Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba, 1923–2019), lietuvių kilmės JAV skulptorė, kūrė novatoriškus erdvinius aplinkos meno objektus, kuriuose susiliejo architektūra, dizainas ir eksperimentinės struktūros. Į Lietuvos kultūros orbitą jos kūrybinis paveldas it kometa įskriejo 2014 m., kuomet Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta unikali rekonstrukcijų paroda „Aleksandra Kasuba. Spektro užuomina“. Šį simbolinį dešimtmečio skrydį lydėjo leidiniai ir publikacijos, išsamius kūrybos tyrimus vainikavo Lietuvos sezono Prancūzijoje metu šiuolaikinio meno muziejuje „Carré d’Art“, Nime, pristatyta pirmoji Europoje išsami menininkės paroda „Aleksandra Kasuba. Įsivaizduojant ateitį“. Mūsų šalies kuratoriai įgyvendino puikią kultūrinio tranzito formą – išeivijos autorės palikimas ilgą laiką buvo neaktualus tėvynėje, tačiau dėl sistemingai dirbančių menotyrininkų ir institucinės paramos A. Kasuba tapo Lietuvos kultūros ambasadore pasaulyje.

Šią menininkę galima vadinti veikiau vizioniere nei reflektuotoja, gyvai reaguojančia į socialinę aplinką. Be abejo, ją paveikė tiek emigracija, pokario neramumai, tiek gyvenimas absoliučiai kitoje aplinkoje – Niujorke. Viena vertus, bendradarbiaudama su kūrėjais kaip „Fluxus“ judėjimo lyderis Jurgis Mačiūnas ir kinematografininkas Jonas Mekas, ji jungė nacionalinę ir pasaulio kultūras, kita vertus, ganėtinai greitai ir kokybiškai absorbavo naujausias modernizmo tendencijas, neliko įsikibusi tarpukario Lietuvos meno mokyklos etnoromantizmo, gana ribotos impresionistinės, ekspresionistinės raiškos ir literatūriškos monumentaliosios dailės. Jos gebėjimas subtilias medžiagas techniškai sieti su jų fizinėmis savybėmis, kurti savitas abstrakčias formas kalba apie dailininkės jautrumą ir atsparumą patriarchalinėms sistemoms, pavyzdžiui, abstrakčiajam ekspresionizmui, nors pati autorė nebuvo feministė, ji atsiribojo nuo socialinių judėjimų, savo laiką skirdama išimtinai kūrybai.

Aleksandra Kasuba, Aleksandras Kavaliauskas, Elona Lubytė. Spektro užuomina, 1974–2014. Sintetinis audinys, neoninės lempos, spalvoti filtrai, plienas, aliuminis, fanera, plastikas. 400 × 1056 × 539 cm. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Antano Lukšėno nuotrauka

XX a. 6–8 dešimtmečiais Kasuba iškilo ant konceptualiojo meno bangos. Menininkė gebėjo kurti tarpdisciplines erdves. Ypatingų atradimų autorė nepadarė, tačiau projektuodama objektus subtiliai ir tinkamai naudojo novatoriškus metodus: karkasinių konstrukcijų idėjas, topologines geometrines figūras ir medžiagas, pavyzdžiui, nailoną, dėl jų erdvės tapdavo ne tik patrauklios akiai, bet ir taktiliškos. Kūriniuose menininkė stengėsi panaudoti beveik visas jusles: regą, klausą, uoslę, lytėjimą, judesio koordinaciją neįprastoje aplinkoje. Ji neapsiribojo vien funkcinės architektūros principais, bet tyrinėjo, kaip erdvės gali veikti emocijas ir pojūčius. Skiriamasis autorės bruožas – klasikinė minimalistinė estetika, eksperimentai su pavidalo, spalvos ir kvapo sinestezija, taip pat konstrukcijų, vadinamųjų universalijų (dvasinės pastogės ir apsaugos simbolių), modeliavimas. Šie elementai tapo Kasubos koncepcijos apie „namus be kampų“, kuri glaudžiai susijusi su metabolizmo estetika, pagrindu.

