Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tarpukariu Lietuvoje siautusią tarzanomaniją – didžiulio populiarumo šalyje sulaukusį rašytojo Edgaro Rice’o Burrougsho sukurtą Tarzano personažą, jo nuotykius knygose, filmuose ir kitur. Tačiau šis beždžionių užaugintas našlaitis nebuvo vienintelis fantazijos džiunglėse gimęs veikėjas, savo laiku užgniaužęs kvapą lietuviams. Kiek trumpesne, bet ne ką menkesne šlove tarpukario Lietuvoje pasilepino ir kitas džiunglių gyventojas – milžiniška gorila King Kongas iš to paties pavadinimo legendinio 1933-ųjų filmo (King Kong, rež. Merianas C. Cooperis, Ernestas B. Schoedsackas).

Šios klasikinės kino juostos fabula šiandien, veikiausiai, gerai pažįstama net jos nemačiusiems: filmavimo komanda, vadovaudamasi senu paslaptingu žemėlapiu, pasiekia neištyrinėtą Kaukolės salą kažkur Indijos vandenyne, čia jie randa pirmykštę civilizaciją bei keisčiausių, manyta, seniai išnykusių gyvūnų, tarp jų ir milžinišką gorilą – King Kongą, – kurią, patyrus daug nuotykių, pavyksta parsigabenti atgal į Ameriką. Žinoma, toks veiksmas nelieka be pasekmių. Tiesą sakant, neskambėjo ši fabula itin originaliai ir tarpukariu. Dar 1912-aisiais žymusis Šerloko Holmso kūrėjas Arthuras Conanas Doyle’is, įkvėptas Venesueloje esančio Tepui plokščiakalnio floros ir faunos, parašė romaną „Dingęs pasaulis“ (The Lost World), kuriame pasakojama apie panašios ten vykusios ekspedicijos susidūrimą su dinozaurais bei kitais seniai pranykusiais gyvūnais. Norėdami įrodyti savo atradimus, ekspedicijos nariai į Londoną parsigabeno jauną pterodaktilį, be abejo, vėliau ištrūkusį į laisvę. Kūrinys greitai sulaukė savo imitacijų, kaip rusų rašytojo Vladimiro Obručevo „Plutonia“ (Плутония, 1915, publikuota 1924 m.) bei „Sanikovo žemė“ (Земля Санникова, 1926) ar „Tarzano“ autoriaus E. R. Burroughso „Užmirštoji sala“ (The Land That Time Forgot, 1916, tarpukario Lietuvoje publikuota 1936 m.), ir daugelio kitų, taip sukuriant atskirą „Dingusio pasaulio“ nuotykių žanrą.

Kino filmai neliko nuošalyje. Dar 1925-aisiais pasirodžiusi minėtojo A. C. Doyle’io romano to paties pavadinimo ekranizacija (rež. Harry’is O. Hoytas) tapo savotiška bandymų aikštele „King Kongo“ specialiųjų efektų kūrėjui Williui O’Brienui. Jau čia galime matyti daug technikų ir specialiųjų efektų, kurie vėliau bus panaudoti „King Konge“. Nors vienas iš sustabdyto kadro (stop motion) animacijos pionierių W. O’Brienas vadinamuosius „triukų“ filmus (ankstyvajam kinui taikomas terminas, angl. trick films, apimantis visus spec. efektus) apie dinozaurus kūrė dar Pirmojo pasaulinio karo metais, jis anksčiau nebuvo dirbęs su tokio masto projektu kaip „Dingęs pasaulis“. 1933-iaisiais pasirodęs „King Kongas“ viską kilstelėjo į dar aukštesnį lygį.

Tiesa, tai toli gražu nebuvo brangiausia 1933 m. pasirodžiusi kino juosta. Tais pačiais metais pristatytos biografinės dramos „Karalienė Kristina“ (Queen Christina, rež. Roubenas Mamoulianas) su Greta Garbo biudžetas kone dvigubai lenkė ir taip nekuklų 672 tūkst. JAV dolerių „King Kongo“ biudžetą (įprastai A lygio holivudiniam filmui sukurti tuo metu būdavo skiriama apie 200–300 tūkst. JAV dolerių). Nebuvo jis ir lankomiausias – pagal surinktas pajamas 1933 m. JAV liko trečioje vietoje.

