fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2022-05-24

KAIP SKAMBA VALSTYBĖS?

Alfredas Kukaitis

Kiekviena suvereni šalis privalo turėti šiuos valstybingumą simbolizuojančius atributus: herbą, vėliavą ir himną. Tad tarsi logiška manyti, kad kiek planetoje šalių, tiek ir himnų, bet… Yra kelios išlygos. Tikslaus valstybių skaičiaus nustatyti neįmanoma, todėl pradžioje būtinas trumputis ekskursas.

Štai JTO jungia 193 suverenias šalis, dar dvi turi stebėtojų statusą. Taip yra todėl, kad Vatikanas deklaruoja, jog tikroji Dievo karalystė – ne šiame pasaulyje, tad pilnos narystės nesiekia, o Palestina vis dar tebėra besikurianti valstybė, JTO sąraše atsiradusi tik 2012 metais. Egzistuoja apie 20 valstybių, kurias pripažįsta ne visa tarptautinė bendruomenė, o tik atskiros šalys, arba kurios išvis nėra pripažintos (Taivanas, Kosovas, Abchazija, Pietų Osetija, Kalnų Karabachas ir t. t.).Daugiau

2022-05-24

Modernios sakralinės architektūros paieškos tarpukariu: Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia

Milda Adamonytė

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia buvo pastatyta Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940), arba vadinamuoju tarpukario, laikotarpiu, kai visoje šalyje sparčiai kilo naujų šventovių mūrai – vien naujų Romos Katalikų Bažnyčiai priklausančių pastatų minėtuoju periodu galima suskaičiuoti per šimtą. Vis dėlto Kybartų atvejis išsiskiria kaip vienas pirmųjų bandymų to meto Lietuvoje realizuoti modernų, t. y. naujais kūrybos ir statybos proceso įgyvendinimo principais grįstą, sakralinį pastatą – aptariami maldos namai iškilo 1927–1928 metais. Ieškoti naujų, aktualių sakralinės architektūros sprendimų pasiryžo šiandien jau gerai žinomas architektas-modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993), kuris suprojektavo Kybartų bažnyčią ir vadovavo jos statybos darbams. Įgyvendinti architekto vizijos nebūtų buvę įmanoma ir be rūpestingų vietos gyventojų sumanumo bei atvirumo pokyčiams.Daugiau

2022-05-24

LIETUVIŠKA DRAMATURGIJA KAIP NYKSTANTI RŪŠIS

Ingrida Ragelskienė

Kas rytą su nerimu tikrinu savo darbinį paštą; didelis palengvėjimas užplūsta tą dieną negavus eilinio nepatogaus laiško, o būtent tokius rašo šiuolaikiniai dramaturgai, adresuodami juos dar vienos mirštančios profesijos atstovams – valstybinių teatrų literatūrinės dalies vedėjams. Vis rečiau susimąstome, kokią vietą literatūrinis tekstas, dramaturgija užima nūdienos teatre. Problema, su kuria mes, teatro praktikai, susiduriame kasdien, stebėdami beviltiškas autorių pastangas įrodyti savo reikalingumą ir totalų jų pralaimėjimą prieš amžinai gyvus klasikus.Daugiau

2022-05-24

„Sabbatai Cevi“ – tarpukario teatrą sužavėjusi netikro mesijo drama

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Tarpukariu Lietuvos teatro scenoje nebijota eksperimentuoti, net jei neretu atveju šie kūrybiniai eksperimentai ir nepasisekdavo. Režisieriai drąsiai rinkdavosi įvairiausių Europos dramaturgų ir laikotarpių pjeses, tarp kurių pasitaikydavo ir savo forma ar siužetu gana egzotiškų. 1920–1939 m. Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) repertuare išsiskiria spektaklis neįprastu pavadinimu „Sabbatai Cevi“ pagal Jerzy’io Żuławskio mistinę dramą „Mesijo galas“. Scenoje vaizduojama 1666-aisiais mesiju pasiskelbusio žydo istorija, 1931 m. stipriai sudominusi vienus profesionaliausių to meto lietuvių menininkų: režisierių Andrių Oleką-Žilinską, dramą vertusį dramaturgą Petrą Vaičiūną, dailininką Adomą Galdiką, kompozitorių Juozą Gruodį ir teatro žvaigždę aktorių Petrą Kubertavičių.Daugiau

2022-05-24

EGLĖ KIŽAITĖ. AUGINTI VAIKŲ TEATRO GRŪDĄ

Kalbino Augustė Gittins

Režisierė, vaikams skirto „Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė sako neseniai supratusi, kad jų spektakliai vaikams ir jaunimui konkuruoja ne tik su kitais teat­rais, bet ir su visomis šią auditoriją masinančiomis pramogų vietomis – kino salėmis, žaidimų kambariais, muziejais, gimtadienių šventėmis, net žaidimų aikštelėmis parke. O iš tokios gausos pasirinkusieji spektaklį kartais ne iki galo supranta, kur atėję. Tad kalbamės apie vaikų ir jaunimo teat­ro įvaizdį Lietuvoje bei priežastis, kodėl dažnai esame linkę jį laikyti ne tokiu rimtu kūrybiniu darbu kaip spektaklių suaugusiesiems statymas.Daugiau