Šiame tekste kviečiu pakeliauti laiku, palyginti A. Kasubos kūrybą su įvairių laikotarpių stilistiškai, galimai dvasiškai ir formaliai artimais autoriais, taip pat paieškoti analogijų XXI a. menininkų darbuose, pasamprotauti, kaip atrodytų autorės objektai, jei Kasuba būtų kūrusi šiandien. Kokiu spektru būtų išsiskleidę jos tvariniai? Mene jis gali turėti daugiau spalvų nei regimasis: vienas jo dalis mato tik menininkas, antras – tik mes, trečias – mūsų įtikinti kolegos, žiūrovai, meno gerbėjai. Šiuo atveju tai yra socialinė ir kultūrinė sąvoka. Siūlau menotyrinę spektrinę Kasubos kūrybos apžvalgą, kartu pamatyti spalvas ar pajusti dažnius, kuriuos pastebiu aš.

Aleksandra Kasuba savo sukurtoje kontempliatyvioje aplinkoje, 1970. Parodos „Contemplation Environments“ fragmentas (kuratorius Paulas J. Smithas).

Šiuolaikinių amatų muziejus Niujorke. Skaitmeninis A. Kasubos archyvas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

„OP“ EKSPERIMENTAI ERDVĖJE

Niujorkas, XX a. 5 ir 6 dešimtmečiai. Kokią įtaką patyrė A. Kasuba, įgijusi lietuviškąjį taikomojo meno išsilavinimą? Kūrybinio kelio pradžioje įgyvendindama projektus JAV ji sėkmingai lipdė stilizuotų figūrų mozaikas. Viešojoje erdvėje ryškiau suspindo suprojektavusi sostinės aikštę priešais Senojo pašto paviljoną (dabar „Trump International Hotel Washington“) ir optiškai judančius sienų fragmentus kitų JAV miestų pastatuose. Akivaizdu, jog Kasubai buvo artimos optinio meno tendencijos. Jos darbus galima lyginti su menininkų, eksperimentavusių su šviesa, formomis, erdvės suvokimu ir vizualinėmis iliuzijomis, darbais. Vėlesni jos eksperimentai užtempiant tekstilę ant lenktų karkasų kuria vaizdinius efektus, turinčius daug koncepcinių panašumų su optinio meno kūrėjų Bridget Riley ir Richardo Anuszkiewicziaus darbais. Kaip ir Riley, kurdama dinamiškas iliuzijas ant pastatų sienų, jų plytų mozaikų ritme Kasuba daugiausia dėmesio skyrė plokštumų linijoms ir tonams. Victoro Vasarely’io dvimatės erdvės virsmas į tarsi fiziškai egzistuojančias trimates optines iliuzijas gali būti laikomas vienu iš Kasubos erdvinių eksperimentų atspirties taškų, kitas – objektų išgaubtos formos ir ertmių struktūros, artimos bioformoms, kurias tyrinėjo abstrakcionistė Barbara Hepworth.

Oparto pradininkai efektams pasiekti naudojo medžiagas, kurios įprastai nesiejamos su tapyba (metalas, stiklas, plastikas), bet kurių paviršius atspindi, o šiek tiek vėliau menininkai tam pritaikė ir sintetinius audinius. Todėl Kasubos objektų šviesotamsa prašosi lyginama su Getulio Alviani’o poliruotais, raibuliuojančiais metalo paviršiais. Menininkės darbuose šie elementai tampa tekstilinių membranų struktūromis, kuriančiomis subtilų fizinės medžiagos ir šviesos dialogą, peržengiančiomis tradicines skulptūros ar architektūros ribas. Į jas galima fiziškai įžengti – panašiai kaip į Jesús Rafaelio Soto „Penetrable“ serijos (1967) darbus, sukurtus iš plastiko siūlų, tarp kurių žiūrovams leidžiama vaikščioti ir tapti neatsiejama kūrinio dalimi. Soto gilinosi į dalyvaujamojo meno sampratą arba, dabartiniais terminais kalbant, jis kūrė šiuolaikinę tekstilę, pateikdamas ją kaip skulptūrą. Tai vėlgi turėjo būti artima lietuvei.

