I

Rudenį, prieš išvykdama į sanatoriją, baigiau skaityti amerikiečių psichologės Edithos Eger, 97 metų daktarės, išgyvenusios Aušvicą, knygą „Pasirinkimas“. Paklausiaũ jos lyg geriausios draugės – išgirdau įtaigų balsą, sakantį, kad kalėjimas yra mano galvoje, o raktą turiu kišenėje.

Taip paprasta? Susirgusi onkologine liga, maniau, kad kūną šiuolaikinei medicinai gal ir pavyks atkariauti iš mirties slėnio, bet vaistų prikelti protui ir sielai nerasdavau. Žodžiai viskas bus gerai skambėdavo atsargiai liūdnai. Knygos ir anksčiau padėdavo susitarti su savimi, bet nemaniau, kad tai gali būti taip paprasta, kai visus dvylika mėnesių kasdien galvoji – ar tai jau pabaiga?

Editha Eger įtikinamai paaiškino ir tai, kad neprivalau šypsotis visiems lyg gera mergaitė. Aiškiai pagavau šimtus kartų anksčiau atklydusią mintį ir ja patikėjau. Jei nepamesiu kalėjimo rakto, bet kam šypsenų nedalinsiu, ir taip bus visada. Nes galiu patvirtinti knygos viršelyje cituojamus Nobelio taikos premijos laureato Desmondo Tutu žodžius: „Viena tų įspūdingų ir neužmirštamų istorijų, kuri pakeis jus visiems laikams.“

Knyga tapo bestseleriu, tad niekas nesuskaičiuotų, kiek milijonų skaitytojų ji padėjo pasveikti be psichotropinių vaistų ar šaltų psichologų kaitinimų obsesiniais klausimais. Ir tai tik viena knyga iš šimtų tūkstančių! Taigi papasakosiu apie gyvenimą kurorte su biblioterapija.

II

Praėjusio amžiaus pabaigos sanatorijoje nueidavau į baseiną, masažą, kineziterapiją, dar – į purvo vonią. Visas kitas laikas būdavo skirtas niekam. Todėl kasdien užpildydavau jį šokoladinių saldainių terapija – smegenys išskirdavo laimės hormoną serotoniną, pilkos spalvos atsitraukdavo, vakare už lango sušvisdavo saulėtekis, svoris augo kiekvieną dieną.

Naujojo amžiaus kurorte šios terapijos neprireikė, nes galėjau rinktis iš daugybės kitų: haloterapijos, audioterapijos, ergoterapijos, aromaterapijos, kūrybos, meno, kineziterapijos, biblioterapijos ir t. t. Mano paskyrimų knygelėje buvo įrašyta grupinė biblioterapija. Nuodugniai taikiau šį metodą viena, kartais visą dieną skaitydama knygą ir gailėdamasi, kad liko vos keli puslapiai, dar labiau – baigusi skaityti. Nežinau, ko prisigamindavo smegenyse, bet knygoje rasdavau tai, ko tuo metu negalėdavo pasiūlyti žmonės, parduotuvės ir vaistinės. Ji tapdavo dvasios vaistu, apie kurį žinios atkeliavusios dar iš Egipto faraonų laikų.

Sanatorijos gydymo knygelėje prie kiekvieno užsiėmimo pažymima ikona – chalatas, kojinės, kelnės, maudymosi kostiumėlis. Drabužiai, kuriais turi pasipuošti prieš eidama į procedūrą. Biblioterapijos aprangos langelis tuščias. Laisvai, kaip patinka. Už stalo susėdę žmonės pasirodė kukliai tylūs, bet atsipalaidavę. Biblioterapijos valandos priminė nepažįstamų žmonių (gal daugiau niekada gyvenime jų nesutiksiu) pokalbį, kurio pirmoji taisyklė – tu nieko neprivalai. Paskui visos kitos – ką manai, jei manai; ko nemąstai, kai mąstai; ką skaitai, kai skaitai; ko ne…

