fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2022-10-21

KAIP PARDUOTI SAVĘS NEPARDAVUS? POKALBIS SU JAUNAISIAIS LIETUVOS MADOS FOTOGRAFAIS

Kalbino Agnetė Voverė

Mados fotografai veikia kaip tarpininkai tarp mados industrijos darbuotojų bei kūrėjų ir vartotojų. Būtent jiems pavyksta užčiuopti, kokia estetika šiuo momentu patraukliausia, kaip geriausia įamžinti drabužį, nuotaiką, papasakoti istoriją. Tai tylieji stebėtojai, matantys tikrąjį, kartais ne tokį ir žavingą mados veidą. Šiandien neįmanoma nepastebėti gausaus būrio jaunųjų kūrėjų, sėkmingai formuojančių savo unikalų braižą būtent mados fotografijos lauke. Lietuvoje šis žanras skaičiuoja ne pirmus metus, o pradedantieji turi į ką atsiremti – puikiai žinome fotografus Tomą Kaunecką, Gediminą Žilinską bei kitus, pradėjusius plėtoti mados fotografiją mūsų šalyje, publikuojant menines ir komercines fotosesijas mados bei gyvenimo būdo žurnaluose. Daugelis jaunų kūrėjų, kaip ir šio pokalbio pašnekovai, šiandien dirba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad apibrėžti Lietuvos mados fotografijos lauko ribas vis sudėtingiau.Daugiau

2022-10-21

„L’INFERNO“ – PRAGARIŠKA KELIONĖ Į ITALIŠKO KINO IŠTAKAS

Simonas Jurkevičius

1895-ieji – kino aušra. Gruodžio 25 d. Pary­žiaus „Grand Café“ rūsyje prancūzai broliai Auguste’as ir Louis Lumière’ai pirmą kartą pasauliui parodė ekrane judančius vaizdus. Jie sukonstravo kinematografą – įrenginį, kuris gebėjo ne tik šviesai jautrioje juostoje įamžinti aplinkinius reginius, bet taip pat atlikti ir projektoriaus funkciją. Panašaus tipo aparatus tuomet jau buvo sumanę ir keletas kitų išradėjų, visgi tai broliai pirmieji užpatentavo savo išradimą ir publikai pristatė naują, anksčiau neregėtą pramogą.Daugiau

2022-10-21

GAKTOS PLAUKAI, NUDIZMAS IR CENZŪRA: fotografijos kovos dėl nuogo kūno vaizdavimo istorija

Annebella Pollen

Savo darbe nuolat žiūriu į nuogus kūnus. Meno istorijoje jų pilna – nutapytų, nulipdytų ir nufotografuotų – jie užpildo galerijų bei muziejų ekspozicijas. Stoviu priešais juos, projektuojamus ekranuose, kai skaitau paskaitas šia tema. Karjeros pradžioje kaip modelis pozavau kitoje dailininko molberto pusėje, iš kur stebėjau į mane žvelgiančius tapytojus. Ši dviguba perspektyva suteikė man privilegijuotą padėtį – tiek akto subjektės, tiek jo tyrėjos.

Šiuolaikiniai menininkai gali kritikuoti akto tradicijas ir idealus, tačiau nuogas kūnas vis dar yra ta sritis, dėl kurios kyla diskusijos. Dabar aktai mene būna įvairių formų bei stilių, tačiau galerijose vyrauja vienas esminis aspektas – dažniausiai jie yra moterų ir sukurti vyrų.Daugiau

2022-09-22

GRYBAVIMAS IR ELDORADAS

Erika DRUNGYTĖ

Šiųmetis visuotinis rugsėjo šventiškumas kažkoks šaltai sugižęs – šypsenos iškoštos pro sukąstus dantis, nes niekas nedžiugina: nei mokslo bei žinių puokštės, nešamos į tėvams uždarytas ir nuo elektros atjungtas mokyklų klases, nei valstybės vadovų tekstai apie visuotinio taupymo priemones, kurios padės išgyventi žiemą, vadovaujantis elektros biržos logika „didžiausią kainą pasiūliusio tiekėjo kaina yra mažiausia kaina“, ar apie būsimas milijardines skolas infliacijai amortizuoti. Šalyje pritilus ir išsigandus laukiama sunkaus šaltojo sezono su visais lygties, kurią dabar kiekvienas sprendžia, kaip moka, prasimanydamas malkų, žvakių ir miltų atsargų, nežinomaisiais.Daugiau

