fbpx

Algimantas Rusteika | Poezija

***

jei galėčiau praeitum
būtų pilna tavęs
nebekalbinsiu švęsk
užbaigtumo nebus

jei praeičiau mylėtum
kokių dar vaistų
palengvėsi ir šviečia
ir bus netikėtai

jei pažinčiau nekviesk
apsirinkam praeinam
atsiprašau visada
čia ne ašDaugiau

Arvis Viguls | Poezija

poeto mirtis

ką dabar pasakytų jis visa tai išvydęs – šį ankštą kambarį
su langeliu, žemas lubas, duris?
ar paliestų jis stalinę lempą – tą ištikimąją skaitytoją,
kuri dabar žemai nulenkusi galvą,
tarsi susigėdusi dėl to, ką žino? –
ji skaitė jo laiškus ir kitus rašto darbus,
ant liniuotų lapelių parašytas eiles,
palaižusi pirštą, sklaidė rankraščio puslapius
kaip naujus banknotus. ką daryti su lova, supamuoju krėslu,
visa tai išnyko dar žvelgiant į kruviną nukryžiuotąjį,
taip ir neištarusį paskutinių žodžių?
ir meno kolekcija – su dievo motinos ir pragaro kančiomis,
su šiais išblyškusiais angelais, pučiančiais sunkius trimitus,
ir atletiškais šventaisiais, pervertais strėlių?

ką pasakytų jis šičia savo paveikslus išvydęs?
ir tuos, kuriuos piešė jo brolis – irgi miręs, jo vaikai, žmona, giminaičiai –
visi išmirę, jo auklytė ir gerbėjos – išmirusios,
ir sesutė, kuri slaugė jį paskutinėmis kančių dienomis –
mirusi, visos mašininkės mirusios, ir senasis sodininkas, kaimynai
ir pusseserė, kuri išbėgo į Braziliją – irgi –
tokia didelė buvo jo mirtis, taip skaudžiai palietusi visus.

o jei dabar jis grįžtų po keturiasdešimties metų,
ar vėl galėtų gyventi šiame name, kuriame viskas
apstatyta kaip tada, kai paliko šią pastogę?
ar jis galėtų dirbti šiame kambary su mažyčiu langeliu?
ar kas nors nepasikeitė? būtų išblyškęs ar atgavęs
tenai, aukštai, sveiką veido ryškumą? tik ar nebus pernelyg išstypęs,
kad dar galėtų čia užeiti pro žemas duris?

Vila do Kondė – RygaDaugiau

Jonas Liniauskas | Poezija

Altana

O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.

Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…

Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…Daugiau

MEILĖ IR AVIŽŲ KISIELIUS

Erika DRUNGYTĖ

Kad ir kiek mums būtų metų, viltis, jog Kalėdų laikas iš tiesų stebuklingas, yra gyva. Kažkokie nepaaiškinami jausmeliai strikinėja paširdžiuose kaip pavasariniai ėriukai dobilienoje, kadangi dvasia atsivėrusi džiaugsmui. Vargu, ar kuri kita šventė nuteikia taip optimistiškai, suburdama draugėn šeimą, nes – bent jau Lietuvoje – Kūčių vakarienė – vis dar saugomas paprotys, kurio vienas tabu – jokių svetimųjų, net draugų – ne. Taip, pasaulio rūbas margas mainos, įsileidžiame įvairių naujovių – ir kitų kraštų tradicijų, ir valgių, ir dainuojame lyg globalus choras viską nuo itališkų arijų iki angliško pop­so. O va Kūčios – reikalas šventas: svarbu ir plotkelės, ir įprastieji „skurdūs“ patiekalai (tarp kurių tie ypatingieji – kūčiukai, aguonpienis, kanapės etc.), ir jų skaičius, ir stalo papuošimas, santūrus, bemaž tykus pabuvimas tik su pačiais artimiausiais – gyvais ir mirusiais. Nejaugi kam šautų galvon tai pavadinti atavizmu?Daugiau

