„Būna, klausiate: „Laime, koks tavo mėgstamiausias kvapas?“ Arba: „Koks tavo svajonių kvapas?“ „Kokį kvapą norėtum sukurti?“ Tai štai. Galiu prisipažinti, kad apie šitą projektą svajojau. Iš tiesų norėjau bent prisiliesti prie Aleksandros Kasubos ir Danutės Pajaujis-Anonis „Šešių spalvų kvapų dėžutėje“… Jie mane suintrigavo iki skausmo. Matyt, savo vidine idėja, kuri taip neatšaukiamai surezonavo su mano esybe.“

Tai ištrauka iš parfumerės, kvapų menininkės Laimės Kiškūnės įrašo feisbuke, kaip reikiant pakursčiusio mano smalsumą sužinoti apie kone mistišką kvapų rekonstrukcijos patirtį. Taip pat apie kvapų meną, vis dažniau įtraukiamą į parodas.

Miela Laime, kas jums taip „neatšaukiamai surezonavo“ Lietuvos ir JAV aplinkos menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos ir parfumerės Danutės Pajaujis kūrinyje „Šešių spalvų kvapai dėžutėje“? Ką žinojote apie šiuos kvapus anksčiau?

Visą vaikystę ir netgi suaugusi ilgai tikėjau, kad žmonės pasaulį suvokia taip pat, kaip aš. Kad jie mato kvapus, užuodžia spalvas, kad jiems raidė b yra raudona, rūgštaus skonio ir kvapo… Kol supratau gana liūdną tiesą, kad daugeliui žmonių kvapai nerūpi visai, jie nekalba apie tai, tarsi nieko neužuostų net kasdienybėje, jais nesidomi, nesimėgauja, o ką jau kalbėti apie spalvas ar garsus, išverčiamus į kvapus, ir atvirkščiai. A. Kasuba ir D. Pajaujis – tie reti paukščiai, kurie suvokė pasaulį kažkaip panašiai. Žinote, kaip smagu pažinti artimai mąstantį, kaip smalsu palyginti ir kartu pasitikrinti suvokimą.

Kai prieš kelerius metus Nacionalinėje dailės galerijoje vyko fantastiška A. Kasubos paroda, spaudoje sušmėžavo žinutė apie Aleksandros draugę parfumerę D. Pajaujis, sukūrusią kvapus be galo sinestetiškam, vaizdingam A. Kasubos pasauliui. Taip pat tinklaraštininkų tekstuose perskaičiau, kad tie kvapai jau pradingę. Nieko nuostabaus – juk 1971 m. į buteliukus, kad ir laikomus specialiame konteineryje, supilti kvapai negali išlikti amžinai.

Ta paroda ir kvapų bei spalvų sinestezijos projektas tiesiog įkrito man į širdį. Gal net kiek vaikiškas buvo mano troškimas susipažinti bent su kvapų likučiais. Parodoje, deja, jų neužtikau.

Savito grožio ir elegancijos instaliacijos, miniatiūriniai modeliai, erdvės, bandančios įdarbinti visus pojūčius, jos ateities pasaulis stipriai įsispaudė atmintyje. Kartais vis pagalvodavau apie A. Kasubos formų ypatingumą, minkštumą, efemeriškumą, kartu – apie panašumą su žmogaus ir natūralios gamtos kūnų ir dvasios formomis. Ir vis skausmingai grįždavo noras sužinoti, kokie gi vis dėlto kvapai slėpėsi po tomis spalvomis – žalia, mėlyna, raudona, oranžine, geltona ir violetine. Žinoma, niekas manęs nesiteiravo apie tuos šešis kvapus, o aš irgi nesisiūliau. Taip viskas ir liko…

O 2024-aisiais visiškai netikėtai ir nustebino, ir pradžiugino, ir išgąsdino Nacionalinės dailės galerijos kuratorės dr. Elonos Lubytės laiškelis. Viena – tiesiog pasmalsauti, o visai kas kita – imtis atsakomybės atkurti jau beveik išnykusį kvapą. Ir ne vieną, o visus šešis.

Kiek prisimenu, Elona rašė maždaug taip: „Spalvų kvapų sudėties aprašas nėra išlikęs, tačiau atidarius dangtelius jų kvapas vis dar jaučiasi. Tai svarbu, nes galvojame apie galimybę eksponuoti šį spalvų konteinerį ir pažinti kvapus menininkės solo parodoje Nime, Prancūzijoje, 2024 metų rudenį.“

Į susitikimą su kvepiančiu meno kūriniu ėjau kaip į pirmą pasimatymą – truputį linkstančiomis kojomis… Ir štai pagaliau laikau rankose tą brangųjį krovinį su mažyčiais buteliukais viduje, vis ištraukiu ir vėl įkišu spalvoto stiklo kamštukus, prisiplojusi nosimi prie švininiame konteineryje tūnančių buteliukų bandau kažką juose užuosti… Karpau mėginių lapelius pusiau ir mėginu pasiekti, išsitraukti kvapų likučius…

Nuostabiausia turbūt buvo suvokti, kad sine­stezija yra universali, kad daugiau nei prieš 50 metų Aleksandros ir Danutės parinktos spalvos ir kvapai visiškai sutampa su mano pačios spalvos ir kvapo sąsajomis.

