Elektra prarijo eglę,
jos spygliai virto kibirkštimis
ir šaudė mažyčiais fejerverkais.
Lingavo stulpai.

Aurelijos Maknytės kūryba – jautrus ir daugia­sluoksnis žvilgsnis į laiką, atmintį bei kasdienybės fragmentus. Naudodama archyvinę medžiagą, ji tyrinėja, kaip mūsų praeitis ir asmeninės istorijos virsta meno forma. Menininkės darbuose akcentuojama atmintis, laikas, itin įvairiai – nostalgiškai ar netgi ironiškai – traktuojami tapatybės klausimai. Rastus daiktus, dokumentus, vaizdo medžiagą ji transformuoja naujame kūrinyje, taip kurdama savotišką dialogą tarp praeities ir dabarties. A. Maknytės darbus sunku įsprausti į konkrečius stiliaus rėmus, nes jie apima įvairias kūrybos formas – nuo tekstų, koliažų, fotografijos ir videomeno iki improvizacijų archyvo temomis bei konceptualių instaliacijų. Aurelija rekonstruoja įvairių laikotarpių kasdienybės detales ir asmenines istorijas. Būdama vizionierė, perkuria informaciją, suteikdama jai naujų prasmių. Ji neieško meno institucijų pritarimo savo kūrybai, nesišlieja prie sąjungų ar menininkų grupių, renkasi nepriklausomą „partizanišką“ kelią, kuris leidžia išsaugoti autentišką požiūrį ir kūrybinę laisvę. Menininkė stengiasi nepasiduoti šiuolaikinio meno standartams, labiau rūpindamasi asmenine raiška ir tyrinėjimais. Kūrybos procesas jai – ne tik individualus išgyvenimas, bet ir nuolatinės paieškos, atsivėrimas ir sykiu kitų žmonių patirčių, istorijų, paslapčių atsklaida.

Instaliacija Videonuoma. Šiuolaikinio meno centras, 2012. Arno Anskaičio nuotrauka

Panašu, jog A. Maknytės strategija – tiesiog kūrybos tęstis, atsirenkant idėjas, kurios ateina pačios. Dirbtinai proceso kurstyti nereikia. Kaip sakė kinų filosofas Laodzi, indo esmė yra jo ertmė. Svarbu, kuo mes ją užpildome: tuštuma, materija ar jos aidu. Bandau išsiaiškinti, kiek, kokio ir iš kur paimto „kažko“ telpa į menininkės indą. Kuomet tas „kažkas“ yra semiamas it vanduo, mums turėtų būti įdomiausia, kodėl tai aktualu pačiai kūrėjai. Ieškau autentiškumo, tad norėčiau su ja pasikalbėti būtent apie tai. Perskaičiau ne vieną tekstą apie Aurelijos kūrybą, peržiūrėjau nemažai vaizdo įrašų. Kiekvienas darbas yra kitoks savo forma, tačiau visi nepompastiški, natūralūs, nuosekliai tęsiantys vienas kitą, nepaisant skirtingų metų „laidų“. Visus juos pavadinčiau autorės evoliucija, kuri gerąja prasme primena mitinį Babelio bokštą, kas dieną statomą iš naujo, nes kūrėja kalba visomis meno kalbomis.

Žmonės vis dar instinktyviai ieško „tikros“ patirties, nepaisant to, kad dažnai renkasi stebėtojo, o ne dalyvio poziciją. Kartais atrodo, kad meno auditorijai reikia herojaus – figūros, į kurią galima projektuoti savo troškimus ar baimes. Būti šalia tokio personažo saugu. Tačiau ką reiškia pačiam kūrėjui nuolat atsiverti, save aukoti, dalytis asmeniškumu, o kartu – būti tam tikro spektaklio dalimi? Tai išlaisvina ar, priešingai, – alina? Iš šono gali atrodyti, jog Aurelija sąmoningai tolsta nuo civilizacijos, nuo įprasto miesto ritmo. Pati šį atsitolinimą traktuoja kaip revizionizmo formą: peržiūri, kas iš tiesų svarbu, kas teikia prasmę ir džiaugsmą, kuria kasdienybę, kurioje jaustųsi laisva. Menininkė nevadina to pabėgimu, greičiau – grįžimu į save. Svarbu, kad „būtų faina“, apibendrina ji.