DAINIUS SVOBONAS: VAIDMENYSE GALIU PASISLĖPTI NUO ASMENINIO DRAKONO

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Dainiaus Svobono išsamiai pristatinėti nereikia. Vieną sykį išvydęs šį aktorių ir išgirdęs jo išskirtinį balsą, lengvai atpažinsi jį kino filmuose, televizijoje bei teatro scenoje; ypač dažnai artistą galima pamatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame Dainius įsimintinais vaidmenimis džiugina jau daugiau nei trisdešimt metų. Kūrėjas už meistrystę yra susižėręs aibę įvertinimų, o gruodžio mėnesį jam įteiktas ir aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aktoriui tenka save išbandyti įkūnijant sudėtingus, gilius pagrindinius personažus, tačiau kartu jie žmogiški, netobuli, einantys klystkeliais, neišvengiamais ieškant teisingo kelio, šių veikėjų vidiniai išgyvenimai suprantami kiekvienam žiūrovui. Pats D. Svobonas kasdienybėje nuoširdus, ištikimas savoms vertybėms, paprastumui, pernelyg nesureikšminantis įvertinimų, sceninės patirties, sėkmės.Daugiau

Į ROKIŠKIO DVARĄ – PRO VAIKŲ KAMBARIO DURIS

Dorotėja Uždavinytė

XIX–XX A. PR. ROKIŠKIO GRAFAIČIŲ TYZENHAUZŲ IR PŠEZDZIECKIŲ POMĖGIAI, ŽAISLAI, KASDIENYBĖ IR PRAMOGOS

NAUJIEJI RŪMAI

Tik apsidairyk Aukštaitijos lygumose ir netrukus suprasi, kad tai – senųjų LDK žemvaldžių istorinės valdos. Kokia daugybė XVI–XIX a. dvarų! O kai XX a. pradžioje nuo kalnelių leisdavosi itin šiuolaikiškų Rokiškio grafų Pšezdzieckių vaikų rogutės, didikų ir dvarininkų rezidencijos vis dar buvo svarbūs šio regiono administraciniai, ūkiniai, politiniai bei kultūros centrai. Naujausios mados iš užsienio ir netgi stručio kiaušiniai Radvilų, Tyzenhauzų, Morikonių, Masalskių, Riomerių, Pšezdzieckių ir Komorovskių namuose ilgai džiugino tiek didelius, tiek mažus.Daugiau

GIRTUOKLIS VAIKŲ PASAULIO GRIUVĖSIUOSE

Kirill Kobrin

Iš rusų k. vertė Erika Drungytė

Jų draugijoje praleidau gana nuobodžią paaug­lystę. Kartu klajojome gatvėmis, pliurpėm apie visokiausius dalykus, kabinėdavomės prie kitų, nuobodžiaudavome tamsoje prie lango, valgėme bei gėrėme. Mes turėjome vienodą supratimą apie tai, kas teisinga ir neteisinga, apie meilę, draugystę ir net politiką. Jie mane gynė nuo blatnųjų pacanų begalinėse automobilių gamyk­lų dykvietėse, nuo pernelyg normalių tėvų ir absoliučiai nenormalių mokytojų; tame, kitame, pasaulyje praleisdavau mažai laiko, bet kai jau sugrįždavau atgal su buku skausmu pakaušyje, kažkokiu lyg vario skoniu burnoje, lakstančiomis akimis, apsivilkęs išsigimėlišką mėlyną mokyklinę uniformą su aliuminio sagomis, amžinai ištepliotą mastika ir kreida, kotletiniu valgyklos pragaru pradvisusiais plaukais, jie sutikdavo mane saliutuodami špagomis, Planše man pastumdavo didžiulę lėkštę su riebia gaidiena ir porą butelių božansietiškojo, aplink švilpdavo kulkos, krūmuose tykodavo kardinolo šnipai, o mes tik kvatodavomės, regzdami pink­les Jo Eminencijai. Aramis žavėjosi savo laibais pirštais, Portas raitė ūsus, Atas tylėdamas gėrė, o d’Artanjanas, ką gi, jis plekšnojo man per petį, o aš slapta žavėjausi deimantu jo žiedo, kurį, anot gandų, padovanojo pati Austrijietė. Taip ir gyvenome, dūšia dūšion, vienas už visus ir visi už vieną, tai varydavome į Angliją vėrinių, tai išsikaulydavome pinigų iš meilužių prabangioms liemenėms bei perpetėms, puotaudavome skurdžiose tavernose, tada vėl lėkdavome į Angliją (kažkodėl ten visą laiką pasitaikydavo skubiausi darbai: tai išgelbėti vieną karalių, tai pasodinti į sostą kitą), užsiėmėm intrigomis, kol galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiama: Atas – visų vyriausias – mirė, Portą sutraiškė luitas, d’Artanjaną nužudė patrankos sviedinys, Aramis apskritai kažkur pražuvo, o aš pradėjau skaityti visiškai kitokias knygas.Daugiau

