Šito adreso nėra turistinėse programose, todėl, lydėdamas po Prancūziją keliautojus iš Lietuvos, savo iniciatyva pasiūlau apsilankyti ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. prancūzų literatūros klasikas Guy de Maupassantʼas. Kurortinis Etretato (Étretat) miestelis Normandijoje, ant Atlanto vandenyno kranto. Muziejumi netapęs rašytojo namas – privataus savininko rankose, tad lankytis čia negalima be išankstinio susitarimo, pasitikėjimo ir telefonspynės skambučio prie kiemo vartų.

Sutartu laiku sodybos šeimininkas, vardu Benoît, po pažastimi pasispaudęs savo planšetinį kompiuterį, kuriame surašyta ir fotografijomis išmarginta rašytojo Guy de Maupassantʼo sodybos istorija, netgi jos įsigijimo ir statybos dokumentų, brėžinių kopijos atkakliai laukia svečių iš Lietuvos. Lankausi sodyboje gal jau trečią ar ketvirtą kartą ir visada pasijuntu – tai sakau absoliučiai be egzaltacijos – tarsi tuoj tuoj susitiksiu su pačiu prancūzų literatūros klasiku. Čia jo sodinti medžiai, įskaitant ir rašytojo mėgtą kadagį, vis dar tebeauga ir, drąsiai įsibėgėję laiku, skaičiuoja antrą šimtmetį. Ten pat ir rožių krūmai – ištisas rožynas, kurį taip pat savo rankomis prižiūrėjęs Guy de Maupassantʼas, tiesa, augalai jau daug kartų atsodinti, vis nauji, tačiau stengiantis išsaugoti rūšinę šių gėlių autentiką. Tik jau sąžalynais apaugęs keliukas, kuriuo romanų ir novelių autorius eidavęs pasivaikščioti iš Etretato į Fekaną (Fécamp): beveik dvidešimties kilometrų atstumas, tačiau įspūdingas kalvotas Normandijos kraštovaizdis savo peizažais laiką, sako, gerokai sutrumpindavęs.

Žvejybinį laivą Guy de Maupassantʼas pavertė gyvenamąją patalpa: vienoje pusėje įrengė savo patarnautojo būstą, kitoje – bendrą jųdviejų vonios kambarį. Valdo Puteikio nuotrauka

***

Benoît prosenelė buvo Guy de Maupassantʼo kaimynė – gyveno gretimame name, tad ją nuo rašytojo sodo ir daržo skyrė tik gyvatvorė. Taigi ši moteris neprastai pažinojo prozininko gyvenimą Etretato miestelyje, buvo bohemiškų vakarėlių rašytojo namuose liudytoja, o jos provaikaitis, dabartinis legendinio namo šeimininkas, irgi ne šiaip sau atėjūnas iš kokio Prancūzijos pakraščio, o kaip reikiant vietinis normanas. Prancūzų prozininko namas niekada netapo valstybės nuosavybe, jis keliavo iš vienų rankų į kitas, pradedant rašytojo mylimos moters (jų turėjo ne vieną, įskaitant ir vienkartinius intymius nuotykius) Joséphine Litzelmann, siuvėjos ir drabužių modeliuotojos, su kuria susipažino Šatel Gijono (Châtel-Guyon) vandens gydyklose, mergautiniu sūnumi Lucienu (iki šiol nėra patvirtinančių duomenų, kad tai buvo nesantuokinis biologinis rašytojo vaikas, kaip ir kiti du, pagimdyti šios moteris), kurį rašytojas mylėjo ir rūpinosi kaip savo atžala. Po prancūzų romanisto mirties 1893 m. jo tėvai nusprendė namą parduoti, kad padėtų įsitvirtinti anūkei, jaunesniojo sūnaus Hervé dukrai. Sodybą įsigijo leidėjas Victoras Desfossés, vėliau buvo kiti savininkai, o ilgiausiai čia šeimininkavo britų Mitchellų šeima, kuri 1943–1946 m. vietą užleido anglų ir amerikiečių aukšto rango karininkų ligoninei, o 1950 m. gražiai paminėjo rašytojo šimtmetį. Galiausiai jau mūsų laikais kaip teisėta savininkė prancūzų prozininko sodyba ėmė rūpintis paveldo asociacija „Arche“, tačiau ilgainiui to daryti nepajėgė ir buvo paskelbta, kad šis nekilnojamasis turtas parduodamas. Kultūros valdininkams visada buvo minčių čia įkurti Guy de Maupassantʼo muziejų, tiesa, šiai idėjai prieš savo mirtį priešinosi pats rašytojas – negana to, jis netgi stengėsi sunaikinti kuo daugiau savo dokumentų, laiškų ir kai kurių kūrinių rankraščius, sakydamas, kad išlikti verti vos kelis romanai ir vienas kitas apsakymas. Tad nei regioninė Aukštutinės Normandijos, nei Etretato miesto valdžios per pastaruosius du dešimtmečius taip ir nesiryžo perpirkti sodybą ir įkurti muziejų, nesukrapštė poros milijonų, vis mindžikavo, kol 2010 m. buvo pasirašyta sutartis su ponu Benoît, privačiu asmeniu, ir turtas (250 kvadratinių metrų namas ir 4800 kvadratinių metrų žemės sklypas) parduotas už 1 mln. 150 tūkst. eurų. Naujojo šeimininko įsipareigojimas sodybą išsaugoti kuo autentiškesnę šiandien, regis, yra daugiau nei gerbtinas.

