Kad pasijustum baltarankis tinginys, reikia apsilankyti skulptoriaus Mykolo Saukos dirbtuvėje, esančioje netoli Kirtimų, važiuojant Vilniaus oro uosto link. Čia jis dirba kartu su kaimynais, savo kolegomis skulptoriais, įsikūrusiais atskirose kūrybinėse erdvėse, tačiau tos erdvės tarsi susilieja į vientisą talentų koncentratą, kur tarp neužbaigtų, o gal ir niekad nesibaigiančių darbų jauti tirštą kūrybos ir juodo fizinio darbo įtampą. Visa ši „kažkokių garažų“ aplinka savo vaizdais, garsais ir kvapais iš karto man priminė vaikystėje patirtą sovietinio kolūkio mechaninių dirbtuvių atmosferą. Kaip tai disonuoja su tuo, ką pamatai per parodų atidarymus muziejuose ar galerijose… Iš kokios tąsios ir sunkios terpės randasi meno kūrinio gemalas, kol galiausiai darbas įgauna ekspozicijos vertą pavidalą. Beje, apie gemalus, kaip tam tikrą Mykolo skulptūrų leitmotyvą, bus dar atskiras žodis.

Ši aplinka taip pat priminė ir pirmą neakivaizdų susitikimą su M. Sauka, kai jo gigantiškos betoninės gerokai pusamžį pragyvenusių vyrų ir moterų skulptūros šiek tiek makabriškai žvelgė pro Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salės „Titanikas“ langus. Paskui – kelios dešimtys betoninių vyrų galvų tarptautinėje parodoje „Art­Vilnius’21“, dar po kiek laiko „Titanike“ įsikūrė Mykolo medžio drožinių instaliacija „Vaikų kambarys“, o šįmet skulptorius publiką nustebino visiškai kitu kultūriniu žanru – parašė autofikcinį romaną „Kambarys“, kurį literatūros ekspertai priskyrė prie dvylikos kūrybiškiausių metų knygų. Pačią karščiausią šio pavasario dieną pakviečiau Mykolą pakeliauti po jo „įskulptūrintas“ Lietuvos vietas.

Parodos Vaikų kambarys fragmentas, 2019–2024. Medis, kintantis dydis. Augustino Žukovo nuotrauka

Vingrių unguriai, skulptūra Vingrių skvere, Vilniuje, 2021. Patinuotas betonas, aukštis apie 280 cm. MO muziejaus kolekcija. Monikos Saukaitės nuotrauka

PIRMA STOTELĖ. „VINGRIŲ UNGURIAI“ (2021)

Sėdime su Mykolu ant suoliuko Vingrių skvere ir žiūrime, kaip neįprastai šiltą balandžio dieną (+27C) saulė spirgina penkis iš miesto požeminių šaltinių išsirangiusius „ungurius“. Bėgiojantys aplinkui vaikai mėgina pašokdami pasiekti jų galvas, kažkuris iš lakstančių stengiasi užsikabinti rankomis, o praeinanti mergina perbraukia delnu labiausiai praeivių nublizgintą skulptūros vietą, tarsi lytėtų ištreniruotą mylimojo pilvo presą. „Įsivaizduok, žiūriu dabar į savo darbą, ir jis manęs neerzina – o tai jau gerai. Smagu, kad tie „unguriai“ susilaukia aplinkinių reakcijos – koks gali būti didesnis komplimentas skulptoriui, nei matyti, kad publika jo darbui neabejinga, jo nesureikšmina, praeina lyg tarp kito, tačiau reaguoja. Ir kolegos Jono Aničo tas „žmogeliukas“, „įbridęs į pelkę“, visiškai netrukdo, nors viso kito čia per daug, trūksta šiek tiek erdvės. Ir būtent žalios: įsivaizduokit, jei „unguriai“ kyšotų iš žolės, – kiek tai suteiktų aplinkai baugumo, misterijos. Beje, man labai patinka matyti skulptūras žalumoje. Bet turbūt kiekvienas skulptorius pasakys, kad jo kūriniui trūksta erdvės, tiesa? Na, mes jau tokie – egoistai.“ „Vingrių unguriai“ – MO muziejaus užsakomasis darbas – kaip akcentas, primenantis kadaise čia buvus šaltinius ir pirmąjį Vilniaus miesto vandentiekį. Tuomet Mykolas bene trejus metus jau buvo pasinėręs į drožles ir gyveno „medžio periodu“ – intensyviai skobė skulptūras būsimam „Vaikų kambariui“. Tad jam teko padaryti kelių mėnesių pauzę ir vėl sugrįžti prie betono. Tiesa, ungurių tema M. Sauka yra kūręs Žuvų plenere Daugų miestelyje, kai jį pakvietė kolega Robertas Ožalinskas. Taigi Daugai aplenkė Vilnių, ir ten prie ežero puikuojasi Mykolo ungurių skulptūrinė kompozicija, tik kitokia nei sostinėje. „Vingrių unguriams“ menininkas pirmą kartą savo kūryboje išbandė ir naudojo patinuotą fibrobetoną. „Vingrių skverą dažnai praeinu, nes šalia gyvena mano sesė Monika, pro čia iš savo namų Naujamiestyje keliauju į A. Mickevičiaus viešąją biblioteką pasikeisti knygų (nors, tiesą sakant, dažniau einu baudų susimokėti už pavėluotai grąžintus leidinius). Jei jau prakalbom apie literatūrą, rekomenduoju visiems paskaityti švedų autoriaus Patriko Svenssono kūrinį „Apie ungurius ir žmones“ – iškart taps aišku, kuo ši žuvis ypatinga mūsų ekosistemoje ir kuo ji svarbi kultūrai pažinti. Beje, kai kas šią mano ungurių kompoziciją vadina „žalčiais“ – labai priiimtina, net nesistengiu pašnekovo pataisyti, nes abiejų gyvūnų mitologinis vaizdavimas mūsų kultūroje man labai patrauklus ir artimas. Ir apskritai bet kuri skulptūra mus veikia kaip koks stabas ar protėvius primenantis totemas. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad meninis objektas viešoje erdvėje vidutiniškai gyvena dvidešimt metų.“

