San Fransisko universiteto profesorė, kūrybingumą tyrinėjanti neuromokslininkė Indrė Viskontas yra ir operos solistė bei režisierė. Nuo pat vaikystės svajojusi apie operos sceną, iš pradžių šeimos raginimu baigė stabilesnį pragyvenimą garantuojančias psichologijos studijas, o tik tada – dainavimą konservatorijoje. Nelengvos emigrantų duonos ragavę artimieji (seneliai ir tėvai per karą pasitraukė į Kanadą) patarė būti gydytoja, bet, pasak Indrės, ji nenorėjo medicinos, todėl tapo psichologijos mokslų daktare. Vėliau vasaromis nuo kolegų slėpė ir skrydžius į Italiją, kur dainuodavo Grafienę „Figaro vedybose“, užuot laboratorijoje rengusi mokslo publikacijas. Ir tik prieš keliolika metų, neuromokslo srityje padaugėjus tyrimų apie kūrybingumą, galėjo suderinti šias dvi savo profesines meiles. Šiandien Indrė Viskontas yra Tarptautinės kūrybingumo neuromokslų asociacijos (The Society for the Neuroscience of Creativity) prezidentė ir Pasadinos operos trupės bendrakūrėja.

2024 m. vasarą vykstant Šimtmečio dainų šventei, Indrė Viskontas atvyko į Lietuvą ir drauge su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docente Ramune Dirvanskiene bei dar dviem kolegėmis iš Danijos ir Izraelio vykdė tyrimą apie muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai ir skaitė paskaitą „Kaip muzika gali padaryti jus geresnius“ (How Music Can Make You Better).

Papasakokite apie savo, kaip muzikės, kelią. Kas paskatino tapti operos soliste? Kaip susižavėjote opera?

Vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų – žaidžiu po fortepijonu, kol mama vadovauja savo choro „Volungė“ repeticijai mūsų namuose. Muzika visuomet buvo mūsų gyvenimo dalis – kaip kažkas, kame mes dalyvaujame, ne tik klausomės. Kai buvau gana maža, gal penkerių ar šešerių, dalyvavau perklausoje į Toronto vaikų chorą – geriausią Kanadoje. Patekau į nepagrindinę sudėtį – gal dėl to, kad dainavau per garsiai ir neįsiliejau į visumą. Praėjus keletui metų, dalyvavau perklausoje į Kanados operos vaikų chorą – jis buvo didesnis, jam reikėjo stipresnių balsų. Šio choro dainininkai dalyvaudavo Kanados operos trupės pastatymuose. Būtent ten pamilau operą. Pirmasis pastatymas, kuriame dalyvavau didžiojoje teatro scenoje, buvo Giacomo Puccini „Toska“ – vaidinau berniuką altoriaus patarnautoją, man buvo vienuolika metų ir tai buvo nuostabi patirtis. Nuo tol svajojau tapti operos soliste.

Kas jūsų idealai operos pasaulyje? Kokiais dainininkais, režisieriais žavitės?

Kadangi pati dainuoju scenoje, o kaip režisierė pastačiau jau penkias operas, esu gana išranki. Labiau „gravituoju“ link operų, kuriose publika gali pasinerti į pasakojamą istoriją, o vaidinimas toks pat svarbus, kaip dainavimas. Todėl mėgstu Giuseppe Verdi „Traviata“ arba visas Puccini operas. Man patinka ir šiuolaikinės operos, tiesa, tos, kuriose muzika neperžengia supratimo ribos. Bet mano visų laikų favoritė turbūt yra Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“. Per skirtingus pastatymus esu dainavusi tiek Siuzaną, tiek Grafienę, todėl šią operą žinau labai gerai. Visada smagu ją stebėti, nebent režisierius visiškai nepagauna esmės, tada, žinoma, tai kančia.

Iš dainininkų išskirčiau Asmik Grigorian – ji tiesiog fantastiška, visada mėgau Dianą Damrau. O visų laikų dievaitė man Maria Callas – nors niekada nemačiau jos gyvai, bet drama, kurią ji perteikia savo balsu, su niekuo nepalyginama. Žaviuosi Katie Mitchell (britų operos režisierė – B. B.), labai pamėgau unikalius Ato­mo Egonyano (Kanados kino ir operos režisierius – B. B.) scenos darbus bei Achimo Freyerio „Nybelungų žiedą“ (kontroversiškas vokiečių režisieriaus ir scenografo pastatymas Los Andžele 2010 m. – B. B.). Gera opera laikau tokią, kuri ne tik įtraukia ir sujaudina konkrečiu atlikimo momentu, bet ir vėliau žmogų paveikia, pakeičia.