ŽIEMOS ŠVENTĖS TARPUKARIO LIETUVOJE

Ugnė Marija Andrijauskaitė

Ne visada tinkamai įvertiname, kokį svarbų vaidmenį šventės atlieka mūsų gyvenimuose. Kasdienybė – rutina, darbas, namų ruoša – silpnina komunikaciją, o reguliariai ją paįvairinančios kalendorinės bei religinės šventės padeda stiprinti bendruomeniškumą ir skatina atsigręžti į tikėjimą, nes jų metu užsiimama bendra veikla, žmones suvienija panašios patirtys bei tradicijos. Žiemos šventės, o ypač Kūčios ir Kalėdos, tarpukario Lietuvoje turėjo didžiulę reikšmę. Nepriklausomybę atgavusi valstybė politikos veikėjų ir dvasininkų netgi buvo lyginama su Kalėdų stebuklu – Kristaus užgimimu. 1925-aisiais priimtas pirmasis įstatymas, pagal kurį Kalėdos ir Naujieji metai pripažinti nedarbo dienomis. Taigi, kaip šios šventės atrodė Lietuvoje bemaž prieš šimtą metų? Kai kurie papročiai išliko iki mūsų laikų, kiti jau nukeliavo užmarštin.Daugiau

„SCANORAMA“: MAIŠTINGAS MAGIŠKASIS REALIZMAS

Silvija Butkutė

Netrukus įžengiant į naują metų ciklą, norėjosi rašyti ne apie kino festivalio „Scanorama“ programos klasikinius, gurmaniškus, eksperimentinius, debiutinius ar kritikų išgirtus filmus – itin traukė papasakoti apie seansus, kuriuose buvo suteikta galimybė bent trumpam pamiršti buitį, nutildyti vidinius konfliktus, stebėtis, šiek tiek nesuprasti, suabejoti savo pasaulėžiūra, ištrinti ribas tarp tikro ir pramanyto. Lai tai būna tekstas apie magiškojo realizmo metafizinį kiną mums, mirtingiesiems, kviečiantį permąstyti po socialiniais atributais glūdinčią savo asmenybę.Daugiau

NUO ŠAUKŠTO IKI BALDŲ KOMPLEKTO: KAIP PRAPUOLENIS TAPO PIRMUOJU DIZAINERIU LIETUVOJE (I)

Aistė Dičkalnytė

Savo kūrybinį kelią XX a. 3-iojo deš. pabaigoje pradėjęs menininkas Jonas Prapuolenis aktyviai triūsė ir sovietmečiu, tad jo dizaino darbų palikimas aprėpia kelias dekadas su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiamas tarpukario periodas (1918–1940), to laiko J. Prapuolenio profesinis tobulinimasis, baldų dizaino ypatumai. Antrojoje dalyje bus aptariama XX a. 5–7 deš. kūryba.Daugiau

GYVYBĖS UPĖ

Dainius Sobeckis

Distopiniame rašytojo Dainiaus Sobeckio romane „Trigratas. Vidurupio kronika“ vaizduojamas pasaulis po ekologinės katastrofos, kai visi didžiųjų miestų vandentiekiai buvo užnuodyti ir liko mažiau nei milijardas žmonių. Pusė jų gyvena Trigrato mieste, pavadintame įkūrėjo vardu. Trigratas labai didelis, tačiau jame nėra vaikų. Čia žmonės niekada nepasensta, nes atėjus laikui yra perkeičiami: kūnas atnaujinamas, o dvasia nieko neprisimena. Į šį miestą atvyksta moteris iš anapus sienos. Ji sulaukia apreiškimo, kuris turėtų pakeisti Trigrato gyventojų likimą.