ANTRA STOTELĖ. LITERATŲ GATVĖ IR
DONATAS SAUKA

Valentina, skulptūra Švitrigailos gatvėje, Vilniuje, greta menų fabriko „Loftas“, 2015. Betonas, aukštis apie 280 cm. Mykolo Saukos nuotrauka

Pakeliui į senamiestį dar aplankome pusiau privačią, pusiau viešą erdvę J. Basanavičiaus gatvėje, iš esmės prie pat MO muziejaus, kur vietą atrado androginiškų veido bruožų moters skulptūra, viena iš penkių, kurias 2016-aisiais Mykolas eksponavo VDA parodų salėje „Titanikas“. Į jo „Valentiną“ (toks sąlygiškas kūrinio pavadinimas, sietinas su pozuotojos vardu) žvelgiame pro tvorą, skiriančią MO muziejų nuo privataus namo teritorijos. Betoninę brandaus amžiaus moters skulptūrą „saugo“ kažkoks kiniškas plastikinis šuo. Mykolas galėtų dėl jo pradėti bambėti, tačiau susitvardo, įjungia aukščiausią tolerancijos pavarą ir tarsi atsainiai pasako: „Taip jau yra Lietuvoje – jei tik atsiranda tuščia vieta, ji būtinai kažkuo bus apkrauta, užpildyta, bet aš su tuo jau susitaikiau, nes privačiame eksterjere žmogus elgiasi pagal savo skonį ir išprusimą. Na taip, neiškenčiau tau nepasakęs apie tą plastikinį šunį, galėjau dip­lomatiškai nutylėti, tačiau jau išmokau ir dar mokausi toleruoti bet kokią žmogaus elgseną erdvėje. Su mano kūriniu – taip pat.“

Eidami į senamiesčio gilumą, prasukame pro „Miesto vartų sargybinį“, kuris nuo 1973-iųjų puikuojasi Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje, namo sienos nišoje. Tai – visiems gerai žinomo menininko Stanislovo Kuzmos dailės studijų diplominis darbas. Tiesa, kadaise, XIX a., vietoj šios varinės skulptūros buvusius Umiastovskių rūmus puošė šv. Kristoforas, Vilniaus globėjas, tačiau per karus dėl ideologinių sumetimų neišliko. Vieta Mykolui svarbi dar ir dėl to, kad namo sienoje esantis QR leidžia pasiklausyti jo paties bene prieš dešimtmetį projektui „Kalbančios Vilniaus skulptūros“ parašyto ir aktoriaus Arūno Sakalausko įgarsinto teksto apie šį kūrinį.