2022-05-24

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ: KULTŪRA YRA MANO NATŪRA

Kalbino Vita Opolskytė

Dar 1839 m. prancūzų dailininkas Paulis Delaroche’as, išvydęs pirmuosius dagerotipus (viena ankstyviausių fotografijos formų), ištarė lemtingą frazę: „Šiandien tapyba mirė.“ Tačiau nesvarbu, kiek kartų buvo nuogąstaujama dėl jos nuosmukio ar išnykimo, tiek pat kartų sulaukdavome ir šio meno pakilimo bei atgimimo. Net ir dabar technika, atsiradusi dar prieš 30–32 tūkst. metų, vis dar yra gaji bei aktyviai kultivuojama. Panašu, kad fotografijos atsiradimas tapybos visgi nesužlugdė, veikiau jau abi medijas sujungė gana glaudžiu ryšiu. Perleidusi pasaulio atspindėjimo uždavinį, iš iliustratyvaus vaizdavimo išlaisvinta tapyba atvėrė menininkams langą ieškojimams ir eksperimentams, o fotografijos fenomenas tapo ne vieno dailininko meninio tyrimo objektu. Žinoma, tapymo iš nuotraukos technologinis sprendimas yra neatsiejamas nuo reprodukavimo aspekto bei pirmavaizdžio ir jo kartotės problematikos, tad čia ne vienam kūrėjui tenka susidurti su universalumo bei originalumo sąvokomis. Aliejinė tapyba, kultivuojama jau nuo VI a., gal ir nepajėgi pasiūlyti visiškai unikalaus reginio, tačiau savitą, mano nuomone, gali. Fizinis dailininko prisilietimas, vaizdo transformavimo ar režisavimo strategijos – šios medijos galimybės, paverčiančios paveikslo turinį individualiu, originaliu, o kartais net ir fiktyviu, taigi, tai toli gražu nėra paprasčiausia kopija. Šias problemas savo kūriniuose narplioja ir mano pašnekovė – tapytoja Eglė Karpavičiūtė.Daugiau

2022-05-24

GENIJAI.LT

Mindaugas Valiukas

Mindaugas Valiukas (gim. 1976) – poetas, dramaturgas, scenaristas. Jo tekstams būdingas humoras, leidžiantis žaismingai kalbėti rimtomis temomis be nuobodaus ar pamokslaujančio tono. Šįsyk skelbiame TV serialo „Genijai.lt“ pilotinės serijos scenarijaus ištrauką. Tai serialas apie lietuvių rašytojus klasikus, kurio pirmos dvi serijos skirtos Martyno Mažvydo asmenybei. Kartu tai – dramedija apie genialumą. Kas yra genijus? Juo gimstama ar tampama? Jei tampama, koks genialumo receptas? Kokia jo kaina? Serialo personažai kelia sau didelius tikslus, svajoja apie reikšmingus darbus, tačiau žmogiškosios silpnybės, netobulumas ir dažnai paradoksaliai nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės į šipulius sudaužo jau pradėtus statyti svajonių rūmus. Kūrinyje vedama paralelė tarp šiuolaikinio žmogaus ir istorinių asmenybių. Pagrindiniai personažai – Džiugas, Eva, Albertas, Vytautas, Maestro ir kiti – šiandienos žmonės, tokių duženų regėję ne sykį. Neretai jie patys vienas kito svajones ir sudaužo. Tačiau, kad ir kaip pavargę, nusivylę, jie eina toliau, nes vis dar nori gyventi, ir kiek įmanoma oriau. Seriale svarbi ir teatro tema: personažų veikla susijusi su teatru, jame parodoma didžioji dalis Džiugo sukurto spektaklio apie Mažvydą ir kitus genijus scenų (taikomas scenarijaus scenarijuje principas).Daugiau

2022-05-24

Serafima ir Bogdanas

Vahur Afanasjev

Vahuras Afanasjevas (tikrasis vardas Vahuras Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021-ųjų gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Kūrinys 2017-aisiais taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse, pelnė Virumos literatūros ir Estijos kultūros kapitalo fondo premijas.Daugiau

