Straipsnyje remiantis vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentiniu filmu „Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2011) aptariami paradoksai ir dviprasmybės, susijusios su „gamtos viešpatavimo“ sąvoka. Šiame filme režisierius nukelia mus į akmeninę „šventovę“, kurioje keliami klausimai apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį šiandieniniame pasaulyje, praradusiame sakralumą, ir Žemę, netekusią savo „auros“, tapusią visa valdančios technomokslinės galios produktu. Taip kyla konfliktas dėl „kito“, žmonijos menkumo „laukinės“ gamtos akivaizdoje ir mūsų rūšies, kuriai lemta išnykti. Grožis, gyvenimas ir mirtis susilieja. Filme estetinis tyrimas tampa antropologiniu, o meninė vaizduotė vedžioja rūpinimosi savimi ir pasauliu takais, priversdama iš naujo apmąstyti savo pirminį ir prigimtinį ryšį su kosmosu.

Kadrai iš filmo „Pamirštų sapnų urvas“ (Cave of Forgotten Dreams, 2011. Rež. Werneris Herzogas)

Nuo pat pirmosios filmo „Pamirštų sapnų urvas“ scenos Herzogas skatina mus kelti klausimus apie gamtos ir žmogaus ryšį. Kamera iriasi per sausus, bevaisius pavasario vynuogynus. Šis vaizdas priklauso „žemei“, bet atskleidžia žmonijos, manipuliuojančios aplinka, intencionalumą. Kamera kyla aukštyn, rodydama kraštovaizdį, upę, uolas ir augmeniją. Tai stilizuotas, žadinantis prisiminimus, chorinės muzikos lydimas vaizdas, kviečiantis kilti kartu su įspūdingais peizažais.

Kultūros lobis, kurį regime, yra Ardešo departamente, Pietų Prancūzijoje, atradėjo vardu pavadintame Šovė urve (pranc. Grotte Chauvet-Pont dʼArc), garsėjančiame puikiai išsilaikiusiais 32 000 metų urvų piešiniais.

Jau pirmosiomis minutėmis Herzogas pateikia vieną iš savo dviprasmybių: jis vėl filmuoja vynuogynus, tačiau, priešingai nei pirmajame kadre, kamera virpa – kaip ir mokslininkai, vaikštantys nelygiu gruntu. Kamera kartu su žmonių ekspedicija leidžiasi į urvą. Režisieriaus kūryboje dažnai matomas kontrastas tarp neapdorotos medžiagos ir žmogaus kūniškumo. Tai dialektinis gamtos ir kultūros santykis.

Kadras iš filmo „Pamirštų sapnų urvas“

Menininkas nori parodyti urvo vaizdus kaip naujus, dar niekada nematytus, prieinamus ne visiems, „siekdamas atkurti pirmapradę lytėjimo patirtį“. Jis bando atskleisti „užmirštus sapnus“, likusius Šovė, tad perkelia mus į „švelnų vidinį urvo klimatą“, kurį būtina išsaugoti, paversdamas viską dvasiniu patyrimu, kviečiančiu mąstyti apie žmogų, meną ir ryšį su kosmosu kitaip, nei tai daro šiuolaikinis racionalumas.

Herzogo kinematografijai būdingas nuolatinis ir latentinis „kito“ – keistų pirminių Žemės gyventojų, tiek gyvūnų, tiek žmonių, – tapatybės kvestionavimas. Jis kelia klausimus apie civilizaciją ir barbariškumą, kišimąsi į gamtos tvarką ar gebėjimą su ja tekėti išvien. Pasitelkiant vaizduotę, filmu siekiama užfiksuoti pasaulio judėjimą, pasitarnaujant jo žadinimui. Technologinės priemonės sustiprina jo filmų paradoksalumą. Herzogas siūlo tapatinti kino ekraną su ištapyta urvo siena, atkuriant švelnius uolos reljefus 3D efektu.

Kadras iš filmo „Pamirštų sapnų urvas“

Šiose formose režisierius įžvelgia judėjimo iliuzijos paieškas, įkūnytas aštuoniose bizono kojose ir daugybėje raganosio ragų. Ant žibintais ir deglais apšviestų sienų mirga šešėliai; ta pati liepsna šias iliustracijas gaubė prieš tūkstančius metų.

Herzogas supranta, kad menas (ir mokslas) neišvengiamai keičia gamtą. Jis pabrėžia dirbtinumą, techninį požiūrį, mokslininkų taikomus metodus ir procedūras. Viskas pateikiama atvirai, niekas nenuslepiama. Taip dar labiau išryškinamas pasaulio paslaptingumas ir mūsų pažinimo ribos.

Užtenka prisiminti virtualų Šovė urvo vaizdą, sukonstruotą iš baltų taškelių juodame fone, kaip jį pavaizdavo mokslininkai. Urvas tarsi išnyksta tarp baltų taškų, primenančių sudėtingą žvaigždyną gilios nakties skliaute.