Daugiau

AMSTERDAM NON-AMOUR (I)

Viktorija Sab

Ši istorija, nutikusi prieš tris dešimtmečius, visų pirma skirta Amėjai kaip giminės relikvija, nelyg kosmogoninis mitas „kaip ex nihilo radosi šlepetės-meškučiai“. Tąkart pažadėjau dukrytei parvežti pliušinį meškį lauktuvių iš Olandijos. Žinojau, kad tai nebus smagi turistinė išvyka užsienin. Maniau, Amsterdamas pakeis mano gyvenimą. Pakeitė. Kitaip, nei tikėjausi.
Gerai prisimenu tą laiką. Mūsų, kaip ir daugelio šeimų, apypilkį gyvenimą buvo ką tik supurčiusios ir aukštyn kojomis apvertusios istorinės permainos. Atsivėrusios beribės pasirinkimo galimybės – kas būsi, ką studijuosi, kaip save dedikuosi išsivadavusiai tėvynei – mano kartą svaigino ir audrino lyg pavasario veršius išlaužti ganyklų aptvarai. Vos griuvus Sovietų Sąjungos sienoms, ką tik baigęs mokslus kaimynas išdūmė tranzu po Europą, turėdamas devynis baksus kišenėje. Jis visiškai nekreipė dėmesio į tėvų nerimą: „Ai, baikit, kažkur padirbėsiu, kažką užkąsiu, ar tai esmė?“ Turėjau ir aš grandiozinių planų, tik gal šiek tiek mažiau drąsos.Daugiau

MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!

Alfredas Kukaitis

Gali būti net prisiekęs pacifistas, bet, išgirdus pakilius kariškus maršus, dažnam ūpas tikrai pakyla. Tam jie ir skirti – kovinei dvasiai stiprinti, iškilmingai atmosferai paryškinti, žvaliai ir darniai koja kojon žengti.

Tokia muzika gimė mūšių laukuose. Praeityje grumtasi gausiai ir dažnai, o karinių vienetų veiksmus būtinai reikėjo koordinuoti, tad šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir radijo ryšio priemonių funkcijas nuo seniausių laikų atlikdavo muzikos instrumentai, kurių garsas skardus ir raiškus – įvairūs ragai, dabartinių trimitų pirmtakai, mušamieji. Žinia, tai, kas skambėdavo, dar nebuvo visaverčiai kūriniai – tik trumpi sutartiniai garsiniai signalai, pergalės atveju – iškilmingos fanfaros.Daugiau

GRAŽINOS DIDELYTĖS LAIŠKŲ IR DIENORAŠČIŲ SEKRETAI

Rimantė Tamoliūnienė

Karta, augusi sovietiniais laikais, greičiausiai dar prisimena tarp kiemo vaikų populiarų žaidimą – „Sekretą“. Tai savotiškas ir paslaptingas ritualas, kuomet mergaitės, prisirinkusios gėlių ar kitokių širdžiai mielų daiktelių, juos gražiai sudėliodavo ant žemės, geriau nuošalesnėje vietoje, ir uždengusios stiklu užžerdavo smėliu. Draugės bemaž rungtyniaudavo tarpusavyje, kurios kompozicija gražesnė ar įdomesnė. Labai svarbi užduotis – „sekretą“ su įamžintu gėlių trapumu išlaikyti kuo ilgiau, todėl jo vieta būdavo atskleidžiama tik tiems, kurie pelnė didžiausią pasitikėjimą. Dalijimasis paslaptimi ir jos saugojimas sukurdavo magišką žaidimo galios burtą. Koks jaudulys apimdavo kiekvieną kartą, kai būdavo bandoma „sekretą“ atsikasti ir pažiūrėti, ar jis dar savo vietoje, ar kiemo berniūkščiai jo nesuradę, o pamatę – dar ir negailestingai neišardę. Toks ritualas / žaidimas panėšėjo į savotišką draugystės bei pasitikėjimo išmėginimą. Naivus troškimas išsaugoti kažką, kas siejosi su bendrystės paslaptimi.Daugiau