2022-09-22

„PAKUI HARDWARE“. DABAR LABIAU NEI BET KADA

Kalbino Monika Valatkaitė

Pamenu, prieš gerą penkmetį lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ (2017) man galvą apsuko savarankiška robotinė „ranka“. Įrenginys dėliojo plastikines transportavimo dėžes, aptrauktas virpančia į membraną panašia medžiaga, dekoruota iš pirmo žvilgsnio abstrakčiais vaizdais, kurie perskaičius kūrinio metriką paaiškėjo esantys frag­mentai iš NASA skaitmeninio archyvo nuotraukų. Tuo metu objekto visuma man taip „nurovė stogą“, kad net pamiršau pasitikslinti, kas gi yra jo autorius „Pakui Hardware“, kurio vardas prašmėžavo akyse. Tik vėliau sužinojau, jog tai pavadinimas, sudarytas iš Havajų mitologinės būtybės, bėgiko, kuriam būdingas neįtikėtinas greitis, vardo Pakui bei anglų kalbos žodžio hardware, reiškiančio techninę įrangą ir nurodančio kūniškumą bei materialumą. Mano nuostabai, šis egzotiškas vardas slėpė lietuvių menininkų – Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos – dueto tapatybę.Daugiau

2022-09-22

Richard Brautigan | Poezija

Pasižvalgykime po naujus amerikietiškus namus

Tai durys,
jos nori išsiveržt
iš vyrių
ir išskrist į tobulus debesis.

Tai langai,
jie nori palikti
vyrius ir pabėgti
pas stirnas
į užmiesčio pievas.

Tos sienos,
jos nori klajot
su kalnais
saulei tekant
po rasą.

Tos grindys,
jos nori paverst
šiuos baldus
į gėles ir medžius.

Tie stogai,
jie nori oriai keliauti
paskui žvaigždes
per tamsos žiedus.

Daugiau

2022-09-22

KALIFAS VALANDAI

Julius Keleras

Kalifas valandai – šis apibūdinimas, ypač žvelgiant iš amerikietiškos perspektyvos, labai tinka Richardui Brautiganui, dabar neretai vadinamam Marko Twaino (o jį Ernestas Heming­way’us laikė rašytoju, iš kurio išriedėjo visa JAV literatūra) įpėdiniu.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio amerikiečių karta (bytnikai, hipiai), deklaravusi, kad reikia netikėti niekuo, kam virš 30-ies, vienu iš savo kulto objektų pasirinko R. Brautiganą (1935–1984). Ar čia turėtume nustebti? Anaiptol – juk autoriaus kūryba tuo metu tobulai atspindėjo jaunuosius amerikiečius, susižavėjusius kontrkultūra, dzenbudizmu, Rytais. Pagrindinė šio kalifo valandai kūrybos vieta – Šiaurės Kalifornija, kur kilo legendinis San Francisko renesansas: „Aš atvykau į San Franciską, nes norėjau gyventi San Franciske.“ Svajonė tapo kūnu 1956 m., ir nuo tada unikalaus rašytojo, virsiančio ikona, žvaigždė skriejo aukštyn, kol, kaip vėliau pietvakarių Montanos valstijos laikraštyje „Bozeman Daily Chronicle“ pastebėjo kūrėjo draugas Tomas McGuane’as, pasibaigus septintajam XX a. dešimtmečiui R. Brautiganas tapo tuo kūdikiu, kurį iš dubens išpylė kartu su nešvariu vandeniu, o devintajame dešimtmetyje jis buvo nuvertintas dėl savo neva pernelyg naivaus, vaikiško rašymo stiliaus, ciniškoje posthipiškoje epochoje praradusio žavesį.Daugiau

2022-09-22

LAIŠKAS AUSTĖJAI

Edgaras Bolšakovas

„Nemune“ debiutuojantis Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“, aprėpiančios ne tik filosofiją, bet ir kiną, pasaulį, vaizdinius, istoriją, daiktus, meną ir daugybę kitų temų, autorius. Publikuojamas tekstas Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos prozos kūrinių konkurse tema „Gaveliška dabartis“ laimėjo pirmąją vietą.Daugiau

