Pokalbis su kino režisieriumi Algimantu Puipa vyko tuo metu, kai jo naujausias kūrinys „Naktinis seansas“ jau buvo pradėjęs savo gyvenimą, iš pradžių rodomas kino teatruose, bet neilgai, nes filmas nekomercinis. Kažin ar jis bus kino teatrų akcininkų ir daugumos jų salių lankytojų džiaugsmas. Šis Puipos kūrinys skirtas tiems, kam kinas – įdomi, svarbi jų būties dalis. Ypač reikšmingas sinefilams, nes pasakoja apie juos pačius – filmų žiūrėtojus, gyvenančius su kinu ir kine. Šįkart publika skaičiuos ne tik puipizmus, čia ji ras F. Fellinio ir J. Jarmuscho, L. Buñuelio ir A. Hitchcocko prieskonių. Toks jau tas Puipa – pedagogas ir režisierius, akies ir paslapčių kirbintojas.

Tai kokia yra gyvenimo prasmė?

Galvojau apie tavo klausimą. Aišku, lengviau­sias atsakymas – joks, ką tau ir pasakė Peteris Greenaway’us. Bet tai – neteisybė, prasmė yra. Matyt, reikia galvoti taip: žmogaus gyvenimo pradžia yra svajonės – vaiko, paauglio, jaunuolio. Paskui ateina momentas, kai jas nori įgyvendinti. Tai yra tikslas, kurio sieki: būti lakūnu, kareiviu, kunigu, dailininku ar aktoriumi. Jeigu pasieki, ko troškai, buvimas prisipildo mėgstamos veiklos, aistros, pasidaro visavertis ir supranti, kad savo siekiams įgyvendint gali neužtekti laiko. Neturinčiam tikslų jis slenka lėtai ir nuobodžiai, ateina diena, kai nebesimato prasmės. Tada prasideda savižudžio valanda, noras nutraukti tokią egzistenciją. Štai atsakymas į tavo klausimą. Kad gyvenimas neturi prasmės, gali pasakyti tik labai senas žmogus. Gal taip?

Kuriam nepavyko.

Tiesiog neįvyko. Pavyzdžiui, kas nors, neturėjęs savo tikslo, nesulaukęs pripažinimo ar nepadaręs kokio mokslinio atradimo. Tai turėti yra didžiulis džiaugsmas, nuolatinis noras sustabdyti laiką, kol dar yra minčių ir siekių. O laikas greitai bėga. Tada žmogus žūtbūt pasiekia neįtikėtinų dalykų: užlipa į Everestą, paneria į vandenyno gelmes. Yra daug įvairių būdų.

Padaro filmą. Tai irgi kaip nuotraukoje ar paveiksle sustabdytas laikas?

Taip, bet kokiu atveju taip. Kūrėjai – rašytojai, dailininkai, kompozitoriai – yra laisvi, kuria užsidarę vieni. O režisieriaus profesija yra žiauri. Jis veda apie pusšimtį, šimtą kitų juodais koridoriais, visi stebi, ar išves juos į šviesą, ar pasieks norimų rezultatų. Tai yra darbas su žmonėmis, ši profesija priklauso nuo daugybės talentingų kolegų. Tokia yra teatro, kino režisieriaus misija, toks pašaukimas – kaip Kolumbo, kuris trokšta atrasti amerikas, kai visa komanda nori namo.

Ar žinote, kiek filmų sukūrėte?

Jau pasimetu. Galima skaičiuoti tik vaidybinius filmus, o galima ir pastatytus Lietuvos televizijoje. Kadaise atradau labai gerą nišą – padariau tris kino juostas su neprofesionaliais aktoriais, liaudies teatro trupe. Man tie siužetai patiko, nes kuo blogiau aktorius vaidina, tuo didesnė vertė, kaip primityvistų paveiksle. Duktė gali būti vyresnė už motiną. Jie vaidina taip, kaip moka, bet jų nestabdau, nes būtent tai yra vertinga. „Ašarų pakalnė“ (1994), paskui „Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo“ (1996), „Trys mylimos, arba Paskutinė diena“ – geri filmai. Aš juos irgi įtraukiu į savo filmografiją.

Reikėtų įtraukti. Vienas įdomiausių Steveno Soderbergho filmų yra „Burbulas“ (Bubble, 2005), kuriame vaidina neprofesionalai, net ne aktoriai. Puikus filmas.