Kurie kompozitoriai arčiausiai širdies?

Tokių labai daug! Nuo Mozarto nepriekaištingo preciziškumo pagauti emocinius momentus ir veikėjus įsimintinomis melodijomis iki jausminės Ludwigo van Beethoveno audros, rafinuoto Maurice’o Ravelio kameriškumo, jaudinamo ir unikalaus Osvaldo Golijovo garso, Missy Mazzoli poetiškumo, pagaliau – iki tobulo Verdi operų gebėjimo perteikti dramą ir paveikios Giacomo Puccini muzikos galios. Labiausiai vertinu tuos kompozitorius, kurie turi savitą balsą, kuria atpažįstamas ir įsimenamas melodines linijas. Muzika turi jus nunešti kažkur kitur, ištraukti iš kasdienybės ir palikti arba patenkintą ir „išsipildžiusį“, arba pasikeitusį, motyvuotą padaryti savo arba kažkieno kito gyvenimą geresnį.

Dar vis dainuojate operos scenoje ar daugiau režisuojate?

Vis dar rengiu kamerinius pasirodymus, bet didžiuma mano veiklos operos scenoje – režisieriaus darbas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl nutarėte pastatyti Michaelo Nymano operą „The Man Who Mistook His Wife for a Hat“ („Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“)? Kuo šis kūrinys patraukė jūsų dėmesį?

Pastatyti operą šį veikalą, tiesą sakant, buvo Pasadinos operos bendrakūrėjos, meno vadovės ir dirigentės Danos Sadavos idėja. Nebuvau šios operos girdėjusi, kol ji man parodė partitūrą. Vėliau susipažinau su daktaru Oliveriu Sacksu (pagal jo tyrimą parašytas operos libretas – B. B.) ir pajutau, kad tai idealiai tiktų man, kaip operos režisierei. Jau buvau mąsčiusi apie tokią veiklą, bet nebuvau radusi savo krypties, stiliaus ir tai buvo tobula proga, nes išmaniau medžiagą taip, kaip kiti režisieriai negalėtų. Iš pradžių jaudinausi, kaip pavyks, bet, pradėjus repetuoti, viskas pasirodė paprasta – žinojau, ką ir kaip reikia daryti; tai buvo pirmas kartas, kai išties jaučiau, kad galiu visą save atiduoti vienam projektui. Pati muzika, atitinkanti jau išvardintus mano kriterijus, papildo istoriją ir varo į priekį emocinę plėtotę, o ir pats siužetas mane skatino visa tai įgyvendinti scenoje.

Kokias kitas operas norėtumėte režisuoti?

Yra daugybė operų, kurias norėčiau režisuoti – nuo „Figaro vedybų“ iki šiuolaikinių. Man patinka galimybė kurti tokias sąlygas, kuriose kiti menininkai – dainininkai, scenografai, šviesų dailininkai, choreografai, kostiumų dailininkai  – suvienyti vizijos, atnešančios į sceną kurią nors iš didžiųjų operos istorijų, gali įgyvendinti savo dėjas. Nepaprastai mėgstu kelią nuo koncepcijos sukūrimo iki įgyvendinimo – tą šuolį, kurio reikia tam, kad gimtų didžiulė teatrinė produkcija, kokia yra opera – visiškai nauja, bet įtraukianti. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau į vieną projektą sutelkti visą savo patirtį neuromokslo, muzikos ir istorijų pasakojimo srityje – tai, labiau nei bet kas kitas, leidžia man jaustis gyvai. Man netgi patinka spręsti šiame kelyje iškylančias problemas ir valdyti krizes!

Parašėte knygą „How Music Can Make You Better“. Kaip muzika daro mus geresnius, gali mums padėti?

Knyga padalinta į tris pagrindines dalis. Pirmoje aiškinama, kaip mūsų smegenys paverčia garsus muzika ir kaip ji veikia mūsų smegenis bei kūną. Kartais sakau: užuot ieškojusi neuromokslo paaiškinimų, kaip veikia muzika, aš ieškau atsakymų muzikoje, kaip veikia smegenys. Antra dalis yra apie muziką kaip vaistus: skatinant vaiko raidą, padedant ištverti skausmingas medicinines procedūras, švelninant ligos simptomus ir net atkuriant smegenų veiklą po traumos. Paskutinė knygos dalis skirta visuomenės gydymui muzika, nes ji daugeliu atvejų mus sujungia tarpusavyje gerokai efektyviau nei kalba.