Kitaip nei dauguma išeivijos autorių, Kasuba evoliucionavo kartu su modernizmu – atsisakiusi naratyvo, tiesioginio ar alegorinio siužeto, vaizdo ir netgi klasikinių modernistinės plastikos metodų, telkė žiūrovo dėmesį į šį tą daugiau nei turinys ar forma. Menininkės susidomėjimas oparto kūriniais kilo ne tik dėl spalvų ir linijų žaismo, o veikiau dėl geometrinių principų, leidžiančių manipuliuoti žiūrovo suvokimu. Juk opartas, iš pažiūros mirgantis ir žaismingas, iš tiesų yra apgalvota, griežtai suformuota konstruktyvių sprendimų meno kryptis.

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos ãplinkos“ fragmentas.

LNDM Nacionalinė dailės galerija, 2021. Gintarės Grigėnaitės | LNDM nuotrauka

GEOMETRIJOS PASLAPTYS

Kasubos kūrybinį šuolį dviem dešimtmečiais vėliau neišvengiamai lėmė menininkės erudicija. Ji tiesiog negalėjo nežinoti esminių kūrinių, autorių, naujų krypčių pirmeivių. Klausimas, kiek ir kaip tai darė įtaką jos pačios kūrybai, lieka atviras. Šiandien, turint puikią prieigą prie istorinės informacijos, internetą ir atvirų šaltinių platformas, žvelgiant iš 50 metų perspektyvos į praėjusio amžiaus meną, mes galime laisviau interpretuoti Kasubos kūrybą, analizuoti, kas veikė jos meninį mąstymą, kaip ji atliepė savo laikmečio idėjas. Tai leidžia suprasti ne tik paviršinius aspektus, bet ir jos filosofines, kultūrines bei estetines intencijas.

Optinio dinamiškumo, iš jo susiformavusių architektūrinių idėjų užuomazgos galėtų slypėti vengrų menininko László Moholy-Nagy ir kitų su Bauhauzo mokykla siejamų kūrėjų, tyrinėjusių šviesą, kinetiką ir naujas medžiagas, kūriniuose. Manau, pro Kasubos akis nepraslydo grafiko Mauritso Cornelio Escherio ir matematiko Haroldo Scotto MacDonaldo Coxeterio bendradarbiavimas. Pastarasis savo hiperbolinės geometrijos tyrimais atvėrė naujų galimybių menui. Coxeteris analizavo plastinius begalybės ir simetrijos sampratų aspektus, taip pat psichologinio sudėtingų trimačių objektų suvokimo ypatybes. Hiperbolinė geometrija, peržengianti įprastą euklidinį matymą, pasižymi estetinėmis savybėmis, kurios leidžia teigti, kad „grožis kyla iš logikos“, kai dinamiškos formos ir išlenkti paviršiai išlaisvina kūrėją iš griežto „matau, vadinasi, yra“ rėmo. Šios idėjos tapo tiltu tarp tikslios matematikos ir meninės kūrybos. Ne veltui Escheris kūrė preciziškus, bet tik vizualiai įmanomus egzistuoti piešinius, kuriuose vaizduojamos iliuzijos ir perspektyvos paradoksai.

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos ãplinkos“ fragmentai.

LNDM Nacionalinė dailės galerija, 2021. Gintarės Grigėnaitės | LNDM nuotrauka

Aleksandros Kasubos kūrybos inspiracijų šaltiniai 7–8 dešimtmečiais galėjo būti susiję su Frei Otto ir Richardo Buckminsterio Fullerio darbais, kurie vieni pirmųjų ieškojo būdų, kaip lengvomis konstrukcijomis perteikti organiškas formas. F. Otto garsėjo eksperimentais su membranų pavidalo įtempiamomis struktūromis ir karkasais, kuriuos pritaikė projektuose: Vokietijos paviljonui „Expo 67“ (1967), Miuncheno olimpinio stadiono stogui (1972) ir Manheimo „Multihalei“ (1975), taip pat sukūrė skėčius grupės „Pink Floyd“ 1977 m. turui „In the Flesh“. Jo temptinių formų estetika rezonuoja su Kasubos „namų be kampų“ idėja. Amerikietis architektas ir filosofas R. B. Fulleris, kurio garsiausias kūrinys – JAV paviljonas „Expo 67“, buvo geodezinių kupolų išradėjas ir sąvokų „vientisa įtampa“ (tensegrity) ir „efemerizacija“ diegėjas, taip pat galėjo daryti įtaką Kasubos kūrybai. Fulleris, kaip ir Otto, tyrinėjo, kaip estetika ir funkcionalumas natūraliai dera, tačiau Kasubai labai svarbios buvo jaukios erdvės, taktiliškumas ir dvasinė patirtis. Jos darbai, nors teoriškai galėjo būti įkvėpti Otto bei Fullerio novatoriškų idėjų, išsiskyrė jautresniu požiūriu į žmogaus pojūčius ir emocinį aplinkos poveikį. Bet kokiu atveju minėtų dviejų vyrų inovacijos sukūrė precedentą „lankstyti erdvę“.

