Ežeras

Dangaus mėlynumas
tarytum ežero veidrodis
rimsta
akimirkai
iki susilieja vanduo virš manęs –

suspėju pamatyti mamą,
diena iš dienos kažkodėl
skalbiančią švarius,
baltutėlius vaikiškus marškinius
ir skaitančią vienintelę knygą –
pasakų,

ji linkteli galva – visai kaip  
linguojantys medžiai miške,
tik aš niekaip neišeinu
iš to miško, o
vaivorykštė kapsi po lašą,
kad, regis, pasiekusi žemę
atsities,

žiūriu lyg spalvotą piešinį,
pakankamai gražų ir nepakankamai
lengvą –
pasiimt.

Lietus

Patraukus tinklą debesų,
lietus
nušniokščia
permatomu beržyno
kontūru,

atsitiesia liekni namų
fasadai,
ryškia spalva
užsidega grafičiai,

atsigręžiu atgal –
mama
dar tebelaiko rankoje
kavos puodelį,
matuoja kiemą

saulės sugertom
balom,
jai siųstas iš dangaus
pamokslas yra kamanės
zvimbesys,

o saulė,
suvyniojusi miegą,
kuo anksčiau
užkelia ant pjedestalo
klasikinę vasaros
ikoną.

Gervės tėra imitacija

Žalią tuniką žnaibo ruduo,
šiurkštūs vėjai
krumpliais daužo į langą,

tylos aureolės apimtas
brolis nekalba,
neatsiliepia
dėl labai rimtos priežasties –
pragėrė duris,

gaila to žalčio vaiko,
sulenda galvos kupeton
ir ūturiuoja per dienų dienas
oratorijas,
lyg šauktųsi lietaus!

Dar įpila šviesos,
dar balčiau šypsos krūtinėj
jazminas ir uoslė
pašoka
lyg greitkelio briedis ragais.

Galiu sugrąžint visus vasarvidžius,
potvynius ir portobelo raganas,

o jis atsakys –
kam tau ruduo?
Jei gervės tėra imitacija,
jei mes deginam
raganas ir ieškome kitų!

Vėjas atneša
laikraščio skiautę,
primargintą ženklų ir suglamžytą:

– Kai būsi netoliese,
pranešk!
Suspėsiu pasislėpti,

tavo brolis

Mažėjant švelnumo

Kuo tvirčiau užkalti langai,
tuo sunkiau juos atplėšus,

sklaidos tamsa,
įpratusi miego
karuselėse suktis,
kol pavirsta
sulėtinto kino kadru,

užuolaida plaikstosi baugščiai,
neatsargiai palietus –
ji suklūsta,
ligi lubų balkių
prigrūsta kvapo,
prikimšta senų baldų,

o vyras su maike
lovoje priešais
kalbantį televizorių
atkartoja žinias,
koridorium nušokuoja moteris,
dantys šviečia lyg sojų kruopų vėrinys,

mažėjant apimčiai
švelnumo ir grožio,
vyras su maike dailina
naują istoriją, prie datos pripiešia
cerberio pakabuką –
pulti ir atsitraukti, 

prislėgtu balsu imituoja liūdesį,
o sudėjęs plaštakas –
užsiprašo
kiek įmanoma daugiau linksmybių,
šokių ir fejerverkų už
sulygtą istoriją,

– mergaite, tu tikrai suspėsi
nusipirkti ledų ir vieną mažą sušalusią
pakalnutę, o aš tiktai
laiką perku.

Gegutės

Atitraukiu skląstį nakties
ir tirštėja tamsa,
sužybsi atskilus žvaigždė,
taip aiškiai matau kavos
puodelius,
nemigą šalia,

vaiduoklio medį matau,
jis nulenkia iki žemės viršūnę,
tempia skardinę už siūlo,
aukštai įkelia kepures
kaip lizdus
žmogui, paukščiui, žvėrims,

be jokio sutikimo –
jis ir many
lizdą įsuko,
pilną mažų gegučių
su vaško karūnėlėm sparnuose,
o miegant – ant rankų jos nutupia,

atsargiai jį nešuosi
su daugybe antspaudų,
kartais manęs klausia –
su kuo ten kalbi?
negi sakysiu –
su gegutėm. 

Paukščių kalba

Pabosta žiūrėti
į stiklines miego akis,
žąsis ateina prie slenksčio,
balta kaip snieguolė,
gerianti lietų
iš mažos stiklinaitės,
sunki – kaip pirmadienio rytas,

išvarysiu –
ji bus nelaiminga,
nelaimingesnė galbūt
už mane,

baltoji žąsis sekioja po kiemą,
šneka, nes paukščių kalbą aš
gerai suprantu,
patiki santaupas su
įdėta viena daigia moneta –
aviža,

ji saugo ypatingą virvutę,
patrauki – žmonės šypsosi
pamatę baltąją žąsį, dėl to
esu visiškai tikra.

1. Nėra stotelės Pabaiga

Baimė nelyg didelio miesto
kregždės
nardo pro langų juodas angas,
baimė prisegta
segtuku prie virvės,
baimė džiūsta vyšnios uogose,

ji atsargi –
katė aštriais nagais,
artinasi ant pirštų galų
ir visai kaip aš –
užkliūva už nesamos
povandeninės olos,

baimė nežino stotelės Pabaiga,
taip ramiai žiūri į akis,
taip švelniai kalba –
prieš apgaudama savo artimą,

o aš tebelaikau
jos plaštaką šaltą
su tuo įtartinu naivumu.

2. Išgelbėja daug vėliau

Vaikštant nuo sienos iki durų,
baimė sujuda per arti,

galvoju, gal išgelbės mane šiandien?
O išgelbsti daug vėliau –
už kelių dešimtmečių,

baimė suartina mus,
ilgiems išsiskyrimams baudžiant,
matau tapetų raštuose
žydinčių gėlių pievą,
matau taką,
vedantį iki pat paširdžių,

baimė pasako
atsitraukimo takus vos suklupus
ar besiklausant nutrinto
atminties miuziklo

ir kiek besurenku baimės voratinklių,
trūkinėjant siūlams ploniems –
tiek išplinta migla.