Saulius Macaitis, anuomet pamatęs „Ašarų pakalnę“, sakė: „Nesuprantu, kas čia per reiškinys?“ Bandžiau aiškintis, radau įdomų faktą, kad viename Ispanijos kaime egzistavo toks žvejų teatras, jie kūrė savo pjeses, kurias visas kaimas vaidino. Mano atveju taip ir buvo: pirmame filme – Margionių kaimo saviveiklininkai, antrame – Kelmės teatro aktoriai, paskui – Agluonėnų kaimiečiai. Važinėdavau po kaimus, rasdavau sau tinkamas pjeses ir su vietiniais aktoriais statydavom televizijos filmus. Buvo labai smagu. Nematei?

Ne, dabar ieškosiu.

Turi būti Lietuvos televizijos archyvuose. Tebeturiu tuos filmus, tikrai juokingi, man labai smagūs. Juos filmavo geriausi to meto operatoriai, aukščiausio lygio technika.

Manote, žmogus turi prigimtinį poreikį, būtinybę vaidinti?

Daugiausiai laiko praleidau su Margionių kaimiečiais. Jie vieną spektaklį vaidino nuo 1940 metų. Margioniškis Jonas Gaidys parašė pjesę, pats režisavo. Juos nufilmavau juostai „Ir ten krantai smėlėti“(1991) pagal Juozą Aputį, nes šis Dzūkijoje turėjo sodybą, jo herojai buvo dzūkai. Užsuki į bet kurią trobą: „Ateik čia, tu man reikalingas“, duodi tekstą ir žmogus čia pat vaidina. Jie visi buvo fantastiški aktoriai. Daug metų su jais bendravome, dabar, aišku, jų nebėra. Vėliau Margionių teatras sudegė, po to jį atstatė. Tai traktuočiau kaip primityvizmo išraišką vaizdajuostėse ir televizijos filmuose. Atsimenu, nesulaukiau geresnių kritikų recenzijų, visus žavėjo natūralus žmogus ekrane. Iš pradžių jie, pripratę teatro scenoje lakstyti, net iššokdavo iš kadro, tada jiems nubrėždavau teritoriją – iki kur galima eiti, o jau dabar mosuokit rankom, ką norit, tą darykit. Tekstus jie mokėjo, vis dėlto 40 metų vaidinę, o aš klojimo teatro scenas perkėliau į jų kaimą. Filme jie veikė tiesiog pievose, savo istoriją pasakojo trobose. Tai buvo melodrama apie negerą prasigėrusį tėvą ir dukterį, kuri trokšta ištekėti. Primityvoka pjesytė, bet labai smagi. Kodėl kaimietis nori vaidinti? Galėtų atsikalbinėt: „Neturiu laiko, darbai“, bet, matyt, yra poreikis. O ir gyvenime visokių situa­cijų būna: vyras grįžta namo ne laiku, kažką vaidina, meluoja. Esama ir profesijų, kur reikia meluoti, apsimesti, kad ir advokatai.

Angliškai taip ir sakoma: A lawyer
is a lier.

Ir nusikaltėliai kurdami savo alibi, visi vaidina.

Jūsų buvęs aktorius, mano kursiokas Sakalas Uždavinys klausia: „Aktorius Benas Kingsley’is sako, kad kamera nekenčia vaidybos, ji tam alergiška. Kamerai įdomi tik personažo elgsena. Kadangi kiekvienas esame personažas savo darbe, kaip kine – aktorius turi jį kurti ar juo būti?“

Robertas de Niro atsakytų taip: „Negaliu būti savimi, nes jei vaidinsiu save, žiūrovas pamatys, koks esu primityvus. Turiu pasislėpti už personažo“.

Ar jaučiatės padėjęs Lietuvos kinui suklestėti? Abu su žmona Janina ilgus metus profesoriavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Tuometė, dabar sėkminga režisierių karta „patyrė“ judviejų rankas. Ar didžiuojatės, kad buvote pedagogas? Tiksliau – esate, nes jūs iš tų režisierių, kurie ir aikštelėje lieka mokytojai.

Per pedagogo ir režisieriaus karjerą girdėjau visokių atsakymų, tačiau labiausiai patiko Al­fredo Hitchcocko, kai aktorius jo paklausė apie personažo motyvaciją: „Tavo vaidmens motyvacija yra tavo honoraras“. Tokio stiliaus režisierių daug, toli nereikia ieškoti. Eimuntas Nekrošius sunkiai galėdavo paaiškinti aktoriui esmę ir prasmę. Arba kaip Andrejus Tarkovskis sakė: „Mane užkankino Banionis, nepakenčiamai įkyriai visą laiką klausdavo: Ką aš, kaip personažas, jaučiu, kokia mano prasmė, koks mano tikslas? Jei aš pradėsiu pasakoti jam savo filmo idėjas, jis ir vaidins tas idėjas, o man šito nereikia. Jis genialiai suvaidino ir tai buvo mūsų susitikimo prasmė, nors jį atsimenu kaip žmogų, kuris mane kankino“. Banionis savo ruožtu sakė: „Negaliu būti tik marionetė: eik ten, pakelk rankas, nuleisk, pasižiūrėk ten, kitur. Noriu žinoti daugiau“.