Galiausiai pasiekiame Literatų gatvę, kur šalia gausybės įamžintų Lietuvos rašytojų pagerbtas ir Mykolo senelis, tautosakininkas ir literatūrologas Donatas Sauka. Anūko sukurtas sieną puošiantis bareljefas itin taikliai nusako mokslininko charakterį. Kai šis žmogus iškeliavo į Amžinybę, Mykolas dar buvo studentas. „Jis gyveno knygų ir rašomų tekstų pasaulyje, tad net ir buitinis mudviejų bendravimas turėjo tam tikrą intelektualumo registrą. Jo eseistinė knyga „Fausto amžiaus epilogas“, išleista 1998-aisiais, kaip tada, taip ir dabar daro didelį įspūdį. Senelio tyrinėta lietuvių tautosaka, mitologija, kultūrinių ir istorinių šaknų paieškos, sąsajos su pasauliniu kontekstu, akivaizdu, tiek mano tėvams, tiek ir man paliko gilų pėdsaką. Jo akademiškumas nebuvo sausas – labiau žaižaruojantis. Štai kodėl senelio paskaitose auditorijos lūždavo nuo publikos.“ Tiesa, ne mažiau charizmatiška ir Mykolo močiutė iš mamos pusės – poetė ir aktorė Meilė Kudarauskaitė, nūnai sulaukusi garbingų 92-ejų ir neseniai dar dėsčiusi scenos kalbą bei visus su dikcija ir retorika susijusius dalykus Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vokalo specialybės studentams. „Nuo vaikystės ją vadinu mažybiniu žodeliu – Mėmė: šis vardas mūsų šeimoje taip prigijo, kad iki šiol senelė mane vadina savo krikštatėviu. Skirtingai nei kiti mūsų šeimos nariai, Mėmė yra viešo gyvenimo žmogus ir tuo viešumu ji mėgaujasi – senelei visą gyvenimą reikėjo ir iki šiol reikia publikos dėmesio ir atviros auditorijos.“

Eduardas, skulptūra Viršuliškių miško parke, Vilniuje, 2018. Betonas, aukštis apie 300 cm. Mykolo Saukos nuotrauka

Artemidė, skulptūra Šv. Mykolo gatvėje, Vilniuje, juvelyrikos galerijos „Dorė palada“ vidiniame kieme, 2013. Betonas, aukštis apie 170 cm. Mykolo Saukos nuotrauka

TREČIA STOTELĖ. „ARTEMIDĖ“ (2013)

Atsidūrėme juvelyrikos galerijos „Dorė“ kiemelyje, prie pat Bažnytinio paveldo muziejaus, tiksliau – už jo sienos. Čia vienas ankstesnių Mykolo darbų – dar studijų metais iš betono masės sukurta „Artemidė“. Interpretuodamas senovės graikų dievų Olimpo temą, Dzeuso dukrą, medžioklės, laukų, miškų, gimimo deivę, sukūrė daugiakrūtę, apkibusią įvairiais gyviais, – tokią, kokia, tarkime, ji išlikusi šventykloje Efese (Turkijoje) ar kai kuriuose pasaulio archeologijos muziejuose. „Tiesiog atkartojau graikišką Artemidės vaizdavimo kanoną, tik be galvos, su iš kūno kyšančia armatūra.“ Sąmoningas kūrinio neišbaigtumas suteikia daugiau ekspresijos, kelia klausimų ir tampa vienu iš stiliaus bruožų. „Man buvo įdomus pats Artemidės kūniškumas ir to kūno perversija, tam tikra prasme – išsigimimas.“ Po deivės krūtine kybantys gyviai labiau primena ne senovės graikų mitologines būtybes, o viduramžiškas gargolas, kurios dažnai matomos ant gotikinių bažnyčių lietvamzdžių. Antikos menas – neišsenkantis lobynas, kurio tam tikrus fragmentus ar detales savo kūryboje autorius pasirenka kaip replikas, ironišką žaidimą ar parodiją. „Net jei reikėtų labai tiksliai nukopijuoti antikinę skulptūrą, vargu ar pavyktų, – vis tiek ji būtų mykoliškai saukiška.“ Akivaizdu, kad šis ankstyvasis menininko darbas siunčia gana aiškią užuominą į vėliau kūryboje atsiradusius gemalus – tai, kas gamtoje, taigi ir žmogaus gyvenime, yra jau prasidėję, bet dėl galbūt nežinomų priežasčių neįvykę; taip pat tampa nuoroda į tai, kas deformatyvu ir defektyvu. Stovėdamas su Mykolu prie „Artemidės“ prisiminiau keletą jo kūrinių, pavadintų „Gemalai“ ir 2020-aisiais eksponuotų grupinėje skulptūrų parodoje Kūdrų parke, sostinės Paupio kvartale.