Kasubos kūryboje galime rasti paralelių ir su architekto Eero Saarineno statiniais, kurie, pavyzdžiui, garsusis TWA terminalas JFK oro uoste (1962), buvo įkvėpti gamtos ir kultūros simbio­zės, o jo eksperimentai su pakabinamomis ir membraninėmis konstrukcijomis iš gelžbetonio, metalo ar kompozitinių medžiagų įtvirtino naujojo ekspresionizmo estetiką.

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos ãplinkos“ fragmentai.

LNDM Nacionalinė dailės galerija, 2021. Gintarės Grigėnaitės | LNDM nuotrauka

Reikia pažymėti, kad Kasuba veikiau kūrė meno objektus ir instaliacijas nei architektūrinius projektus. Savo atradimus ji taikė nedideliu mastu, konstruodama emociškai jaukias ir atpalaiduojančias erdves. Jos architektūrinis palikimas neapima visuomeninių objektų (stadionų, paviljonų ar koncertų salių), o vienintelį tokio pobūdžio pavyzdį – asmeninį namą – traktuočiau kaip meno rezidencijos pačiai sau projektą ir sykiu gražų kūrybinio kelio epilogą.

Svarstant hipotetiškai, jei menininkė būtų gimusi vėliau ir išvengusi karo sumaišties bei egzilio, kuria linkme būtų kreipusi savo kūrybą, iškyla Korėjoje gimusio japonų architekto Tojo Ito pavardė. Nors jis naudoja modernias technologijas ir futuristinį dizainą, o Kasuba dirbo su tekstile ir organinėmis formomis, jų kūrybą vienija noras įvilioti žmogų į erdvę. Ito pastatuose įžvelgiu Kasubos įsivaizduojamos aplinkos ir objektų kombinacijų galimybes – teorinę jos idėjų tąsą, nuorodą, kaip pradinės koncepcijos galėtų būti išplėtotos modernioje architektūroje, pritaikant šiuolaikines technologijas, medžiagas ir tvarumo principus.

Abu kūrėjai naudoja lenktas linijas ir formas, vamzdžių, kolonų, kūgines struktūras. Kaip ir Kasuba kadais, Ito siekia, kad vidus taptų daugiau nei fiziniu apvalkalu – vieta, kurioje žmogus jaučia harmoniją ir ryšį su aplinka.

Aleksandra Kasuba, Vytautas Kašuba, Danutė Pajaujis-Anonis. Šeši spalvų kvapai dėžutėje, 1971.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Antano Lukšėno nuotrauka

MINIMALIZMAS, ŠVIESA, ERDVĖ

Minimalizmas pabrėžė paprastumą ir savaiminį medžiagų grožį. Kasuba tai perkėlė į architektūrą, sukurdama aplinkas, siūlančias daugiau nei tik vizualinį malonumą; jos skatino intuityvų, patirtinį santykį. Kalbant apie šviesos svarbą menininkės kūryboje, verta būtų paminėti tuo metu instaliacijas kūrusius Jamesą Turrellį ir Robertą Walterį Irwiną. Pirmasis manipuliuoja šviesa kaip pagrindine materija, paversdamas ją skulptūrišku elementu, o jo darbai, pavyzdžiui, „Skyspaces“, kuria introspektyvias patirtis, pabrėžiančias iliuzijos ir tikrovės skirtumą.

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos ãplinkos“ fragmentas.

LNDM Nacionalinė dailės galerija, 2021. Gintarės Grigėnaitės | LNDM nuotrauka

R. Irwinas savo ruožtu instaliatyviomis intervencijomis šviesą naudoja kaip priemonę keisti fizinį, jutiminį tūrio suvokimą, taip pat ir laiko pojūtį jame. Kitaip nei Turrelliui ir Irwinui, kurie sutelkia dėmesį į šviesą kaip pagrindinį kūrybos elementą, Kasubai ji buvo vienas iš daugelio komponentų, papildžiusių jos holistinę koncepciją.