Negaliu nesižavėti Aleksu Kazanavičiumi, vaidinančiu jau ne pirmame mano filme. Pakalbi ir jis pasikeičia, kaipmat pavirsta reikalingu personažu, ilgai neaiškinant. Studentai jį labai mėgdavo filmuoti – pinigų neimdavo, pastarieji jų ir neturėdavo, o jis įtaigiai suvaidindavo pačias keisčiausias ar primityviausias jų užgaidas.

Taigi Puipa mokytojas ir stebėtojas. Baigęs mokslus Maskvoje grįžote į Lietuvą ir sekėte Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno darbus, jų kūrybą stebėjote kaip jaunesnis kolega. Dabar jūsų buvę studentai laimi „Sundance“, Toronto, Lokarno festivaliuose. Jūs esate pradinis ir esminis jų sėkmės smagratis. Kaip manote, kodėl Lietuvos kinas pakilo į tokias aukštumas, nors finansavimas 4 kartus mažesnis nei estų, dukart – nei latvių (išimtis animacija). Kur šuo pakastas? Jūs – tas šuo? Kokia paslaptis?

Dabar daug netikėtai iškilusių pavardžių. Dar yra tokių, kurie, laukiu, iššaus; skaudu, jei to neįvyksta. Didžioji paslaptis atsirenkant ir dirbant su jaunais žmonėmis, kas iš jų kada nors nudžiugins arba nuvils. Svarbūs stojamieji egzaminai, kai reikia atsargiai pasirinkti tarp kūrybinės fantazijos ir beprotystės. Ateina žmonės, turintys įvairių sindromų, o tu galvoji: „Oho, kokia laki fantazija“, rizikuoji, priimi, o jau antram kurse jis atsiskleidžia kaip psichinis ligonis, tenka atsisveikinti dėl sveikatos bėdų. Visą laiką stimuliuoji jo fantaziją, o tai sudirgina tamsiuosius demonus ir ištinka dar didesnė bėda. Įprastai iš 8–9 kurso studentų kine dirba gal vienas ar du. Mūsų ir Lodzės kino mokyklos statistika panaši – jaunas žmogus praranda pasitikėjimą savimi arba neturi tiek energijos, kad įveiktų konkurenciją, gautų finansavimą ir jau po pirmo ar antro filmo ryškiai sušvistų.

Pajutome mūsų dramaturgijos stoką: kinui rašo mažai žmonių, rašytojai nusivilia bendravimu su kinematografininkais, kurie nesukuria jų išvystytos vizijos. Pradėjome kviesti dramaturgus, scenarijų rašytojus, tai pasiteisino, atsirado įdomių autorių, bet jie vėliau irgi tapo režisieriais, gavo dvigubą galimybę, gali patys formuoti savo istorijas, siužetus. Jaunieji režisieriai remiasi savo nedidele patirtimi, santykiais su tėvais, meilėmis – atrodo, paprasčiausiais dalykais, vos ne primityviais, bet tuo remdamiesi geba suformuoti savo vaizdų pasaulį ir pasakojimo manierą. Mane tai stebina.

Pavyzdžiui, Laurynas Bareiša, operatorius, rimta profesija, ką jam veikti tarp režisierių? Bet ne, atėjo pas mus su savitu režisūriniu matymu. Ir pirmą filmą padarė sėkmingą. Gerai, pradinuko sėkmė, kitas, manai, nepavyks? O va, ne, pavyko ir antras. Man tik nuo penkto filmo nusišypsojo sėkmė, nuo „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983). Lig tol tik praktikavau amatą. Bareiša arba kiti, galiu daug jų vardyti. Arba Saulė Bliuvaitė. Kai studijavo, nesupratau, ką ji ten veikia: visą laiką kikena, juokiasi… Kas jai yra, nestabilus jos pasaulis? Paskui viskas susitvarkė. Kristina Buožytė nesugebėjo dviejų žodžių suregzti kokį darbelį gindama, bet vėliau bingo! Žmonės kaip miunhauzenai patys save iš pelkės už plaukų ištraukia. O yra tokių, kuriuos stumi, padedi jiems, gauna diplomą ir dingsta, ilgam arba visam. Yra studentų, su kuriais santykiai nesusiklostė. Jie pilni neapykantos pedagogui. Ai, nebūtina apie tai.

Tai kur ta Lietuvos kino pedagogo, o po to – ir kino sėkmė?