2022-09-22

GABRIELĖ LADYGAITĖ: KŪRYBINIS PROCESAS – ĮDOMIAU UŽ PREMJERĄ

Kalbino Miglė Munderzbakaitė

Įsibėgėjant naujam teatro sezonui, susitikome pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos aktore Gabriele Ladygaite. Muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje bei vaidybos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Jonas Vaitkus) baigusi pašnekovė bemat energingai pasinėrė į įvairialypę kūrybą: Gabrielę galima išvysti Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose, ji bendradarbiauja su skirtingais režisieriais, vaidina populiariuose TV serialuose, o nuo šios vasaros užsiima ir prodiuserės veikla. Aktorės vaidyba išsiskiria analitišku, kontekstualiu žvilgsniu į įkūnijamą personažą, o savikritiškumas skatina nuolat siekti dar geresnių rezultatų. G. Ladygaitės meistriškumas įvertintas ne tik žiūrovų, bet ir teatro profesionalų: 2018 m. už Mari vaidmenį monospektaklyje „Mari Kardona“ (rež. Agnius Jankevičius) ji nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, taip pat Gabrielei skirtas „Fortūnos“ dip­lomas, o 2019 m. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už vaidmenį spektaklyje „Šventė“ (rež. A. Jankevičius) G. Ladygaitė išrinkta geriausia jaunąja aktore.Daugiau

2022-09-22

PRADINGUSIOS FOTOGRAFIJOS

JOVITA POVILIŪNAITĖ

– O gal tikra yra tai, ką matai užmerkęs akis? – tarsi paslaptį sušnabždėjo Jolanta.
Jos abi rūkė sutūpusios psichiatrijos ligoninės tualete. Naktį rūkomąjį kažkodėl užrakindavo, bet rūkyti tualete sesutės nedraudė.
Kamilė užgesino nuorūką klozete, tuomet pavartė rankoje fotoaparatą, priglaudė akį prie vaizdo ieškiklio ir paspaudė užrakto mygtuką. Šis dusliai klektelėjo. Dar kartą apžiūrėjo, lyg tyrinėdama neregėtą daiktą.
– Fotoaparatas irgi užsimerkia prieš pamatydamas tiesą, – pratęsė draugės mintį Kamilė, – Klektelėjimas siejasi su tuo, jog įvyko kažkas, ką norėtųsi sustabdyti.
Fotoaparatas buvo jos mirusio tėčio.Daugiau

2022-09-22

NOBELIO PREMIJOS LAUREATĖS VARŠKĖČIŲ RECEPTAS

Birutė Kapustinskaitė

Birutė Kapustinskaitė (gim. 1989) – dramaturgė, kurianti aktualias istorijas kinui ir teatrui. Autorės pjesėms būdingi gyvi veikėjų portretai bei tragikomiški dialogai, jose dažnai veikia šių dienų moterys, susiduriančios su visuomenėje dominuojančiais lyčių ir kitais stereotipais. Tai atsispindi ir pjesėje „Nobelio premijos laureatės varškėčių receptas“, kurios ištrauką skelbiame. Jos idėja gimė dramaturgei pamačius vieną žinomą laidą, kurioje žurnalistė kalbėjosi su moterimis politikėmis. Kūrėja buvo nustebinta klausimų apie šeimos (ne)turėjimą, vyro (ne)buvimą moters gyvenime, patiekalų receptus ir t. t. Tai ją inspiravo rašyti istoriją, kurios pagrindinė veikėja – maždaug penkiasdešimties metų mokslininkė, Nobelio premijos laureatė Laima – radijo laidoje „Moterys, kurios įkvepia“ pasakoja ne apie savo pasiekimus bei tyrimus, o apie tai, kodėl nesusilaukė vaikų.Daugiau

2022-09-22

ARŪNAS KULIKAUSKAS: FOTOGRAFAI REŽIMUI BUVO PATYS PAVOJINGIAUSI

Kalbino Erika Drungytė

Devintojo dešimtmečio Kaunas – tai mielinė tešla, kilusi ir brendusi ant maišto bei kontrkultūros raugo, kurį užmaišė to meto jaunieji. Tokio stipraus „hipiavimo“ ir kitų vakarietiškų inkliuzų į sovietinės sistemos ratus taip atkakliai nekaišiojo niekas kitas, kaip patys patys šio miesto labiausiai anti-: antisovietiniai, antisisteminiai, antitradiciniai etc. neklaužados. Arūnas Kulikauskas – vienas jų. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs pramoninio dizaino studijas, vis tik daugiausiai dėmesio jis skyrė savo pomėgiui – fotografijai. Nors į Fotomenininkų sąjungą buvo priimtas be jokių kliūčių, greitai ėmė šiauštis prieš visus tada „praktikuotus“ kanonus bei realybės vaizdavimo tradicijas.Daugiau