Tai buvo be galo stipri, ne tik olfaktorinė, bet ir emocinė patirtis.

A. Kasubos šeši spalvų kvapai dėžutėje. Algės Julijos ir Vytenio Kriščiūno nuotrauka

Kokią olfaktorinę istoriją pasakoja atkurtieji kvapai?

Prieš paimdama į rankas tuos „Šešis spalvų kvapus dėžutėje“, bandžiau rasti literatūros apie hipių, o ypač apie Vudstoko kultinius kvapus. Nepasakyčiau, kad jos buvo gausu. Man visai patiko Idos Meister, žymiosios „Cafleurebon“ tinklaraštininkės ir „Natural Perfumery“ redaktorės, autentiški olfaktoriniai prisiminimai iš 1969 m. vykusio legendinio hipių festivalio (interviu ir užrašytas jo 50-mečio proga). Į klausimą, kuo kvepėjo Vudstokas, Ida atsakė nuoširdžiai: pirmiausia jis dvelkė drėgnu dirvožemiu, purvu, cigaretėmis, piktžolėmis, pačiuliais ir neplautais kūnais. Aplinkui tvyrojo iškvepiamo pigiausio alkoholio – vaisinio spirituoto vyno ir alaus – kvapas. Janis Joplin mėgstamas „Southern Comfort“ – nektaringas, sirupiškas, kvepiantis medumi, viskiu ir prieskoniais – buvo geriamas tiesiai iš butelio.

Na taip, to laiko kultiniai kvapai – pačiuliai, smilkalai, dar labai populiarus buvo sintetinis muskusas, saldūs gėlių aromatai bei marihuanos kvapas, kurį padorių tėvų vaikai maskuodavo aukščiau minėtaisiais ir bosvelija. Aleksandra ir Danutė savo projektui irgi naudojo tuos kvapus aromatus, dar kvapiąsias kanangas (jazminaičių pakaitalą), nerolį, pelargonijas, o pelėsiškas ir animalistinis su gėliškai pudriniais atspalviais tamsiai mėlynas metilo antranilatas greičiausiai buvo vietoj muskuso. Na, ir Haičio santalas – saldus, dūmiškas, smilkališkas auksinės geltonos spalvos aromatas.

Kvapus rekonstravote jau ne pirmą sykį: kur ir kaip, jų lydimai, teko nukeliauti anksčiau? Į kitus kraštus, laikus, kūrėjų vizijas?

Mano, kaip parfumerės, karjera prasidėjo nuo istorinių kvepalų rekonstrukcijų. 2012 m. išleidau savo pirmąją seniausių žinomų istorinių kvepalų repliką „Cyprinum“. Taip gimė ir „Unda prisca“ prekių ženklas. Mano sielai baisiai norėjosi sužinoti, kaip žmonės išrado kvepalus. Užsiėmiau iš karto kokių šešių istorinių formulių tyrinėjimu ir rekonstrukcijomis. Toks metodas, labai komplikuotas ir kompleksiškas, visgi leido geriau suvokti pačios seniausios parfumerijos raidą nuo Babilono per Kiprą iki Egipto. Kelerius metus buvau visiškai panirusi į Mesopotamijos, Egipto, Viduržemio jūros salų kultūrą, kalbas, etnobotaniką, mitologiją, archeologiją, antropologiją, istorinių šaltinių paieškas ir vertimus iš lotynų, graikų, arabų kalbų. Taip pat susirankiojau XX a. archeologų darbus tomis temomis. Vėliau vyko aromatinių medžiagų paieškos, jų išgavimo metodų tyrinėjimai.

Iš tų šešių kvepalų kol kas pavyko išleisti tik dvi replikas: jau minėtą Mesopotamijoje pradžią gavusį šiltą, prieskonišką, dykumų vėjais, abrikosų ir migdolų žiedais dvelkiantį „Cyprinum“ (XVIII a. pr. m. e.) ir Egipto faraonės Hačepsutos laikotarpio (XV a. pr. m. e.) aromatą „Myrtinum“, kvepiantį pavasarinio potvynio užlietais Nilo krantais.

Dirbdama prie formulių rekonstrukcijų stebėjausi, kokie talentingi ir jautrūs buvo kvepalų kūrėjai prieš tūkstančius metų. Kaip, naudodami nedidelę aromatinę paletę, jie gebėjo perteikti pasaulį, kuriame gimė tos kompozicijos. Kaip giliai tie kvepalai buvo susiję su žmonių aplinka, spalvomis, papuošalais, maistu, ritualais.