Žmogų įkalina paslapties spąstai. „Mes nieko nežinome, niekuo nesame tikri“, – konstatuoja režisierius filmo pabaigoje. Tai akivaizdu ir tame, kaip daugelyje filmų jis vaizduoja mokslą: mokslininkus, filosofus ir visą žmoniją raizgo tos pačios mįslės, kurias perprasti bandė paleolito laikų žmonės.

Kadras iš filmo „Pamirštų sapnų urvas“

Vienas iš filme kalbintų archeologų, lankęsis urve penkias dienas iš eilės, turi pasitraukti dėl stipraus emocinio piešinių poveikio. Vyras nuolat sapnuoja liūtus, sapnuose iškyla gilesnis, esminis, labiau pirmapradis supratimas. Archeologo žodžiais tariant, sapnuose jis patiria „gilius ir paslaptingus dalykus“, „pasąmonės veikimą“.

Herzogas aktualizuoja šią patirtį ir išryškina žmogiškąją mokslininkų pusę – tylą absoliučioje urvo ramybėje, įsiklausymą į tai, kas galbūt yra širdies plakimas, jų pojūtį, kad yra „stebimi“ tyrinėdami tamsą. Režisierius nori parodyti, kad ryšys su „kitais“, senaisiais Šovė urvo klajokliais, užmezgamas per jautrumą, o ne mokslinį racionalumą. Būtent meninis jautrumas yra tiltas, jungiantis mus su pirmaisiais žmonijos atstovais. Judantys vaizdai, šešėliai ant uolėtos sienos leidžia kalbėti apie senuosius projekcijų pirmtakus, sukurtus fakelų šviesoje. Galime įsivaizduoti, kaip pirmieji žmonės šoko su savo pačių šešėliais, greičiausiai tai buvo magiškų ritualų dalis. Herzogas šią techniką lygina su Fredo Astaireʼo šokiu, parodydamas sąsają tarp senovės ir modernumo.

Manoma, kad Šovė urvas buvo naudojamas piešiniams ir ritualams, nes žmonių kaulų čia nerasta. Tai leidžia teigti, kad urvas laikytas ne gyvenamąja vieta, o veikiau saviraiškos ir bendravimo erdve. Čia rasta pėdsakų ir fosilijų liekanų: 99 proc. kaulų – lokių, likusieji – išnykusių rūšių gyvūnų. Tūkstantmečių senumo kalkių nuosėdos, dengiančios daugelį jų, sudaro porceliano tekstūros įspūdį. Pats urvas patiriamas kaip didingas meno kūrinys, nutapytas laiko tėkmės.

„Tai šiuolaikinio žmogaus sielos gimimas – teigia Hercogas. – Staiga mes regime meną – ne primityvius piešinėlius, o kažką visiškai išvystyto ir nepaprasto.“ Piešiniai ant uolų stulbina. Susikertančios linijos vaizduoja gyvūnų – arklių, raganosių, liūtų – kontūrus, jie sukurti unikaliais potėpiais ir raiška. Dinamiškos figūros išdėstytos įstrižai, viena kitą dengiančios kompozicijos išryškina paviršių – specialiai nubalintą dėl didesnio kontrasto. Rezultatas hipnotizuoja. Matome, kaip grėsmingumas dera su didingumu. Piešiniai tokie gyvi, spontaniški, kai kurie nubrėžti vienu mostu, kad atrodo, jog dailininkai juos piešė vos prieš pusvalandį.

Herzogas kviečia įžengti į praeities gyvenimo šventovę, tarsi žmonija norėtų išsaugoti dalį prarasto grožio, kuris kadaise egzistavo Žemėje. Akmeninė šventykla išlaikė tai, ką filosofas Walteris Benjaminas vadina aura: unikalias tolimos praeities apraiškas. Paradoksalu, kad režisierius bando viską užfiksuoti: juk kinas, pasak W. Benjamino, sunaikina aurą, nes leidžia atkurti ir dauginti tą patį vaizdą.

Kadras iš filmo „Pamirštų sapnų urvas“

Šovė urve matyti skirtingi istoriniai sluoksniai. Sienos „pasakoja istorijas“, kaip teigia vienas archeologų. Piešiniai labai išraiškingi ir vaizduoja siužetus: besiporuojantys liūtai, kovojantys raganosiai, bėgantys bizonai. Jie atskleidžia gilų gyvūnų pasaulio pažinimą ir komunikacijos poreikį. Herzogas pažymi, kad nuotolis tarp kai kurių piešinių – beveik 5000 metų. Laiko suvokimas mūsų kultūroje radikaliai skiriasi.