KETVIRTA STOTELĖ. VDA PARODŲ SALĖ
„TITANIKAS“ (2022)

Kol traukiamės iš senamiesčio, automobilis stabteli vienoje ar kitoje sankryžoje, mobiliojo telefono ekrane atsiverčiu senus savo įrašus, primenančius apie „Titanike“, o vėliau, Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu, ir Paryžiaus Marė (Marais) kvartalo galerijoje „Galerie Olivier Waltman“ eksponuotą Mykolo parodą „Vaikų kambarys“. Randu užrašuose ir paties skulptoriaus citatą: „Mano vaikų kambarys turėjo būti iš medžio, todėl, kad medis man visada rodėsi vaikiškas ir naivus. Geriausiai naivumą su medžiu susiejo Jano Huso nuo laužo švystelėta frazė: „O šventas naivume!“, kai senė pasilenkė prie ugnies, kurioje buvo deginamas eretikas, įmesti dar malkų. Greičiausiai Husas tylėjo, kosėjo arba jau buvo miręs, kai toji moteriškė metė pakuras, nes žmogus, gyvas deginamas ant laužo, miršta greitai, uždusęs nuo pirmųjų dūmų. Bet kur daugiau dėti gražias frazes, jei ne į mirštančio žmogaus lūpas? Kaip ten bebūtų, medis dažnai siejamas su naivumu, – galvoju apie medines vestuves, medinius juokus ir kitus nebrandžius medinius dalykus. Prieš trejus metus užsidariau dirbtuvėje su medžio kaladėmis ir ėmiau drožti. Turėjau ąžuolo rąstų, kelis liepos kamienus, pasitaikė ir uosis, ir pušis. Nebuvo svarbu, kokios rūšies medis, ėmiau, kas po ranka. Svarbu buvo nesustoti. Pradžioje nežinojau, ką drožiu, bet vieną dieną, kai pjausčiau šviežią, dar šlapią liepos kamieną – prisimenu, kad tada aiškiai jutau jo kvapą, – supratau, jog turiu daryti vaikų kambarį. Tuo metu žinojau šį tą apie vaikų kambarius. Prieš trejus metus, kai pradėjau dirbti, juos buvo madinga puošti egzotinių gyvūnų motyvais, vėliau į madą atėjo tapetai su upėmis, medžiais ir kalnais. Šiemet vėl grįžo safario gyvūnai, bet jau kartu su gyvuliukais iš tvarto. Dabar itin madingos jais siuvinėtos pagalvės. Bet apie tai daugiau nesiplėsiu.“

Rūta, skulptūra Viršuliškių miško parke, Vilniuje, 2019. Betonas, aukštis apie 300 cm. Mykolo Saukos nuotrauka

Prisimenu savo paties keistą būseną, kuri mane ištiko, 2022-aisiais aplankius M. Saukos „Vaikų kambarį“. Anuomet feisbuke užrašiau: „Vaikų kambarys“? Labai nevaikiškas, čia jokio infantilumo ženklų, sukurta tokia atmosfera, tarsi vaikščiotum nuo vieno viduramžių bažnyčios ar katedros altoriaus prie kito ir matytum mažus rubuilius patarnautojus, tuos angeliukus amūriukus, vadinamuosius putus (barokinė bažnytinio meno stilistika), pasenusio žmogaus galvomis. O ten lauke, aukštai, ties lietvamzdžiais, į tave žiūri gargolos. Dar – kartais atrodo, kad su gimusiais negimusiais vaikais esi kaimo daržinėje ir lauki prie durų arklio tempiamo šienovežimo… Mykolo fantasmagorija tokio siurrealistinio stiprumo, kad embrionas – vaikas – gyvūnas zoomorfiniais pavidalais čia tarsi praranda skirtį. Gal tik vienintelis ant stogo besišildantis katinas (kokia puiki jo stilizacija!) yra realiausias šios kompanijos personažas. Jei kas lieptų pritempti ir pasakyti, kokią socialinio gyvenimo žinutę siunčia ši paroda, sakyčiau, kad ji yra nukreipta prieš abortus, o vėlesniame amžiuje besilaukiančias moteris skatina darytis išsamius genetinius tyrimus. Apžiūrinėjant kūrinius nevalingai kyla smalsumas sužinoti ar bent jau spėti, kokie sąmonės dirgik­liai veikia kūrėją, kad jis jau kuris laikas meniškai įtaigiai eksploatuoja biologinę embrionų temą. Bet ši paslaptis ir yra meno žavesys, kad niekada nežinai, kodėl ir iš kur visa tai.“