Šiuolaikiniai kūrėjai, pasitelkę naujausias technologijas, žengia už tradicinio meno ribų, kurdami futuristines zonas, stimuliuojančias žmogaus pojūčius, keičia erdvės, šviesos ir judesio suvokimą. Kitaip nei Aleksandra Kasuba, kurios sinestezija kyla iš vidinio poreikio, XXI a. menininkai dažnai siekia išorinių imersinių efektų, panardinančių žiūrovą į interaktyvų ir daugiasluoksnį pasaulį. Anthony’is McCallas „Solid Light“ (2018) serijoje transformuoja šviesos spindulius į materialius objektus. Šios instaliacijos kviečia lankytojus ne tik stebėti, bet ir fiziškai sąveikauti su šviesos figūromis, paverčiant regimąją patirtį taktiline. McCallo kūrinius žiūrovas gali keisti savo kūno judesiais. Es Devlin, menininkės ir scenografės, instaliacijos „Mirror Maze“ (2016) ir „Forest of Us“ (2018) kviečia lankytojus į refleksyvius, introspektyvius pasaulius, kuriuose sintezuojamas žmogaus kūnas ir aplinka (pavyzdžiui, medžių lapija ir žmogaus plaučiai), o veidrodiniai paviršiai daugina vaizdus, kuria begalybės iliuziją. „TeamLab“, japonų kūrėjų grupė, kurioje bendradarbiauja menininkai, inžinieriai ir matematikai, balansuoja ant mokslo, meno ir šou ribos. Interaktyvios instaliacijos įtraukia lankytojus į virtualų pasaulį. Viena vertus, matome technologijas kaip meną (prisiminkite hiperbolinę geometriją), kita vertus, tai nauja realybė, kur menininko sinestezijos pojūtis keičiamas išoriniais dirgikliais.

SRAIGĖS KIAUTO METAFORA

Kasubos kūryba, apimanti žymiausią jos instaliaciją „Spektro užuomina“ (1975–2014), tiek kitus neįgyvendintus, eskizuose likusius projektus, iš esmės plečia supratimą apie architektūros tikslą – ne tik pritaikyti erdvę funkcijai, bet ir kurti terapinę, emocinę patirtį.

Jos knyga „Utility for the Soul“ (1970) vizualizuoja tai, ką išgalvotuose „pabėgimo“ ar „atskirties“ namuose (A Retreat House) jaustų ir darytų ten besilankantysis. Tai panašu į pradžių pradžią arba vietą, kur žmogui, pasak menininkės, „būtų suteikta galimybė atgauti pusiausvyrą, o ne tik pabėgti nuo civilizacijos spaudimo.“ Ši gimdos, kaip pastogės, apsaugos ar vidinės erdvės, metafora, ryškiai atsispindi kelių menininkių, kūrusių XX a. antroje pusėje, darbuose. Aleksandros Kasubos kūryboje šelterio koncepcija apima daugiau aspektų nei apsauga, prieglobstis, buveinė, ji gali būti siejama su Magdalenos Abakanowicz ir Louise’os Joséphine’os Bourgeois kūriniais, įvairiai interpretuojančiais saugumo, žmogaus vidinio pasaulio temas. M. Abakanowicz kūrė abakanus – masyvias tekstilės skulptūras, itin natūralias, tarsi gyvas formas. Darbai sukurti iš sizalio, kanapių ir kitų pluoštų, dažnai primena gamtos elementus: šaknis, gyslas ar medžių žievę. Abakanai simbolizuoja reprodukciją – jų formos atspindi kiaušinius ar gimdą, tačiau jie nėra tiesioginė pastogės metafora. Kasubos kūryba šiuo atveju skiriasi – ji naudoja žmogaus sukurtas medžiagas, nailoną ar kitus polimerus, erdvę konstruoja dirbtinai, topologiškai nutęsdama ją į begalybę. Kasubos darbai labiau primena kultūros, o ne natūros arba prigimties triumfą, dirbtinai suformuoto šelterio koncepcija apima ir žiūrovą.