Ant stalo gulėjo knyga pavadinimu, žadančiu atsakymus, kurių ieško daugelis vykstančių į kurortus, – „101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją“. Autorė Tanya J. Peterson pateikia joje pratimų, padedančių nusiraminti ir atsikratyti baimių, fobijų, panikos priepuolių, išgąsčio, vangumo. Grupinės biblioterapijos vadovė medicinos psichologė pasiūlė išsirinkti patinkantį puslapį, ir čia pat visi atvertėme skirtingus, skaitėme garsiai, įsivaizdavome, kalbėjome, tarėmės. Nesklaidžiau knygos, nusitaikiau į pirmą pasitaikiusį puslapį su 72 patarimu „nerimą nuleiskite juokais“. Kasdien to geidžiau, nors pati nesugebėjau, kartais reikalaudavau iš kitų, kurie net gražiausią gyvenimo akimirką nebūtų sumoję, kad kažkas, esantis šalia, iš jų tikisi tokio menkniekio – juokauti. Juokaujate? Paprasčiau negali būti! Bet kodėl tiek nedaug sutinku pokštautojų? Kad ir kur eini, vis atsitrenki į geležinius išsakomų nuomonių šarvus ar tvirtas tiesos kolonas. Ir kodėl išnyko vienintelis sovietmečiu leistas satyros ir humoro žurnalas „Šluota“? Kodėl iki šiol Lietuvoje šio žanro leidinys nesukurtas? Gal jis egzistuoja, tik nematau? Stebuklingoje patarimų knygoje rašoma, kad geras juokas nelieka pilve, greičiau, šiam plyštant, virpuliais nubanguoja visu kūnu. Ir, pasirodo, juokas sumažina streso hormonų, tuomet padvigubėja sveikųjų. Visai kaip šokoladas, tik juokas nesikaupia ant talijos, svoris nedidėja, nerimas mažėja, humoras sunaikina negatyvias tendencijas ne tik pilve – pirmiausia smegenyse. Belieka vienas klausimas – ką daryti, kad pradėtumei juoktis?

Knyga siūlo – šokite ir žaiskite kaip medūza. Judinkite rankas tarsi čiuptuvėlius ir sukitės aplink. Kvailiokite ir juokitės iš savęs.

Kodėl visi grupinės biblioterapijos dalyviai, man baigus skaityti, žvelgia rimtų rimčiausiais veidais ir nesijuokia? Man irgi nejuokinga, gerai, kad čia niekas neprivaloma, nes jei reikėtų dabar imti elgtis kaip medūzai, pasijusčiau sukvailiojusi. Biblioterapijos grupę išjudina psichologės pasiūlymas papasakoti anekdotą. Staiga prisimenu Neringos Klumbytės knygą apie „Šluotą“ ir ten papasakotą anekdotą, atsiųstą žurnalui vieno Švėkšnos skaitytojo. Apie tai, kaip Pamaskvėje piemenukai prisirinko sudžiūvusių mėšlo spirų, sudėliojo jas į dvi eiles, priekyje „patupdė“ arklio mėšlo gabalą ir žaidė Raudonąją armiją. Pro šalį važiavo Stalinas, sustojo ir paklausė, ką jie žaidžia, o sužinojęs, kad gretose stovi eiliniai, priekyje – politrukai, pasitikslino, kur vyriausiasis vadas Vorošilovas? „Kad mes niekur tokio didelio šūdo neradome“, – atsakė vaikai.

Biblioterapijos dalyviai pradėjo juoktis. Kartu su psichologe.

Kai norėsite paslėpti tai, kas nepavyko, kankins neįvertinimo jausmas, sakysite sau, kad esate netikėliai, neišmanėliai, pasiklydėliai, ir visi kiti bjaurūs epitetai nusvarins galvą ant rankų, nesikankinkite ir paprasčiausiai pasijuokite. Pirmiausia iš savęs. Jeigu juokas viską taip atpalaiduoja, paleis ir neigiamas nuostatas. Šis metodas tinka šimtui procentų žmonijos, o kiek jį naudoja? Ir čia ne vadinamojo kvailio įjungimas, šis mygtukas skirtas išmintingiausiems. Tiems, kurie nori pradėti gerai jaustis šiandien, o ne ryt. Tik kodėl žmonėms taip sunku sveikai juokauti ir juoktis? Dar sunkiau sukurti tai, iš ko juoktųsi kiti. Tris televizijos humoro laidos „Dviračio žinios“ kūrėjus infarktas ištiko nesulaukus pensijos, dviem jis buvo mirtinas. Bet jų sugebėjimas prajuokinti nuo infarkto išgelbėjo šimtus žiūrovų. Nors šios statistikos neįmanoma patvirtinti, kaip ir paneigti.

III

Tad kas yra biblioterapija? Vaistas, mokslas, metodas? Enciklopedijos aiškina, kad biblioterapija (gr. biblion – knyga, therapeia – gydymas, slaugymas, pagalba, rūpestis) – universalus gydymo metodas, kai, teikiant pagalbą, pasitelkiami tekstai. T. y. psichologinis poveikis pagerina žmogaus savijautą skaitant specialiai pa(si)rinktą literatūrą.