Įdomu, kas pastūmėjo ją į „fainumo revoliuciją“ – nuovargis, maištas ar tiesiog sveikas egoizmas? Kada suprato galinti kurti taip, kad jai būtų smagu, o ne taip, kaip reikia? Aurelijos papasakoti keli faktai iš vaikystės padeda suvokti norą atsiriboti nuo miesto triukšmo ir institucinio nuobodulio.

Instaliacija Tėvų kambarys, fragmentas. „Artifex“ galerija, 2015. Aurelijos Maknytės nuotrauka

„Pradinėse klasėse, kai visi nešiodavo kuprines ar portfelius, aš turėjau tašę su perpete. Iki šiol tik tokias nešioju. Vaikai mane praminė paštininke, bet man buvo taip patogu, kad nelabai kreipiau dėmesį. Vaikystėje apskritai formuojasi santykis su pasauliu. Anuomet viskas buvo laisviau, lengviau. Prisimenu, grįžtame su mama namo, pasijuntu alkana, mama duoda dešrelę, valgau ją ir galvoju: „Kaip gera būti vaiku – suaugęs juk negalėtų gatvėje valgyti dešrelės.“ Vaikiškos fantazijos buvo nuostabios. Vienu metu svajojau, kad gyvensiu kaime – turėsiu ožką, vištą, šunį, katę, „išgyvenimo paketą“ – daržą. O dabar matau, kad tą vaikystės modelį po truputį kuriu“, – pasakoja menininkė.

Kalbant apie vaikystę svarbu, koks buvo tavo mėgstamiausias žaidimas, kaip leisdavai laiką, apie ką svajodavai. Juk visa tai anksčiau ar vėliau „išlenda“, ypač meno pasaulyje.

Aurelija niekada nemėgo žaisti su lėlėmis. Jai labai patiko arkliai – rinkdavo viską, kas tik buvo su jais susiję. Pirkdavo net plastikinius žaislinius kareivėlius, o tada su žirklėmis nukirpdavo kareivius ir ties balnais nudildydavo jų kojas, kad liktų tik arkliukai. Kaip dabar madinga sakyti – demilitarizuodavo juos. Vaikystės kolekcijoje – ir gyvūnų formos sausainiai „Zoo“. Iš žurnalų, spausdinusių šachmatų partijas, iškirpdavo žirgų figūrėles ir klijuodavo į specialų sąsiuvinį, netgi yra parašiusi knygelę „Arklių knyga“. Niekad nepraleisdavo progos pajodinėti ant klipatos kaimo arkliuko. Šį pomėgį skatino netoliese buvęs lenktyninių ristūnų žirgynas. Studijuodama Telšių aukštesniojoje dailės mokykloje, ji lankė žirgyną, tačiau šis netrukus užsidarė, suteikdamas galimybę nusipirkti sportinius žirgus už mėsos svorio kainą. Deja, nebūtų buvę kur jo laikyti, tad viskas ir liko tik svajonė. Pasak kūrėjos, šie prisiminimai vis sugrįžta – nuolat atgimsta mene.

1984 m. vestuvinis kostiumas, pasiūtas iš jugoslaviško velveto, gauto už šermukšnio uogas, 2015. Parodos „Deficitas“ fragmentas. „Galerija 101“. Aurelijos Maknytės nuotrauka

Kalbantis apie meninius flashbackus, provokuoju Aureliją prisiminti ką nors, kas jai pačiai buvo netikėta. Pašnekovė ima pasakoti apie vieną neįgyvendintų projektų – „Paskutinė vakarienė“. Vienoje iš numatytų filmavimo scenų turėjo būti karstas su mirusia mama bei laidotuvių atributais. Rinkdama vietas ir svarstydama, kaip visa tai galėtų atrodyti, pagauta smalsumo ji pati atsigulė į karstą, norėdama patirti, koks tai jausmas. Tą pojūtį pamena labai aiškiai – kieta, šalta, vieniša. Nors iš vidaus mirusiojo guolis buvo išklotas „šilku“, iš tiesų teko gulėti ant lentų. Taip „bemedituojant“ pakako laiko įsižiūrėti į žvilgantį karsto apmušalą – plonas, beveik permatomas, tikriausiai pigiausias įmanomas audinys. Juk buvo dar dešimtasis dešimtmetis. Pro medžiagą persišvietė ornamentas. Pažvelgusi įdėmiau menininkė identifikavo jį kaip ledams ant pagaliuko skirtą vyniojamą popierių. Tas vaizdinys paliko stiprų įspūdį – karstas savo forma jau ir taip šiek tiek primena ledų porciją, o tu pats jame tampi šaltas tarsi tie ledai. Fantazija „nešė“ toliau: iškilo asociacija su nuteistaisiais mirties bausme. Jiems, kaip žinia, artėjant egzekucijai suteikiama teisė patiems užsisakyti maisto. Vienas tokių personažų užsimanė ledų. Gulint karste Aurelijai gimė performanso siužetas: pagaminti patiekalų pagal buvusius mirtininkų „paskutinės vakarienės“ užsakymus ir surengti vaišių ritualą. Būtų buvę labai įdomu stebėti, ar žmogus sugebėtų valgyti maistą žinodamas, kad tai paruošta pagal kažkieno priešmirtinį pageidavimą.

