Vienas iš pagrindinių nacionalinės kino produkcijos aktyvistų ir puoselėtojų, prodiuseris Kęstutis Drazdauskas lydėjo lietuvišką kiną nuo pirmų nedrąsių žingsnių iki laurus skinančių projektų, garsinančių Lietuvą tarptautiniuose vandenyse. Šiuolaikinis kinas pašnekovui yra nepaliaujamos analizės ir diskusijų objektas, gilinantis į tikrąją šios industrijos situaciją, nežinomybės kupinus procesus ir galimus ateities scenarijus. Ir čia susipina prodiuserio profesijos iššūkiai, mėgstamiausi juodojo humoro filmai ir paslaptingas režisūrinis debiutas augančiai žiūrovų kartai. Tai, kurią mes, o tiksliau – kino teatrai, gali prarasti greičiau nei atrodo.

Esate didelę patirtį sukaupęs vienas pirmųjų kino prodiuserių šalyje. Kokie jausmai, mintys apima pažvelgus į per dešimtmečius nueitą kelią?

Laikas bėga, aplinkybės keičiasi, tad, savaime aišku, kyla daug refleksijų. Ne tik aktyviai veikiu kaip prodiuseris, tačiau apskritai esu suinteresuotas plėtoti visas Lietuvos kino sritis. Anksčiau tikslas buvo gaminti kuo daugiau nacionalinio kino, nes prieš dvidešimt penkerius metus aktyviai kūrė tik keli režisieriai. Kai užsimindavau apie lietuviško kino plėtrą, apie tai, kad reikia žanrų įvairovės, tuo metu iš manęs tik pasijuokdavo. Tačiau metams bėgant ši sritis transformavosi: įkurtas Lietuvos kino centras, įvykdyta daug gamybos pokyčių. Šiandien yra daug didesnė produkcijos pasiūla, kartu pakito ir jos vartojimo įpročiai.

„Netflix“ iš esmės pakeitė vizualinio turinio vartojimo kultūrą – vis daugiau žmonių atsisako kelionės į kino teatrą ir mieliau lieka sėdėti namie įsijungę srautines transliacijas. Neatmeskime ir išvykos į kiną išlaidų: bilietai, parkavimas, spragėsiai… Gyvename laikmečiu, kai viską darome sparčiau, laikas tapo vertybe, o žmonių teatruose stipriai mažėja.

Per COVID-19 pandemiją skaitmeninėse kino platformose įvyko bumas, išpopuliarėjo aukšto lygio draminiai serialai, didžiosios studijos adaptavosi prie žiūrovų poreikių, tačiau nepriklausomam kinui ir jo prodiuseriams kilo tiek finansavimo, tiek filmų platinimo iššūkių. Vyksta kova ir dėl žiūrovų – mažos studijos neturi didelių rinkodaros biudžetų, finansavimas auga, bet labai lėtais tempais. Palyginti su Estija ir Latvija, per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje jis pakilo, tačiau, iš gamybinės pozicijos žiūrint, papildomų lėšų vis tiek nepakanka, neturime normalios kino studijos. Be to, auga nauja kūrėjų karta. Gal nuskambės ciniškai, bet režisieriai taip greit nemiršta, tad auga konkurencija. Štai su tokiais klausimais dirbu visus šiuos metus. Siekdami progreso nacionalinėje industrijoje su bendraminčiais rengiame programas, bendraujame su politikais.

Prodiuserio kelią pradėjote nuo lietuviškų filmų, bet didžioji gamybos kompanijos „Artbox“ produkcijos dalis – užsienio. Ar veikti tarptautiniu mastu – tikslingai pasirinkta strategija?

Ankstyvoje prodiusavimo stadijoje imdavausi tokio turinio, koks pasitaikydavo, dabar noriu rinktis kryptingiau. Daugiau aukštos kokybės kino, daugiau filmų jaunimui. Stengiuosi išeiti į anglakalbę rinką, vystyti projektus su tarptautinėmis komandomis. Dėl kalbos barjero lietuviški filmai į užsienį keliauja sunkiai, pardavimas neįspūdingas, bet Lietuvoje yra aukšto lygio gamybos standartai, tad galėtume imti pavyzdį iš skandinavų. Jų rinka nedidelė, tačiau jie moka gaminti turinį ir parduoti jį plačioms auditorijoms, ne tik festivaliams. Žinau, kolegos pritartų man, tad gal per kelerius metus ir pas mus atsiras filmų, kuriems pavyks išsiveržti į platesnius vandenis.

