Įpaminklinti atmintį – oksimoroniškai skambantis uždavinys. Paminklas yra tai, kas statiška, tarsi įrėminta konkretaus skvero, parko, aikštės erdvėje. Atmintis – gyvas, nuolat kintantis mechanizmas, kurio pavidalui ir raiškai įtakos turi besikeičiantys kontekstai ir perpasakojimai.

Paminklas iš esmės neturėtų kelti klausimų: jis – neabejotinai reikšmingo įvykio ar asmenybės įamžinimas, kartais atskirų meno formų ar jų pasitelkiamų priemonių savotiškas pagerbimas. Dar rečiau – siekis įtvirtinti vieno išskirtinumo, kitybės svarbą bendrajame būvyje. Pavyzdžiui, 2024 m. sausį Kaune atidengtas paminklas raidei Ė (skulptorius Tadas Vosylius) – lietuviškos abėcėlės puošmenai.

Tačiau raidė nedirgina žmonių emocijų, jos, matyt, negalėtume laikyti kiršinančiu, priešinančiu ar įkvepiančiu veiksniu. Ji tiesiog yra. Nepajudinama ir neištrinama, nesiprašanti papildomo reflektavimo ar pasikartojančio permąstymo. Neužduodanti sudėtingų moralinių ir estetinių klausimų.

Visai kitos šmėklos ima rastis mūsų sąmonės koridoriuose, kai įpaminklinti, įamžinti imamės atmintį. Kai ryžtamės įveikti neužgijusius skaudulius, statydami naujus memorialus. Neretai kyla klausimų dėl tokių paminklų prasmės, nevienareikšmio vertinimo: net jeigu toji objektą tarsi aureolė supanti jausena yra daugiau ar mažiau akivaizdi, atsiveria naujas varžybų ringas – estetinio suvokimo prieštaros.

Memorialas nužudytiems Europos žydams. Kid Alex / Alexanderio Lescheko nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 3.0 licenciją

ISTORINIŲ PRIEŠPRIEŠŲ KEBLUMAS

Patenkinti visų istorikų, atminties vertintojų, galiausiai kiekvieno praeivio ar visuomenės nario neįmanoma. Nuramdyti kunkuliuojančių aistrų – turbūt taip pat ne. Kartais daugiausia, ką galima padaryti, yra pažvelgti į situaciją atsitraukus, tarsi iš paukščio skrydžio. Svarbu įvertinti paminklo reikšmę, suvokti statinio vietos parinkties prasmingumą, priežastis bei motyvus.

Monumentai turi skirtingas vertes ir prasmes. Pavyzdžiui, visuotinai skaudžių istorijos tarpsnių, dėl kurių reikšmės nekyla diskusijų, įamžinimas neišvengiamas ir skatinamas. Rugsėjo 11-osios teroristinės atakos aukoms atminti skirtas memorialas Niujorke (9/11 Memorial, 2011, architektai Michaelis Aradas ir Peteris Walkeris) – vienas tokio įprasminimo atvejų.

Smūgis, sunaikinęs Pasaulio prekybos centro dangoraižius dvynius, tapo platesnės kovos su Jungtinių Amerikos Valstijų didybe, sėkme bei dominavimu simboliu. Bet tūkstančius taikių gyventojų pražudęs išpuolis sukrėtė ne tik Ameriką – visą pasaulį.Skausmas – kaip klijai, sulipdantys net labiausiai išsibarsčiusias ir suskilusias visuomenes.

Memorialas komunizmo aukoms atminti Prahoje. High Contrast nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 3.0 DE licenciją

Kolektyvinei atminčiai bene lengviausia tapatintis su skausmu. Nors ir žeidžiantis, jis vienija, jungia, mobilizuoja. Kartais juo mėginama atpirkti kaltę ar bent atplauti kruvino munduro rankoves.

Turbūt niekam didelių klausimų nekelia poreikis pagerbti Holokausto aukas Berlyno centre – Memorialas nužudytiems Europos žydams (Denkmal für die ermordeten Juden Europas, architektas Peteris Eisenmanas) atidengtas 2005 metais. Tai ne tik kolektyvinės atminties, bet ir visuotinės kaltės įamžinimas, tarsi laiškas ateities kartoms, raginantis ir įpareigojantis nekartoti padarytų nusikaltimų.