Biblioterapijos istorija atsiremia į dažnai cituojamą užrašą „Dvasios vaistas“, kuris, pasak graikų istoriko Diodoro Siciliečio, buvo iškabintas prie įėjimo į faraono Ramzio II sakralinę biblioteką. Jis vadinamas seniausiu knygų gydomųjų savybių liudytoju. Biblioterapijos istorijoje minimos kerinčios istorijos apie Aristofaną, siūliusį savo komedijas skaityti nusikaltėliams, kad jie persiauklėtų. Pitagoras mėgo gydytis eilėraščiais, šį metodą taikė ir kitiems. Netgi šunvotes gali išgydyti knygos – tai Erazmo Roterdamiečio, teigusio, kad juokingos knygos turi tokį gydomąjį poveikį, metodas. Pats biblioterapijos terminas pradėtas vartoti tik XX a., kai 1916 m. amerikietis eseistas Samuelis Crothersas žurnale „Atlantic Monthly“ aprašė knygų skaitymą kaip vieną gydymo būdų. Taip šuoliuodami per amžius atsiduriame savo epochoje ir atrandame faktą, kad 2017 m. įkurta Lietuvos biblioterapijos asociacija.

IV

Tą vakarą po grupinės biblioterapijos saulėtekio virš Nemuno spalvos buvo ryškesnės nei matytos praeitame amžiuje suvalgius puskilogramį šokoladinių saldainių. Suvokiau, kad naujojo amžiaus būsena ir grupinė terapija veiksmingesnė. Mąsčiau, ar Hermannas Hesse būtų ją lankęs? Badeno kurorte tokios nebuvo, matyt, dėl to liko pernelyg daug laisvo laiko, stumtelinčio į keisčiausias avantiūras. Rašytojas įniko stebėti kaimyną olandą, nekentė jo, vadino priešu, nes šis atrodė sveikas, geros nuotaikos, kupinas energijos. Hesse įsivaizdavo, kaip kaimyną pasmaugia arba nušauna ir taip nugali jo gyvybingumą. Galiausiai nutarė – visai pakaktų, jeigu šis išvažiuotų. Vėliau, sugebėjęs įtikinti save kaimyno nekaltumu ir netgi jį pamilti, rašytojas patyrė dar didesnį smūgį nei neapykanta, kai šis iš tiesų išvažiavo! O į jo kambarį įsikraustė maža pilka dama su lazda guminiu antgaliu. Tokia nesudėtinga istorija, prikankinusi „Kurortininko“ autorių.

Ši Hesse’s knyga, kaip ir kiekviena kita, gali tapti terapija. Skirtingų patirčių žmones vis kitos knygos paveiks taip, kad nenorinčios matyti akys praregės, nenorinčios klausyti ausys sugaudys garsus, nekenčianti kvapų nosis kvėps juos giliai ir mėgausis. Visokių stebuklų nutiks, kai atsiversi ir skaitysi tinkamą tau knygą. Esu pastebėjusi, kad žmonės, neskaitantys grožinės literatūros, poezijos, dažniau nesuvokia savo jausmų arba juos suvokia prasčiau nei tie, kurie skaito. Mokslinė ir pažintinė literatūra turbūt praturtina kiekvieną, knygos, kuriose sudėti profesionalių psichologų patarimai, tinka daugeliui, bet neturi tos magiškos galios, kuri užkoduota grožinėje literatūroje. Toje, kurią sukūręs žmogus nesistengė nuskandinti skaitytoją tamsoje, palikdamas jį kambaryje grabaliotis elektros jungik­lio, instaliuoto koridoriuje. Jeigu rašytojas knygoje išjungė elektrą, tai turėtų įžiebti bent žvakę, nepasmerkti skaitytojo aklinai tamsai.

Knygas, kaip ir biblioterapiją, suvokiame savaip, nes, sukurti pagal vieno Dievo paveikslą, susirgę ta pačia liga ir gydomi tais pačiais vaistais, vis tiek visi esame skirtingi. Nėra dviejų vienodų žmonių žemėje, net Siamo dvyniai mąsto ir jaučia nevienodai.