***

„Mauvais passant“ – liet. „piktas (blogas) praeivis“ – taip etimologiškai kildinama prancūzų rašytojo pavardė, tarsi būtų genetiškai užkodavusi aistringą ir veržlią Guy de Maupassantʼo prigimtį. Rašytojas gimė 1850 m. rugpjūčio 5 d. Miromesnilio dvare (Le château de Miromesnil), pasiturinčioje šeimoje, kuri gyveno iš nekilnojamojo turto pajamų, tačiau netrukus Guy su tėvais persikėlė į Fekano miestelį, o 1854 m. Gustave’as ir Laure de Maupassantʼai, rašytojo tėvai, pervažiavo į Grenvilio Imovilio dvarą (Le château de Grainville-Ymauville) netoli Havro. Būtent čia 1856 m. balandį gimė antrasis poros vaikas, vardu Hervé. Tačiau po kelerių metų finansiniai namų ūkio sunkumai privertė Gustaveʼą ieškotis darbo. Jis tapo banko darbuotoju Paryžiuje, kur nuo 1859 m. apsigyveno Maupassantʼų šeima. Guy įstojo į Napoleono licėjų (vėliau jis pervadintas į Henriko IV licėjų). Po kelerių audringo vedybinio gyvenimo metų Maupassantʼų šeima išsiskyrė. Abu berniukai liko globojami motinos Laure, kuri nusprendė grįžti į Normandiją ir apsigyventi Etretato mieste. Guy buvo priimtas į Iveto mažąją seminariją, bet dėl nepadorių eilėraščių paauglys iš jos buvo išvarytas, mokėsi Ruano imperatoriškajame koledže, vėliau Paryžiuje studijavo teisę, susipažino su rašytoju Gustaveʼu Flaubertʼu, palaiminusiu pirmuosius Guy de Maupassantʼo kūrinius ir visam gyvenimui tapusiu jo literatūriniu krikštatėviu bei mokytoju. Buvo mobilizuotas į Prancūzijos ir Prūsijos karą (1870–1871), po jo dirbo raštininku Prancūzijos karinio jūrų laivyno ministerijoje, kol „popierių nešiotojo“ tarnyba privedė prie visiško nuobodulio, galiausiai atsidavė literatūrai, kronikinei žurnalistikai (straipsnius publikuodavo „Le Figaro“ ir „LʼEcho de Paris“) ir hedonistiniam gyvenimui, įskaitant jo mėgstamus pasiplaukiojimus valtele Senos upe, kuomet Guy vilkėdavo dryžuotus jūreiviškus marškinėlius. Jis buvo savo epochos dendis ir geidžiamas impresionistų tapytojų modelis. Tiesa, gana jaunas susidūrė su širdies sveikatos problemomis, rašytoją taip pat kamavo smegenų ir akių neuralgija, kurios keliamus skausmus jis malšino narkotikais ir nuo jų tapo priklausomas.

