Ideologinių verpetų sūkuryje. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (1945–1951) bei jo auklėtiniai (II)
Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas (toliau – Institutas), su pertrūkiais veikęs 1941–1951 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dailės istorijoje, o jame dirbę pedagogai daug prisidėjo prie modernistinių tradicijų perdavimo jaunajai kartai. Kovo mėnesio „Nemuno“ numeryje pažvelgėme, kaip atrodė kūrybinė Instituto buitis, kokiomis įtakomis persiėmė čia mokęsi vaizduojamųjų menų studijų absolventai. Šį kartą kviečiu plačiau susipažinti su mokyklą baigusių taikomosios dailės specialistų kūryba ir juos formavusiomis dėstytojų asmenybėmis.
NEPAKLUSNŪS FORMALISTAI
Kalbėti apie taikomosios dailės studijas Kauno institute bemaž neįmanoma nepristačius joms dirigavusių charizmatiškų, stiprių asmenybių – scenografo Liudo Truikio ir keramiko Liudviko Strolio. Abu menininkai sovietmečiu užėmė vadovaujamas pareigas, tačiau galiausiai valdžiai neįtiko ir nuo jų buvo nušalinti; visgi be šių puikių specialistų bei pedagogų rengiant jaunuosius dailininkus nebuvo galima apsieiti.
L. Truikys – išskirtinė asmenybė daugeliu atžvilgių: domėjosi Rytų kultūromis, ezoteriniais mokymais, traukė dėmesį savo išvaizda ir apranga. Grafikas Bronius Leonavičius, mokęsis pas jį Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, rašė: „Didžiulį įspūdį padarė dailininko kalbos artistiškas įtaigumas ir pati povyza: juodi rytietiško stiliaus ūsai, tamsiai mėlynas švarkas, balti marškiniai, kaklaraištis, drobinės, kiek palopytos kelnės, kantas, baltos kojinės ir juodi sandalai. Kai Truikys su operos soliste Marijona Rakauskaite eidavo Laisvės alėja į „Tulpę“ pietauti, atrodė kaip ne šios žemės paukščiai.“ B. Leonavičius taip pat mini puikų scenografo humoro jausmą, gebėjimą neieškoti žodžio kišenėje bei prisimena sklandžiusį anekdotą: „Truikiui dėstant institute, studentų darbų peržiūros metu jį kritikavo už nerealistinio studentų požiūrio formavimą. Aptariant kilimo, kuriame stilizuotų medžių viršūnėse pavaizduoti stilizuoti paukščiai, kompoziciją, vienai kritikei pasirodė, kad tie paukščiai panašūs į vištas. Ji priekaištavo, kad tikrovėje taip nebūna. Truikys, gindamas studentą, argumentavo: Pas mus Žemaitijoje tokie pasiutę gaidžiai, kad vištoms žemėje nėra ramybės, jos priverstos sulėkti į medžius…“ Su Truikiu turėję galimybę bendrauti dailininkai ar operos solistai ilgam įsiminė įvairias skambias menininko frazes, kurios tapo charakteringais, su juo susijusiais posakiais. Vienas tokių – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre sklandęs juokelis, esą solistui svarbu dainuoti gerai, tačiau dar svarbiau – neuždengti Truikio scenografijos, nes kitaip nuo dailininko gausiąs pylos.
Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute Truikys buvo vienas populiariausių dėstytojų – ištikimi jo mokiniai ir sekėjai tekstilininkai bei scenografai net pravardžiuoti truikiana. Jaunų žmonių širdis garsusis scenografas užkariaudavo ne tik dėmesį atkreipiančiu asmeniniu stiliumi, bet ir prisiminimais iš studijų Paryžiuje laikų. Jis tvirtai tikėjo modernistinių principų universalumu, diegė juos studentams, net drįsdavo ginčytis su sprendimų galią Institute turėjusiais valdžios kadrais. Viešai ne kartą tvirtinta, kad būtent dėl tokios Truikio „formalistinės laikysenos“ buvo uždaryta jo vadovauta Scenografijos katedra.
Ryškaus charakterio keramikas Liudas Strolis taip pat neatsiliko – tai buvo tvirta, nuosekliai savo pažiūrų besilaikiusi asmenybė. 1944 m. Stroliui tapus Instituto direktoriumi, jį užgriuvo didelė atsakomybė, nes reikėjo ne tik atkurti nuoseklią įstaigos veiklą, bet ir rasti įvairioms specialybėms dėstyti norinčių dailininkų. Vos po dvejų metų, 1946-aisiais, L. Strolis, dažnai sulaukdavęs Meno reikalų valdybos priekaištų dėl Instituto pasidavimo formalizmui, turėjo prisiimti atsakomybę ir buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų, tačiau jam leista ir toliau dėstyti keramiką. Svarstant Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės bei Vilniaus valstybinio dailės institutų sujungimo klausimą, jis aktyviai kovojo už Kauno instituto išsaugojimą. Meno reikalų valdybos posėdyje Strolis teigė, kad „taikomoji ir dekoratyvinė dailė didžia dalimi remiasi pramone, eina koja kojon su pramone, padeda pramonei, o pramonė savo ruožtu padeda taikomajai dekoratyvinei dailei. <…> Dailioji keramika, dailioji tekstilė reikalauja atitinkamų įrengimų: mašinų, degimo krosnių, atitinkamų laboratorijų, įvairių įrenginių, įrankių. Be šios bazės Dailės institutas būsiąs luošas. Vilniaus dailės institute to nėra, jame nėra perspektyvų plėstis taikomajai dailei“. Tokią keramiko pratarmę veikiausiai diktavo ne tik pramonę aukštinusi laiko dvasia, bet ir jo paties pažiūros, artimos „Meno ir amatų sąjūdžio“ idėjoms. Strolio kūrybą tyrinėjusi menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė rašė, kad šiam XIX a. viduryje Anglijoje kilusiam judėjimui, susidomėjusiam liaudies amatais, keramikas buvo artimas estetinių kriterijų kildinimu iš daikto funkcijos bei technikos.