Visų pirma man kaip pedagogui pasisekė, kad iš 50-ies stojančiųjų buvo išrinkti būtent talentingieji. Žinoma, yra ir pražiūrėtų talentų, bet visgi. Studentai mėgsta sakyti, kad ten (LMTA) manęs neišmokė nieko, aš pats išmokau. Bet taigi tu buvai kaip augalas tinkamoj terpėj: leidai šak­nis, lapojai, žiedus krovei, o dabar skinam vaisius. Yra žmonių, kurie su manim sveikinasi ir mokytoju vadina, mandagiai bendrauja, nors aš nebuvau jų mokytojas, tik dėstytojas. Ingmaras Bergmanas sakydavo, kad negalima nieko išmokyti, tik nukreipti. Tai va, atrasti, nuspėti talentus ir yra didžiausia pedagogų vertė. Paskui prasideda jų pačių (mokinių – red. past.) darbai. Knygų jie neskaito, o ekranizacijų per mažai. Jie dažnai manęs klausia: „Kodėl jūs vis literatūrą ekranizuojate, o savo patirties neišrašot, nors ji tokia didelė?“ Jeanas Lucas Godardas sakė, kad literatūra tik trukdo vizualizuoti ir tobulinti kino išraiškos priemones.

Vadinasi, paskaito vis dėlto.

Lyg ir skaito, filmus žiūri, bet kai reikia parinkti ištraukas, kažką suranda internete, nelabai bendrauja su knyga.

Ar sutinkate, kad dabar kinas yra aukštesnio lygio nei Vytauto Žalakevičiaus laikais?

Kažkas sakė, kad tų laikų kinas turi viską, išskyrus nacionalinę vertybę. Matyt, todėl, kad visada reikėjo orientuotis į Maskvą: jei tave ten priima, tai jau ir vertė. Pokyčiai prasidėjo nuo Šarūno Barto, nuo to, kaip keistai jis panaudojo visa tai, kas buvo labiausiai kritikuojama senajame lietuviškame kine: ilgus kadrus, peizažus, aktorius. Netgi ne aktoriai, o objektai peizaže. Jis sukūrė iš to vertybę – kritikuojamo lietuviško kino elementus sudėjo į savo juostas. Prasidėjo jaunimo kultas: pabūti aikštelėje su Bartu ir kažką iš jo išmokti. Be abejo, tai vertinga, dar vienas universitetas. Atsirado daug naujų bartukų, tik taip mačiusių pasaulį, kuris yra įvairus. Tačiau po kurio laiko atsiskleidė jo mokyklos kokybė. Šių dienų kinas netgi vadinamas mažuoju auksiniu lietuviško kino amžiumi. Visgi tai priklauso nuo asmenybių, kurios pačios save sutvėrė.

Ne be jūsų pagalbos.

Na…

Pastaruoju metu daug bendraujame su Juozu Budraičiu, mat su režisieriumi, filosofijos profesoriumi Nerijumi Mileriu kuriame apie jį dokumentinį filmą. Tai štai, kino legenda sako, kad, palyginti su ankstesniais laikais, aktoriui aikštelėje dabar paprasčiau ir lengviau: jį globoja, sodina ant pagalvėlės, apglėbia paltu, skaniai maitina. Ar jums kaip režisieriui kada buvo geriau?

Tai, aišku, dabar. Kai Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta cenzūra, aš pirmas atvežiau Maskvon „perestroikos“ filmą „Amžinoji šviesa“ (1987). Beje, tai 100-asis lietuviškas filmas. Tada su Žalakevičiumi konkuravome, jis turėjo baigti anksčiau savąjį „Savaitgalį pragare“ (1987), bet susirgo ir jo filmas jau buvo 101-asis. Tai štai, ten pasikeitusi atmosfera, amerikiečių žurnalistai salėje sėdi, o maskvėnai sako: „Matėm žmogų su pistoletu, jis apie okupaciją kalbėjo, bet viskas gerai“. Siuntė filmą į „San Remo“ festivalį, kur laimėjo pagrindinį prizą – „perestroika“ suteikė visai kitų galimybių. Pasibaigus Maskvos finansavimui, netikėtai atvažiavo mano kurso draugas kazachas: „Įkūriau kompaniją, turiu pinigų, darom filmus“. Padarėm du: „Ir ten krantai smėlėti“ (1991) ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1991), su jais daug kur keliavau. Miuncheno festivalio kataloge pastarasis aprašytas taip: „Šis filmas – geriausias dalykas, ką šiemet mačiau. Verneris Hercogas“. Jis mane globojo, vedė mano spaudos konferenciją, visiems liepė (gal juokais, gal ne) neskriausti manęs, atseit, esu jo proteguojamas. Galėjau prie jo prisiklijuoti, kreiptis dėl prodiuserinės pagalbos, bet prašyti ir klijuotis – ne mano charakteriui. Daug keliavau, brolis sakydavo: „Esi stiuardesė“. Buvo mano periodas, po to atėjo Bartas, dabar kiti. Patyriau savo žvaigždės valandą.