2022-05-24

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Povilas Vincentas Jankūnas

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.Daugiau

2022-05-24

KING KONGAS TARPUKARIO LIETUVOJE

Audrius Dambrauskas

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tarpukariu Lietuvoje siautusią tarzanomaniją – didžiulio populiarumo šalyje sulaukusį rašytojo Edgaro Rice’o Burrougsho sukurtą Tarzano personažą, jo nuotykius knygose, filmuose ir kitur. Tačiau šis beždžionių užaugintas našlaitis nebuvo vienintelis fantazijos džiunglėse gimęs veikėjas, savo laiku užgniaužęs kvapą lietuviams. Kiek trumpesne, bet ne ką menkesne šlove tarpukario Lietuvoje pasilepino ir kitas džiunglių gyventojas – milžiniška gorila King Kongas iš to paties pavadinimo legendinio 1933-ųjų filmo (King Kong, rež. Merianas C. Cooperis, Ernestas B. Schoedsackas).Daugiau

2022-04-21

Kulkosvaidis ir žiedas

Erika DRUNGYTĖ

Šaltas šaltas pavasaris… Iki balandžio vidurio naktimis šalnos. Nieko nebodami parkų inkiluose peri tik dančiasnapiai. Na, žmogui taip atrodo, nes varnėnai, nors ir visaip laido savo švilpynes, kad jaukiai sėdėtų jiems sukaltuose nameliuose – nematyti. Kuo gi jauniklius maitintų – jokia gyvybė nei skraidžioja, nei ropoja. Ir vis tik – vos pasikeičia vėjas, vos pro debesį išlenda saulė, sujuda sukruta krūmai, medžių vainikai, skruzdėlynai ir pernykščių lapų šnarutynai. Užtenka vienos šiltesnės dienos – jau sproginėja pirmųjų gėlių pumpurai. Pievose – šalpusniai, plukės, žliūgės, šlaituose – žibuoklės, o darželiuose ir soduose ima mirgėti krokai, snieguolės, scylės, narcizai, hiacintai, raktažolės. Ištveria net sniegą. Nes žydėti reikia. Kiek čia to šiltojo sezono – prieky dar keturi mėnesiai ir tuk tuk tuk – rugsėjis.Daugiau

2022-04-21

MONIKA DIRSYTĖ: MANYJE NEBELIKO PERTEKLIAUS

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Meno, kaip vieno iš žmogiškųjų jausmų bei emocijų katalizatoriaus, ištakos glūdi pačioje jo kūrėjo šerdyje, tad nenuostabu, kad žvelgdami į kūrinius nemaža dalimi matome ir jų autorius. Šie, nori jie to ar ne, išsiduoda darbais, neretai atskleisdami savo charakterį bei vertybes. Ir kaip gerai, kad didžioji dalis meno istorijos puslapių yra išraižyti vardais tų, kuriems rūpėjo menas, buvo svarbu, kaip kūrinys palies jį žiūrintįjį. Man patinka, kad, kaip sakė prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as, pokalbis apie tai, ar meno kūrinys yra geras, – kažkas panašaus į derybas, ir taip, derėtis galima dėl daug ko, tačiau sunku nesutikti, jog Monika Dirsytė yra drąsi, jautri, atkakli ir atsakinga menininkė.Daugiau

2022-04-21

Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Julius Keleras

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.Daugiau

2022-04-21

KADENCIJA (2017–2022)

Teklė Kavtaradze

Teklė Kavtaradze’ė (gim. 1990 m.) – kino ir teatro kūrėja, dramaturgė, rašytoja, praėjusiais metais debiutavo kaip spektaklio paaugliams „Kissmas“ režisierė bei aktorė. Dar būdama mokinė parašė pirmąsias savo knygas, kuriose išryškėjo esminė jos kūrybos tema – gyvenimiškos tiesos paieškos. Šiuo metu Teklės pavardę neretai galima išvysti naujausių spektaklių ir filmų, kurių dalis įvertinti aukščiausiais šalies kino bei teatro apdovanojimais, premjerų afišose. Dažniausiai pagrindiniai jos dramų personažai – realūs. Tai sudėtingą vidinę transformaciją išgyvenantys jauni mūsų dienų žmonės. Dramaturgė siekia detaliai ištirti pasirinkto konkretaus asmens charakterį ir jo aplinką, todėl dažnai kūryboje remiasi ir tikrais savo bei kitų išgyvenimais, liudijimais. Skelbiame ištrauką iš naujausios T. Kavtaradze’ės pjesės „Kadencija“, kuri pradėta 2017, užbaigta 2022 metais ir yra sudaryta iš skirtingų dalių, atspindinčių skirtingus laikotarpius. Šios pjesės eskizas, režisuotas Augusto Gornatkevičiaus, sceną išvydo 2021-ųjų pavasarį, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro rengtame konkurse „DramaTest“. Pirma kūrinio dalis „2017 / iFear / ašBijau“ parašyta anglų kalba, tarptautinio dramaturgijos projekto „Time Capsule“ metu. Teksto eskizas buvo pristatytas Prahoje, kartu su keliomis kitomis trumposiomis pjesėmis.Daugiau