Žuvų turgus prie Atlanto vandenyno, Etretato mieste, XIX a. pabaigoje. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos nuotrauka

***

Slogias Paryžiuje patirtų skyrybų nuoskaudas Laure de Maupassant gydė dirbdama sode ir darže savo įsigytoje sodyboje Etretato miestelyje, kuris šiandien laikomas vienu prestižinių Normandijos kurortų, skalaujamų Atlanto vandenyno, tačiau XIX a. pabaigoje tai buvo paprastų paprasčiausias žvejų kaimelis. Taigi moteris su dviem sūnumis 1872 m. čia, Grand Val (Didžiojo slėnio) gatvėje (kuri dabar pavadinta Guy de Maupassantʼo vardu), įsigijo nedidelę trobelę ir mažą žemės lopinėlį. Visateisiu šios sodybos šeimininku Guy de Maupassantʼas tapo Kristaus amžiaus: 33-ejų vyras, sulaukęs stulbinamos apysakos „Ponios Teljė namai“ (La Maison Tellier) literatūrinės ir komercinės sėkmės, solidų honorarą paklojo tam, kad nupirktų iš motinos namus ir dar prisidurtų kelis arus žemės kaimynystėje. Ir vėliau rašytojas taip darė: kai tik gaudavo honorarą, vis „okupuodavo“ naujas teritorijas, kad ir po kelias lysves. O Laure Maupassant įsikūrė arčiau miesto centro, Notre Dame gatvėje. Iš pradžių Guy ketino savo turtui suteikti apysakos pavadinimą „La Maison de Tellier“, tačiau netrukus jam kilo kita mintis. Sykį pasikvietė savo namų ekonomą ir patarnautoją François Tassartʼą, paėmė jį už rankos ir sako: „Matai, tenai, slėnio gilumoje, – „La Guillette“, mano namas, aš jį beprotiškai myliu!“ „Guillette“ – tai mažybinė Guy vardo forma, kuriai dar suteikta moteriškoji giminė, nes „namas“ prancūzų kalba yra moteriškosios giminės. Taigi „Guillette“ būtų „Guy namelis“. Beje, lietuviškas Guy vardo atitikmuo yra Vitas. Vėliau rašytojo patarnautojas prisimins: „Mes pirmieji atsikėlėme į šio miestelio pakraštį. Čia mano šeimininkas puikiai derino darbą ir poilsį, žurnalistinę veiklą, kai rašydavo kronikas, ir rašytojo įkvėpimą, kai sėsdavo prie apysakų ar romanų. Projektuodamas namą, jis rėmėsi Viduržemio jūros regionui būdingu architektūros stiliumi: raudonų čerpių stogas, gelsvos krepo spalvos dažytos tinkuotos namo sienos, mūriniai langų rėmai, raudonos medinės langinės… O kur dar sodas? Jis tiesiog įtraukdavo rašytoją ir atimdavo kelias valandas, kol jis su savo sodininku Cramoysanu (šių dienų terminais kalbant, kraštovaizdžio architektu – aut. past.) aptardavo daugiamečių ir vasaros gėlynų vietas, kol kelis kartus apsukdavo ratą aplink savo raudonųjų žuvyčių tvenkinį, atlikdavo akių vonelės procedūras; iki vienuoliktos ryto rašydavo, tada išsimaudydavo po šaltu dušu ir eidavo į kiemą iššauti pistoletu 50–60 kulkų, kad smegenyse sukiltų adrenalinas.“ Guy de Maupassantʼas visada svajojo susikurti tokį sodą, kuriame galėtų pasislėpti, kuriame dominuotų kukmedžiai, platanai, liepos, beržai, formuojantys promenadą, vedančią gilyn ir tolyn nuo namų į mišką. Čia pat – ir tiras, vištidė, svečių kiemas… „Normanų parkas – tai tarsi žalias kokonas, sodrus spalvų, kvepiantis, įsiurbiantis ir nepaleidžiantis“, – tokia buvo prancūzų rašytojo eksterjero vizija.

