekrane sušmėžuos tik kelias minutes, bet filmo siužetui bus svarbūs. Be to, čia istorija pasakojama ir per garso dramaturgiją, kuri rečiau vystoma rašant teatro pjesę“, – pasakoja „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė.

Kuriant filmą patartina pasirinkti tokias temas, kurios nepasentų ir neatsibostų net ir po kelerių metų – juk prie scenarijaus teks praleisti daug laiko, tad reikės surasti būdų, vidinės energijos istoriją papasakoti taip, kad ji neprarastų emocinės įkrovos. Be to, kine to paties teksto ateityje niekas nebenaudos, o pagal tą pačią pjesę galima pastatyti ne vieną spektaklį.

Ieškodama skirtumų tarp aptariamų žanrų, dramaturgė akcentuoja ir patį žiūrovą, kuris stebėdamas spektaklį tampa savotišku bendraautoriumi. „Kino teatre filmas jau nepasikeis, jis kaip įkaltas akmenyje, o kiekvienas spektaklio rodymas – šiek tiek kitoks. Žiūrovų energija gali kilstelti atmosferą į kitą lygmenį. Žiūrėk, vienoje vietoje stipriau nusijuoks, kitoje – aktoriai sureaguos ir kūrinys įgaus kitokį impulsą“, – pastebi B. Kapustinskaitė.

DRAMATURGO KINO AIKŠTELĖJE NEATPAŽĮSTA

Per daugelį metų susiformavo tokios nuostatos, kad teatre dramaturgui skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei kino srityje. Pasak B. Kapustinskaitės, pagal angliškąją ar Antikos laikų tradiciją pjesės autorius teatre būdavo centrinė figūra. Vėliau režisūra kuriant spektaklio dramaturgiją ir viziją įgavo daugiau svorio ir reikšmės.

Tuo metu tarp kino profesionalų sklinda anekdotai apie scenaristus, kurių didžioji dalis kūrybinės komandos net neatpažįsta. Filme „Adaptacija“ (Adaption, rež. Spikeʼas Jonzeʼas, 2002 m.) scenarijaus autorius ateina į aikštelę ir visi klausia, kas jis toks. Niekas nežino, kad jis kelis metus praleido prie teksto, pagal kurį dabar kuriamas filmas.

„Filmuojant jau nieko pakeisti dažniausiai negali, tad scenaristui prasminga dalyvauti nebent pasiruošimo etape, jeigu to nori režisierius, patarti dėl aktorių atrankos. Galutinį rezultatą scenarijaus autorius dažniausiai pamato per premjerą kino salėje“, – pasakoja rašytoja. Teatre ji dalyvauja repeticijose su aktoriais ir pagal susitarimą su režisieriumi kartu ieško įvairių sprendimų.

MOKYTOJOS PATARIMAS: INTERPRETACIJOS
GERIAU NERAŠYK

Kūrėjos talentą pasakoti istorijas pastebėjo pradinių klasių mokytoja. Ji B. Kapustinskaitės mamai parodė sąsiuvinį, kuriame buvo sakinys: „Pasitrankius po daržovių lysvę…“ – „Žiūrėk, kaip ji rašo, tokio amžiaus vaikai taip minčių neformuluoja ir tokių žodžių nevartoja“, – mamos dėmesį atkreipė mokytoja.

Savo kūrybinę pusę B. Kapustinskaitė atrado Vilniaus Pilaitės vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), ten lankė ir teatro būrelį. Juokauja, kad jos požiūris į laiką ir įsipareigojimus mokykloje buvo panašus kaip ir dabar – leisdavo sau praleisti pamokas, kurios atrodė nesvarbios, ir daugiau dėmesio skirti tiems dalykams, kurie labiau traukė.