2022-04-21

DALIA ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA. MIESTO TĖKMĖS STEBĖJIMAS

Kalbino Elena Paleckytė

Pamatyti ir patirti miestą yra daugybė būdų – greičiausiai tiek pat, kiek pačių miestiečių. Kiekvieno jų nuomonė, kas gyvenamojoje erdvėje gražu ar negražu, kokie pokyčiai sveikintini, o kokie – ne, gali skirtis, ir tai visiškai normalu. Būtent miesto įvairovės klausimus nagrinėja architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska. Šiai netipiškai sociologijos mokslo atstovei labiausiai rūpi ne apklausos ar statistiniai tyrimai, o fizinė miesto aplinka ir jos detalės. Interviu Dalia pasakoja apie tai, kas jai yra sociologija, kuo miestui svarbi jau minėta įvairovė ir koks visgi jo formavime architekto vaidmuo.Daugiau

2022-04-21

RIMAS DRIEŽIS. NUOLANKUS LĖLIŲ TEATRO ISTORIJOS ARCHYVARAS

Kalbino Kristina Steiblytė

Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.Daugiau

2022-04-21

LINAS JUSIONIS: BUVAU IR TEBESU ŠIEK TIEK NUOŠALYJE

Kalbino Vita Opolskytė

Išvarginti daiktų, vaizdų, spalvų, o gal net ir dažų, dailininkai neretai pasuka švaresnio, minimalistiškesnio ir preciziškesnio – tai yra abstraktesnio – meno link. Mano pašnekovas, dar studijų metu atradęs savitą plastinę kalbą abstraktaus meno ribose, ją lig šiol nuosekliai tebevysto.

Abstrakcionistams priskiriamas tapytojas Linas Jusionis, augęs žinomų menininkų šeimoje (tėvas Vidmantas, senelis Stasys ir dėdė Algimantas Jusioniai – tapytojai, pastarojo dukra Rūta Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė, senelė Aldona Ličkutė-Jusionienė – keramikė), pats dailininko kelią pasirinko ne iškart. 2005 m. pradėjęs mokytis filosofijos Vilniaus universitete, netrukus Linas nutraukė studijas ir humanitarinį profilį išmainė į meno – 2007-aisiais ėmėsi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2010-uosius metus praktikavęsis Štutgarto dailės akademijoje, sugrįžo į Lietuvą mokslus tęsti VDA ir 2011-aisiais tapo diplomuotu monumentaliosios tapybos studijų absolventu. Panašu, jog kūrėjo debiutas Lietuvos meno scenoje buvo sėkmingas – neilgai trukus jis įvertintas antrąja vieta „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse (2011). Nuo tada Linas yra aktyvus grupinių bei personalinių parodų dalyvis – 2021-aisiais dailininkui atstovaujančioje galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta jau dešimtoji jo autorinė paroda „Siesta“. Pasisekimo Linas sulaukia ir meno rinkoje: šio autoriaus kūriniai – MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“ ir privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje dalis.Daugiau

2022-04-21

KATERYNA MICHALICYNA | Poezija

**

(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.

mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.

nuo sienų nukabinti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja: neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.

!!!Voluinės sritis! Pavojus! –
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.

!!Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!Daugiau

2022-04-20

GEDIMINAS DAPKEVIČIUS: MUZIKA GALI REIKŠTIS ĮVAIRIAUSIAIS BŪDAIS

Kalbino Alfredas Kukaitis

Gediminas Dapkevičius – gerai žinomas kompozitorius, klavišininkas, pedagogas, vienas eksperimentinės elektroninės muzikos Lietuvoje pradininkų. Jo kūrybai būdinga Rytų meditacijos jungtis su baltiškąja mitologija, neretai – ir džiazo elementais. Pastaruoju metu Gediminas siekia įkūnyti ir skleisti holistinės muzikos idėjas. Kai tarėmės dėl interviu „Nemunui“, sutiko atsakyti į klausimus, tačiau su išlyga, kad kalbėsimės ne apie jį, bet apie muziką.Daugiau

2022-04-22

Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (II)

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (toliau – Institutas), su pertrūkiais veikęs 1941–1951 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, o jame dirbę pedagogai daug prisidėjo prie modernistinių tradicijų perdavimo jaunajai kartai. Kovo mėnesio „Nemuno“ numeryje pažvelgėme, kaip atrodė kūrybinė Instituto buitis, kokiomis įtakomis persiėmė čia mokęsi vaizduojamųjų menų studijų absolventai. Šį kartą kviečiu plačiau susipažinti su mokyklą baigusių taikomosios dailės specialistų kūryba ir juos formavusiomis dėstytojų asmenybėmis.Daugiau