M. BARANAUSKAITĖ IR Ž. BENIUŠIS. ŠIŲ DIENŲ KLOUNAI NEATEINA JUOKINTI

Kalbino Monika Citvaraitė-Lansbergienė

Istoriniai šaltiniai iš Indijos, Persijos, Kinijos ir Europos karalysčių liudija apie klounui – arba kvailiui – suteikiamą galią sakyti tai, ko neišdrįsta kiti. Nesvarbu, ar jis tyčiosis iš paties valdovo, ar privers kvatotis iš šio valia priimtų sprendimų – juokdariui viskas leidžiama. Jo funkcija visada buvo išlaikyti atsvarą autoritetui. Tradiciniame cirke klounai atsakingi už įtampos sumažinimą po pavojingų triukų, laukinių gyvūnų pasirodymų, publikos užėmimą, kol aikštelė ruošiama kitam numeriui, o štai šiuolaikiniame cirke klasikiniai jų etiudai nebeaktualūs ir retai sutinkami, klounas nebėra neatsiejamas nuo raudonos nosies. Klounada skirtingai išnaudojama tiek stiliaus, tiek turinio atžvilgiu: ją išvystame cirke, fiziniame teat­re, kine ar „stand-up“ komedijoje. Tai gebėjimas priimti juoką ir juoktis kartu su auditorija, net iš skaudžiausių dalykų. Klounas, it vaikas, domisi viskuo ir kelia klausimus, tyrinėja objektus, erdvę, save bei savo santykį su kitais – taip jis gali padaryti kasdieninių, bet nepaprastų atradimų. Klouno kuriamų spektaklių šaltinis – žmogaus emocinės būsenos, jis turi nebijoti prisiliesti prie nepatogių emocijų: vienatvės, gėdos ar baimės. Klounada yra paveiki priemonė siekiant įveikti negatyvius jausmus. Jos praktikas, tyrėjas, Kalifornijos universiteto profesorius Eli Simonas klounus įvardija kaip išsilaisvinusius iš normalaus elgesio suaugusiuosius, kurie tampa visagalėmis būtybėmis, išreiškiančiomis ir sukeliančiomis gilias emocijas.Daugiau

DAVIDO CRONENBERGO KINEMATOGRAFINIAI NUSIKALTIMAI

Simonas Jurkevičius

Kas būtų, jeigu staiga nustotume jausti skausmą, o mūsų žaizdos sparčiai užgytų? Kaip išnaudotume tokį privalumą? Ir ar tai privalumas? Gal greičiau pražūtis? Ne, naujas kanadiečio režisieriaus, aktoriaus, scenaristo, vieno žymiausių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų Davido Cronenbergo filmas – ne apie skausmą. Iš tiesų, turbūt neįmanoma keliais žodžiais tiksliai įvardyti, apie ką jis, tačiau ekrane pasakojama istorija priverčia giliai susimastyti bent apie tris esminius dalykus – žmogaus kūno galimybes ir ribas, pojūčius, galiausiai, žmonijos ateitį.Daugiau

