XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Paryžius buvo kvapą gniaužianti vieta žmogui, neabejingam grožiui ir pasaulio įvairovei. Vartant 1908 m. išleistą iliustruotą „Paryžiaus pramogų vadovą“ (Guide des plaisirs à Paris) akys raibsta nuo laisvalaikio praleidimo būdų gausos. Mieste esama puikių parkų, sodų ir giraičių romantiškiems pasivaikščiojimams, turtingų muziejų, rūmų ir paminklų, išpuoštų bažnyčių; taip pat – kinoteatrų, velodromų, cirkų, teatrų, miuzikholų, kabaretų, kavinių ir restoranų. O kad suprastume, kokie žmonės traukė į šias vietas, pakanka atsiversti fotografų Leopoldo Reutlingerio (1863–1937) ar Felixo Tournachono (1820–1910), geriau žinomo kaip Nadaro, nuotraukų albumus. Juose atsiveria visas Paryžiaus žvaigždynas – įžymūs ir dabar jau visai pamiršti aktoriai (-ės), šokėjai (-os) bei dainininkai (-ės), gausybė scenos žmonių, linksminusių ir įkvėpusių Paryžiaus flâneur. Meną vertino ir Raudondvario grafas Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius (1852–1935), kuris nebuvo tiesiog prašalaitis, o ilgus metus gyveno Paryžiuje, lankėsi „Casino de Paris“ bei „LʼOlympia“ ir net sukūrė aktorių portretų, nė kiek nenusileidžiančių Nadaro darbams.

Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius. Autoportretas su mylimąja Isabelle Féraud. XIX a. pab. Iš Dominyko Šaudžio ir Reginos Šemiotaitės privačios kolekcijos

KITA ISABELLĖ FÉRAUD?

Isabellė Féraud (1852–1946) – grafo Benedykto Henryko mūza, gimusi Montevidėjuje, su ja didikas veikiausiai susipažino Paryžiuje ir 1869 m. susilaukė nesantuokinės dukters Marie Ernestinos. Vėliau vedė amerikietę Clarą Elisabethą Bancroft (1857–1883), jiems gimė trys vaikai. Jaunas likęs našliu, su mylimąja Isabelle keliavo po Europą, linksminosi Nicoje, kopė į Alpių kalnus Šamoni miestelyje, medžiojo Vialos rezidencijoje (dab. Baltarusijoje). Visa tai įamžinta B. H. Tyszkiewicziaus meninėse fotografijose. Vis dėlto apie šią paslaptingą moterį žinių turime labai nedaug. Kaip jiedu susipažino? Koks buvo I. Féraud gyvenimas, grafui vedus kitą?

Atidėkime į šalį paveikslą, kuris apsiriboja tik skurdžiomis oficialių faktų žiniomis, ir pasinerkime į XIX a. Paryžiaus prabangą bei siautulį. Kaipgi be „gardesnio kąsnelio“ spaudoje? Prancūzijos leidiniuose tuo metu mirga tikrų ar pramanytų istorijų, pokylių, damų tualetų aprašymų, meilės intrigų, pro akis nepraslysta jokia smulkmena. Dažnai minimas ir I. Féraud vardas. Ar tai gali būti ta pati moteris?

Itin dažnai ji linksniuojama leidinyje „Gil Blas“ (pradėtas leisti 1879 m.). Jame spausdintos romanų ištraukos (pvz., Émileʼo Zola „Žerminalis“) bei Guy de Maupassantʼo novelės, meno, teatro kritika, žinoma, neapsieita ir be detalių aukštuomenės gyvenimo naujienų. Sutapimas ar ne, bet Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomoje B. H. Tyszkiewicziaus Nicoje darytoje I. Féraud 1892 m. fotografijoje, kur ji su perregimu peniuaru gan provokuojama poza guli išsitiesusi ant sofos, šalia ant grindų tarsi netyčia numestas perlenktas „Gil Blas“ numeris. Nuotrauka datuojama sausio mėnesiu, o 1892 m. sausio 3 d. numeryje esama trumpos, kandžios, ironija persmelktos žinutės apie naujametines dovanas: viena gražuolė gavo mėlynosios lapės pelisse, kita – flakoną jaunystės vandens, dar viena laimingoji apdovanota ungurių paštetu (paté dʼanguille) – aiški nuoroda į Jeano de La Fontaineʼo pasakėčią – skanus patiekalas, kuris pabosta, kai jo per daug. O štai I. Féraud dovanų neva gavusi mažą viešbutėlį au Ranelagh (matyt, turimas omenyje teatras tokiu pavadinimu, kurio sklypas XIX a. suskaidytas į daugybę mažų sklypelių).