Nedidelėje šalyje gana dažnas tarptautinis bendradarbiavimas, kai gamybos projektuose dalyvauja prodiuseriai iš kelių valstybių. Lietuviai, gamindami nacionalinius filmus, visada stengiasi pritraukti užsienio partnerių, bet aš buvau vienas pirmųjų, o gal pirmasis, pradėjęs kaip mažumos bendros gamybos prodiuseris. Tai reiškia, kad procese veikia daugiau tarptautinės komandos, išsiplečia ryšių tinklas. Taigi mažumos koprodukcijos filmai yra būdas peržengti savo rinkos ribas į visas puses. Ir tai yra gera strategija. Kita vertus, mano karjeroje tai klostėsi gana organiškai, nes intensyviai domiuosi globaliomis temomis, tarptautiniais konfliktais, žmogaus teisėmis, socialiniais klausimais.

Paskutiniai filmai sukurti bendradarbiaujant su armėnais, ukrainiečiais. Kas traukia šiuose regionuose? Ir kaip čia dera režisūrinis debiutas su trumpametražiu filmu apie Kalėdų Senelį?

Geopolitinė kryptis, sakyčiau. Noriu kurti filmus, kurie būtų aktualūs, tačiau kartu – ir mažiau eksploatuotos temos. Daug dirbu su kitataučiais, tad mane domina jų kultūros, atsiranda nišinių interesų, ieškau sau aktualių perspektyvų ir viliuosi, kad šie rakursai įdomūs ir kitiems. Projektuose, kuriuos vystau šiandien, labai daug geopolitinių, žmogaus teisių temų.

Vienas mūsų žinomiausių projektų „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (Aurora’s sunrise, rež. Inna Sahakyan, 2022) yra išskirtinis Lietuvai, nes jame daug mūsų animatorių darbo, tai atvėrė vietiniams kūrėjams duris į užsienio kino industriją. Kai mano kolegė Justė Michailinaitė grįžo iš mugės su scenarijumi, iškart buvo aišku, kad tai bus ypatingas filmas. Bet kilo ir daug iššūkių, nes kai pradėjome jį kurti, 2020 m. Armėnijoje prasidėjo karas ir pusė mūsų kūrybinės grupės išėjo į apkasus.

Svarbiausiuose Australijoje vykusiuose Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino apdovanojimuose šis kūrinys apdovanotas už geriausią animaciją. Nors beveik visas filmas sukurtas lietuvių, jeigu ne bendradarbiavimas su Armėnija, kuri pakliūva į Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono teritoriją, mums dalyvauti renginyje ir laimėti būtų praktiškai neįmanoma.

O Kalėdų Senelis, kuris pasivaidena mano režisūriniame debiute „Paslaptis“ (2024), tai atskira istorija. Galbūt naujo kelio pradžia. Esu suinteresuotas filmais jaunimui, tokio turinio Lietuvoje labai trūksta. Vis pasišnekame su kolegomis apie šią problematiką, tačiau yra kliūčių, kodėl niekas nevyksta. Filmai vaikams dažniausiai neveda ant raudonojo kilimo, o žiūrimumas mūsų šalyje nėra svarbiausia. Finansavimo prioritetas yra autorinis kinas, filmai, kurie „skirti laimėti“ Venecijos, Lokarno ir kituose festivaliuose, o ne tie, kurie sulauks daug žiūrovų, bet neatneš tarptautinių laurų. Pas­kutiniu metu atsiranda vienas kitas projektas jaunesnei auditorijai, tačiau tai labiau epizodiniai įvykiai. Kadangi ši kryptis nepalaikoma, režisieriai nesiima tokių temų. Šiandien pagundų, kur žmogus gali praleisti savo laisvalaikį, yra ekstremaliai daug. Jaunuoliai neina į kiną, o sėdi TikToke arba žaidžia kompiuterinius žaidimus. Jeigu taip toliau, ši karta bus prarasta, neteksime žiūrovų ir po penkiolikos metų galėsime uždarinėti kino teatrus.

Kadrai iš režisūrinio debiuto filmo „Paslaptis“ (2024) filmavimo aikštelės. Martyno Norvaišos nuotraukos

Vienas labiausiai sukrėtusių lietuviškų filmų, nors ir trumpametražis, taip pat buvo jūsų projektas. Mariaus Ivaškevičiaus „Tėve mūsų“ (2010) apie rūsyje vyro įkalintą jauną moterį ir vaikus. Ar kontroversiškos temos garantuoja, jog bus žiūrimos?