„Būčiau atėjusi, bet, nepykite, nenoriu aš tos Biblijos skaityti“, – sako kurortininkė, sutapatinusi pavadinimą su Šventuoju Raštu. Tą dieną susirinkusieji skaitė ne Bibliją – psichoterapeutės Amy Morin knygą „Ko nedaro stiprūs žmonės“. Na, tai ko jie nedaro? „Neverkia, nesiskundžia, nenusileidžia, kovoja dėl savęs ir savo teisybių“, – dažniausiai atsako užsiėmimų lankytojai, išvardindami… silpnų žmonių požymius. Taip manančių psichologė paklaus, ar visur būtina jaustis teisiam? Nenusileisti? Ar nereikia tiesiog kartais pakeisti savo nuomonę, nes ji nėra status quo? Galima prieštarauti, bet imanu pamąstyti ilgiau, sutikti. Priešintis derėtų prievartai, smurtui, bet šimtai ginčų, dėl kurių žmonės vakarais neužmiega, dažniausiai yra pakurstyti smulkmenų, kurias atmetę naktį saldžiai miegotų, taip neleisdami niekam drumsti savo ramybės.

Tad ko nedaro stiprūs žmonės? Pirmiausia, nesuteikia kitiems galios juos valdyti. Jie nesitiki greitų rezultatų. Jie negalvoja, kad pasaulis jiems skolingas. Jie nebijo leisti laiką vieni. Jie nejaučia apmaudo, kai sekasi kitiems. Ir nesineria iš kailio, kad kiekvienam įtiktų. Amy Morin savo knygą skiria visiems, kurie šiandien stengiasi tapti geresni nei buvo vakar.

Manau, kad tai įmanoma, jei laiku išvyksti į kurortą.

O kai kuriems žmonėms nereikia nei psichoterapeutų, nei vandens procedūrų ar masažų, jie yra laimingiausi žmonės, nes gyvena pasitikėdami Aukščiausiuoju. Tikinčiam žmogui Šventasis Raštas yra kasdienė terapija, bet apie tikėjimą ir religiją grupinėje biblioterapijoje kalbama atsargiai, nes ne visi susirinkusieji gali būti tikintys ir ne visi – krikščionys. Be to, juodų debesų lietūs iškrinta ir ant tikinčiųjų kelio, amžina abejonė pasėja netikrumą ir tuomet prireikia kitos literatūros, galinčios išvesti iš slidaus pažliugusio tako. Pasak literatūrologo Thomo C. Fosterio, rašytojo knygą mes perrašome ją skaitydami. Tai darome remdamiesi savo atmintimi, stebėjimu ir išmone, nejučia tarsi nukeldami sunkių patirčių ant pečių užkrautas plytas. Fosteris savo knygoje „Skaityk literatūrą kaip profesorius“ nieko nekalbėjo apie biblioterapiją, bet šis procesas labai panašus į tai, kas vyksta jos užsiėmimuose. Kai pamačiau ant psichologės stalo savo romaną „Juokingos moters agapė“, galvoje nuvingiavo upelis prisiminimų. Romano rašymas netekus darbo, patyrimai žurnalistikos ledkalniuose, atstūmimai, priėmimai, apdovanojimai, pasmerkimai, daugybė įvykių, be kurių nebūčiau tokia stipri ir silpna. Išėjus „Agapei“, supratau, kad šis romanas atliks terapinį vaidmenį moterims, dažnai vadinamoms geromis mergaitėmis. Kolegės sakydavo, kad tai apie jas parašiau, atsakydavau – aha, jo, taip. Viena jų pasidėdavo knygą ant naktinio stalelio, prieš miegą paskaitydavo, kad ryte galėtų budriai keltis, eiti į darbą ir pasitikinčiai kalbėtis su viršininku.

Tąkart psichologė skaitė ištrauką apie visas meilės rūšis, kurias savo disertacijoje tyrinėjo romano veikėjos Paulės vyras. Kalbėjome apie meilę ir kaip ją suprantame. Taip ieškojome vietos savo mintims ir jausmams, kad jie padėtų gyventi, gal net pralinksmintų. Klausiau ir mąsčiau apie nežinomus Dievo kelius. Pirmiausia susergi mirtina liga, paskui tave dukart operuoja, paskiria chemoterapiją, spindulinę terapiją, pagaliau kurortas, sanatorija ir – grupinė biblioterapija su „Juokingos moters agape“. Knyga, kurią rašydama bėgau nuo tamsos ir norėjau bent kartą prajuokinti skaitytojus. Prisiminiau interviu kolegei, kai tvirtinau – jei nerašyčiau, kažin ar gyvenčiau. Parėjusi namo kankinausi, kodėl taip pasakiau.Ar iš tiesų taip būtų, ar leptelėjau? Tačiau tomis paromis, kai tįsojau, ne gulėjau, bet tįsojau be jėgų, o aplink visos šviesios sienos degė juoda derva, tvyrojo šlykštus kvapas ir raižančios veidą spalvos, negalėjau ne tik rašyti, bet ir skaityti. Tada prisiminiau pasakytus žodžius ir juos supratau. Dar supratau, kad pasveiksiu tada, kai galėsiu rašyti. O paskui ir skaityti.