Eugenio Trías, ispanų filosofas, teigė: „Mūsų „individualių kapsulių“ visuomenė dievina greitį: intensyvų erdvės, laiko ir patirties vartojimą. Tačiau šis greitis iš tiesų yra sustingęs, nejudrus, visiško pasyvumo forma. Juk toks skubrus vartojimas (erdvės, teritorijos, valandų, dienų ir susitikimų) negeneruoja tikros patirties. Tokios, kuri galbūt galėtų pakeisti mūsų santykį su pasauliu ir vienų su kitais.“

„Mes esame įkalinti istorijoje, o jie – ne“, – apibendrina režisierius. Vis dėlto čia nėra pašaipos ar priešpriešos tarp mūsų protėvių ir šiuolaikinio pasaulio. Atvirkščiai – juntama pastanga atkurti visus vienijantį jautrumą.

Tokie darbai kaip Herzogo įkvepia mąstyti apie žmogaus būklę. Šiandien filosofija turi padėti atkurti nutrūkusius žmonijos ryšius su Žeme. Martinas Heideggeris kalbėjo apie „būties užmiršimą“, kurio ištakos siekia antikos laikus. O kur turėtume ieškoti Žemės užmiršimo ir žmonijos ryšių su kosmosu nutrūkimo šaknų?

Filosofas Theodoras Adornas siūlė idėjų, kurios gali padėti suprasti šį procesą. Adornas kalbėjo apie gamtos viešpatavimo dialektiką. Žmogaus racionalumas visad buvo dvilypis – jis veikia tiek kaip išlaisvinimo, tiek kaip dominavimo įrankis. Šį dualumą filosofai dažniausiai ignoravo arba skyrė per mažai dėmesio. Iš pradžių protas tarnauja kaip priemonė, kuria subjektas formuoja savo tapatybę, priešingą gamtai, iš kurios jis ir kyla. Subjektas yra fiziškai silpnas prieš laukines, svetimas gamtos jėgas, šios jam kelia grėsmę. Norėdamas išlaikyti savastį ir išlikti, jis turi kontroliuoti pavojaus šaltinį arba bent jau prisitaikyti prie jo. Gaivališka aplinka nuolat grasina savo beatodairiška galia, tačiau kartu ji būtina egzistencijos terpė, nuo kurios neįmanoma radikaliai atsiskirti. Šis esminis faktas – visiško atsiskyrimo negalimumas – randasi iš to, kad pats subjektas jau yra gamtos dalis. Negalėdamas visiškai nuo jos atsiskirti, privalo kontroliuoti, dominuoti ir įvesti taisykles, kurios užtikrintų jo paties išlikimą. Taigi subjekto energija turi būti nukreipta į viešpatavimą. Protas pasireiškia kaip emancipacinė jėga, išlaisvinanti mus iš prigimtinės priklausomybės ir atverianti erdvę, kurioje gali skleistis žmogiškumas. Tačiau išlaisvinanti jėga kartu yra ir dominavimo priemonė.

Adorno nuomone, suvokti tikrovę ir ją paversti konceptualia sistema neįmanoma, nes visada egzistuoja aspektas, kuris išvengia bet kokio konceptualizavimo. Todėl kritikuodami vadinamąją identifikuojančią mąstyseną kartu kritikuojame ir tai, kad pamirštama gamta, medžiagiškumas ir visa, kas iš to kyla. Pasitelkę Adorno mintis, estetinį kelią galėtume laikyti priemone tai įveikti. Intuityvus santykis su gamta tarnauja kaip modelis, padedantis peržengti dominavimą, išlaisvinantis instinktus ir išvaduojantis nuo socialinės galios. Estetinė patirtis yra būdas pažinti tikrovę taip, kad nereikėtų jos pavergti. Meninė veikla – arba estetinė patirtis, kaip ją supranta Adorno, – padeda kurti neagresyvų žmogaus ir gamtos santykį. Taip atsiranda išganymo viltis – vizija ateities, kurioje ir žmonija, ir pavergta gamta galėtų būti išlaisvintos. Turime nuolat grįžti prie šio tikslo.

Per urvų meną Herzogas siekia mus pakviesti į priešistorinių žmonių pasaulį. Filmas perteikia mintį apie nenutrūkstamą tęstinumą, pagrįstą jautrumu –estetiniu patyrimu. Kitaip tariant, kontaktas su tuo pasauliu vyksta per gebėjimus, kurie peržengia ir transformuoja technomokslinį racionalumą, skaldantį, klasifikuojantį ir atskiriantį tikrovę. Menas tampa tarpininku tarp žmonijos ir gamtos, taip pat tarp mito ir mokslo. Mokslinio-techninio proto hegemonija pamiršta kosminę nuostabą, stokoja gebėjimo atpažinti tą iškilmingą dimensiją ir nesugeba įsijausti į gamtą. Štai kodėl žmonių santykis su pasauliu ir vienas kitu ėmė remtis išskaičiavimu, matavimu ir kiekybiniu vertinimu. Kaip rašė Maxas Weberis, „viską galima suvaldyti skaičiuojant ir numatant“. Būtent ši „skaičiuojanti sąmonė“ sudarė sąlygas nusivilti pasauliu ir prarasti sakralumą. Pasaulis žmonijai tapo „didžiule desakralizuota scena, kurioje ji gali dominuoti ir patenkinti liguistą poreikį valdyti“. Charlesʼis Baudelaireʼas kalbėjo apie negebėjimą pastebėti nauja, baimę leistis į nežinomybę, nemokėjimą megzti ryšį su „kitokiu“; tai įvardijo jautrumo praradimu. Taigi, nusivylimas pasauliu lemia jautrumo sumažėjimą.