Dalies žmonių nuomone, simetriškai išdėliotų 2700 betono blokų eilės neatliepia žmogiškosios netekties jausmo – tik matematiškai šaltai liudija patį genocido aktą. Kita vertus, toks nuogas ir, rodos, chirurgiškai bejausmis skausmo išsakymas nepalieka vietos interpretacijai, nei teisina, nei smerkia, tik konstatuoja protu nesuvokiamą žiaurumą ir eksponuoja jį miesto centro aikštėje.

Genocido ir masinių žudynių įamžinimas – išskirtinė – skausmo – dimensija. Jų įpaminklinimas didingas, monumentalius išraiškingas, maksimalistinis. Genocidą primenančių ženklų apstu įvairiose šalyse: Kambodžoje, Ruandoje, Armėnijoje; pastarojoje tautos kančiai įprasminti pasirinktas amžinosios ugnies, dengiamos simetriškai ratu išdėliotomis lentomis, motyvas.

Tokių pavyzdžių būtų galima rasti gerokai daugiau: nuo paminklo Ganoje, skirto rasinei nelygybei ir vergovei pasmerkti, iki Hirošimos monumento Japonijoje. Skausmingų patirčių įamžinimas iš esmės kelia mažiau susipriešinimo ir klausimų, nes leidžia tarsi aplink aukurą susiburti visuomenei, pasisemti stiprybės, atminti netektis, pasimokyti iš praeities klaidų.

Visai kitą krūvį turi paminklai, įprasminantys konkretaus asmens veiklas, indėlį, pasiekimus, arba monumentai, dedikuoti džiugiems įvykiams, pergalėms. Pirmuoju atveju poliarizacija įvyksta dėl žmogaus daugialypiškumo – labai reta įtakinga istorinė asmenybė galėtų būti piešiama vien šviesiomis arba išskirtinai juodomis spalvomis. Įžymybių biografijose rasis vietos ir paklydimams, nuodėmėms, ir žygdarbiams bei laimėjimams.

Antruoju atveju debatus sukelia jausmas, kad konkretus įamžinimas susijęs su mumis visais ir manimi asmeniškai. Pergalės dalininku nori būti kiekvienas, o nuo pralaimėjimo kartėlio ryžtingai ir nedvejojant traukiamasi. Raškyti prinokusius garbės vaisius daug maloniau negu prisiimti nelaimės kalvio amplua. Diskusijose dėl paminklų visuomenės tikslas turėtų būti siekis išlaikyti solidaus, civilizuoto svarstymo formatą, tačiau noras viską arogantiškai iškoneveikti ir valdingai trenkti durimis, tariant, kad visi pamąstymai tėra tuščias reikalas, deja, nuleidžia konstruktyvia turėjusios tapti diskusijos kartelę.

Išlaisvinimo arba Freedmano memorialas. Kapitolijaus kalva Linkolno parke, Vašingtone. © Davido Tulchinsky’io nuotrauka | Dreamstime.com

NESUTARIMAI DĖL ESTETIKOS

Visgi anksčiau ar vėliau monumentams lemta gimti. Ateina laikas, išmuša valanda ir atsiranda vieta jiems rastis, kad ir koks ilgas, painus bei klaidus būtų kelias nuo idėjos iki virtimo kūnu. Naujas diskusijų ratas sukasi virpindamas visuomenės jausmus – nestatyti negalima, nes įamžinti reikia, o pastačius patenkintieji elegantiškai tyli, kol nusiminusieji burnoja ir reiškia pasipiktinimą, kurio dažniausios priežastys – skirtingas reiškinių interpretavimas.