Apie sinesteziją (nevalingą dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimą, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą) pasakojote ir kalbėdama apie pažintį su vizionieriška A. Kasubos kūryba. Iki tol galvojau, kad ji būdinga tik genialiems menininkams, bet jūs pastebite jos apraiškas plačiau. Kaip atpažinote, kad sinestezija – jūsų pačios duotybė?

Vieną dažniausių sinestezijos apibrėžimų pateikia tyrinėtojai iš Nyderlandų Cretienas van Campenas ir Clara Froger. Jie reiškinį apibrėžia kaip fenomeną, kai vienos juslės stimuliavimas sukelia jutimus kitoje. Kitaip tariant, žmonės, turintys sinestezijos duotybę, patiria jutimus dviejuose kanaluose vienu metu, nors stimuliuojamas tik vienas. Drįstu manyti, kad informacija neretai apsikeičiama net per kelias jusles.

Problema turbūt ne sinestetų trūkumas, o tai, kad apie vienalaikius pojūčius žinoma dar labai nedaug. Neaišku, kaip tai vyksta smegenyse, kokia to prigimtis. Smegenų tyrimai paskutiniais XX a. dešimtmečiais vystėsi smarkiai, bet gilesnių įžvalgų apie sinestezijos reiškinį nesuteikė.

Antikos filosofai pastebėjo, kad, nors žmogaus pojūčiai kyla iš skirtingų organų, patirtis vis tiek suvokiama kaip vientisa. Natūraliai kilo klausimas, kaip vyksta sensorinių potyrių jungtis. To meto mąstytojai ir mokslininkai sinestezijos termino nevartojo, bet mėgino paaiškinti, kaip žmogus – multisensorinė būtybė – savo jutiminių įspūdžių gausoje gali suvokti vienovę.

Nuo ankstyvos vaikystės žinojau, kad kai kurie šviežiai nupjauti medžiai kvepia geltonai, kai kurie – gelsvai ir žalsvai, o anyžiniai saldainiai kvepia skaisčiai mėlyna ir tuo pat metu balta pieno spalva, mėtos – vandens melsvuma. Visai tai man buvo, aristoteliškai tariant, sensus communis.

O kad tai – tam tikra universali savybė, turbūt pirmą kartą suvokiau skaitydama autobio­grafinę Vladimiro Nabokovo knygą „Kalbėk, atmintie“, kurioje aprašomi identiški patyrimai. Atvipo žandikaulis perskaičius, kad jam raidė b irgi raudonos spalvos, sukelia rūgštaus skonio pojūtį ir jis ją painioja su penketu.

Dar kiek vėliau pradėjau suvokti, kodėl man taip patinka Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Paulio Klee dailė, Liudo Truikio scenografijos. Visi jie – sinestetai. Galiu galvą guldyti, kad tapydamas M. K. Čiurlionis spalvas girdėjo ne tik garsais, bet ir kvapais. Dauguma jo darbų man sukelia kvapų pojūtį.

Laimės Kiškūnės studija „Aromatics & Daemons“ interaktyvi erdvė, kur laukiami visi besidomintys kvapų kultūra ir stiklu.

Algės Julijos ir Vytenio Kriščiūno nuotrauka

Paminėjote L. Truikį – šiuo metu Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vykstančiai parodai „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ taip pat kūrėte kvapus. Kokį menininką pažinote dirbdama su šia paroda, kaip kūrėte kvapų kompozicijas, kad atskleistumėte jo asmenybę ir kūrybą?

L. Truikio scenografijos mane pakerėjo dar studentę. Jos kvepėjo ir atrodė kaip nuaustos iš smilkalų dūmo, per kurį sklinda šviesos pluoštai. Iš tų laikų prisimenu jo „Don Karlo“ scenografiją Operos ir baleto teatre Vilniuje. Kiek žinau, tai buvo jo paskutinė operos scenografija. Su niekuo nesupainiojamas braižas. Žmonės, kuriems teko laimė dar L. Truikiui gyvam esant apsilankyti atsiskyrėliškoje jo buveinėje Žaliakalnyje, tikrai turėtų prisiminti buto prieblandoje visuomet plaukiojusį smilkalų kvapą. Išėjęs iš tų namų išsinešdavai ypatingą įkvepiančią atmosferą. Net neabejoju, kad sakraliniai kvapai galėjo smarkiai veikti teosofinės ezoterikos persunktą menininko kūrybą. Jie, kaip ir šviesos pluoštai, kaip spalva, kaip erdvinė forma, nesunkiai užuodžiami srūva jo misterinėse scenografijose.