PENKTA STOTELĖ. VIRŠULIŠKIŲ MIŠKO PARKAS (2019)

Mykolo automobilis jau suka į vieną iš sovietmečiu iškilusių Vilniaus miegamųjų rajonų – Viršuliškes. Dar spėju pasiteirauti, ar mano pašnekovui patinka automobiliai ir ar mėgsta vairuoti. Į pirmą klausimo dalį Mykolas atsako pritariamai („gražūs ir įdomūs daiktai turbūt visiems patinka“), o į antrą – purto galvą: suprask, nelabai, ir vairavimas tėra kaip būtinybė, neišvengiamybė, tiesa, retomis išimtimis – malonumas: „Nesėdu į automobilį naktį, kad, sukdamas po miestą ratus, nusiraminčiau po įtemptos darbo dienos, – ne, vairas ir ratai nėra mano psichoterapijos priemonės. Ar bijai su manimi važiuoti, kad klausi? Jau dešimt metų prie vairo, pirmus dvejus aš ir pats bijojau, bet kai „nukrito“ „žalias lapas“, įsidrąsinau“, – kiekvieną akimirką subtiliu savo humoru nevengia žybtelėti skulptorius.

Skulptūra Danui Pankevičiui „Šviesių žmonių parkelyje“, Antazavėje, 2024. Betonas, ilgis 220 cm. Rimvydo Vaitkevičiaus nuotrauka

„Viršuliškės yra tiek pat Vilnius, kiek ir Vokiečių gatvė. Kai tik savaitgalį pašviečia saulė, žmonės suplūsta į Bernardinų sodą, prie Pūčkorių atodangos arba į Vingio parką. Bet ar kas nors važiuos bent kiek toliau nuo centro, į nedidelį parkelį tarp Viršuliškių ir Šeškinės, apžėlusį laukinėmis avietėmis ir šermukšniais? Tai mano užduotis – juos sudominti. Noriu, kad čia lankytųsi ne tik vilniečiai, bet ir turistai. Pasivaikščioti po Viršuliškes kaip po Père Lachaise kapines Paryžiuje. Šitas parkas, viena vertus, yra kitoks nei mums įprasta matyti: jis laukinis, mažai lankomas, kiek apleistas. Kita vertus, čia ramu, nes tuščia. Todėl žmonės ateina ne pasivaikščioti, o pasislėpti ar pavalgyti prisėdus ant išvirtusių kamienų. Tris metrus siekiančios betono skulptūros vaizduoja tokius pačius žmones, kokie gyvena aplinkui; vieni jų drįsta kirsti šį brūzgyną, kiti apeina“, – prieš septynerius metus, įsitraukęs į meno projektų rėmimo programą „Kuriu Vilnių“, yra kalbėjęs skulptorius M. Sauka. Anksčiau jis čia savo personažus aplankydavęs dažniau, kad pamatuotų aplinkinių vandalizmo lygį, nuvalytų dažais apipurkštus kūrinius ar priklijuotų nusklembtą kurią nors jų kūno dalį. Dabar Mykolas į parką atvyko po dvejų ar trejų metų pertraukos ir labai apsidžiaugė iš esmės neradęs jokių piktavališkų pėdsakų. Tik Jurgiui (visi šeši personažai – Jurgis, Sima, kūdikio besilaukianti Rūta, Eduardas, Linas, Maksimas – vadinami tikrais pozuotojų vardais) teks ausį prilipdyti. Su kiekviena skulptūra menininkas dirbo maždaug po tris mėnesius. „Ideali vieta – šiems darbams nereikia prabangiai išpuoselėto parko, patys personažai, sakytumei, ką tik išėję iš savo daugiabučių, itin paprasti žmonės.“ O galbūt tai tam tikras ironiškas Mykolo flirtas su „rimtomis“ monumentaliomis solidžių herojų skulptūromis prestižinėse miestų vietose? „Dar prieš kurdamas buvau šventai įsitikinęs, kad parke nutiks visko: į kūrinius bus daužomi buteliai, per audrą ant jų užgrius virstantys medžiai, kažkas juos išpaišys grafičiais, visko pritagins ir pan. Labai laukiu, kada šios skulptūros pažaliuos, kada jas apgaubs kerpės ir samanos – laiko ir gamtos žymės ant meno kūrinių yra tiesiog magiškas dalykas.“