DUMBLAS IR GEROVĖ

Erika DRUNGYTĖ

Ne tik įšalas, bedeguonėje saujoje sukaustęs, išsaugo tūkstančių metų palikimą – gyvūnų bei žmonių kūnus su visais audiniais, plaukais ir net kraujo likučiais, augalus, daiktus, maistą. Labai dažnai istoriją užkonservuoja ir kitos substancijos – durpės, dumblas, purvas. Panardinęs ranką į neperregimą klampią marmalynę, kuri – pagal įprastinį kultūringojo žmogaus švaros etaloną – yra atgrasi, bjauri, dvoki, gali užčiuopti kokį lobį. Gal auksinę monetą, gal dievybės skulptūrą, o galbūt net valties bortą, pastato rąstą, gyvenvietės vartų koloną. Ten, kur tamsu, daug nežinios ir baugių vaizduotės šmėklų, gyvena anapusiniai pasauliai, tačiau nejudrūs tavo akims, sustingę pavidalais ir pozomis, kuriomis kėtojosi iki susidurdami su Medūzos žvilgsniu.Daugiau

ALDONA GUSTAS. VIENINTELĖ IŠ KETURIOLIKOS

Eglė Petreikienė

Įprastos žurnalo praktikos – publikuoti pokalbius su viršelio herojais – šįsyk pratęsti nepavyks dėl svarbios, labai žmogiškos bei suprantamos priežasties: 2022-ųjų pavasarį lietuvių kilmės poetė ir dailininkė Aldona Gustas savo 90-mečio jubiliejų šventė Berlyno Kroicbergo senelių slaugos namuose. Šiemet, deja, negalėjome jos aplankyti, nes ten įleidžiami tik artimiausi giminės ar globėjai, tad tenka remtis kūrėjos bičiulių ir ją pažinojusių menininkų, galerininkų atsiliepimais bei pasakojimais.Daugiau

Į VAKARUS

Kęstutis Pakala

Istorija, į kurią netrukus pasinersite – tikra. Jos pasakotojas, buvęs bėgikas, sporto pedagogas Kęstutis Pakala, visą gyvenimą aktyviai bėgiojo krosus, kilnojo svarmenis, darė atsispaudimus ir net lankė Lotynų Amerikos šokius, tačiau, pakirtus traumoms, 55-erių šių veik­lų jam teko atsisakyti. Atėjo metas pakelti plunksną ir trečiuoju asmeniu papasakoti apie jaunystės dienų pabėgimą į Vakarus. „Nors gyvenimas buvo įvairus, nuo darbo statybose iki prekybos agento komercinėse įmonėse, emigracija Vokietijoje man padėjo išmokti kalbų, todėl savo sprendimo nesigailėjau“, – tikina jis.Daugiau

EUTERPĖS IŠRINKTIEJI IŠ ARČIAU

Alfredas Kukaitis

PROFESIJA AR PAŠAUKIMAS?

Kas yra kompozitorius? Atrodytų, naivus klausimas, į kurį atsakys kiek­vienas – tai muziką komponuojantis profesionalas. Vis dėlto kyla abejonė – gal vis tik kalbame labiau ne apie profesiją, o apie prigimtinį pašaukimą? Juk, pavyzdžiui, Robertas Schumannas rengėsi tapti teisininku, Antoninas Dvořákas – mėsininku, bet muzika nurungė „sveiką nuovoką“, tad talentingi kūrėjai galiausiai papildė klasikų panteoną.

Viduramžių ir Renesanso laikais būta nemažai kompozitorių su sutanomis, tačiau žymiausias muziką rašęs dvasiškis – Antonio’us Vivaldis. Jo rusvų plaukų niekada nedengė perukas, tad baroko genijų amžininkai vadino il prete rosso (it.) – rusvaplaukiu kunigu. Jeanas Jacques’as Rousseau buvo ne tik didis filosofas, bet ir žymus kompozitorius, nemenka dalimi paveikęs prancūziškosios operos raidą.

Kito garsaus italų kilmės prancūzų kompozitoriaus Jeano-Baptiste’o Lully karjera prasidėjo… karaliaus virtuvėje. Atokvėpio valandėlėmis virėjo parankinis mėgo pašokti, griežė smuiku, šiek tiek vargonavo. Liud­vikas XIV deramai įvertino jo talentą ir privertė imtis komponavimo. O štai Franzas Schubertas vengdamas karo tarnybos aštuoniolikos tapo mokytoju ir tik vėliau vienas pirmųjų pasuko laisvojo menininko keliu.