Per biblioterapiją prisipažinau, kad tikiu gydančiomis knygų galiomis ir Kūrėju. Kad negaliu be knygų ištverti nė dienos, todėl einu į darbą, kuriame sukaupta daugiausia knygų Lietuvoje, o grįžusi namo jas perrašau, skaitau prieš užmigdama.

V

Neįveikiamos problemos, kurias patiriame dėl įkyrių minčių ir jas sukėlusio elgesio, kartais išnyksta perskaičius vienintelę knygą. Sudėtingiausia užduotis ją atrasti. Studijuojantys biblioterapijos poveikį sudaro teigiamai žmogaus smegenis ir sielą veikiančių knygų sąrašus, beveik visuose juose tarp rekomenduojamų randu profesoriaus Viktoro Franklio knygas. „Žmogus prasmės akivaizdoje“ publikuojama jo paskaita „Ką sako psi­chiatras apie moderniąją literatūrą“.

Literatūra neprivalo būti šiandienos masinės neurozės simptomu, aiškina Franklis, ji gali prisidėti prie terapijos. Profesorius vertina knygas, padedančias įveikti neviltį, o ne ją skatinančias. Pavaizdavęs savąją, anuomet kalbėjo auditorijai Franklis, rašytojas gali padėti skaitytojams, kuriuos irgi kamuoja kančia dėl beprasmio gyvenimo: „Padėti galbūt tik tuo, kad šie pasijustų nesą vieni, kitaip tariant, tuo, kad absurdiškumo pojūtis virs solidarumo jausmu.“ Paskutinis profesoriaus paskaitos sakinys neleido pasiteisinti rašytojams, siekiantiems nustebinti skaitytoją paliekant jį aklavietėje: „Jei rašytojas neįstengia suteikti imuniteto nevilčiai, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti skaitytoją neviltimi.“

Viktoras Franklis buvo Edithos Eger mylimas mokytojas ir draugas, jie ištvėrė Aušvicą ir sugebėjo gyventi po jo. „Blogiausia patirtis gali būti geriausia mūsų mokytoja, atverianti nenumatytus atradimus ir naujas galimybes bei perspektyvas. Išgijimas, pilnatvė ir laisvė atsiranda iš mūsų sugebėjimo pasirinkti, kaip atsiliepsime į tai, ką mums duoda gyvenimas, ir remdamiesi savo patirtimi, ypač savo kančia, suteiksime tam prasmę bei išsikelsime tikslus“, – taip rašė Editha Eger.

Šių autorių knygos pakeičia skaitytoją kaip ir kitos, kurias pajutome ir perrašėme skaitydami, kurios pakėlė ir pastatė ant žemės, kad pernelyg anksti nenuspręstume pakilti į dausas. Kai knyga ištraukia iš pelkės, įklampinusios iki ausų, atrodo, lyg gulėtum ant vėsių samanų negalėdama patikėti dieviška jėga, atspausdinta popieriuje, sveriančia dešimtis kartų mažiau nei žmogus. Jauti, kaip mirtina liga pavirsta laumių raisto ašaromis miško paklotėje.

Todėl tiek, kiek bus skirta laiko čia, ramybės neduos klausimas, į kurį atsakymą šiandien, regis, žinau – knygose užrašyto žodžio galia, pasireiškianti skaitant, ar ji tik nebus didesnis pasaulio stebuklas už visus, iki šios akimirkos sukurtus?

VI

Prieš išeidama iš kabineto po paskutinės individualios konsultacijos ir atsisveikindama su psichologe, pasakiau, kad neskubu džiūgauti, nors žinau, kad pasveikau, kad liga atsitraukė. Nežinau, kas bus ateityje. „Kada džiaugsitės?“ – ji paklausė. Pagalvojau – aha, iš tiesų, kada? Tuomet ji pirštais per sieną nuvedė banguotas linijas: „Gyvenimas nėra tiesi linija, ji tai kyla į viršų, tai nusileidžia ir vėl kyla. Viršuje yra džiaugsmas, todėl turime šia emocija mėgautis, o kai nusileisime, tuomet liūdėsime. Jeigu bijosime džiaugtis, nes manysime, kad vėl bus liūdna, tai kas bus visas gyvenimas? Tiesi linija.“ Ji nubrėžė tiesią liniją.