M. Ivaškevičius scenarijų šiam trumpametražiam sukūrė pagal tikrą Austrijoje įvykusią kriminalinę istoriją. Man įsiminė Jurgitos Gerd­vilaitės dekoracijos – buvo labai sudėtinga filmuoti, nes norėjome perteikti klaustrofobiją. Siekdami slegiančios atmosferos, specialiai darėme labai žemas lubas, tad visą komandą tarsi įkalinome dėžutėje, tai gerokai apsunkino filmavimą, ypač reikėjo improvizuoti su apšvietimu. Iki šiol prisimenu pagrindinio vaidmens aktoriaus Juozo Budraičio sukurtą monstrą. Nors filme sudaromas malonaus žmogaus įspūdis, tuo baisiau tampa, kai žiūrovai supranta, kas jis yra iš tikrųjų. Pastebiu, kad filmas pagal tikrus įvykius dažniausiai sulaukia daugiau dėmesio. Tačiau šis verslas labai nedėkingas, nes sėkmė priklauso ne tik nuo turinio, o ir daug kitų faktorių. Buvo ir skausmingų patirčių, kai, pvz., filmo premjera balandžio mėnesį, tačiau oras netikėtai atšyla ir potenciali publika išvyksta į piknikus. Tada tampa nesvarbu, kad sukūrei nuostabų filmą.

Pakalbėkime apie 2023 m. pasirodžiusį jūsų prodiusuotą lietuvišką filmą „Zero zone“ apie civilių gyvenimą Ukrainoje. Kaip praėjo filmo premjera? Ar žiūrovai neužsimerkia prieš dar vieną dokumentiką iš karo fronto?

Kai prieš dvejus metus pradėjome filmuoti, tada karo turinio dar nebuvo tiek tiršta. Aš ir filmo režisierius amerikietis Markas Hammondas turėjome ryšių su Ukraina per kiną, muziką, bičiulius. Kai tik karas prasidėjo, M. Hammondas, jau režisavęs filmų Ukrainoje ir turėjęs daug patirties iš karštųjų taškų visame pasaulyje, sakė: „Privalau ten važiuoti ir filmuoti“. Taigi neleng­vai, bet gavome leidimą ir, mūsų žiniomis, Markas buvo vienintelis nepriklausomas žurnalistas fronto linijoje. Kol baigėme filmą, atsirado daug ir pačios Ukrainos dokumentikos. Man svarbiausia, kad jį matę ukrainiečiai priėmė itin teigiamai. Lietuvos žiūrovams patiko vizualiniai sprendimai, o neigiamos kritikos išvis neužfiksavau.

Šiandien populiarūs žmonės orkestrai. Idėjas nuo A iki Z dažnai įgyvendiname patys. Kokių savybių ir talentų reikia žmogui, ketinančiam dirbti kino prodiuseriu?

Pagrindinė savybė yra pajauta, kaip juda rinka, kur gali gauti finansavimą, kam reikia tavo turinio, į ką kreiptis. Prodiuseris turi išmanyti labai daug finansinių instrumentų, kurie leistų įgyvendinti projektus. Nemažai nepriklausomos gamybos numigravo į komercinių internetinių platformų turinį. Jeigu produkciją nuperka transliuotojas, procesas paprastėja, tačiau jei prodiuseris savarankiškai turi surinkti ir koordinuoti rėmimą iš skirtingų šaltinių, iš kurių kiekvienas duoda tik nedidelę dalį, reikia žinių, atsarginių planų, gero finansinio raštingumo. Derybiniai, pardavimo, techniniai gebėjimai… Daug sveikiau turėti prodiuserių komandas, nes vienam būti tokiam universaliam be galo sunku. Mano akimis, kino prodiuserio duona darosi vis sunkesnė, sąlygos – sudėtingesnės. Kažkas atpinga – vystosi technologijos, tačiau filmus gaminti anksčiau buvo lengviau. Norint kiek tvariau laikytis rinkoje, reikia dirbti su keliais projektais vienu metu, juk niekada nežinai, kuriam pasiseks labiau.

Kadras iš filmo „Paslaptis“ (2024), rež. Kęstutis Drazdauskas

Jau minėto režisūrinio debiuto „Paslaptis“ apie kalėdinį stebuklą, nutikusį dviem geriausioms draugėms, premjera įvyko gruodį. Režisuoti – natūrali kino prodiuserio evoliucija ar įgyvendinta svajonė kurti?

Visada norėjau režisuoti, man labai patiko ši profesija. Kai pradėjau dirbti tuometėje Lietuvos kino studijoje, maniau, kad judėsiu ta kryptimi. Tačiau aplinkybės susiklostė kitaip, pradėjau dirbti gamybos vadovu, o vėliau visa galva pasinėriau į prodiusavimą, tad pačiam ilgai nepavyko įgyvendinti savo svajonės. Pirmieji šio filmo žingsniai žengti dar prieš penkiolika metų. Kino dailininkė J. Gerdvilaitė papasakojo tikrą vaikystėje jai nutikusią istoriją. Paraginau parašyti scenarijų. Man kilo mintis daryti filmą be dialogų, kad jį žiūrėtų tėvai ir vaikai ne tik Lietuvoje. Ilgą laiką perrašinėjau scenarijų, kol pasiekėm neverbalinę versiją. Prodiuserė J. Michailinaitė, prieš kelerius metus pamačiusi galutinį rezultatą, sakė: „Darom!“ Buvome pasiruošę startuoti, padarėme atrankas, susiradome vietas, bet kol susikaupėme, ištirpo sniegas. O filmo veiksmas vyksta prieš Kalėdas, ant žemės – nė snaigės… Tad filmavimo teko laukti dar metus. Filmas yra apie tai, kad svarbiau dovanoti, ne gauti, apie trapų iš vaikystės į paauglystę pereinamąjį momentą. Stengėmės kurti jautriai, kad nesugriautume jaunųjų žiūrovų tikėjimo Kalėdų Seneliu. Filmo fabula palieka daug laisvės interpretacijai ir galimybę įvykti stebuklui.