2022-09-22

LEMIAMAS MOMENTAS

Oksana Judakova

Močiutė musę pagaudavo ranka – brūkšt, ir yra! Tą sugebėjimą kažkokiu būdu perdavė vienai iš anūkių, bet ne man. Žinau, kad ranka turi judėti vabzdžiui iš priekio – tada oro srautas neleidžia jam pakilti ir pasprukti. Juk musė atbula skristi negali. Viską žinau, o nesigauna.Daugiau

2022-09-22

TYLUS VIKTORIJOS LAIKŲ MOTERŲ MAIŠTAS

Kirill Kobrin

1882 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą dėl ištekėjusių moterų nuosavybės, vadinamąjį Married Women’s Property Act. Tai tapo vienu svarbiausių įvykių Viktorijos laikų visuomenės istorijoje. Parlamento aktu žmona pagaliau buvo pripažinta nepriklausomu nuosavybės teisių subjektu, o ne „moterimi, globojama savo vyro, barono ar lordo“, kaip anksčiau skelbė bendroji teisė. Žmona dabar galėjo laisvai disponuoti asmeniniu turtu, turėti jo atskirai nuo vyro, gauti ir palikti tik savo palikimą. 12 metų iki šio akto, 1870-aisiais, parlamentas priėmė įstatymą tokiu pačiu pavadinimu, kuris patvirtino moterų teisę gauti ir turėti atskirą palikimą jau esant santuokoje. Be to, įstatymas patvirtino jų teisę disponuoti asmeninėmis pajamomis (arba pajamomis iš investicijų ir pan.), o ne perleisti jas sutuoktinio nuosavybėn. Tiesą sakant, būtent šios nuostatos bendresne forma ir sudarė 1882 m. įstatymo pagrindą.Daugiau

2022-09-22

KAS VIS DAR PATINKA MARTYNUI BIALOBŽESKIUI

Kalbino Alfredas Kukaitis

Martynas Bialobžeskis – žinomas lietuvių kompozitorius, nuosekliai ir vaisingai besidarbuojantis elektroninės, teatro ir kino muzikos srityse. Dar studijų metais jo kūryboje ėmė ryškėti dėmesys ne tik akademinės, bet ir populiariosios muzikos žanrams, tad kompozitorius bendradarbiavo su lietuviškojo techno pionieriais „Exem“, Andriumi Mamontovu, „Sel“, „Happyendless“ ir kt. Autorius nė vienai iš šių muzikos krypčių iki šiol neteikia pirmenybės.Daugiau

2022-09-22

VILTIES SĖKLOS POSTAPOKALIPSĖS DIRVOJE

Silvija Butkutė

Australų režisieriai George’as Milleris ir Byronas Kennedy’is dar 1979 m. sukūrė futuristinį kino istoriją pakeitusį filmą su aktoriumi Melu Gibsonu „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max). Iš viso pastatytos keturios dalys, o penktosios premjera laukia 2024-aisiais. Įdomus jausmas žiūrėti apokaliptinį kiną, kai virusų ir technologijų persmelkta realybė pamažu panašėja į kažkada tik kūrėjų fantazijose egzistavusias fantasmagorijas, vis dėlto savo akimis pamatyti distopinį „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015, rež. G. Milleris) ir pajusti, kaip šiurpsta oda – unikalus patyrimas. Ne veltui šis šešis „Oskarus“ pelnęs kūrinys vadinamas pamatiniu veiksmo filmų industrijoje – jis paveikė populiariąją kultūrą nuo videožaidimų iki festivalio „Wasteland“, savo estetika nustelbiančio net žymųjį „Degantį žmogų“ (Burning Man Festival). O ką bendro turi ikoninės postapokaliptinės Makso dykumos ir magiški lietuviški miškai?Daugiau