Kokia I. Féraud gyveno „Gil Blas“ puslapiuose? 1882 m. birželis: „mezga naujas meiles, kadangi buvo atimta jos kunigaikštienės karūna“; 1888 m. lapkritis: „muaras ir juodi nėriniai, siuvinėti auksu“; 1888 m. gruodžio 2 d.: „I. Féraud, gražuolė, kurios suknelė buvo pastebėta operoje Patti premjeros dieną, vos nenumirė. Vargšelė <…>iš didelio liūdesio bandė nusinuodyti opijaus tinktūra (laudanum). Laimei, kad suvartota dozė buvo per didelė [sic]. Jei ne šitai, žaviosios moters jau nebebūtų. Ji dešimčiai dienų išleista poilsio.“ 1888 m. gruodžio 10 d. jai taip pat skiriama visa žinutė: „I. Féraud, kurios mėlynos akys yra svaiginančios gelmės, jau visiškai atsigavo po negalavimo, privertusio sunerimti gausų draugų būrį <…>.“

1888 m. gruodžio 15 d.: „Mačiau I. Féraud, jau daug ramesnę, mačiau Louiseʼą Mairet ir Marion bei daug kitų.“ Louiseʼos vardas, matyt, greta pasirodo ne atsitiktinai – dar 1888 m. lapkričio 16 d. žinutėje apie pokylį, kuriame dalyvavo ir I. Féraud, minima ši moteris, pasipuošusi dideliu žaliu apsiaustu bei žaliu kostiumu su įvairiaspalvėmis juostelėmis. L. Mairet dalyvavo ir baliuje, aprašomame 1888 m. lapkričio 30 d. pranešime: pasipuošusi Direktorijos laikų kostiumu su plačiu juodu išsiuvinėtu diržu. Gali būti, kad Isabellė buvo ne vienintelė grafo mūza, juolab kad išliko XIX a. pabaigoje darytų fotografijų, kuriose Fontenblo miške pozuoja žavinga moteris, vardu L. Moiret.

1889 m. sausio 22 d.: I. Féraud „išskirtinis tualetas sukėlė revoliuciją, ką jau kalbėti apie nuostabią šukuoseną, papuoštą dviem lašo formos deimantais“. 1889 m. sausio 28 d. kalbama apie automobilio avariją, kurios metu moteris susižeidė plaštaką ir ranką. 1889 m. liepos 7 d.: „Jei I. Féraud savo gyvenime sutiktų kokį trubadūrą, ji daug nepasakotų apie bajorą, su kuriuo įsikūrė Sankt Peterburgo salose (aux Illes, prés de Pétersbourg) <…>.“ Kuo čia dėtas šis miestas? Beje, B. H. Tyszkiewiczius buvo Sankt Peterburgo imperatoriškojo jachtklubo narys, o jo jachta minima 1876 m. rugpjūčio 23 d. „Le Sport“ numeryje: „Zemajtej. – Škuna, 310 T.; Sankt Peterburgas. – Pono grafo Benedykto Tyszkiewicziaus“.

1889 m. liepos 30 d.: „Viena garsiausių ir tuo pat metu viena gražiausių Dofino pilių ką tik buvo nupirkta už niekingą 400 000 frankų sumą kilniajai I. Féraud. Pilis priklausė Pauliui B., gerai žinomam bonvivanui (boulevardier), tragiškai mirusiam prieš dvejus metus.“ 1889 m. spalio 19 d.: „I. Féraud, pasigražinusi, išsipusčiusi ir apsiginklavusi nuo galvos ligi kojų tarsi bulių kautynėms rue Pergolése arenoje.“ 1890 m. balandžio 3 d., greta ketureilių, skirtų Jeanneʼai Duparc ir Mathildeʼai DʼAvignon, pateikiamas ir vienas, pavadintas „Isabelle Féraud“:

Jos akys? Dvi kerinčios rugiagėlės.
Jos lūpos? Mieganti rožė.
Paryžiuje gražiausios gėlės
Yra tiktai pas Izabelę!

1891 m. rugsėjo 23 d. numeryje pasidalinama, kaip teigiama, mintimis iš Laureʼos de Chifferville, to meto šokėjos, priklausiusios demimondui, albumo. Neva cituojama I. Féraud: „Per daug mąstyti kenkia ir analitinis protas yra mūsų džiaugsmo žudikas.“

Leopoldas Reutlingeris. Blancheʼa Dupré ant „Beautés de Paris“

1892 m. sausio 27 d. numerio viršelio. Šaltinis: gallica.bnf.fr

AKTORĖS, BALERINOS IR KAVINIŲ DAINININKĖS

Ne paslaptis, kad dalis scenos moterų Paryžiuje buvo demimondo atstovės. Kai kurios slėpėsi po slapyvardžiais, pavyzdžiui, Lianeʼa de Pougy (tikr. Anne-Marie Chassaigne, 1869–1950) arba La Goulue (tikr. Louiseʼ Weber, 1866–1929). Kartais žinios apie šių moterų kilmę ir vaikystę labai miglotos. Daugelis XIX a. Paryžiaus scenos gražuolių, tuomet – labai geidžiamų ir įžymių, šiandien jau pamirštos. Tačiau pamėginkime patyrinėti, kokius modelius savo meninėms fotografijoms rinkosi grafas.