Tačiau netrūko sričių, kuriose „King Kongas“ buvo aukščiausias, brangiausias ar pirmasis:

1. Jis publikai pasiūlė vieną įsimintiniausių kino herojų, didžiausią kada nors regėtą gorilą. Filmo kūrėjas M. C. Cooperis gorilomis ir beždžionėmis susižavėjo dar vaikystėje, tačiau, kuriant žymųjį personažą, kilo daug diskusijų dėl to, kaip jis turėtų atrodyti. Filmo spec. efektų meistras W. O’Brienas norėjo suteikti primatui veik žmogišką pavidalą, tačiau M. C. Cooperis troško bauginančios ir žvėriškos pabaisos. Galų gale, regime kai ką per vidurį – King Kongas išlaikė aiškius gorilos bruožus, bet vaikšto ant dviejų kojų – kaip žmogus.

Problemų sukėlė ir King Kongo ūgis – nors rek­lamose skelbta, jog jis yra 50 pėdų (apie 15,2 metro), tačiau filmo scenografijai pritaikyti beždžionės modeliai ją gerokai sumažino (pagal juos, King Kongas buvo 5,5–7,3 metrų ūgio). M. C. Cooperis priešinosi tokiam didžiosios gorilos sumenkinimui ir visaip manipuliavo filmavimo rakursais bei scenografijos miniatiūromis, todėl galutiniame filmo variante King Kongo dydis nuolat svyruoja. Vienuose kadruose jis atrodo tik 5,5, o kituose – net 18 metrų aukščio. Vėliau pasirodžiusiuose tęsiniuose bei perdirbiniuose siaubūno išvaizda taip pat kito. Pavyzdžiui, 2005 m. „King Konge“ (rež. Peteris Jacksonas) žymioji beždžionė atsikratė žmogiškų bruožų ir, kaip ir dera goriloms, ant žemės stovėjo keturiomis kojomis, o štai naujoje versijoje „Kongas: Kaukolės sala“ (Kong: Skull island, rež. Jordanas Vogtas-Robertsas, 2017) ji vėl pakilo ant dviejų galūnių ir siekė jau 30 metrų aukštį.

2. Įspūdingi filmo efektai ne tik sukūrė įtikinamą, kvapą gniaužiantį dingusio pasaulio – Kaukolės salos – floros ir faunos vaizdą. Jo scenarijus ištraukė King Kongą iš jo aplinkos ir užbogino į vieną iš moderniosios Vakarų visuomenės simbolių, aukščiausią to meto pastatą – „Empire State Building“ dangoraižį (1976 m. „King Kongo“ perdirbinys šį iškeitė į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, tiesa, pastarieji tuo metu jau nebebuvo aukščiausi pastatai pasaulyje – minėtasis rekordas priklausė „Willis“ bokštui Čikagoje). Taip savotiškai apverstos „Dingusio pasaulio“ žanro taisyklės – ne civilizacijos atributai patenka į neištirtus, pirmykščius Žemės kampelius, o atvirkščiai – tai senovės atributai atsiranda modernioje aplinkoje, kurioje jie sukelia sumaištį ir griūtį. Ir nors King Kongas čia nebuvo pirmasis, tačiau būtent jis, kartu su vėlesniu kinematografiniu japonų monstru Godzila, padėjo išpopuliarėti milžiniškų miestus niokojančių siaubūnų žanro filmams. Jiedu net kelis kartus buvo surėmę pečius didžiuosiuose ekranuose: pirmą kartą 1962-aisiais japonų kino juostoje (King Kong vs. Godzilla, rež. Ishirô Honda ir Tomas Montgomery’is), o paskutinį – naujausiuose King Kongo nuotykiuose, amerikiečių blokbasteryje „Godzila prieš Kongą“ (Godzilla vs. Kong, rež. Adamas Wingardas, 2021). Tam, kad galėtų susikauti su Godzila, čia King Kongas išaugo iki didžiausio kada nors buvusio savo ūgio – 102 metrų!