Jūs dabar nemažai tapote. Pradėjote kartu su broliu?

Ne, anksčiau neketinau tapyti. Kadruotes papiešdavau, tai padėdavo dirbant su operatoriumi ir aktoriais. Kartą laukiau Janinos Joninėms ir galvodamas, ką jai padovanoti, paėmiau kartono gabalą, grindų dažų ir nutapiau jos aktą. Labai juokingas, naivus iš atminties tapytas paveikslas, bet jis dabar ir jai, ir man patinka. Tada galvojau: „Va, jei tobulinčiau save, galėčiau kažko pasiekti.“ Pradėjau nuo grindų dažų, paskui ėmiau kitokius pirkti, kokybiškesnius. Pats supratau, kaip nutapyt rūką, bangas, ir man tai pavirto aistra. Kai nedariau filmų, tapiau. Paskui prasidėjo parodos. Pradžioj bibliotekų, paskui – muziejų salėse, kvietė bienalė, vasaros stovyklos. Tarp iškilių dailininkų visai gerai jaučiausi, nors ir atrodžiau jiems egzotiškas. Netgi parduodu tuos paveikslus, nebrangiai, bet perka. Man tai ir atradimo džiaugsmas, ir nusiraminimas, laiko praleidimas, malonumas. Laukdamas premjeros, paprašiau sūnaus atnešti į garažą šildytuvą ir ten leidžiu laiką. Mano peizažai – išgalvoti, netikri, nes geriau juos tapyti susapnuotus, nei prie tvenkinio kramtomam uodų drobėn perkelti tikras lelijas kaip Manet. Kartą bandžiau, nusprendžiau, kad ne man.

Ar jums gyvenimas diktuoja filmų scenas? O gal jas susapnuojate?

Anksčiau labai gėdijausi savęs, nes inspiracijai žurnaluose ir albumuose ieškojau keistų peizažų, maniau, negerai kopijuoti. Tačiau kai Šiauliuose vaikščiodamas tarp plenero dailininkų pamačiau, kad dauguma piešia iš reprodukcijų ar kompiuterinių paveikslėlių, supratau, jog jie irgi ieško įkvėpimo ir idėjų visur. Pamatai neįprastą gamtos vaizdą, patalpini į jį dramblį, ir yra. Supratau, kad man nesunku, kas lengvai paišosi: avys, drambliai ir vištos. Ypač į dangų keliaujančias avis paprasta nutapyt iš užpakalio. Iš tikro tai yra įsivaizduojama filmų, kurių aš nesukursiu, kadruotė, juos vizualizuoju savo tapyboje.

Brolis kada nors matė jūsų darbus?

Ne, tais laikais nepaišiau. Tik 20 metų praėjo, kai pirmą kartą paėmiau teptuką.

Dažniausiai profesionalūs dailininkai būna skeptiški ir nė nenorėdami įskaudina.

Po parodos priėjęs vienas režisierius sakė tyliai: „Tik būk geras, niekam neparduok, juo labiau nedovanok, žmogus turės vargo su tuo paveikslu“. Kitas mano geras draugas sako: „Supranti, kokią bėdą artimiesiems sukuri? Numirsi, o kur jie dės tavo paveikslus? Degint negalės, o kur sandėliuos? Tu jiems sukeli galvos skausmą“.

Trūksta brolio?

Didelis metų skirtumas, bet taip, džiaugėmės vienas kito darbais, buvom artimi. Nuo vaikystės man teko auklės vaidmuo – draugai žaidė futbolą, o aš kieme paskui brolį laksčiau. Net atsiminimuose apie brolį rašiau: tu iš manęs atėmei vaikystę.

Judu su Janina ir kurdami filmus, ir dėstydami – visur kartu. Kas tai? Atitikimas, meilė, įdirbis?