Iš geriau žinomų reikėtų paminėti šokėją, baleriną Blancheʼą Dupré, kurios atvaizdas puikuojasi ant 1892 m. „Beautés de Paris“ viršelio. 1891 m. balandžio 19 d. „Le Courrier français“ pateikiamas jos portretas: „Ši mažoji šokėja man priminė daugybę puikių frazių, taikomų Berenikei: jai nepakanka būti moterimi šilta gintarine oda, subtiliais gestais ir naiviais prisipažinimais – ji nori būti melancholiška.“

Be to, kaip rašoma 1896 m. sausio 4 d. leidinyje „Don Juan“, Dupré buvo dviračių sporto entuziastė: „Šiemet jos kelionės tikslas – Biaricas. Būdama tikra turistė, ji išsirengia į trumpas išvykas, tai vienur, tai kitur sustodama aplankyti miestelio, pasigrožėti kraštovaizdžiu ar pasimėgauti poilsio akimirka. B. Dupré dėvi kelnes, ne veltui manydama, kad sijoną ant dviračio seginti moteris yra karikatūra. Jos švarkeliais, rau kiniais puoštomis palaidinėmis ir lengvomis kanotjė žavisi visi į Bua plūstantys dviratininkai.“

Léa Darcy, minima XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūzų spaudoje, vadinama lengvosios muzikos atlikėja (chanteuse légère), kavinių dainininke (gommeuse), (monologų ir pan.) deklamatore (diseuse). 1907 m. rugpjūčio 1 d. „Journal de Berck“ numeryje rašoma, kad „Casino rue de lʼImpératrice“ didelės sėkmės susilaukė visa trupė, taip pat ir L. Darcy, įkūnijusi gavrošą (Le petit Bob) – drąsų, vikrų, sąmojingą gatvės vaikėzą.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūziškoje spaudoje taip pat minima Louiseʼa Nocton, vėliau – Mme Nocton-Thalès. Tai veikiausiai – Amélieʼa Louiseʼa Nocton (1879–1955), paryžietė aktorė (artiste dramatique), 1905 m. Bulonėje-Bijankūre (Boulogne Billancourt) ištekėjusi už mimo ir nebyliojo kino aktoriaus Théodoreʼo Mariuso Jammet (1857– 1935), vadinto Théodoreʼu Thalès ar tiesiog Thalès.

1900 m. gruodžio 4 d. leidinio „Les Tablettes marseillaises“ numeryje liaupsinama koncertų salėje „LʼOlympia“ pasirodžiusi panelė Nocton, Jeano Lorraino pantomimoje „Watteau“ pakeitusi L. de Pougy: „<…> nuoširdžiai, kaip nešališkas kritikas, esu priverstas sutikti, kad panelė Nocton yra geresnė už Lianeʼą. Argi ji ne jaunesnė, o tai jau yra neginčijamas pranašumas, be to, gražesnė ir patrauklesnė <…>.“ 1908 m. kovo 27 d. leidinyje „Le Nouveau journal“ apie pasirodymą miuzikhole „Casino de Paris“ rašoma: „Ponia Nocton-Thalès išlaiko įspūdingą didybę“, o „pantomimos menininkas Thalès demonstruoja savo meistriškumą ir išraišką.“ Frédérico Toulmoucheʼo balete-pantomimoje „Pierrotau Hammam“ (1897) „LʼOlympia“ salėje mimas Thalès pasirodė kartu su B. Dupré.

Panelės Marcellės Droxler, pozavusios grafui pačioms pikantiškiausioms kompozicijoms, tapatybė neaiški. Apie šią asmenybę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios prancūziškoje spaudoje žinių nėra. Tačiau įdomu, kad žymioji prancūzų kankano šokėja ir „Mulen Ružo“ žvaigždė La Goulue 1900 m. Paryžiuje ištekėjo už iliuzionisto, laukinių žvėrių dresuotojo Josepho Nicolo Droxlerio (1872–1914 / 1916), kurio protėviai kilo iš Elzaso. Paryžiuje tuo laikotarpiu gyveno ir daugiau asmenų pavarde Droxler, Drexler ir pan., tačiau jų ryšys su paslaptinguoju modeliu kol kas lieka neaiškus.

Bet kokiu atveju, didžioji dalis grafo B. H. Tyszkiewicziaus fotografijų mūzų neabejotinai buvo susijusios su scena.