L. Bourgeois „Articulated Lair“ (1986) ir vėlesnėse „Cell“ serijos instaliacijose tyrinėja apsaugos ir intymumo idėjas. Šių instaliacijų sukurta erdvė veikia kaip „irštva“ ar „urvas“, kuriame žmogus gali jaustis pasislėpęs ir saugus. Panašiai kaip Kasuba, Bourgeois kūrė erdves, kurias lankytojai patiria tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau prancūzų menininkės dėmesys sutelktas į natūralumo ir kūniškumo ryšį, intymią patirtį, susijusia su grėsme.

Viena iš ryškiausių šios idėjos tęsėjų šiuo metu yra Neri Oxman, kurios darbai tyrinėja žmogaus, gamtos ir technologijų sąveiką, kuria apsaugines, organikos įkvėptas struktūras. N. Oxman kūryba, jungianti biologiją, technologijas ir dizainą, įkūnija naują meninės ir technologinės kūrybos etapą, kuriame žmogus atgamina ir perkuria save.

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos ãplinkos“ fragmentas.

LNDM Nacionalinė dailės galerija, 2021. Gintarės Grigėnaitės | LNDM nuotrauka

SINESTEZIJA IR METAFIZIKA

Aleksandros Kasubos projektas „Spectrum: An Afterthought“ (1975), rekonstruotas Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje kaip „Spektro užuomina“ (2014), yra išskirtinis kūrinys, plečiantis tradicinės architektūros ribas. Šiuo projektu menininkė tyrinėjo, kaip spalvos, šviesa ir kvapai gali susilieti į vieningą pojūčių sistemą, kurią lankytojas ne tik stebi, bet ir aktyviai sąveikauja su aplinka. Toks požiūris skatina vertinti objektą kaip poveikį, o ne vien funkciją. Spalvos ir matomos, ir patiriamos per parfumerės Danutės Pajaujis-Anonis sukurtus kvapus. Kiekviena spalva papildyta atitinkamu aromatu, stiprinančiu lankytojų patirtį. Toks eksperimentas parodo, kaip architektūra gali tapti ne tik vizualine, bet ir daugiajutimine meno forma.

Šis Kasubos darbas man asocijuojasi su šiuolaikinių menininkų Anisho Kapooro ir Olafuro Eliassono kūryba, kurie taip pat tyrinėja suvokimo ribas ir pojūčių sintezę. A. Kapooras itin skirtinguose kūriniuose „Void“ (1985–1994) ar „Sky Mirror“ (2001–2016) sužaidžia beribės erdvės iliuzija. Kasuba projekte „Spektro užuomina“ siekia „ištrinti“ ribas tarp vidaus ir išorės, paversdama terpę tarp konstrukcijų transcendentine patirtimi, tai matome A. Kapooro metafizinėse struktūrose „Marsyas“ (2002) ar su jau minėtų gimdos simboliu siejamame kūrinyje „Dirty Corner“ (2012). Pastaroji taurės formos plieninė skulptūra – masyvi, 60 metrų ilgio ir 8 metrų aukščio. Patekę vidun lankytojai praranda įprastą orientaciją – žengiant gilyn, šviesa pamažu išnyksta, o pusiau sferinis paviršius apsunkina judėjimą ir verčia pasikliauti kitais pojūčiais.

O. Eliassonas, kurdamas pojūčių ir suvokimo paklaidas, instaliacijose „Din blinde passager“ (2010) ar „Your Spiral View“ (2002) naudoja šviesą, veidrodinius paviršius ir spalvas. Šio skulptoriaus darbai, kaip ir Kasubos „Spektro užuomina“, kviečia lankytojus į daugiajutiminę kelionę, kurioje patyrimas yra emocinis ir fizinis vienu metu. Kasubos pasirinkimas integruoti į kūrinius kvapus suteikia jiems metafizinio gylio. Kvapas, kaip ir Eliassono šviesa, tampa nematoma, bet stipria erdvės ir žmogaus jungtimi.

Aleksandra Kasuba. Akmenų kalvos namas (Rock Hill House), Naujoji Meksika, JAV, 2003–2005.

Skaitmeninis A. Kasubos archyvas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

FILOSOFINIS SPEKTRAS

Kasubos kūryboje tamprių audinių struktūros tampa kismo simboliu. Kaip jau minėta, išskirtinės nailono, pradėto plačiai naudoti technikoje ir buityje, savybės (tąsumas ir skaidrumas) idealiai tiko menininkės kūriniams. Ši medžiaga, įtempta tarp lanksčių karkasų, formuoja plastiškus peršviečiamus paviršius, tarp kurių mūsų judėjimas ir garsai tampa neatsiejama struktūrų patyrimo dalimi. Privatumas dera su atvirumu: permatomos sienos netrukdo šviesai sklisti ir garsams absorbuotis, taip sukurdamos saugų, tačiau bendrauti leidžiantį apvalkalą. Kasubos šelteris – tai ne tik fizinė apsauga, bet ir terpė, atliepianti žmogaus vidiniam poreikiui susilieti su aplinka visiškai neatsiribojant nuo pasaulio.

Menininkės šelterio idėja šiandieną įgautų naujas formas ir atspindėtų dabartinius globalius iššūkius – klimato kaitą, urbanizaciją, pandemijas, technologinį šuolį ir augantį psichoterapijos poreikį. Populiarėjant bendradarbystės ir bendrabūvio (angl. „coworking“ ir „coliving“) erdvėms, Kasubos idėjos galėtų būti pritaikytos kuriant socialinės įtraukties dizainą. Tvarumas taip pat taptų pagrindiniu jos kūrybos elementu – vietoje tradicinio nailono galėtų būti naudojamos perdirbtos ar biologiškai suyrančios medžiagos, jungiančios artefaktus ir gamtą. Ji kurtų nebrangius modulius miestų centruose, kur užsukę žmonės trumpam atitrūktų nuo urbanistinio triukšmo. XXI a. „Spektro užuomina“ būtų dekoruota išmaniąja tekstile, turėtų atsinaujinančios energijos šaltinius, skaitmeninės realybės technologijas, siūlančias meditacinę ir regeneracinę praktikas. Kitaip tariant, taptų šiuolaikiniu socioekologinio judėjimo simboliu, pavadintu, pavyzdžiui, „Žaliuoju kupolu“. Šiandieniai šelteriai atlieptų ekonomines, socia­lines ir ekologines aktualijas, tiktų bendruomeniniams ir edukaciniams projektams, galbūt netgi spręstų laikino migrantų apgyvendinimo problemą. Analogijų ieškoti toli nereikia – dabar glampingas ir edukaciniai užsiėmimai geo­kupoluose yra itin populiarūs.

Kasubos „namai be kampų“ perteikė introspektyvią priebėgos viziją. Ši idėja susijusi su prancūzų mąstytojo Gastono Bachelard’o teorijomis apie pastogę kaip vietą, kurioje žmogus gali atgauti emocinę pusiausvyrą ir vidinę ramybę. Filosofas tikėjo, kad patirtis augant pirmuosiuose žmogaus namuose gali turėti įtakos visam likusiam jo gyvenimui. Anot Bachelard’o, būtent „pirmajame name“ žmogus susikuria mąstymo ir prisiminimų algoritmus. Šelteris simbolizuoja jungtį tarp asmeninės refleksijos ir platesnio socialinio konteksto, pabrėždamas, kad pastogė gali virsti ne tik individualaus saugumo vieta, bet ir kolektyvinių santykių platformomis, kuriose užmezgami ir stiprinami socialiniai bei emociniai ryšiai.

Kasubos šelterio vizija įgauna ne tik svarbų socialinį matmenį – skatina lankytojus rasti laiko apmąstyti savo santykį su pasauliu, bet ir estetinę prasmę. Juk tai tiesiog apsauginė pastogė. Tačiau būtent toks požiūris atskleidžia esminį žmogaus saugumo poreikį – būti priimtam… Kad ir į hiperbolinės geometrijos gerbėjų klubą.

Kasubos objekto – „namo be kampų“ – koncepcija yra belaikė. Akivaizdu, kad menininkės planuota įgyvendinti vizija tiek anuomet, tiek šiandien gali būti interpretuojama įvairiai: kaip utopinis pabėgimas nuo visuomenės, madingas atsitraukimo ir meditacijos kompleksas ar net komerciškai sėkminga socialinių projektų platforma.