Darbe meilė nebūtina, šiuo atveju tai skirtingi dalykai. Tačiau atsirado problema, nes dar jaunesnysis sūnus įsitraukė į filmų gamybą. Kai susirenkam, sukertam rankomis ir pažadam nekalbėti apie darbą, bet viena kita frazė ir prasideda… Įdomus dalykas – Janina ilgus metus dirbo televizijoje, kūrė laidas, daug jų padarė ir aš jai sakau: „Tu galėtum ir dokumentinius filmus kurti, turi akį.“ Kai Margionyse filmavau vaidybinį televizijos filmą „Ašarų pakalnė“ (1994), ji sugalvojo apie tą kaimą susukti dokumentinę juostą. Ir padarė įdomią „Toks mano likimas“ (1994). Nufilmavo mano operatorius Rimantas Juodvalkis. Tada Janina metė tas nuobodžias laidas. Kai stačiau Franco Kafkos „Procesą“ (1993), man reikėjo pagyvenusių moterų, kurios filmuotųsi nuogos. Ji sugalvojo, kad tinka pozuotojos, su jomis bendravo, ir gimė idėja sukurti dokumentinį „Venera su katinu“ (1997). Janina po to juokėsi: „Tu mane išspyrei iš važiuojančio traukinio“. Kartais pamesdavau vieną kitą idėją, kaip apie dievdirbį juostoje „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002), kur šis veikėjas, žmonai išėjus, vietoj lango iškirto duris, vaikščiojo pro jas ir kalbėjo, kad tik jai grįžus atrakins senąsias duris. Sakau, yra toks keistuolis, ji susitiko su juo, taip gimė „Venecijaus gyvenimas“.

Lygiai taip pat ir ji man padeda: aš rašau scenarijų ranka, ji spausdina. Girdžiu, tyli, nebespausdina. „Kas yra?“ – klausiu, o ji sako: „Negerai, netinka taip, tu nieko nesusigaudai moters psichologijoje“ ir pradeda dėstyti, kaip elgtųsi moteris. Tai paėmiau Janiną kaip aktorę vaidinti „Miegančių drugelių tvirtovėje“ (2011), sakau: „Įrodyk čia!“

Pirmas jos aktorinis darbas buvo „Moteris ir keturi jos vyrai“ – aristokratiškas žaidimas, grafienė. Pasakoju Žalakevičiui apie Luizos atvažiavimą į Nidą, kaip ji savo inicialus braižo pašto lange, koks jos charakteris, jis klausia: „O kas vaidins?“. „Lapinskaitė“. Pasižiūrėjo į mane, krito veidu į smėlį ir užmigo. Taip ir nesupratau, patiko jam idėja ar ne. Toks jos debiutas.

Kas čia jūsų užrašuose?

Ai, pasirašiau premjerai juokelių. Klausyk: du sinefilai kalba apie „Kitą tylos pusę“ (2019). „Tai filmas visai ne apie lietuvius?“ „Gal tu ir teisus, režisierius sukūrė valstybę Puipistaną ir ten gyvena puipiečiai, kurie daro savo šlykščius puipizmus“.

Sakot, Kazanavičius, Banionis turi ryšį su kosmosu. O Puipa turi? Jūs remiatės apgalvojimu, konstrukcijomis ar intuicija?

Kas logiškai mąsto, tas daro prastus filmus. Loginio mąstymo negali būti, nes tada tampi konstruktoriumi. Na, gal konstruktoriai režisieriai gali būti Andrejus Tarkovskis, Ingmaras Bergmanas, Peteris Greenaway’us – tie viską sustyguoja, atėjęs aktorius ar operatorius negali pasakyti „Gal padarom kitaip, o ne taip“. Tokį tikriausiai išmestų iš komandos. Man patinka su kūrybine grupe dalintis idėjomis, psichologiniu supratimu, jie gali prieiti ir patarti. Nebūtinai aš jų mintis panaudosiu, bet taip įtraukiu juos į procesą. O pamatę savo idėją ekrane, jaučiasi pakylėti. Smagu valdyti grupę kūrybiškai bendradarbiaujant. Būna, filmavimo aikštelėje nežinai, ką daryt. Pakeli akis į dangų, klausi Dievo: „Ką man daryti?“, o tas atsako: „Neturiu idėjų“. Tenka suktis pačiam. Išsisuki, kur dingsi. Kartais dalinuosi sumanymais, semiuosi iš kitų ir dažniausiai – iš Janinos. Anksčiau mano globėja buvo Regina Vosyliūtė, legendinė moteris, kaip mama. Jos atrastieji yra ir Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Lina Braknytė. Ji atkasė restorane dirbantį oficiantą Gediminą Girdvainį. Visos žvaigždės jai skolingos už karjerą. Reginos funkcijas vėliau perėmė Janina.

Kokia buvo jūsų draugystė su Vytautu Žalakevičium?

Su meile, tikriausiai. Kaip sūnų mylėjo. Daug jam kiaulysčių prikrėčiau, o jis man vis atleisdavo. Po diplomo pagal jo novelę parašiau scenarijų. O jis scenarijų „Velnio sėkla“ (1997) parašė manęs nė neįspėjęs. Nuo kitų žmonių atsiribodavo, laikė juos aptarnaujančiais, patarėjų jam nereikėjo. Visada man sakydavo: „Su savo vizualiniais žaidimais esi operatoriaus asistentas, joks ne režisierius“ arba „Ką tu padarei, ką tu padarei, net durnius pagal tokį gerą scenarijų gerą filmą padarytų, o tu?“ Atsakydavau jam: „Vytai, o jūs, kai sau scenarijų parašot, kieno pusėje esat? Dramaturgo, ar režisieriaus?“ „Režisieriaus“. Jis dešimt kartų perrašydavo savo scenarijus režisuodamas, vykdavo transformacija, pasikeisdavo siužetai, situacijos. Scenarijus – ne Biblija, pagal kurią tiksliai reikia viską daryti.