Kildama į kambarį šeštame aukšte labiausiai nenorėjau tiesios linijos. Troškau bangų, tad skubiai užsimečiau chalatą ir patraukiau į baseiną. Jo bangos dirbtinės, sukeltos oro srovių vandenyje, bet stovėjau jų plakama ilgai, kol pajutau mintis užliejantį džiaugsmą.

Tiesios linijos ir šiandien nenoriu, gal niekada nebenorėsiu. Esu viršuje, nors žinau – teks leistis žemyn, bet ir vėl pakilti.

Vakarais kurorte vaikščiodama žibintų apšviestais didžiųjų Nemuno kilpų krantais, panirdavau į pokalbių bangas su rašytojais. Keisčiausi žmonės tarp milijardų gali susirasti keisčiausią knygą, prikelsiančią beužmiegant, įkvėpsiančią dvasios pakeisti tai, kas atrodė nepakeičiama. Prie knygų gelbėtojų šiais metais pridėjau dar vieną – ukrainiečių kario Oleksandro Tereščenkos „Gyvenimas po 16.30. Po septynerių metų“. Namų bibliotekoje tai vienintelė knyga, kurią sukūrė ir dedikaciją užrašė žmogus be rankų. Dešinė nutraukta, kairė – iki pusės, akis surinkta iš mažiausių dalelių, patyrusi dešimtis operacijų, o žmogus pakilo aktyviai gyventi ir budina kitus. Knygoje daug humoro, autoironijos ir atviro nuoširdumo, pagaunančio už rankų, kurias turiu, neleidžiančio lindėti savo ligos kamputyje. Ji pagreitino apsisprendimą išlįsti į dienos, t. y. auditorijos, šviesą po pusantrų metų tylos ir garbingai senjorų auditorijai pristatyti autorių ir jo knygą.

Bet tai buvo vėliau, kai iš kurorto grįžau namo, į savo biblioteką, ir dar kartą perskaičiau rašytojo O. Tereščenkos dedikaciją: „Loreta, niekada nepasiduokite ir nenuleiskite rankų!“

VII

Paskutinį vakarą nužygiavau į baseiną. Jausmas, kai vanduo užlieja kūną, o tu jo bangas glostai rankomis ir todėl neskęsti, priminė pirmą pavasario dieną, kai, atplėšus užkaltą langą, į iškvėpuotą erdvę siūbteli gaivus oras ir šiluma. Vanduo priima ir nesipriešina, gali jame nardyti, irtis, gulėti, jis apgaubia ramybe ir jos nesusigrąžina, palieka žmogui, atėjusiam į pasaulį iš vandens, lyg prigimtinę teisę.

Parėjusi į kambarį atvėriau balkono duris įsileisdama rudens kvapus, sklindančius nuo čia pat tekančios upės šalto vandens, auksuotų medžių, turbūt ir dangaus pašvaistės, kurią įspindėjo pilnas mėnulis. Rudenį jis arčiausiai žemės, perigėjaus taške, galima skaityti knygą neįjungus šviesos. Dar vienas kurorto malonumas – kvėpuoti naktimi, svaigintis medžių ošimu ir nebeišgyventi, kad visa tai laikina. Amžinos lieka knygos, kas nors jas skaitys ir džiaugsis pasiekta pergale prieš nusivylusį protą, kas nors tai vadins biblioterapija. O literatūrologas Motiejus Miškinis tarpukariu publikuotame straipsnyje „Kodėl mes daug rašome apie literatūrą“ svarstys apie bendrą kalbą, suliejančią žmones į vieną kūną. Nutars, kad niekas negali taip sucementuoti tautos, sutvirtinti vidaus, kaip literatūra. Tik per ją tauta pažįsta pati save ir randa dvasios vienybę. Tai dar viena mažai tyrinėta biblioterapijos sritis.

Mano biblioterapijos lapuose įspausta laimės pasaga. Kas išbandė šį būdą, persikeitė įžengdamas pro nematomus vartus į seną kaip pasaulis knygų rūmą. Jo sode noksta gyvybės syvus brandinantys vaisiai, šalia – mirtinai nuodingi. Šiuos jau moku atpažinti ir aplenkiu iš tolo.