Prieštarų dėl įpaminklinimo įaudrinta visuomenė dažniausiai turi ir kitų sociumo sopulių. Karštesnės įtampos dėl statinio ideologijos ar raiškos paprastai kyla okupacijos jungą nusimetusiose postkomunistinio bloko šalyse. Bet tai nereiškia, jog, pavyzdžiui, Skandinavijoje dėl monumento niekada nėra sulūžusi nė viena ietis, tik filosofinių ir estetinių kovų karštis tose valstybėse paprastai būna labiau ataušęs ir nurimęs.

Įtampas ar nesutarimus gali sukelti ir ypatingi meniniai sprendimai, kurie, priešingai nei nuosaikios betono plokštės Berlyne, palieka itin daug erdvės interpretacijoms ir skirtingų visuomenės grupių nesusikalbėjimui. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – memorialas komunizmo aukoms atminti Prahoje (Pomník obětem komunismu, 2002, architektai Olbramas Zoubekas, Zdeněkas Hölzlas, Janas Karelas). Šešių bronzos statulų eisenoje vaizduojamos tarsi yrančios, erozijos naikinamos figūros demonstruoja represinių režimų gebėjimą supūdyti, suardyti, sugriauti neparankaus žmogaus išorę ir vidų. Skulptūrinis ansamblis, skirtas ne tik kalėjusioms aukoms pagerbti, bet ir įamžinti tas, kurias komunistinė ideologija, institucijos ar jų šalininkai žalojo ir traumavo, vaizduoja sustabarėjusius, akmenėjančius vyriškus kūnus. Atskiros skulptūrų dalys ar netgi pusė stoto – tuščios ertmės.

Aistringas diskusijas kelia ir su skaudžiais istorijos puslapiais sietini paminklai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pilietinis karas, panaikinęs vergovę šalyje, tapo esmine prielaida laisvei ir demokratijai – pagrindiniams postulatams, ant kurių iškilo modernioji klestinti, mums šiandien žinoma ir suvokiama Amerika.

Davido Černý „Rožinis tankas“ Vltavos upėje, Prahoje. ŠJů nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 3.0 licenciją

Taikliausia minimų įvykių iliustracija ir liudijimu galima laikyti Vašingtone stūksantį Išlaisvinimo memorialą (The Emancipation Memorial, 1876, skulptorius Thomas Ballas). Paminklas vaizduoja labiausiai su vergovės panaikinimu siejamą šalies prezidentą Abrahamą Lincolną, prie kurio priklaupęs išlaisvintas žmogus. Nors ir ženklinantis neginčijamos reikšmės istorinį įvykį, paminklas sulaukė skeptikų priekaištų už pernelyg hierarchinį ir rasių lygybės neatspindintį kūrinį. Klūpantis, nusižeminęs ir į laiminantį Lincolną tarsi išganytoją žvelgiantis vergas buvo pamatytas ne kaip įveiktos vergovės simbolis, o kaip jos manifestacija. Kita vertus, į memorialą Vašingtone galima žvelgti kaip į nuolatinį, nepaliaujamą druskos pylimą ant žaizdos – jis, kaip ir paminklinis ansamblis Berlyne, kviečia neužsimerkti ir nenuskandinti užmirštyje šlykščių istorijos tarpsnių.

Trikdantis ir nebūtinai jaukus vaizdinys gali paveikti stipriau negu idėjiškai ir estetiškai nugludintas darbas. Aitrinti emocijas pasirinkta forma – tai vienas iš metodų norimam rezultatui pasiekti ir trokštamai žinutei ištransliuoti, tačiau egzistuoja ir kitas kelias – į paminklą, net ir menantį nemalonius etapus, pažvelgti su ironija. Kartais aistras numalšinti arba, priešingai, įplieksti gali žaismė, šmaikštumas, pokšto užuomina, suteikianti tam pačiam objektui kitokią emociją.

Šį kelią pasirinkęs čekų dailininkas Davidas Černý rožine spalva perdažė sovietinį tanką Prahoje. Šarvuotis, paprastai siejamas su karine agresija, siekiu okupuoti, sutraiškyti, sugriauti, šį kartą pats it klounas buvo išstatytas pajuokai. Nors ir papiktinęs kelis vietinius karo veteranus, tankas simbolizuoja pažeminto, pašiepto okupanto dalią. Tokiu būdu tarytum neutralizuojama jo keliama grėsmė, menininko pastangomis šis žudymo įrankis virsta butaforiniu, žaisliniu niekniekiu, ir, pasitelkiant meninės raiškos priemones, pasiunčiama aiški žinia apie okupanto menkystę ir silpnumą..