Kiek puipizmo yra naujausiame jūsų filme „Naktinis seansas“? Klausiantiems, koks šis filmas, atsakau, kad tai „Sinefilija“ ant steroidų.

Man labai patinka skandinaviškas, šiaurietiškas kinas, literatūra. Po „Kitos tylos pusės“ galvojau, kas toliau. Galiu vėl paimti gerą knygą, apgyvendinti ją kine, priartėti prie man taip patinkančio šiaurietiško pasaulio ir bus filmas. Ar viską išbandžiau? Gal ir mėginau kai kuriuose filmuose naudoti paradokso, absurdo, siurrealistinės stilistikos pradmenis, gal. Bet kad būčiau iki galo ramus, jog viską padariau, kad jau esu visiškai paniręs į juodosios komedijos žanrą, kur visai kitos taisyklės, tiksliau, kur nėra taisyklių, o tik citatos, absurdiški dialogai, nelogiškos situacijos, o viską sumaišius išeina siurrealistinis kūrinys, to nebuvo. Norėjau tą kino absurdo kalbą išgryninti. Gimė „Sinefilija“ (2021), bet dar ne iki galo viską išsprendžiau.

Jaroslavo Melniko apsakymai, kurie savaime yra išradingos dramaturgijos ir siužeto kūriniai, paskatino ieškoti terpės mano fantazijai literatūroje. Tai ne tiesioginė ekranizacija, o žemėlapis plaukti mano fantazijos laivu. Interpretacija yra saugi zona tiek rašytojui, tiek interpretatoriui, pastarųjų yra daug ir ne visada teksto autorius būna jais patenkintas. Ar Šekspyrui būtų patikusios jo interpretacijos? Vargu bau. Amato prasme – smagus reikalas ir režisieriui, ir aktoriui. Juk tai sapne, ant beprotybės ribos vykstantys dalykai. Juos suvaldyti labai įdomu.

„Naktinis seansas“ – toks filmas, kuriame švelniai pašiepiu savo profesiją, kino meną: žiūrovas ateina į kino salę ir sapnuoja svetimus sapnus, o aš valdau jo emocijas. Ir tai gali jam nepatikti. Bet ar reikia, kad kūrinys patiktų auditorijai? Jei tavo filmas visiems patinka, tu pralaimėjai. Autoriniame kine negalima pataikauti žiūrovui. Tai prodiuserio galvos skausmas, nes autorinis kinas yra specifinei publikai, Lietuvoje dar ilgai, o gal ir niekad nebus populiarus. „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007) – veikiausiai išimtis, 60 tūkst. lankytojų, bet tai dėl to, kad Jurga buvo žinoma. Pagamini jautrų filmą kaip „Edeno sodas“ (2005), į jį publika ateina, bet visiškai nepriima „Sinefilijos“ (2021), prarandi dalį žiūrovų, ir su tuo reikia susitaikyti. Žmonės skirtingi.

„Sinefiliją“ mėgsta jaunoji žiūrovų karta, kinematografininkai.

O senoji karta, vyresni žiūrovai sako: „Ką čia padarei? Anksčiau gerus filmus gaminai, o dabar pradėjai kvailioti“.

Klausimas iš mūsų galeros. Kodėl jūs nekankinate aktorių ir nereikalaujate daugybės kadro dublių? Kai kurie liepia po 25 kartus sceną suvaidint, o jūs – daugiausia 2–3 sykius?

Turiu tokią taisyklę. Aptariu su aktoriumi, be abejo, talentingu. Mat paėmęs netalentingą tampu bejėgis ir nebežinau, ką daryt. Sukarpyt scenas, pergarsint? Gelbsti amerikiečių sugalvota aštuoniukė, kai daugiau filmuoji talentingąjį partnerį, dar montažas. Bet su geru aktoriumi, kurį pažįsti ir žinai, ką jis darys, aptari – trys minutės darbo ir dublis. Jam nereikia išsikrauti, prabėga kaip sprinteris distanciją ir procesas vyksta toliau. Tiesiog poilsis. Mano tandemas su Kostu Smoriginu – devyni filmai, panašiai – su Vidu Petkevičium, gerais operatoriais Rimantu Juod­valkiu, Viktoru Radzevičiumi, Algimantu Mikutėnu. Tada viskas paprasta.