Vandenyno skalaujamą uolą puošia Etretato kazino ir viešbutis, kuriame taurę vyno mėgdavęs išlenkti ir Guy de Maupassantʼas. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos nuotrauka

***

Sulig kiekviena išleista knyga ir vis augančiais honorarais plėtėsi ir Guy de Maupassantʼo namas. Pats rašytojas ėmėsi architekto vaidmens ir pieštuku atlikdavo pačius sudėtingiausius ir tiksliausius brėžinius, kurių kopijos šiandien išlikusios ne tik istorijos archyvuose, bet ir mūsų gido bei dabartinio sodybos šeimininko Benoît planšetiniame kompiuteryje. Pirmame aukšte – nedidelė virtuvė, valgomasis, biliardo kambarys, rašytojo kabinetas su židiniu, kurį puošia bareljefas su simbolinėmis figūromis, dvejos durys, išdabintos prancūzų dailininko dekoruotojo, Normandijos peizažų kūrėjo ir orientalisto, Guy pusbrolio Louis Paulio Le Poittevino tapytu skydeliu (viename – varnų scena). Rašytojo miegamasis – viršutiniame aukšte ir primena nedidelę kvadratinę kamerą, iš kurios patenkama į medinį namo balkoną. Virš lovos ant lubų pakabinta užuolaidėlė, kažkada imitavusi baldakimą, o sienas dengia kiniški kilimėliai, ypač jų gausu virš lovos… Visus baldus projektuoti rašytojas patikėjo ponui de Peyrantʼui, vienam talentingiausių XIX a. pabaigos Normandijos dailidžių. Dažni rašytojo vakarėliai ir bohemiškas gyvenimo būdas šiame kurortiniame miestelyje virto tragedija – Guy de Maupassantʼo namas beveik visas sudegė gaisre. Atrodo, autorius gyveno pagal savo apysakos „Ponios Teljė namai“ scenarijų, atkartodamas ne vieną šio kūrinio pasažą. Nepaisydamas nelaimės, romanistas nenuleido rankų, pasistatė dar didesnį namą – su biliardo kambariu ir dengtu balkonu šiaurinėje pastato pusėje. Įrengė šešis miegamuosius antrame aukšte, autentiškai atkūrė senovinius židinius, svetainę pirmame aukšte puošia Guy de Vallauris mėlyna keramika, jos duris – dailininko Eugène Oudinot vitražas, o sienas – du masyvūs jau minėto rašytojo pusbrolio tapybos darbai.

Vandenyno skalaujamą uolą puošia Etretato kazino ir viešbutis, kuriame taurę vyno mėgdavęs išlenkti ir Guy de Maupassantʼas. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos nuotrauka