Muziką dažnai rašydavo kariškiai. Modestas Musorgskis buvo Preobražensko pulko karininkas, o Nikolajus Rimskis-Korsakovas tarnavo Baltijos kariniame jūrų laivyne. Šio orkestruotės meistro kolega buvo vienas žymiausių prancūzų naujosios muzikos kūrėjų Albert’as Rousselis – fregatų „Melpomena“, „La Victorieuse“ ir šarvuočio „Styx“ leitenantas. Plaukiodamas minėtaisiais laivais jis aplankė daugelį egzotiškų kraštų – vėliau tai atsispindėjo kompozitoriaus kūriniuose.

Įdomu, kad muzikinės kūrybos link prancūzai dažniau nei kitų tautų atstovai žengdavo tarsi aplinkkeliais. Paskutinis žymus prancūziškosios opera comique – komiškosios operos – kūrėjas Danielis François Auberas ilgą laiką tebuvo smulkus prekybos namų tarnautojas Londone, o Édouard’o Manet ir Paulio Verlaine’o bičiulis, talentingasis Emmanuelis Chabrier, 18 metų pradirbo Prancūzijos vidaus reikalų ministerijoje.

Neretai teigiama, kad architektūra – tai sustingusi muzika. Šiose giminingose srityse vaisingai darbavosi ryškus lenkų ankstyvojo baroko atstovas Adamas Jarzębskis ir Josepho Haydno mokinys Franzas Lesselis.

Ne visi kūrėjai po kurio laiko ryždavosi pasišvęsti vien muzikai. Štai Aleksandras Borodinas liko ištikimas chemiko ir gydytojo profesijoms, buvo Medicinos akademijos profesorius, o bene žymiausias iš JAV moderniosios muzikos pradininkų Charlesas Ivesas visą gyvenimą pradirbo draudimo kompanijoje. Tik vieną kartą ir tik per radiją senas, pasiligojęs kompozitorius išgirdo atliekant savo kūrinį.

SVARBU TALENTAS

Mozarto gyvenimas, kūryba ir ankstyva mirtis iki šiol intriguoja. Jis mirė būdamas 35-erių, iki 36-ojo gimtadienio belikus mažiau nei dviem mėnesiams. Neretai pasvarstoma – ką dar būtų sukūręs šis genijus, jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko?

Žinia, tai greičiau retorinis klausimas, tačiau jį taikyti galima ir kitų anksti ši pasaulį palikusių kompozitorių atžvilgiu. Juk Henry’is Purcellis mirė 36-erių (1659–1695), Felixas Mendelssohnas – 38-erių (1809–1847), Franzas Schubertas – 31-erių (1797–1828), o „Stabat Mater“ autorius Giovannis Battista Pergolesis išgyveno vos 26 metus (1710–1736). Būdamas jaunas mirė ir George’as Gershwinas. Vis dėlto, visi jie tapo klasikais, kitaip tariant, per trumpą laiką suspėjo parašyti didžiai vertingų opusų. Tai leidžia manyti, kad žmogaus biologinio ir kūrybinio aktyvumo periodai nebūtinai sutampa.

Daugelis ilgaamžių kompozitorių buvo aktyvūs pirmojoje savo gyvenimo pusėje, o vėliau patyrė kūrybines krizes, paskutiniųjų jų gyvenimo metų darbai nebeprilygo ankstyviesiems. Neretai talentingi muzikai nustodavo komponavę gerokai iki mirties. Štai Gioacchino’as Rossinis išgyveno 76 metus, tačiau po operos „Vilius Telis“ likusius 40 metų muzikos nebekūrė. Jeanas Sibelius mirė sulaukęs 92-ejų, bet per paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų nebeužrašė nė vienos natos. Panašūs ir Hugo Wolfo, Modesto Musorgskio bei kitų kompozitorių likimai.