JAV prezidentas Donaldas Trumpas Lenkijoje, prie Varšuvos sukilimo paminklo. Varšuva, 2017. Paweło Kulos / Lenkijos Seimo nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

Vienas įdomiausių istoriniu ir estetiniu požiūriu paminklų yra visai netoli, mūsų kaimynystėje. Varšuvos sukilimo paminklas (Pomnik Powstania Warszawskiego, skulptorius Wincenty Kućma), 1989 m. atidengtas minint 45-ąsias šio įvykio metines, vaizduoja pasipriešinimo dalyvius – karius, bėgančius slėptis nuo krentančių susprogdinto tilto nuolaužų. Dviejų dalių memorialinis ansamblis sukurtas ant kylančių laiptų, jį supa dar didesnė stūksančių kolonų kompozicija. Milžiniškas, masyvus monumentas pasiglemžia žiūrovo dėmesį. Priešais jį atsidūręs žmogus dažniausiai jaučiasi mažas, menkas, priverstas į memorialo didybę žvelgti iš apačios.

Kritikų nuomone, pernelyg gremėzdiškas, itin masyvus, uzurpuojantis erdvę paminklas nesulaukia liaupsių ir dėl savo ideologinės minties. Šlovinantis karą ir apskritai agresyviai naudojamą jėgą – taip dažniausiai perskaitoma memorialo žinia. 1944 m. lenkų sukilimas prieš nacių okupaciją, kuriam dedikuotas šis paminklas, paprastai vertinamas kaip reikšmingos ir pasiaukojančios kovos liudijimas, memorialo kontekste įgyja sudėtingesnių prasminių atspalvių. Dalies visuomenės akimis, to meto istoriniame kontekste sveikintinas ginkluoto pasipriešinimo faktas neturėtų būti įamžintas taip grandioziškai ir kiekvienam praeiviui badyti akių. Lankydamasis Lenkijoje, prie jo kalbą sakė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, simboliškai pabrėždamas pasipriešinimo ir rezistencijos svarbą taip argumentavo pasirinktą vietą, tačiau memorialo šešėlyje tarytum visai nugeso ir sumenko.

Įsiklausyti skatina ir teiginiai apie tai, jog paminklas, akcentuojantis sukilėlių dvasios taurumą bei lenkų tautos tvirtybę, į paraštę nustumia patirtų aukų skaičių ir, svarbiausia, nutyli apie sukilimo pradžioje formuluotų, bet nepasiektų siekių tragizmą. Iš esmės pasipriešinimas neiškovojo lenkų tautai laisvės ir tik permetė šalį iš vieno okupanto rankų į kitas. Dviejų šimtų tūkstančių aukų pareikalavęs Varšuvos sukilimas, po kurio vienas didingiausių Centrinės ir Rytų Europos miestų virto griuvėsiais, šiandien Lenkijoje vis dar vertinamas itin prieštaringai.

Nelsono Mandelos memorialas. Hauiko Midlandsas, Kvazulu-Natalio provincija, Pietų Afrikos Respublika. © Shamso Farazo Amiro nuotrauka | Dreamstime.com

TARP IDĖJIŠKUMO IR TIKSLUMO

Dar įvairesnių įžvalgų ir apmąstymų kyla aptariant paminklus, skirtus konkretiems žmonėms: kūrėjams, politikams, visuomenės veikėjams. Ilgainiui asmens proporcijas, veido bruožus, kūno sudėjimą atkartojančią paminklinę tradiciją ėmė keisti vis metaforiškesni ir užkoduotas žinutes įprasminantys monumentai. Taip vis ryškėjo skirtis tarp to, ką suvokiame kaip tradicinį, tiesmuką, aiškų paminklą, ir konceptualių, asociatyvių įamžinimų.