***

Atlanto vandenynas, kurį iki šiol prancūzai vadina jūra (jiems vandenynas tada, kai krantų nematyti), ir žvejų gyvenimas nuo vaikystės masino Guy de Maupassantʼą. Būdamas vaikas jis svajojo gyventi laive. Svajonė išsipildė, kai apsigyveno savo „La Guillette“. Ir po šiai dienai namo gale yra stogu dengtas ir ant plytų bloko stabilizuotas žvejų laivas, kuris ilgai kvepėjo silkėmis bei sardinėmis ir atstojo rašytojo bei jo patarnautojo François Tassartʼo prieglaudą karštomis vasaros dienomis: vienoje dalyje buvo François gyvenamoji erdvė, o kitoje – abiem priklausantis vonios kambarys. Laivą romanistas pavadino „Du draugai“ (Les Deux Amis). Tokių žvejybinių valčių, kaip ši, Normandijoje išliko tik dvi. Beje, namų ekonomas ir patarnautojas François Tassartʼas – ypatinga figūra rašytojo gyvenime. Išskyrus jį ir motiną Laure, niekas kitas nežinojo visų slapčiausių talentingo menininko paslapčių, niekas kitas nesuskaičiavo jo „trijų šimtų“ meilužių, niekas kitas neatplėšdavo rašytojui adresuotų laiškų, kai šis šaltuoju metų laiku gyvendavo Paryžiuje, ir niekas nebuvo taip intymiai arti rašytojo iki paskutinių jo gyvenimo minučių. Apie François žinoma labai mažai: tik tiek, kad jis 1857 m. gimė Belgijoje, Lježo mieste, nuo seno gyveno Etretate, o su Guy de Maupassantʼu susipažino rekomenduotas rašytojo siuvėjo. Būtent patarnautojas menininką išgelbėjo nuo savižudybės… Bet po rašytojo mirties apie François Tassartʼą neliko nė žinios. Sako, kad François dirbęs vienoje Paryžiaus kavinėje, paskui – viešbutyje prie Saint Lazaro traukinių stoties… Viena aišku, šis žmogus sulaukė garbingo amžiaus ir mirė 1949 m. Rubė mieste, būdamas 92-ejų. Pritrūko vienų metų iki jo šeimininko Guy de Maupassantʼo šimtojo gimtadienio.

***

Būtent gyvendamas „La Guillette“ prozininkas užbaigė trečią romano „Vieno gyvenimo istorija“ (Une vie, 1883) versiją, rašė romanus „Stipri kaip mirtis“ (Fort comme la mort, 1889), „Pjeras ir Žanas“ (Pierre et Jean, 1887), „Mielas draugas“ (Bel-ami, 1885), „Mont Oriolis“ (Mont-Oriol, 1887), apsakymus „Mis Hariet“ (Miss Harriett, 1884), „Seserys Rondoli“ (Les Soeurs Rondoli, 1884), „Horla“ (Le Horla, 1887). Kitaip nei Marcelis Proustas, kuris septynių romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“ kūrė naktimis gulėdamas arba pusiau gulėdamas lovoje, Guy de Maupassantʼas rašė vaikščiodamas po kiemą. Benoît prosenelė puikiai prisimena, kaip rašytojas ant vejos išmėtydavęs rankraščio puslapius, prie kiekvieno vis prieidavęs ir kažką papildydavęs, redaguodavęs. Šitaip rašomas „Pjeras ir Žanas“ gimė per stebėtinai trumpą laiką – tris savaites. Savo laiką prancūzų prozininkas dalijo į tris dalis: laikas Paryžiuje, laikas Etretate ir laikas Žydrajame Krante. Tačiau žemiška prancūzų prozininko kelionė buvo labai trumpa. Pastebėjęs pirmuosius psichikos priepuolius, rašytojo brolis Hervé pasirūpino, kad Guy patektų į ligoninę. Priepuoliai kartojosi vis dažniau ir dažniau – sifilio liga negailestingai progresavo ir 1890 m. pasiekė galutinę stadiją, ėmė slinkti plaukai ir ūsai. Vieni paskutinių kūrinių – apysakos „Horla“ ir „Ponios Huson rožynas“ (Le Rosier de Madame Husson) – parašyti tuo periodu, kai ramybės būseną keitė haliucinacijos ir beprotybė, į kurią ilgam rašytojas paniro po mėginimo nusižudyti 1892 metų sausio pirmosios naktį. Aštuoniolika mėnesių, praleistų Paryžiaus klinikoje „La Maison Blanche“, buvo paskutiniai jo gyvenime – į Monparnaso kapines 43-ejų prancūzų rašytojas buvo palydėtas ekspresyvia, jautria ir emocinga bičiulio rašytojo Émileʼio Zola kalba… O paskutinę vasarą, praleistą Etretate, savo numylėtuose namuose „La Guillette“, Guy de Maupassantʼas surengė didžiulę atsisveikinimo šventę keliems šimtams savo bičiulių. Taigi ši vieta prancūzų rašytojui buvo ir slėptuvė nuo minios triukšmo, ir bohemiškų vakarėlių erdvė.