2024 m. Šimtmečio dainų šventėje kartu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos docente Ramune Dirvanskiene ir kolegėmis iš dar dviejų šalių vykdėte tyrimą apie muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai. Ką jis atskleidė?

Mes vis dar analizuojame milžinišką kiekį duomenų, surinktų vasarą ambicingo projekto metu. Turime apdoroti daugiau kaip 6000 apklausos atsakymų, 200 užfiksuotų širdies ritmo sesijų ir apie 140 elektroencefalografijos testų. Tačiau jau dabar matome labai įdomius preliminarius rezultatus. Pavyzdžiui, daug respondentų teigė, kad finaliniame koncerte atliekant dainą „Kur giria žaliuoja“ jiems pašiurpo oda. Apklausos parodė, kad tai nepriklausė nuo to, ar žmonės dainavo chore, ar klausėsi kaip žiūrovai – dauguma mūsų respondentų patyrė tą patį gilaus susižavėjimo pojūtį. Šie pojūčiai labai glaudžiai koreliuoja su patyrimu išgyvenant bendrystę su kitais žmonėmis. Visgi jei žmogus buvo dalyvis, o ne žiūrovas, susisaistymo, vienybės su šalia esančiais pojūtis ir net savo paties identiteto suvokimas buvo dar stipresnis. Tokie renginiai sujungia žmones per pasidalintą gilaus susižavėjimo patirtį, ir dar daugiau – suteikia jiems stipresnį suvokimą, kas jie patys yra.

Kuo jums patinka darbas televizijoje?

Taip, iki šiol dirbu kai kuriuos su vaizdo įrašais susijusius darbus – šiuo metu rašau scenarijų naujam videokursui „LinkedIn“ platformoje apie kūrybingumą ir smegenų veiklą, kuris, tikimės, startuos po pusmečio. Taip pat su „Sound Health Network“ rengiamės išleisti tris trumpus vaizdo filmukus – tai „National Endowment for the Arts in the US“ (JAV nacionalinio menų fondo) iniciatyva. Jos tikslas – parodyti, kaip muzika gali pagerinti žmonių, kuriems dėl fizinės būklės sunku judėti, gyvenimo kokybę, sumažinti nerimą ir padėti vaikams lavinti motorikos gebėjimus. Šiais laikais itin daug informacijos mus pasiekia vaizdo įrašų pavidalu, tad televizija yra puiki galimybė publikai pasakoti apie mokslą, ypač kai tai susiję su kūrybingumu, neuromokslu ir tuo, kaip menai lemia mūsų sveikatą ir gerovę.

Ar jums svarbus ryšys su Lietuva?

Nepaprastai svarbus. Esu Lietuvos pilietė ir labai tuo didžiuojuosi. Užaugau Kanadoje, bet iki septynerių metų nekalbėjau angliškai. Visas mano socialinis gyvenimas, iki įstojau į universitetą, vyko lietuvių bendruomenėje – man buvo gerokai artimesni lietuviški kultūriniai renginiai nei kanadietiški. Todėl bendradarbiauti su Ramune ir Vilniaus universitetu labai svarbu. Jaučiuosi čia kaip namuose, tai gana keista, nes niekada negyvenau Lietuvoje. Kalbant apie tapatybę, pirmiausia ir labiausiai jaučiuosi lietuvė.

Nuotraukose ir vaizdo įrašuose jus visada matome pasitempusią, puikiai atrodančią ir geros nuotaikos. Bet tokia jūs ir realybėje.

Tai, matyt, daugiau nei penkerių metų gyvenimo Los Andžele efektas. Čia visi panašiai elgiasi, sportuoja ir rūpinasi fizine sveikata. Turbūt mane paveikė aplinka, nors nesijaučiu ypač sportiška. Tad ačiū už mielą komplimentą. Visada yra erdvės pasitempti, be to, noriu gyventi ne tik ilgą ir laimingą, bet ir sveiką gyvenimą. Iškeldama sveikatą kaip prioritetą, tikiuosi pailginti tą trumpą laiką, kurį turiu šioje nuostabioje ir pulsuojančioje gyvybe Žemėje!