2022-09-22

JULIJA SKUDUTYTĖ: AKVARELE LIEDAMA SMULKMENIŠKUS NATIURMORTUS – TIESIOG KAIFUOJU

Kalbino Vita Opolskytė-Brazdžiūnienė

Pamažu rudenėja, ir mes, išsikraustę iš gaivališkų sodų, šurmuliuojančių parkų, knibždančių miškų bei mirguliuojančių pliažų, vis daugiau laiko praleidžiame, rodos, nuo kasdienybės pailsėjusiuose namuose, jų ruošoje ir buityje. Ryškų, garsų kupiną, daugiafigūrį vasarinį peizažą pamažu keičia ramūs prislopinto kolorito interjerai bei nepaliaujančiai dėmesio prašantys darbastalių ar valgomųjų stalų natiurmortai. Būtent šie bydermejeriški – satyriškos buities – motyvai yra jaunosios kartos dailininkės Julijos Skudutytės kūrybinis įkvėpimas, o kartu ir pagrindinis tyrimo objektas. Jos kameriniuose paveiksluose kasdienybė skleidžiasi kruopščiai ir atidžiai dokumentuojamų daiktų atvaizduose.Daugiau

2022-09-22

TELEVIZIJOS VIZIJOS TARPUKARIO LIETUVOJE (II)

Audrius Dambrauskas

Pirmąją straipsnio dalį baigėme klausimu – ar televizija tarpukario Lietuvoje buvo pasmerkta gyvuoti tik vaizduotės pasaulyje? Šiame tekste į jį atsakysime, tad iš fantazijų kelkimės į realių darbų sferą.

1926-ųjų sausį skaitytojas, už tris litus spaudos kioske įsigijęs ir atsivertęs Šiauliuose leidžiamą mėnesinį iliustruotą mokslo, visuomenės, literatūros populiarų žurnalą „Kultūra“, galėjo jame rasti intriguojantį straipsnelį „Radio paveikslų perdavimas“. Tai bene pirmasis straipsnis apie televiziją lietuvių kalba. Jo autorius – Stasys Brašiškis, mokytojas ir radiotechnikos entuziastas, prieš kelerius metus Šiauliuose įkūręs eksperimentinę radijo laboratoriją, kurioje ne tik taisė radijo aparatus, bet ir pats gamino savos konstrukcijos radijo imtuvus, kuriems suteikdavo tokius pavadinimus kaip „Banga“ ir pan.Daugiau

2022-07-26

TILTAI IR LAIKMENOS

Erika DRUNGYTĖ

Senoji Mikėnų civilizacija antikiniame pasaulyje išsiskyrė ne tik be galo įdomia, savita kūryba, bet ir karyba, o šios kultūros ženklų aptinkama iki šiol. Įdomu, jog kai kurie artefaktai ne tik išliko, bet ir tebėra funkcionalūs. Štai kad ir kariniams vežimams skirti arkiniai griovius dengiantys tiltai, pastatyti iš netašytų didžiulių akmenų, mažesnių riedulių bei akmenukų be jokio skiedinio. Manoma, jog tai seniausi tiltai pasaulyje, ar bent jau seniausi sulaukę mūsų dienų. Vienas jų – apie 1300 m. pr. Kr. suręstas Arkadiko tiltas Peloponeso pusiasalyje. Šis 22 metrų ilgio ir 5,60 metro pločio statinys atlaiko ne tik pėsčiuosius, be atvangos vykstančius pažiūrėti 3000 metų senumo stebuklo, bet ir ramiai žvelgia į šiuolaikinius plieno „vežimus“, „traukiamus“ kelių šimtų arklio galių.Daugiau

2022-07-26

KIPRAS MAŠANAUSKAS: LAUKTI MŪZOS GALIMYBĖS NEBĖRA

Kalbino Gražina Montvidaitė

Nors kompozitorius, įvairių spektaklių, filmų bei kitų projektų muzikos autorius Kipras Mašanauskas moka suvaldyti didelio masto kūrinius, yra apdovanotas už daugybę savo darbų, turi vadybinių gebėjimų, jis neslepia, kad šalia visų „efektyvaus“ žmogaus savybių gyvena ir maištininko dvasia, o klausantis aksominio pašnekovo balso tembro neišvengiamai peršasi mintis, jog muzika tiesiog įsipynusi į jo būties audinį.Daugiau