Pavyzdžiui, Lione, Antoine’o de Saint-Exupéry gimtinėje, 2005 m. atidengtas paminklas (skulptorė Christiane Guillaubey), iliustruojantis jaut­rią sceną, kurioje sėdinčiam prancūzų rašytojui ant peties šiltai padėjęs ranką už nugaros stovi žymiausias jo plunksnos kūdikis – Mažasis Princas. Ant skulptūros pagrindo iškalti trys sakiniai iš Saint-Exupéry kūrinių, ant postamento – paskutinis „Mažojo princo“ puslapis. Penkių metrų aukščio, septynias tonas sveriantis paminklas atskleidžia jautrų autoriaus ir personažo santykį, tarsi sukeisdamas juos vietomis: kūrėją guodžia ir palaiko jo kūrinys, o ne atvirkščiai.

Vienas įstabiausių paminklų istorinei asmenybei sukurtas Pietų Afrikos Respublikoje: plikos gamtos ir tolumoje boluojančių kalnų fone įamžintas Nelsono Mandelos atminimas. Skulptūros, dedikuotos būsimo PAR prezidento suėmimui (Mandela Capture Monument, 2012) paminklu nebūtų galima vadinti, tai veikiau instaliacija, nes tradiciniam monumentui būdingo tūrio ir formos nėra.

Antoine’o de Saint-Exupery ir Mažojo princo paminklas Lione, Prancūzijoje © Mefunak nuotrauka | Dreamstime.com

Šį skulptoriaus Marco Cianfanelli sukurtą Mandelos portretą – profiliu pasukto veido erdvinę struktūrą – sudaro 50 įvairaus aukščio plieno stulpų, iš arti atrodančių tiesiog kaip metalo fragmentai. Tik atsitraukus bei pažvelgus tam tikru kampu, meistriškai susidėlioja žmogaus teisių aktyvisto ir Nobelio premijos laureato atvaizdas. Kalnų masyvo prieglobstyje atsiradusi optinė iliuzija iliustruoja fragmentišką Mandelos įkalinimo pobūdį ir akcentuoja žiūros taško svarbą. Žingsnis kairėn ar dešinėn esmingai keičia instaliacijos konfigūraciją erdvėje.

Apmąstymus bei svarstymus keliančių paminklų apstu: tai ir Victoras Hugo Paryžiuje (skulptorius François Auguste’as René Rodinas, 1883), apsuptas personažų iš svarbiausio jo romano „Vargdieniai“, ir analogų tradicinėje paminklų kultūroje vargiai turintis spalvotas, ant akmens išsidrėbęs bei sąmojo kupinu žvilgsniu praeivius stebintis Oscaras Wilde’as Dubline (architektas Danny Osborne’as, 1997), padabintas žaliu švarku ir rožiniais marškiniais, taip akcentuojant rašytojo puoselėtą ekstravaganciją ir nepaliaujamą mitais apipinto avantiūristo bėgsmą nuo nuobodulio. Visiškai kitoks – susikrimtęs, paniuręs, tartum visą pasaulio skausmą savyje talpinantis ir nuo įkyrių aplinkinių akių pelerinos apykaklėje besislepiantis –Nikolajus Gogolis Maskvoje (skulptorius Nikolajus Andrejevas, architektas Fiodoras Šechtelis, 1909).

Kiekvienas jų atspindi skulptoriaus, dizainerio, architekto, idėjos sumanytojo įsivaizdavimą apie tuometinės visuomenės žmogų, epochą, įvykį. Paminkliškumas, kaip vienas iš miesto ar šalies veidų, išreiškia tautos mentalitetą, siekį į vaizduojamą objektą pažvelgti literatūriškai, svajingai, ironiškai ar, priešingai, labai pagarbiai, iškilmingai.

Vienijantis ir jungiantis, kviečiantis apmąstyti, užuot perskyręs, padalijęs, suskaldęs, – toks turėtų būti paminklas, tokia jo misija šiandieniame pasaulyje, persisotinusiame sudėtingų formų, iškamuotame perkeltinių prasmių ieškojimo ir išvargusiame nepaliaujamai narpliojant sunkias istorines dilemas.