Petras ir Vytautas, skulptūros Lukiškių kalėjime, Vilniuje, 2015. Betonas, aukštis apie 280 ir 300 cm. Mykolo Saukos nuotrauka

ŠEŠTA STOTELĖ. „ŠVIESIŲ ŽMONIŲ PARKELIS“ ANTAZAVĖJE (2022)

Reikėtų nuvažiuoti į Sedą. Bet per toli. Ne dabar. Poeto Vytauto Mačernio šimtojo gimtadienio proga Mažeikių krašto bendruomenės inicia­tyva Šv. Jono Nepomuko bažnyčios šventoriuje 2021-ųjų birželį buvo atidengta M. Saukos iš betono nulieta skulptūra „Vytauto Mačernio mokyklinis suolas“. Tai vienas iš nedaugelio menininko darbų, nukeliavusių toliau nuo Vilniaus. Tačiau… Netoli gimtųjų Dusetų yra Antazavės miestelis. Jame gyvena keliautojas, aktyvus visuomenininkas ir geras M. Saukos bičiulis Marius Lucka. Būtent šiam žmogui kilo idėja penkių hektarų Zalvio ežero pakrantės pievoje įkurti „Šviesių žmonių parkelį“, o pirmuoju personažu tapo nuo Biržų kilęs avangardinio kino kūrėjas ir rašytojas Jonas Mekas. Kodėl jis Antazavėje? „Ši mintis kilo iš gana egoistinių paskatų, nes labai norėjau su juo susitikti – Meko žodžiai ir veiksmai nemenkai padėliojo mano gyvenimą… Bet nespėjau jo pamatyti Niujorke, tad sugalvojau, kad pasistatysiu jį čia, kieme, ir galėsiu aš pats, taip pat ir kiti, su juo kažkiek pabūti“, – apie J. Meko skulptūros būtinybę kalbėjo Marius, o jo idėją įgyvendino Mykolas. „Nuvažiavom su Mariumi į Rokiškį, nuėjom į pirtį ir besikaitindami ėmėm samprotauti, o kas tie šviesūs žmonės, kuo jie skiriasi nuo nešviesiųjų, ką reikia padaryti gyvenime, kad būtum šviesus… Priėjome išvadą, kad tai turėtų būti herojai, artimi mudviejų sieloms, pasaulėžiūroms ir pasaulėvaizdžiams. Mano galva, tų skulptūrų pievoje, įsiterpusioje tarp Antazavės dvaro arklidžių griuvėsių ir į horizontą nutolstančio ežero, turėtų būti labai daug – tirštai nusėta. Kasmet atsiranda po vieną ar dvi. Tarp jų, be šelmiškai besišypsančio skrybėlėto J. Meko, – ir mano kurta į savo pasaulio rekordą žvelgiančios plaukikės Rūtos Meilutytės skulptūra. Stengiausi ją užfiksuoti labai autentiškai, tačiau gaila, kad ne visos fotografijos, kurias tenka matyti internetinėje erdvėje, perteikia kūrinio emociją. Atsimenu, kaip šiai talentingai sportininkei reikėjo palaikymo, kai, ištikus krizei, visokie diedai ją tarkavo. Taip, kaip Rūtos charakteris gali įkvėpti, būtent su tokiu užsidegimu kūriau jos skulptūrą ir aš. Dar pievelėje – poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas: jo poezija ir dienoraščiai yra be galo paveikūs; Šarūnas Joneikis, visų vadinamas Šaruku, grupės „Garbanotas bosistas“ gitaristas, Danas Pankevičius, užkietėjęs keliautojas, aplankęs visas pasaulio šalis…

Kaip gerai, Valdai, kad pasiūlei ekskursiją mano „įskulptūrintomis“ vietomis – vienas pats, greičiausiai, nerasčiau laiko bei nesusikurčiau progos jas beveik visas vienu metu aplankyti. Ko labiausiai noriu – kad tos skulptūros kuo greičiau susentų, pažaliuotų; net jei natūraliai nugriūtų, man būtų labai gražu. Griuvėsiai man patinka.“