Medinis Kalašnikovo automatas, kuris (pagal 1977–1978 metų legendą) turėtų sverti 180 gramų, 2015. Parodos „Deficitas“ fragmentas. „Galerija 101“. Aurelijos Maknytės nuotrauka

Veikianti elektrinė gitara. Projektas „Elektra prarijo eglę“, 2021. Aurelijos Maknytės nuotrauka

AUTENTIŠKUMO EFEKTAS

Kūriniuose naudoti rastus objektus, tekstus ar net žmonių dosjė – viena pagrindinių Aurelijos strategijų. Pavyzdžiui, projekte „Tėvų kambarys“ ji eksponavo atsitiktinai į rankas pakliuvusius autentiškus siuvėjos laiškus, dėl asmens tapatybės apsaugos paredagavusi tik veikėjų vardus ir gyvenamąsias vietas, palikdama žiūrovui galimybę interpretuoti jam nepažįstamo žmogaus intymią patirtį. A. Maknytė taip pat domisi archyvavimo koncepcija – ne tik kaip saugojimo procesu, bet kaip kūrybine praktika. Jos darbuose dažnai keliami klausimai: ką verta išsaugoti, kas formuoja kolektyvinę bei apeliuoja į asmeninę atmintį? Tokio pobūdžio kūrinius pavadinčiau „gyvuoju archyvu“, skirtingų laikų ir kasdienybės fragmentų koliažu, kuris virsta meninėmis patirtimis, reflektuojančiomis atmintį, žiūrėjimą, matymą ir patį kūrybos procesą.

Viena įdomiausių A. Maknytės kūrybinio kelio pradžios iniciatyvų – tęstinis projektas „VHS studija: VHS kasečių archyvo kaupimo ir vartojimo būdai“ (nuo 2009 m.). Viena šio projekto dalių buvo „Videonuoma“ (kitaip – „Eliksyras“, nes taip vadinosi vaizdo įrašų nuomos punktas; po jo uždarymo likusias VHS kasetes Aurelija įsigijo parodai). Šių vaizdajuočių įrašytų filmų pabaigose ji įmontuodavo tuo metu realiu laiku TV ekrane rodomų siužetų intarpus – vaizdų mozaiką, junginėjant kanalus: įvairius televizijos laidų, žinių, koncertų, filmų ir netgi pornografijos fragmentus. Toks subtilus „piratavimas“ – įsiterpimas į svetimą patirtį, atsitiktiniam žiūrovui paliekant netikėtą meninį pėdsaką. Anot autorės, tai buvo anonimiškas veiksmas, ji nesiekė, kad žiūrovas suprastų, jog tai kažkoks kūrinys. Veikiau norėjo nustebinti tuos, kas išnuomotą filmą žiūrėdavo iki pat titrų pabaigos ir tuomet pamatydavo keistą televizinės medžiagos montažą, užpildydavusį likusį neišnaudotą videojuostos gabaliuką.

Kūrinyje „Įrašas“ (2003) Aurelija analizavo tuometės populiariosios kultūros reiškinį – televizinius „SMS pokalbius“, arba įvairaus pobūdžio skelbimus, tais laikais, vėlgi dešimtajame dešimtmetyje, kai „laisvė“ jau buvo, o interneto ir feisbuko magijos – dar ne. Tai pasakojimas apie anuomečius bendravimo būdus ir socialinius žmonių įpročius, apie medijų įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui. Jos ankstyvajame video­darbe „AB (Autobiografija) / 2000″ per keturis televizorius pasakojama išgalvota gyvenimo istorija. Čia autorė naudojo populiariosios kultūros vaizdus, kad parodytų, jog galima kurti savo biografiją taip, kaip nori. Menininkė ieškojo santykio tarp tikrumo ir reprezentacijos, kalbėjo apie pasakojimo reliatyvumą. 2015 m. projektai „Deficitas“ ir „Tėvų kambarys“ – instaliacijos, atveriančios atminties bei asmens santykio su kintančia įvairių šalių istorija sluoksnius.