„Pamirštų sapnų urvo“ vaizdai jaudina. Pasikartojantys kadrai ir piešinių su gyvūnais apšvietimas primena galimybę matyti save kaip dalį atmosferos, kuri mums nebepriklauso, bet vis dar gali kelti nuostabą, jausmus ir pokyčius. Herzogas siūlo atkurti sąjungą su visata, kuri teka anapus mūsų kultūroje vyraujančio redukcionistinio racionalumo. Neatsitiktinai Herzogas kaip pagrindinį filmo interpretavimo raktą pasirenka jautrumą. Šį akcentą sustiprina intriguojantis personažas – kvepalų ekspertas, kuris urvus ir praeities pėdsakus tyrinėja per kvapus. Jo metodas skatina iš naujo apsvarstyti savo kategorijų ribas ir galimybes.

Dokumentinis filmas tarsi patvirtina, kad ir religingumas, ir menas kyla iš estetinės nuostabos – tokios, kuri siejasi su iškilminga pasaulio dimensija. Herzogas siūlo žmogų apibūdinti ne kaip homo sapiens (protingas), o kaip homo spiritualis (dvasingas). Esminis klausimas akivaizdus: kaip šiandieniame pasaulyje galime atgaivinti protėvių dvasingumą? Kas mumyse dar liko iš tos patirties? Kaip ją suvokti, kai gyvename technologijų ir viską instrumentiškai naudojančioje civilizacijoje?

Režisierius tikisi pabudinti nuostabos jausmą grįždamas prie ištakų, išraiškos jėgos šaltinio, iš kurio, tikėtina, kilo menas, filosofija ir religija. Jis veda mus į gilų, tamsų ir paslaptingą šventumą, tyrinėdamas prigimtinį žmonijos artumą gyvūnams ir gamtai, su kuria ji kadaise buvo glaudžiai susijusi. Keliaudamas vis giliau į urvą, Herzogas atskleidžia pirmapradę patirtį – tokią, kuri, tarsi už užuolaidų esanti scena, kviečia iššifruoti tai, kas vienu metu ir atvira, ir paslėpta.

Vaizdų kartojimas naudojant skirtingus apšvietimo efektus atlieka poetinę funkciją. Po daugybės įtaigių urvo vaizdų kamera pasisuka į išorę, vesdama mus į visiškai netikėtą aplinką. Epiloge Herzogas išplečia savo estetines ir antropologines įžvalgas iki ekologijos srities, iškeldamas klausimą, kuris skamba kaip aidas apie žmonijos ir gamtos ateitį.

Vos už 30 kilometrų nuo urvo yra „tropinė biosfera“ – drėgna oranžerija, pilna paparčių ir egzotinių augalų, kur kartu gyvena šimtai krokodilų. Tiek drėgnas oras, tiek vanduo, kuriame jie plaukioja, atkeliauja iš netoliese esančios milžiniškos atominės elektrinės, naudojamos reaktorių aušinimui. Todėl, pasak Hercogo, neturėtų stebinti, kad šiuose branduoliniuose vandenyse dabar gyvena krokodilai albinosai – balti raudonakiai ropliai, kurių mutacijos atsirado dėl žmogaus įsikišimo.

Siurreali aplinka dar labiau stebina žinant, kad „ne taip seniai, vos prieš keliasdešimt tūkstančių metų“, visą regioną dengė ledynai. Herzogo vaizduotėje tai pažadina apokaliptinę viziją, kad šie mutavę krokodilai netrukus gali pasiekti ir Šovė urvą. Kyla neišvengiamas klausimas: ar mes patys nesusidursime su savo pabalusiais antrininkais?

Taip atveriamos durys spėlionėms apie žmonijos ir Žemės likimą. Spėlionėms, sustiprintoms paskutinio filmo kadro, kuriame Herzogas baltą krokodilo leteną sugretina su žmogaus ranka, nupiešta ant urvo sienos.

Kokį pėdsaką paliekame kaip civilizacija? Koks bus mūsų įspaudas šioje planetoje?

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė