Tik pradėjęs rašyti šį tekstą, pajutau temos svorį. Iki tol pasąmonėje glūdėjo keista atmetimo reakcija, kurią bandžiau užgniaužti skaitydamas susijusią literatūrą: pirmiausia – dokumentus, būsimų projektų aprašus, bet juose projektuojama ir kažkiek utopiška vizija neįtikino, todėl panorau pažinti istorinį panašų simbolinį svorį turėjusių metų kontekstą. Visgi kaskart prisėdęs rašyti pajusdavau sunkiai įvardijamą nerimą, kurį, tikiu, jaučia ir kiti meno sferose dirbantys ir kuriantys žmonės, atsidūrę šių naujų metų akivaizdoje. Minėta būsenos simptomatika – tarytum natūralus atsakas bendruomenės, jaučiančios ateities tyrėjų kritiką tekstuose ar dokumentacijoje, liksiančioje pridavus visas ataskaitas. Laimė, atmintis formuojama post factum, nors ir ji, įsitikinau, yra nulemta tokios pačios politikos, kurios valia ji lieka (ne)išsaugota. Atrodytų, šio teksto tikslas ganėtinai paprastas – pažvelgti į 2025-uosius, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) asmenybės ir kūrybinio palikimo minėjimo metus, ir jų keliamus lūkesčius; vėliau išsikristalizavo ir kiti tikslai: prisiminti, ką mūsų valstybės kultūros raidai ir jos matomumui padarė panašaus precedento minėjimai, ir iškelti atvirą klausimą skaitytojui: kiek iš tiesų šiais metais išvysime Čiurlionio, o kiek tai bus sakralizuoto ir tebesakralizuojamo kūrėjo vertimas preke.

Pirmasis sunkumo jausmas apėmė pradėjus galvoti apie tokio masto kūrėją, kaip Čiurlionis. Jis buvo žmogus, per neilgą gyvenimą sugebėjęs taip išpuoselėti savo prigimtinius talentus, kad jų rezultatai iki šiol įkvepia ir įaudrina juos suvokiančiųjų vaizduotę savo genialumo atspindžiais. Tikriausiai pirmoji mano klaida buvo mąstyti ne apie Čiurlionį-žmogų, bet apie Čiurlionį-mitą: nuo mokyklos suolo lydintį šio įvaizdžio tragizmą, genijų, visų nuopuolių akivaizdoje sugebėjusį paversti savo „dvasios taurumą“ unikalia meno raiška. Filmai, socialiniuose tinkluose sklandančios pavienės laiškų citatos, gyvenimą žyminti legendinė meilės istorija, užrašinės ar darbo kalendoriai su jo paveikslais viršeliuose; maišeliai, reprodukcijos ir šokoladai (ieškant atitikmenų, mozartkugeliai skamba patraukliau nei „Čiurlionio bonbonkė“). Visi šie ir daugelis kitų komodifikacijos pavyzdžių rinkoje bei nuolatos skambančios muzikinės interpretacijos (ar jos nebuvimo) šabloniškumas „padeda“ visuomenei lengviau priimti mitą, o ne už jo slypintį žmogų. Galbūt tai tautinio epo neturinčių valstybių bruožas, o gal – kiekvienam suprantamas pernelyg anksti nutrūkusio gyvenimo romantizavimas. Gali būti ir „vėluojančios“, ilgą laiką savo kultūrą laisvai negalėjusios puoselėti tautos bandymas įsitvirtinti pasaulio kontekste. Nesvarbu, kas tai, bet, apžvelgdami tariamą „minėjimų“ fenomeną, galime pamatyti, kaip šią kultūrinėje sąmonėje susiklosčiusią genijaus kūrėjo mitologizaciją formavo panašios istorinės progos. Jų rezultatus aptarę galbūt galėsime lengviau dorotis su nerimu ar adekvačiai pamatuoti lūkesčius.

ČIURLIONIUI 80, 90, 100…

Atsivertę muzikologo Jono Vytauto Bruverio (1939–2023) tekstą „M. K. Čiur­lionio kūrybos recepcija okupacijų metais“ sužinome, kad viešą jo kūrybos pripažinimą nulėmė istoriniai ir politiniai rakursai. Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metu amžininkams Čiurlionio kūrybos vertė ir svarba nekėlė abejonių, bet jau 1926 m. komunistinio pogrindžio veikėjų, tarkim, Zigmo Aleksos-Angariečio (1882–1940), buvo viešai smerkiama dėl pataikavimo buržuaziniam skoniui. Tokia retorika tapo oficialia sovietinės valdžios doktrina iki 1955 m., kai, pasikeitus politinei Sovietų Sąjungos situacijai (įvykus destalinizacijai ir Nikitai Chruščiovui ėmus vykdyti dalinę liberalizacijos politiką), pirmą kartą valstybės lygiu buvo leista švęsti 80-ąsias Čiurlionio gimimo metines. Reikšmingas 1965 m. minėjimas, kai buvo pradėti spausdinti nauji jo kūrybą ir asmenį tiriantys moksliniai darbai, iš kurių bene svarbiausias – prof. Vytauto Landsbergio straipsnių rinkinys „Pavasario sonata“. Tais pačiais metais įkurtas memorialinis muziejus Druskininkuose ir surengtas Čiurlionio vardo pianistų ir vargonininkų konkursas.

1975-ieji – 100-osios Čiurlionio gimimo metinės – daugeliui Lietuvos muzikos istoriją studijavusių moksleivių ir studentų žinomi dėl dviejų šia proga parašytų ir dėl to dažnai akcentuojamų kūrinių: Osvaldo Balakausko (g. 1937) „Kalnų sonatos“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui bei Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) „Dzūkiškų variacijų“ styginių orkestrui, fortepijonui ir magnetofono juostai, kurių koncepcinė dimensija iki šiol, ypač pirmą kartą klausant, išsiskiria paveikumu. Pradžioje suskambantis vienbalsis liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ įrašas ir jo repriza kūrinio pabaigoje, bet Čiurlionio aranžuota mišriam chorui, tarytum įkūnija žmogaus pastangų virsmą į monumentą genialaus kūrėjo gyvenimui ir vizijai. „Dzūkiškose variacijose“ iš dalies užkoduota dinamiška dramaturgija savotiškai pranašauja ir naują „aušrą“ – pokytį vertinant Čiurlionio kūrybinį palikimą tiek tiek tuometėje Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Šiam jubiliejui paminėti skirtame ir muzikologo Bruverio sudarytame leidinyje „Čiurlioniui 100“ (beje, 1977 m. jis išleistas šiais laikais sunkiai įsivaizduojamu 15 tūkst. egzempliorių tiražu) teigiama, kad šiam reikšmingam įvykiui skirtų renginių programa nebuvo tiesiog „proginio pobūdžio vajus“. Tikiuosi, tą patį bus galima teigti ir po šiųmečių sumanymų įgyvendinimo. 1975 m. pradėtas nuoseklus Čiurlionio veiklos ir kūrybos mokslinis tyrinėjimas: pirmą kartą išleisti jo laiškai, straipsniai ir užrašai, o masiniais tiražais – kūrinių natos, įrašai, dailės kūrinių reprodukcijos. 100-osios metinės išsiskyrė tarptautiškumu: koncertai, konferencijos, parodos skirtingose Sovietų Sąjungos respublikose, pirmą kartą pradėta analizuoti Čiurlionio kūrybą platesniame, Europos meno istorijos, kontekste.

Tiesa, dar 1958 m. vokiečių meno istorikas ir kritikas Willas Grohmannas (1887–1968), knygoje „Wassily Kandinsky: Life and Work“ aptardamas abstrakcionizmo dailėje genezę, paminėjo teoriją, kad Čiurlionis neva buvo Kandinskio (1866–1944) pirmtakas. Tai buvo atsakas į estų kilmės poeto ir meno kritiko Aleksio Rannito (1914–1985) (jis, beje, buvo vedęs lietuvių sopraną Gražiną Matulaitytę, gyveno Kaune ir dirbo vertėju Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o vėliau, iki 1944 m., – bibliotekininku Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje) teiginį, išsakytą 1949 m. ant­rajame tarptautiniame meno kritikų kongrese Paryžiuje, kad Čiurlionis buvo abstrakčiojo meno pradininkas. Tai sukėlė žymųjį disputą tarp jo ir Kandinskio našlės Ninos Kandinskajos (1866–1980), apskritai neigusios abstrakcionizmą Čiurlionio paveiksluose. Tad nenuostabu, kad vienintelėje savo knygos pastraipoje, kurioje paminėtas Čiurlionis, dėl artimo ryšio su Kandinskiu ir jo žmona Grohmannas Rannito (žinoma, nepaminėdamas tiesiogiai) teiginį paneigė nepagrįsdamas jokiu svariu argumentu: „Tai „tapyta muzika“, primenanti šizofrenikų darbus. Jei Kandinskis būtų išvydęs šiuos paveikslus, <…> labiausiai tikėtina, kad jie būtų greičiau jį pristabdę nei įkvėpę“. Griežčiau išsakyti kaltinimai Čiurlionio psichikos sveikatos klausimu galėjo sukelti grėsmę ilgalaikėms perspektyvoms jį pripažinti.

Kitoks Čiurlionio kūrybos vertinimas matomiausias 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje. Manau, galima tai laikyti nauju susidomėjimu, nulemtu 100-ųjų Čiurlionio gimimo metinių. Australijoje gyvenanti lietuvių menotyrininkė Genovaitė Budreikaitė-Kazokienė (Kazokas) 1975 m. atvyko į Lietuvą ir tris mėnesius su Čiurlionio seserimi Valerija Čiurlionyte-Karužiene tyrė menininko kūrybą. Ši studija premijuota JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos mokslinių darbų konkurse ir buvo viena pirmųjų, gvildenančių ezoterikos ir teosofijos įtaką Čiurlionio kūrybai. Šis naujas rakursas davė impulsą ir kitiems mokslininkams. Panašiu metu, 1980 m., pasirodė pirmasis italų dailėtyrininkės Gabriellos di Milia straipsnis apie Čiurlionio kūrybą Pompidou centro Paryžiuje leidžiamame žurnale „Cahiers du Musée National d’Art Moderne“. Netrukus išėjo kita publikacija skambiu pavadinimu „Lietuviška ekstazė (L‘Estasi Lituana)“, o 2010 m. di Milia kartu su dailės istoriku Osvaldu Daugeliu (1955–2020) Milane pristatė studiją „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė 1875–1911“ (Čiurlionis. Un viaggio esoterico 1875–1911) ir ten pat ją lydėjusią įsimintiną kūrybos parodą.

ČIURLIONIUI 150

Galbūt autoriai neatsitiktinai pasirinko kelionės, kelio metaforą. Su ja ir susiesiu savas įžvalgas. 1975 m. sukurtas skulptūrų ansamblis „Čiurlionio kelias“, reflektuojantis jo kūrybos indėlį, sujungė atkarpą tarp Senosios Varėnos ir Druskininkų. Vienas 2025-ųjų Vyriausybės programos tikslų, skirtų atminimui įprasminti, yra atnaujinti šias skulptūras, o ilgainiui – plėsti kelią, jungiant ir kitus Čiurlionio gyvenime svarbius miestus: Kauną, Vilnių, Rietavą, Plungę ir Palangą. Tai pirmasis Lietuvos nacionalinių kultūros kelių programos projektas. Vilniaus Vingio parko takams bus suteikti menininko kūrinių pavadinimai, o greta lauks informaciniai stendai su jų aprašymais. Galima daryti prielaidą, kad šiemet dažniausiai orkestrų repertuaruose skambėsiantys opusai bus Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ ir „Miške“, jas planuojama transliuoti Lietuvos Nacionalinio radijo bei televizijos programose sudarant galimybę išgirsti ir kitų šalių klausytojams. Numatyta pristatyti gausybę šiai progai sukurtų nūdienos kūrėjų darbų, savaip interpretuosiančių Čiurlionio palikimą: koncertų, baletų, operų, spektaklių, autorinių parodų. Renginių afišose jau ne kartą teko pastebėti ir naują (ironiškai pavadinsiu) sintetinį žanrą „pagarbinimas“. Prodiuserinė kompanija „Operomanija“ ketina pristatyti kompozitoriaus Alberto Navicko oratoriją „Miške“, kviesiančią permąstyti kūrybinį Čiurlionio palikimą ir istorinę Lietuvos valstybės raidą bei visuomenės transformacijas. Taip pat ne mažiau intriguojamai skamba „Operomanijos“ ketinimas sukurti įsivaizduojamą Čiurlionio operos „Jūratė“ versiją, naudojantis dirbtiniu intelektu ir pasitelkiant tai, kas išliko iš šio planuoto, bet taip ir neįgyvendinto veikalo.

Žadama sukurti du dokumentinius televizinius filmus, virtualios realybės filmą „Pasaulio sutvėrimas“ ir restauruoti Algirdo Dausos „M. K. Čiurlionis: mintys, paveikslai, muzika“ (1965), Arūno Žebriūno „Miške“ (1967) ir Roberto Verbos „Seserys“ (1973). Itin svarbios iniciatyvos išleisti daugiakalbius visuminius Čiurlionio muzikos kūrinių natų rinkinius, paremtus moksliniais tyrinėjimais ir autentiškais rankraščiais (Urtext versijas), bei epistoliką lietuvių ir anglų kalbomis. Taip pat laukiama anksčiau publikuotų spaudinių naujausių leidimų, katalogų, bibliografijos bei muzikos kūrinių įrašų diskografijos. Įdomus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pradėtas projektas „Tęsiant M. K. Čiurlionį“, kuriuo siekiama susisteminti rankraščius: kompozicijos studentai ir moksleiviai buvo kviečiami užbaigti ar savaip interpretuoti nebaigtus kūrinius, šio konkurso geriausieji 2025 m. bus pristatyti koncertuose, o natos – išleidžiamos. Išskirtina ir Vilniaus sakralinės muzikos choro „Adoramus“ iniciatyva atlikti rekonstruotą pirmojo Lietuvos dailės draugijos koncerto renginių ciklą su autentiškomis naujai atrastomis Čiurlionio harmonizuotomis liaudies dainomis ir kantata „De profundis“.

Svarbios ir edukacinės programos. Viena jų – dedikuoti pirmą Rugsėjo 1-osios pamoką Čiurlionio kūrybai ir gyvenimui. Diskusijos, parodos, maršrutai, edukaciniai renginiai skirti ne tik moksleiviams, bet įvairaus amžiaus smalsiems žmonėms. Vyriausybės programoje – ir svarus indėlis į bendruomenių veiklą Lietuvos regionuose (nekenčiu šito mažesnių miestų ir vietovių apibūdinimo). Nuo liaudies dainų vakarų iki profesionaliosios muzikos festivalių, koncertinių ciklų, dailės plenerų parodų ar jaunimo simfoninių orkestrų sumanymų. Tikimasi, kad tai įtrauks toliau nuo pagrindinių kultūrinių Lietuvos centrų gyvenančius žmones.

Ir, žinoma, veikla, Čiurlionio kūrybos sklaida pasaulyje: koncertiniai projektai Lietuvos atstovybėse užsienyje, pristatymas pasaulinėje parodoje „Expo 2025“ Osakoje, Japonijoje, Čiurlionio mirties vietos įamžinimas Pustelnike, Lenkijoje. Puikus siūlymas Leipcigo konservatorijos, kurioje Čiurlionis mokėsi, salei suteikti jo vardą, kartu prie pastato, kuriame gyveno 1901–1902 m., pritvirtinti atminimo lentelę. Lietuvos nacionalinė filharmonija, M. K. Čiurlionio namai ir Lietuvos kultūros institutas organizuos muzikos kolektyvų gastroles Lenkijoje ir Belgijoje, o pianistė Mūza Rubackytė Paryžiaus publiką ketina pakviesti į Čiurlionio fortepijoninės muzikos koncertą bei paskaitą.

LABAI LIETUVIŠKA SAVE LYGINTI SU KITAIS

Plačiai apžvelgus „oficialiuosius“ renginių planus, norisi viltis, kad jie savo užmoju nenusileis pastaraisiais metais muzikos pasaulyje nuskambėjusioms kitų žymių kompozitorių gyvenimo ir kūrybos minėjimo programoms. 2024-aisiais Čekijos Respublikoje buvo švenčiamas Bedřicho Smetanos (1824–1884), laikomo Čekijos muzikos tėvu, 200 metų gimimo jubiliejus. Įdomu, kad itin daug šios valstybės žymiausių muzikos veikėjų gimimo ar mirties data siejama su metais, pasibaigiančiais ketvertu, todėl šis minėjimas, nė kiek nesumenkinant Smetanos svarbos, tarytum apibrėžė platesnį programinį žvilgsnį. Atgarsiai atsklido ir iki Lietuvos nacionalinės filharmonijos – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Mareko Prášilo, atliko B. Smetanos „Šárką“ (toks nacionalinės herojės vardas) iš simfoninių poemų ciklo „Mano tėvynė“ (Má vlast) bei Antoníno Dvořáko 9-ąją simfoniją „Iš Naujojo pasaulio“. COVID-19 pandemija pakoregavo 250-ąsias Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) gimimo metines. Nors ne visi planai galėjo būti įgyvendinti, šiam minėjimui panaudotos technologinės naujovės, kad klausytojas būtų priartintas prie koncertų salės, ką jau kalbėti apie virtualių chorų, orkestrų ir kitų ansamblių iniciatyvas paminėti bene garsiausio pasaulio kompozitoriaus jubiliejų. Palyginti su minėtais kūrėjais, Čiurlionis visgi gana „nišinis“ – pasaulyje jis žinomesnis kaip dailininkas, o ne kompozitorius. Dėl to norisi (nors ir itin naiviai) tikėti, kad šie metai kažkiek tai pakeis.

VIETOJE IŠVADŲ – DVI PRANAŠYSTĖS

Savaime suprantama, kad Čiurlionio metų minėjimas neapsiriboja vien Vyriausybės patvirtinta programa. Iškalbingas faktas, kad kol kas didžiausio atgarsio sulaukė ne kokia meninė iniciatyva, bet Čiurlionio vardo suteikimas Tarptautiniam Vilniaus oro uostui (lenkiškų madų vaikymasis tikriausiai yra giliai įsišaknijusi tradicija). Kai institucijoms pristinga vaizduotės, ją papildo daugybė iniciatyvų iš viso pasaulio. Jei suskamba Čiurlionio muzika, pamatomas jo paveikslas ar socialiniuose tinkluose išnyra kieno nors pasidalinta citata, galime pajusti bent mažą mūsų tautos kultūros paveldo laimėjimą. Nors rezultatus galėsime adek­vačiau įvertinti tik praėjus keleriems metams, o MKČ mito vystymo(si) etapą – dar tolimesnėje perspektyvoje, norisi tikėti, kad šie metai labiau leis eiliniam kultūros entuziastui (ne profesionaliam menininkui) priartėti prie Čiurlionio, kaip žmogaus. Jo netobulumo grožis geriausiai atsiskleidžia muzikos kūrinių rankraščiuose, eskizuose, kur kūrėjas vadovavosi momentine proceso tėkme. Pats pernai turėjau progą šifruoti paskutinio Čiurlionio kūrinio rankraštį – nespėtą suinstrumentuoti, nebaigtą 2-osios simfonijos klavyrą, pavadintą „Lietuviška pastoraline“ („Pastoralna litewska“). Su kiekvienu puslapiu vis labiau jaučiama prastėjanti sveikata, bet už viso to slypi dvi pranašystės (norėčiau taip pavadinti) ateities muzikai. Pirmoji apie minimalizmą – ištisus puslapius kartojamas penkių natų motyvas, taip skausmingai primenantis minimalistinės muzikos estetiką, susiformavusią maždaug 60 metų po Čiurlionio mirties. Antroji apie maksimalizmą – agresyvūs, kas ketvirtinę kartojami kulminaciniai akordai, užpildantys kelias oktavas į vieną tirštą klasterį, to niekada nesitikėtum išgirsti XX a. pradžios kūrinyje. Tai tarytum dar vienas trumpas žvilgsnis į ateities muziką, norisi drąsiau palyginti su G. Ligeti, su I. Xenakis… Viskas aprimsta, tuštuma puslapiuose didėja, lieka tik viršuje užrašyta paprasta liaudies melodija – kartojama, laukianti, kol bus užpildyta harmoniniu turiniu. Taip ji ir pasibaigia, tarytum grįždama į tuos pačius vienišus laukus, kur dainų intonacijų įkvėpta ir buvo užrašyta.