Šiuo atveju norėjau kitaip, jauno kraujo. Personažai spalvingi, charakteringi, įvairūs. Dialogai lengvi, šmaikštūs. Man svarbu jaunus žmones ištraukti dienos švieson, daug naujų veidų. Buvo lengva, nes ne vienas jų lankė mano dėstomas kino aktoriaus vaidybos paskaitas, daugelį žinojau ir nujaučiau, kad su jais galiu ne tik gatvę kirsti, bet ir per kvartalą nueiti. Žinojau, kad procesas su jais bus skalsus ir, tikiuosi, jie bus pastebėti žiūrovų, kitų režisierių, tokia maža mano misija, kaip ir žanro keitimo procesas, kuris man pačiam buvo įdomus. Paranojos kinas, arba dar kitaip, publikos išplūdimas, po kurio žiūrovas gali pradėti neapkęsti filmo, tavęs kaip asmenybės, kankinančios jį, atėjusį ieškoti meilės su gražia pabaiga. Tai irgi smagu.

Kai kurie režisieriai, pavyzdžiui, Quentinas Tarantinas, Woody’is Allenas ar Emilis Vėlyvis, nuosekliai laikosi savo stiliaus. Koks ryšys tarp Puipos juostų?

Kino kritikė Živilė Pipinytė viename straipsnyje sujungė tris filmus „Amžinąją šviesą“, „Ir ten krantai smėlėti“ ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“, padarė ciklą, jame įžiūrėjo religinių momentų, žmogaus kalčių, verčių ir dar kažką, dabar jau man sunku atsiminti, nes seniai skaičiau. Kuriant tie filmai nebuvo susiję, nė nepagalvojau apie tai, man jie buvo atskiri, spontaniški darbai, siužetai. Kai kas mąsto, kad Puipa suka vieną ir tą patį filmą, prikaišiotą puipizmų, o kritikai eina žiūrėti vien tam, kad suskaičiuotų, kiek jų yra arba kaip jie kinta. Net ir brolio paveiksluose po jo mirties kažkas įžvelgė paradoksalų pasaulį. Nelabai suprantu tos reikšmės, bet smagu, kad susikuri srovę ir joje maudaisi.

„Sinefilija“ ir „Naktinis seansas“ akivaizdžiai vientisi, sukurti ta pačia puipizmų stilistika. Koks bus filmas „Žydiška laimė“?

Filmo idėja gulėjo dvidešimt metų stalčiuje, negalėjau jos įgyvendinti, bet dabar yra sumanyta forma, apie tai nenoriu kalbėti, ir tas būsimas filmas man nebeatrodo neįmanomas. Jis nebėra vien socialinė drama, ekranizacija su gražiais Abraomo Karpinovičiaus novelių inkliuzais. Grįžtu prie savo paradoksų, tik nebe prie to, ką kūriau pastaruosiuose paralelinio kinematografo filmuose, o prie žydų tautos ištakų. Man jų pasaulis paslaptingas, nežinomas ir pilnas išmonės, humoro, graudaus ir skaudaus savo tautos kitoniškumo supratimo. Žinau, kad turiu surimtėti ir papasakoti tų sunaikintų žmonių pasaulį, kuris prieškario Vilniuje egzistavo. Didelė atsakomybė ir pasiruošimas perprasti tautos mentalitetą. Tai jau ne laivo butelyje konstravimas, o nemažos karavelės statyba, su ja turėčiau perplaukti audringą vandenį ir sėk­mingai pasiekti kitą krantą.

Jaučiatės pilietiškas, kai pasaulyje kyla antisemitizmo banga?

Graudu man, kai viską įsivaizduoju, kai bandau suprasti šios tautos gylį, pajusti jų pasaulio suvokimą. Net knygą „Būti žydu“ nusipirkau, kad visai gojus nebūčiau. Tai vadovėlis, kaip pereiti į žydų mentalitetą ir grįžti atgal į savąjį, su motinos pienu įgytą, lietuvišką. Baisus yra begalinis, amžinas žydų kankinimas. Neseniai mačiau reportažą apie Mikelandželo Siksto koplyčios restauravimą. Nuo vieno personažo buvo nugramdytas naujesnis dažų sluoksnis ir ant jo rankos restauratoriai pamatė apvalų simbolį. Pasirodo, ir tais laikais būdavo tatuiruojama žydo žymė, persekiojimo ženklas. Daugybę kar̃tų toji tauta buvo naikinama ir turėdavo iš naujo atgimti. Jų tautosaką, biblinę išmintį reikia skaityti atsargiai, gerbti pasakojant, nesugadinti nežinant, nepasityčioti. Taigi mano statusas truputį kitoks – turiu surimtėti, jei imuosi to darbo.