Tiesa, mokykloje ji galvojo, kad bus dailininkė – koncentravosi į šią sritį, lankė privačius kursus ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Neilgam. Po metų suprato, kad jos kryptis kita, ir pradėjo studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

B. Kapustinskaitė vis dar prisimena lietuvių kalbos mokytojos patarimą egzamino metu nerašyti interpretacijos: „Neatitiksi būtinų standartų, tad gali ir neišlaikyti. O jeigu rinksiesi rašinį, šansai gauti geresnį balą didesni – viskas priklausys nuo vertintojo.“

Dramaturgės iki šiol neapleidžia jausmas, kad literatūros interpretacijos per egzaminą – lyg tie SEO straipsniai interneto paieškos sistemoms optimizuoti, kur privalai pavartoti nustatytus žodžius. „Būtina paminėti nurodytus lietuvių autorius, o jeigu remsiesi kitais, jau nebetiks. LMTA dramaturgijos kurso studentams šypsodamasi sakau, kad bent jau gramatinių klaidų nedarytų. Žinoma, norint pristatyti kūrinį, lietuvių ir anglų kalbas reikia valdyti tobulai“, – tikina Kino ir televizijos katedros docentė.

SVARBIAUSIAS BRUOŽAS – SMALSUMAS

Ne vieną pjesę ir scenarijų parašiusi B. Kapustinskaitė jau keletą metų LMTA ugdo būsimuosius dramaturgus. Ji įsitikinusi, kad šioje srityje svarbiausias bruožas – smalsumas. Jeigu dramaturgas bus apatiškas ir lauks, kol kažkas jį nustebins, gali būti sunku keliauti šiuo keliu. Pasak kūrėjos, noras papasakoti istoriją turi vesti į priekį per visas „nematomas zonas“, scenarijaus kūrimo blokus ir kitus iššūkius iki kelionės tikslo.

„Geras scenaristas gali ir neparašyti puikios pjesės, o pjesių autorius – gero scenarijaus. Nors puikiai valdai dramaturginę struktūrą, žinai, kaip papasakoti istoriją, bet kino ir teatro medijos – ganėtinai skirtingos. Pirmiausia studentus supažindinu su pagrindiniais abiejų meno sričių skirtumais. Leidžiu jiems eksperimentuoti. Pavyzdžiui, papasakoti istoriją monologu – kine tai retas reiškinys. Pati tyrinėju abu žanrus, įdomu tuo dalintis ir su studentais“, – teigia menininkė.

Be pagrindinių dramaturgijos principų – temos, veikėjo tikslo, esminio įvykio, konflikto, kulminacinio momento, studentai mokosi perteikti personažų emocijas neištardami nė vieno žodžio, vien gestais parodyti pyktį, irzlumą, įsimylėjimą. „Studentai bando jų sukurtą pasaulį ištransliuoti į kino kalbą, kad mes matytume istoriją vaizde ir suvoktume ją per veiksmą“, – sako B. Kapustinskaitė.

Dramaturgė šypsosi: studentams dažnai norisi palikti gausybę užuominų, kad niekas nesuprastų, apie ką filmas, nes bijo, jog kitaip atrodys primityviai. „Žymiai sunkiau sukurti filmą, kuris būtų lengvai suprantamas, bet turėtų kelis sluoksnius. Juos kiekvienas pasieks pagal savo intelekto ar vaizduotės gylį. Nesuprantu tų, kurie supainioja istoriją, viską nuslepia ir nutyli, o paskui sako, jog žiūrovai patys kalti, kad nieko nesuprato“, – dalinasi LMTA dėstytoja.

Scenarijus veikia, jeigu jauti veikėjų emocijas, palaikai juos, nori, kad jiems pasisektų, ar apgailestauji dėl tam tikrų jų poelgių.

„Turi jausti ryšį su personažu, norėti, kad jam pavyktų. Be to, labai įdomu, kad gali susitapatinti su veikėjais, nuo kurių realiame gyvenime galbūt net norėtum atsiriboti. Pavyzdžiui, nusikaltėliais, kuriuos realybėje smerktum. Filme parodoma ir kita jų pusė, todėl išgyveni kartu su jais, net jei ir žinai, kad veikėjas renkasi tai, kas vėliau atneš skausmą. Juk ir gyvenime, būna, palaikai draugus, net jeigu ir abejoji jų sprendimais. Tuo metu tik jie žino, kas jiems geriausia, o jei ir nežino – jų kelias tą atrasti“, – šypsosi dramaturgė.

B. Kapustinskaitė pastebi, kad Lietuvoje yra stiprių dramaturgų, be to, auga jaunoji karta, apie kurią išgirsime po kelerių metų. „Man labai įdomu eiti į kolegų filmų ar spektaklių premjeras, tai nuoširdžiai įkvepia. Manau, kad tai sveiko kultūrinio lauko požymis. Norisi vieniems su kitais dirbti ir kartu augti.“