Kaip itin daug kino pažinęs profesionalas, kokius filmus rekomenduotumėte žurnalo skaitytojams?

Labai mėgstu psichologines kamerines dramas su nedaug aktorių: „Adomo obuoliai“ (Adams Æbler, rež. Anders Thomas Jensen, 2005), „Medžiok­lė“ (Jagten, rež. Thomas Vinterberg, 2012 ), „Dar po vieną“ (Druk, rež. Thomas Vinterberg, 2020), „Kvadratas“ (The Square, rež. Ruben Östlund, 2017), „Liūdesio trikampis“ (The Triangle of Sadness, rež. Ruben Östlund, 2022). Mano paskutinis matytas įsimintinas filmas „Sraigės memuarai“ (The Memoir of a Snail, rež. Adam Elliot, 2024), nuostabus stop kadro technikos animacinis filmas, neseniai laimėjęs Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino apdovanojimą, kaip ir mūsų „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“. Bet šio filmo mes negalime įsigyti ir platinti Lietuvoje. Tai vienas klausimų, kuriuos privalome išspręsti: nuo DVD atsiradimo laikų Lietuva ir kitos Baltijos šalys dažnai tebelaikomos buvusios SSSR teritorija filmų teisių prasme ir vis dar labai dažnai mūsų platintojai negali nupirkti filmo, nes teises nusiperka Rusija, o sandoryje pažymimos ir Baltijos valstybių teritorijos. Taip atsitiko ir šį kartą.

Kokį regite ateities kiną, jo formas, temas, tendencijas ir kryptis?

Pagal tai, kas dabar vyksta pasaulyje, matau didžiulį pavojų, kad kino laukia toks pat likimas, kaip cirko. Žmonės nebenorės žiūrėti filmų kino teatruose. Bijau, kad šios erdvės taps labiau išskirtine pramoga dėl brangumo ir abejotino turinio. Komercinės sagos kaip herojų filmai „The Marvels“ niekur nedings, bet tai neturi nieko bendra su nepriklausomu kinu. Visiems darosi sunkiau išgyventi industrijoje: tiek agentams, tiek prodiuseriams. Viešojo finansavimo, kuris labai svarbus europiniam kinui, mažėja. Vyksta postūmis kurti žiūrimesnį kiną, kuriam keliami lūkesčiai užsidirbti pajamų savarankiškai. Šios tendencijos neaplenks ir Lietuvos. Norėtųsi, kad valdžia matytų prasmę, ką mes darome, nes jeigu lietuviško kino nefinansuosime, jis išnyks.

Kokie galimi sprendimai? Mano akimis žvelgiant, technologiškai gaminti turinį darosi paprasčiau, tačiau reikia daugiau nišinių specialistų. Taigi technologijos tarsi pinga, bet profesionalai brangsta. Vadinasi, gamyba nepigs. Noriu tikėti, kad augs platinimas skaitmeninėse platformose ir bus pritraukiama daugiau pinigų į šią sritį. Dabar grąža labai maža – juokingi pinigai atidavus lietuvišką filmą transliacijai internete.

Šiuo metu kino teatruose lietuviška produkcija pasiekusi soties ribą. Jos daug. Daugelis filmų kovoja dėl tų pačių žiūrovų, o jie dėl to nevaikšto dažniau į kino teatrus, kurie mūsų juostas perka tomis pačiomis sąlygomis, kaip holivudines. Tai priverčia nacionalinę produkciją konkuruoti rinkodaros biudžetais. Jei lietuviški filmai nelabai populiarūs, jie gaus mažesnes sales, blogesnius seansų laikus. Net jeigu žiūrovai ir eis, iš dešimties salių neišspausi tiek, kiek iš penkiasdešimties. O kur dar filmai, kurių komerciniai kino teatrai nenori imti ir kuriems vienintelė viltis būti pamatytiems yra tie keli nepriklausomi kino teatrai per visą Lietuvą. Finansuojama gamyba, bet ar pakankamai remiamas platinimas ir rodymas? Tai probleminis klausimas, kurį sunku vienareikšmiškai išspręsti ir, savaime aišku, vien entuziazmo neužteks.