A. Maknytė išlaiko jautrumą laikui, daiktų istorijoms, kūriniuose palikdama vietos tylai, netikėtumui ir žiūrovo refleksijai. Jos kūryboje svarbus ne tik rezultatas, bet ir procesas, kuomet kūrinys brandinamas ne vienus metus. Ji siekia ne pabaigti, o išgyventi kūrinį, leidžia jam „bręsti“, keistis kartu su savimi. Dauguma darbų kuriami be išankstinio plano – idėjos gimsta tarsi iš atsitiktinių pastebėjimų, objektų ar situacijų radinių. Puikus tokio meno pavyzdys – kūrinys „Elektra prarijo eglę“ (2021). Tai elektrinės gitaros ir medžio kamieno dalies junginys, eksponuojamas taip, kad kiekvienas galėtų jį išmėginti. Tobulas sinestetinis objektas, kuriame susilieja vaizdas, garsas, lytėjimas ir santykis su aplinka. Šį kūrinį teko asmeniškai patirti – juo pagroti – Užutrakio dvare, kuriame nuolat rengiami meno projektai. Štai kaip darbą pristato A. Maknytė: „Pievoje po elektros laidais augo eglė. Kai jos dvikamienė viršūnė pavojingai priartėjo prie laidų, elektrikai ją nupjovė. Visą gyvenimą į elektromagnetinį lauką besistiebusi eglė tapo veikiančia elektrine gitara.“

Kraštovaizdžio partizanas (tęstinis projektas nuo 2013). Castor Fiber sukurtas objektas. Aurelijos Maknytės nuotrauka

Aurelijos santykis su žiūrovu ne tiek tikslingas, kiek intuityvus. Ji „nedirba“ auditorijai, bet tiki, kad nuoširdi, autentiška meninė išraiška savaime randa savo kelią – net jei paliečia tik vieną žmogų, net jei lieka nepastebėta. Jos menas – tai ne tik konkrečios kūrinių formos, o dažnai tyli, beveik meditacinė praktika, kurioje susipina kasdienybės stebėjimas, minėtų archyvų poezija ir nostalgiškas santykis su laiku. Tai žmonių tarpusavio ryšiais grįsto meno tęstinumas. Galime pasakyti – drugelio efektas, nes kiekvienas autorės projektas iš esmės siejasi su anksčiau sukurtaisiais: ne tiesiogiai vizualiai ar specialiai iš anksto apgalvotai konceptualiai, bet veikiau archetipiškai, kai vienas objektas atsispindi kitame, veikiamas žiūrovo ne visad įžvelgiamų menininkės pasąmoninių galių. Aurelijos kūrybai būdinga nuosekli vidinė tėkmė – vienas projektas tampa terpe kitam, lyg idėjiškai prisotintas tirpalas, iš kurio kitame kūrinyje pridėjus naujo turinio ima formuotis kristalas. Jos darbai – tai ne atskiri, baigti vienetai, o gyva, nuolat kintanti sistema, kur autobiografinės patirtys, sukaupti medžiagos fragmentai it laiko atspindžiai susilieja, kaskart įgaudami naujas formas. Taip A. Maknytės kūryba tampa tarsi organiškai besitęsiančiais pasakojimais, kurių pradžios ir pabaigos visada laikinos.

GYVAS ARCHYVAS

Kurdama Aurelija tarsi archyvuoja aplinką – saugo, fiksuoja, įamžina, deklaruoja. Kartais tai daro sąmoningai, kartais – jausmais, formomis, pasąmoniniais gestais. Man visuomet buvo smalsu, ką iš praeities verta pasiimti į ateitį. Įdomu, kas, menininkės akimis žvelgiant, turi išliekamąją vertę – daiktai, vaizdai, garsai, prisiminimai, gal tam tikros būsenos, tarpusavio santykių formos. Pašnekovė pamena, kaip jau suaugusi perskaitė savo 5–6 klasės dienoraščius. Visuma, sako, pasirodė keista, net „plaukai ant galvos pasišiaušė“. Autorė suprato, kad dienoraščio turinys visuomet atspindi tai, kokios būsenos buvai, kaip tuo metu jauteisi, kokia troškai būti ar kaip norėjai būti matoma.