Todėl visai nesistebiu, kad parodos kuratorė Radvilė Racėnaitė šalia žymiausių operų scenografijų kaip natūralius ir savarankiškus „aktorius“ padėjo penkis kvapus. Kurdama įsivaizdavau juos kaip rafinuočiausią gamtos siūlą, ant kurio suveriami patys ypatingiausi šio menininko kūriniai.

Dailininko sąsajoms su Japonija, sykiu su šventuoju kalnu Fudzijama, pažadinti sukūriau žydinčių sakurų kvapą. Švelniame ir jaudinamame japoninių vyšnių žiedų kvape galima užuosti karčiuosius migdolus, alyvas, kavos ir vos juntamus žibuoklių bei jazminų pustonius.

Egipto temai ypač organiškai atliepė faraonės Hačepsutos laikotarpio kvepalų istorinė rekonstrukcija. Netikėta šių kvepalų trikampė ašis – mirtos, ajerai ir lelijos – nepaprastai tiksliai atkuria drėgnų žaliuojančių pavasarinių Nilo pakrančių įspūdį, kartu – faraonišką didybę, prabangą ir taurumą.

Labai norėjau į parodą perkelti L. Truikio namuose tvyrojusį smilkalų kvapą. Pabandžiau atkurti tokį, koks jis išliko mano prisiminimuose. Kilnų, gilų, kontempliatyvų, menantį bosvelijos, miros, benzoino, gintaro ir kadagių spyg­lių substancijomis prisodrintus bažnytinius smilkalus.

Žaliaskarė eglė – istorinė lietuviško kraštovaizdžio dalis. Jos spyglių kvapas nepaprastai malonus, minkštas, globojantis ir guodžiantis. Ant šio tamsiai žalio, balzamiškai vaisiško, su sakų, šviežios žievės ir pirties pustoniais siūlo užvėrėme „Eglę žalčių karalienę“.

Visos tos dieviškosios komedijos apoteozė yra smilkališkas, dūmiškas, pieniškai saldus balto aukso spalvos Indijos santalo kvapas, subtiliai pripildantis parodos erdvę ir suteikiantis jai beribį iškilmingumą, netgi, sakyčiau, pamaldumą.

Keista būtų iš L. Truikio kūrybos išimti kvapus. Ji liktų be svarbios dalies – įspūdingos sinestezijos.

Parfumerės darbo įrankis – „Kvapų vargonai“, kuriuose telpa apie 1000 brangiausių ir rečiausių

natūralių aromatinių ingredientų iš viso pasaulio. Algės Julijos ir Vytenio Kriščiūno nuotrauka

Ar nesuklysiu teigdama, kad kvietimų jums, kaip kvapų menininkei, vis gausėja? Pagaliau imame drąsiau tyrinėti pasaulį per šią juslę, atrandame jos atveriamas istorijas, estetines patirtis?

Nepaisant olfaktorinį meną su komercine parfumerija vis dar painiojančių skeptikų nuomonių, kad kvapai parodose yra pertekliniai, snobiški ir t. t., kvapų menas vis labiau įsitvirtina parodų ir muziejų erdvėse. Šiuo metu dalyvauju net keliuose unikaliuose projektuose. Kaip minėta, spalį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta žymiojo XX a. scenografo L. Truikio 120-osioms gimimo metinėms skirta paroda, kuriai turėjau ypatingą progą sukurti penkis kvapus. Paroda veiks iki 2025 m. vasario 16 d. Labai rekomenduoju apsilankyti. Ne tik dėl kvapų, bet ir dėl nepaprastai vertingos ir puikiai surengtos parodos.

Lapkritį į Pietų Prancūziją, į Nimo šiuolaikinio meno muziejų „Carré d’Art“, iškeliavo menininkės A. Kasubos paroda. Nuo joje eksponuojamo skulptūrinio objekto „Šeši spalvų kvapai dėžutėje“ ir prasidėjo mūsų pokalbis. Tuos kvapus pauostyti ir kontempliuoti jų skleidžiamas spalvas galima ir mano studijoje Vilniuje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose iki gegužės veiks garsiojo fotografo Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Ten užsukę galėsite pauostyti mano kurtus saldžiosios nomenklatūros kvapus.

Pamėnkalnio galerijoje lapkritį vykusioje Agatos Orlovskos parodoje „Ša naqba īmuru“ kvapas dalyvavo kaip savarankiškas olfaktorinis objektas. Man labai patiko panašus mūsų polinkis į dulkių, žemės, pelėsių kvapų tyrinėjimus. Tarsi savaime, lyg nenorėdama apsiriboti vien chtoniškojo pasaulio dvelksmu, šitą dulkių kvapą gana netikėtai pati sau pripildžiau pušų ir kadagių aromatu – tuo, kas yra aukščiau, kas remiasi į dangaus skliautą.