Tačiau meno projekto kaip archyvo koncepciją kūrėja panaudoja gana dažnai. Labiausiai jai patinka objektai ar dokumentai, atsitiktinai pakliuvę į jos rankas, nes suteikia unikalią galimybę laisvai kurti. Pavyzdžiui, atradusi senų laiškų, nuotraukų ar kitų archyvinių įrašų, ji ne tik kuria istorijas, bet ir giliau analizuoja, kaip tie radiniai atskleidžia praeitį ir mums nežinomų, nepažįstamų žmonių gyvenimus. Atsitiktinumai jai leidžia pereiti nuo abstrakčių idėjų prie konkrečių, tikrų istorijų, kurios gali būti labai intymios ir netgi užburiančiai stiprios. Aureliją visuomet domino gamtinis kūrybos aspektas, tad nuo šešiolikos metų ji stebi bebrų elgseną ir įpročius. Anuomet juos tyrinėjo biologiniu aspektu, o dabar teigia matanti ekologiniu, netgi kultūriniu rakursu. Be abejo, per laiką pasikeitė ne tik kūrėjos požiūris, bet ir pats peizažas. Tiek socialinis, tiek kultūrinis. Menininkė, daug laiko praleidžianti gamtoje, suvokė horizonto koncepciją, tai, jog diena realiai turi pradžią ir pabaigą, savo ritmą ir kvėpavimą. Ir vėlgi gimė idėja – tą paros pulsavimą paversti kūriniu: taip, siekdama išreikšti dienos tėkmę, jos būvį ir kaitą, sukūrė ne vieną jos formą („Dienos forma“, instaliacija, 2024).

Instaliacija Dienos forma galerijoje „Vitrina & Bench“, 2024. Aurelijos Maknytės nuotrauka

A. Maknytės kūryba remiasi egodokumentika – įvairiais autobiografinio pobūdžio tekstais: laiškais, dienoraščiais, prisiminimais bei kitais asmeniniai rašytiniais liudijimais (pavyzdžiui, įrašais svečių knygose, dedikacijomis ar sveikinimais). Tokia archyvinė medžiaga Aureliją traukia dėl jos galimybių atskleisti tikras, intymias asmenines istorijas. Menininkei patinka rasti užuominų, kurios atskleidžia daugiau nei tik paviršutinišką informaciją – jos pasakoja apie žmonių išgyvenimus, jausmus ir asmeninius pasirinkimus bei poelgius šalies istorijos pokyčiuose. Tai padeda suprasti praeities pasaulį ne tik iš oficialios istoriografijos, bet ir iš mažų, tačiau labai svarbių asmeninių momentų. Egodokumentika menininkei pasiūlo naujų požiūrio kampų, kurie atskleidžia, kaip gyvenome, bendravome ir kokios vertybės buvo mums svarbios įvairiais laikotarpiais.

Aurelijos kūryboje juntama stipri vidinė logika – tarsi viskas jau būtų sukonstruota mintyse. Jai nebūtina piešti eskizų – būsimi kūrinių modeliai tarytum jau sukurti ir it pusfabrikačiai laukia savo eilės, kol bus įgyvendinti. Tam labai tinka jau minėta gamta. Menininkė Širvintų rajone turi sklypą. Kai atsirado ši žemė, autorę ištiko laimės pojūtis: buvimas toje vietoje tapo savotišku ritualu. „Būdama savo teritorijoje aš apčiuopiu laiką. Anot metafizikų, viduramžiais laikas tekėjo lėčiau. O aš dirbu su „pagreitėjusia“ dabartimi. Mums dažnai atrodo, kad ateitis – priešakyje, o praeitis – už nugaros. Tačiau apie 10 procentų žmonių mąsto kitaip: jų pasaulėvaizdyje ateitis yra už nugaros, o praeitis – priekyje. Kodėl? Nes praeitį mes matėme, atpažįstame, suvokiame, o ateities – ne. Vadinasi, ji mus vejasi. Galbūt todėl taip svarbu, ką pasiimame iš praeities, juk tai yra vienintelis mūsų turimas žemėlapis, keliaujant į „nežinomybę“. Tai, ką matome priešais save, formuoja mūsų nuostatas ir apsisprendimą – ką darysime, kai ateitis mus pasivys“, – svarsto A. Maknytė.